Lietuvių kalba gimė iš trijų bendrinių kalbų

Žymaus Lietuvių kalbininko, baltisto, dialektologo, akademiko Zigmo Zinkevičiaus pranešimas, perskaitytas jo 85 metų jubiliejaus proga Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) sausio 7 d.

Jis yra vienas tituluočiausių LMA narių, Nacionalinės mokslo premijos, LMA Kazimiero Būgos premijos laureatas, kelių užsienio mokslų akademijų narys. Nors sulaukęs garbaus amžiaus, profesorius Z. Zinkevičius toliau aktyviai dirba. Šiuo metu spaudai ruošiamos net kelios jo knygos.

2005 m. išleistoje knygoje „Lietuvių tautos kilmė“ buvo išdėstyta visa, ką tuo klausimu buvau ištyręs. Viena svarbiausių išvadų – lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme. Tuo gali pasigirti toli gražu ne visos tautos.

Pavyzdžiui, prancūzai yra kilę iš senovės galų, kurie kalbėjo indoeuropietiška keltų kalba. Pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais jie tą kalbą pakeitė į liaudies lotynų kalbą. Būtent iš jos susiformavo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai formavosi portugalų, ispanų, rumunų ir kitų Europos tautų kalbos.

Lietuvių tauta praeityje niekuomet nėra keitusi savo kalbos. Būta dvikalbystės periodų, tačiau jie palyginti neseni. Ilgus tūkstantmečius mūsų kalba rutuliojosi savarankiškai, labai mažai veikiama kitų kalbų. Tas poveikis ėmė stiprėti tik pastaraisiais šimtmečiais. Todėl tiriant lietuvių tautos kilmę, labai svarbi yra ir kalbos kilmė.

Atlikta analizė rodo, kad lietuvių tauta ir kalba kilę iš rytų baltų pietinės dalies, kai šiaurinė dalis kalbine prasme ėmė tolti dėl labai stiprios finų kalbų įtakos. Maišantis su finais, jų kalbos įtaka padėjo formuotis tos šiaurinės dalies gentinėms kalboms: kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių. Iš šio mišinio susiformavo latvių kalba. Išsiskyrimas įvyko pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje.

Kalbos evoliucija

Kaip lietuvių kalba vystėsi prieš šį išsiskyrimą? Čia susiduriame su sunkiai išsprendžiama problema. Spręsti apie tai tik iš kalbinių duomenų lyginimo sudėtinga, nes raštų nėra. Neaišku, kada susiformavo ta kalbinė struktūra, kurią jau galima vadinti lietuvių kalba. Tiesiog neturime duomenų.

Laimė, mums čia padeda archeologija. Archeologai lietuvių materialinės kultūros elementų randa nuo antrojo, trečiojo mūsų eros amžių. Jeigu buvo tam tikrų tautos kultūros elementų, reikia manyti, kad būta ir kalbos, taip pat ir kalbos struktūros elementų. Tiesa, kalbos ir materialinės kultūros pakitimų chronologija retai sutampa. Matyt, lietuvių kalbos struktūra bus susiformavusi gerokai prieš nutolstant aukščiau minėtai šiaurinei daliai, t.y. pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Tie pseudokalbininkai, kurie apie kalbos istoriją neturi supratimo, teigia, kad lietuvių kalba susiformavo prieš kelis tūkstančius metų. Jie teisūs tuo, kad kalbėjimo tam tikra tąsa tuomet jau tikrai buvo. Tačiau tuo metu tikrai nebuvo struktūros, kurią būtų galima pavadinti lietuvių kalba. Jie visiškai nepagrįstai baltų prokalbę ir net indoeuropiečių prokalbę tapatina su lietuvių kalba.

Taigi kada atsirado lietuvių kalbos struktūra, priklauso ir nuo požiūrio. Jeigu lietuvių kalba laikysime tokią, kuri turi dabartinę struktūrą, jos pradžios galima ieškoti ne anksčiau, kaip pirmaisiais mūsų eros amžiais. O jeigu nekreipsime dėmesio į struktūrą, turėsime omenyje tik kalbėjimą, galime ieškoti bet kuriame amžiuje. Deja, tai yra nusišnekėjimas.

Mokslų sandūroje

Kalbos kilmę be kalbos istorikų tiria ir archeologai bei antropologai. Aš pradėjau bendrauti su archeologu Aleksejumi Luchtanu ir (dabar jau mirusiu) antropologu Gintautu Česniu. Iki šiol šių trijų sričių mokslininkai nerasdavo bendros kalbos. Nesutarimų esmė – chronologizavimas. Esmė ta, kad kalbos pakitimai ir tą kalbą išreiškiančios materialinės kultūros pakitimai dažnai chrologiškai nesutampa.

Archeologai nustato materialinės kultūros, o kalbininkai – kalbos pakitimus. Pavyzdžiui, paimkime artimųjų Vilniaus apylinkių istoriją. Mes žinome, kad Vilniaus apylinkės galutinai sulenkėjo XIX a. paskutiniame ketvirtyje. Archeologiniai duomenys tokių pakitimų nerodo. Žmonės pakeitė kalbą, o jų materialinis pagrindas išliko toks pats.

Panaši situacija ir antropologijoje. Tarkime, jeigu antropologas, suradęs kokią nors kaukolę nustato, kad tos kaukolės savininkas atsikėlęs iš Vakarų į Lietuvą, jis negali teigti, kad visa lietuvių tauta irgi iš ten atkeliavusi. Galbūt tik vienas žmogus iš ten atsibastė ir čia mirė. Jeigu kaukolių daug, išvadas jau galima daryti tikslesnes.

Taigi, suvieniję jėgas ir duomenis, mes parašėme knygą, pavadintą „Iš kur kilo lietuviai“. Knyga iš pradžių pasirodė anglų, vokiečių, rusų, italų kalbomis, ir tik po to – lietuvių kalba. Tie vertimai svarbūs ir tuo, kad populiarina Lietuvą bei lietuvių mokslą užsienyje.

Tarmės

Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių. Pirmieji raštai pasirodo tik XVI a. Laimė, tos informacijos trūkumą kompensuoja tarmės. Aš jau senokai tyrinėju tarmes. Ypač man rūpi, kaip formavosi ir atsirado tarmės.

2006 m. buvo išleista mano knyga „Lietuvių tarmių kilmė“. Kuo ji ypatinga? Joje gerai ištirtas senasis indoeuropietiškas tarminis paveldas. Tie indoeuropiečių tarminiai reliktai, kurie išlikę dabartinėse lietuvių tarmėse. Svarbiausia man buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl atsirado tarmės. Kalbininkai tokiu atveju tiria vadinamąsias izofonas – seniausius garsų pakitimus.

Ištyrus paaiškėjo, kad dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuoti IX-X a. Jau tuomet lietuvių kalbos klodas buvo suskilęs į du protodialektus: rytinį ir vakarinį. Savo ruožtu rytinis protodialektas vėliau suskilo į rytų aukštaičių ir pietų aukštaičių. O vakarinis davė pradžią dabartinei vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms. Pastarajai atsirasti didžiausią reikšmę turėjo kuršių substratas. Kartais vaizdingai sakoma, kad žemaičių tarmė – lietuvių kalba kuršio lūpose.

Knygoje „Lietuvių tarmių kilmė“ daug dėmesio skirta substrato reiškiniams. Pavyzdžiui, šiaurės rytų aukštaičių tarmės atsiradimui didžiausią reikšmę turėjo žiemgalių substratas. Pietryčių Lietuvoje, dzūkų krašte – jotvingiai. Na, o šiaurės rytų Lietuvoje – sėlių substratas.

Bendrinė lietuvių kalba

Be tarmių turime ir bendrinę kalbą. Esu parašęs knygą „Lietuvių bendrinė kalba, jos kilmė ir raida“, kuri turėtų netrukus pasirodyti knygynuose. Kas joje nauja? Paprastai sakoma, kad lietuvių bendrinė kalba atsirado iš suvalkiečių tarmės XIX a. pabaigoje. Šis teiginys nėra tikslus.

Iš tiesų jau pačiuose pirmuose XVI a. rankraščiuose pastebime tam tikrus norminimo reiškinius. Žmonės stengėsi prisiderinti prie kitų tarmių. Man rūpėjo ištirti ir aprašyti visą mūsų kalbos norminimo istoriją nuo pačių seniausių rašytinių tekstų iki šių dienų. Paaiškėjo, kad tam tikrais laikotarpiais buvo kuriama ne viena bendrinė kalba, o net trys. Viena iš jų, sukurta Mažojoje Lietuvoje, labiausiai ir įsigalėjo. Ji buvo gerai sutvarkyta, todėl XIX a. pabaigoje mūsų tautinio atgimimo veikėjai, ypač Jonas Jablonskis, ją pritaikė visos Lietuvos reikalui. Prie jos kūrimo, be abejo, prisidėjo daug kalbininkų.

Kalbos archeologija

Kalbos istorikai daug dėmesio kreipia ne tik į bendrinius žodžius, bet ir į tikrinius. Vardynas – tai savotiška kalbos archeologija. Kiekvienas tikrinis žodis – vietovardis ar asmenvardis yra kilęs iš kokio nors bendrinio žodžio. Ilgainiui tas bendrinis žodis išnyksta ir išlieka tik jo atspindys šiame tikriniame žodyje, t.y. vardyne.

2008 m. pasirodė mano knyga „Lietuvių asmenvardžiai“. Šią knygą su pertraukomis aš rašiau visą gyvenimą. Duomenis kaupiau labai ilgai. Man rūpėjo mūsų asmenvardžių kilmė ir raida. Dabar lietuviai įvardijami vardu ir pavarde. Atrodo, tarsi vardas ir pavardė būtų du skirtingi dalykai. Žiūrint kalbos istoriko akimis, tai vienas ir tas pats.

Buvo laikai, kai lietuviai, ir ne tik jie, neturėjo pavardžių. Tik vėliau iš vardų atsirado pavardės. Kuomet vardas pradėtas vartoti ne tik asmeniui, bet ir jo palikuonims. Pavardė nuo vardo skiriasi tuo, kad tai yra paveldimas asmenvardis. Tačiau ne visada įmanoma nustatyti, kuomet vardas jau buvo naudojamas kaip pavardė. Todėl ir knygą pavadinau „Lietuvių asmenvardžiai“.

Atlikta visų lietuvių asmenvardžių analizė rodo, kad juos pagal kilmę sudaro trys skirtingi klodai. Pirmasis ir seniausias yra senieji dvikamieniai asmenvardžiai. Ne tik lietuviai, kai dar buvo vienavardžiai, bet ir kitos indoeuropiečių tautos vartojo asmenvardžius, sudarytus iš dviejų kamienų. Svarbiausia yra išaiškinti tų dėmenų, iš kurių sudaryti asmenvardžiai, kiltį. Reikia juos „inventorizuoti“. Senieji lietuvių dvikamieniai asmenvardžiai turi net apie 800 dėmenų. Tikslaus skaičiaus nurodyti neįmanoma.

Mūsų protėviai vartojo ne tik asmenvardžius, bet ir jų trumpinius. Mat juos vartoti kasdieninėje kalboje buvo nepatogu dėl ilgumo. Pavyzdžiui, Gediminas, Algirdas, Mindaugas – labai ilgi žodžiai. Šeimos aplinkoje jie nuo seniausių laikų buvo trumpinami. Pavyzdžiui, Tautgirdą vadino tiesiog Taučiu. Arba naudodavo pirmąjį dėmenį ir antrojo pradžią. Tarkime, Algirdas = Al + Gis.

Antrasis mūsų asmenvardžių klodas – krikščioniškasis vardynas. Tuos vardus atnešė krikščionybė. Šiame klode vyrauja vardai iš Artimųjų Rytų. Pradžią jiems davė senoji hebrajų kalba. Didelė dalis asmenvardžių yra graikų kilmės, taip pat lotynų. Man rūpėjo išaiškinti visų tų vardų ištakas. Kuri kalba davė pradžią konkrečiam vardui, per kokias kalbas jis perėjo, kol pasiekė Lietuvą. Mat šitaip keliaudamas per kalbas, vardas šiek tiek pasikeičia.

Trečiąjį asmenvardžių klodą pavadinau pravardynu. Sudariau jų klasifikaciją, nustačiau kai kurių jų amžių.

Be abejo, nelengva nustatyti, per kokias kalbas krikščioniškas asmenvardis atėjo į Lietuvą. Reikia papildomos istorinės analizės. Ši analizė atsispindi kitoje knygoje, pavadintoje „Krikščionių vardyno kelionė į Lietuvą”. Ši knyga jau parašyta, ji pasirodys vasario ar kovo mėnesiais.

Antroji problema – baltų kilmės pavardės, esančios už Lietuvos ribų, senovinėse etninėse baltų žemėse. Aš galėjau jas surankioti tik iš dalies. Tas pavardes, kurios yra Baltarusijos teritorijoje, esu aprašęs. Tačiau man labai rūpėjo ir šiaurės rytų Lenkija. Čia irgi turėtų būti išlikę daug lietuviškų, baltiškų elementų. Deja, tų pavardžių Šiaurės rytų Lenkijoje niekas nėra surinkęs. Kolega Kazimieras Garšva pasiūlė pasinaudoti telefonų knygomis. Jis man parūpino Suvalkų ir Augustavo krašto telefonų knygų. Kraštas telefonizuotas, todėl abonentų labai daug. Pasirodo, kad tame krašte tiek daug lietuviškų elementų, kad drąsiai galima tvirtinti, jog ten palyginti neseniai, prieš 100-150 metų buvo kalbama lietuviškai. Tai aprašiau knygoje „Lietuvių pavardės Suvalkų – Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“. Ši knyga irgi jau paruošta spaudai.

Paruošė Rolandas Maskoliūnas