„Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“

Aptariamojo straipsnio ištakos yra prof. R. Juknio 2009 07 22 laiškas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentui akademikui Valdemarui Razumui „Dėl Lietuvos mokslų akademijos Vandens problemų tarybos rezoliucijos dėl laivybos plėtros“. Aštuonių puslapių laiške tik keliomis eilutėmis sukritikuojama Lietuvos upių laivyba, o likusiame tekste, nesiskaitant su faktais ir nesivaržant, suniekinama Lietuvos hidroenergetika. Vietoj hidroenergetikos atkakliai peršamos energetinės, t. y. žabų, plantacijos. Autorius pagal išsilavinimą yra miškininkas.

Chronologija

Vandens problemų taryba (VPT) 2009 09 18 parengė išsamų atsakymą – paaiškinimus LMA prezidentui, nurodydama 14 punktų, kur R. Juknys neteisus. Be to, buvo pridėta dar 2004 metais spaudoje paskelbto prof. P. Punio atviro laiško prof. R. Jukniui kopija, kurioje buvo nurodyti jo skelbiami iškraipyti (jau tada!) „faktai“ apie Lietuvos hidroenergetiką.

Tuo pat metu kilo idėja susidariusią probleminę situaciją apsvarstyti tarp specialistų. Rengti apvaliojo stalo diskusiją ėmėsi buvęs ilgametis Vandens problemų tarybos pirmininkas LMA prezidiumo narys, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas, narys korespondentas prof. habil. dr. Albinas Kusta. Diskusijos laiką ir pobūdį jis suderino ir su R. Jukniu, įvertindamas jo raštu pateiktus pageidavimus. Beje, prie to rašto R. Juknys pridėjo „…ir nemažo būrelio specialistų viešą kreipimąsi į Lietuvos vyriausybę dėl hidroenergetikos plėtros…“ Pažymėtina, kad tarp 22 to būrelio dalyvių – 6 miškininkai, 4 botanikai, 2 geologai… Ir visi jie smerkia hidroenergetiką ir… melioraciją! Laivyba užmirštama…

Pasirengimai diskusijai tęsėsi. Logiška buvo tikėtis, kad iki diskusijos bus susilaikyta nuo savų pozicijų viešo populiarinimo, oponentų niekinimo. R. Juknys pasirinko kitą kelią. „Veido“ žurnalo (2009 11 915, Nr.45) straipsnyje „Žala keleriopai didesnė nei nauda“ ypač agresyviai užpuolama hidroenergetika, bet tos keleriopai didesnės žalos konkrečiai –­ litais, eurais – taip ir neįrodoma… Nes tai –­ neįrodoma!

2009 11 16 trijų su puse puslapių elektroniniame laiške R. Juknys, miškininkas, „auklėja“ Vandens problemų tarybos pirmininką doc. dr. Vidmantą Gurklį, LŽŪU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekaną, hidrotechnikos inžinierių!..

2009 11 19 „Delfi“ portale atspausdintas kiek pakoreguotas aukščiau minėto „Veido“ žurnalo straipsnis demagogišku pavadinimu „Ar aukosime Lietuvos upes dėl pusės procento papildomos elektros energijos?“

Minėtoji apvaliojo stalo diskusija tema „Ar galimas tvarus Lietuvos upių vandens naudojimas?“ įvyko 2009 11 24 LMA patalpose. Po diskusijos vadovo prof. A. Kustos įžanginio žodžio, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno ir Energetikos viceministro Henriko Bernatavičiaus trumpų, bet dalykiškų pranešimų pirmasis kalbėjo R. Juknys. Jis kritikavo hidroenergetiką, hidromelioraciją, vidaus vandens laivybą. (Keista, kad pastarasis pranešimas „Literatūros ir meno“ straipsnyje net nepaminėtas?!)

Paskui kalbėjęs LŽŪU Vandentvarkos katedros vedėjas prof. Petras Punys konkrečiai nušvietė diskusinę problemą, oponento skleidžiamą dezinformaciją. „Literatūros ir meno“ straipsnyje P. Punys apibūdinamas kitaip…

Papildomus (ekspertų) pranešimus pateikė VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. habil. dr. K. Kilkus ir LEI atstovas prof. habil. dr. Vladislovas Katinas. Ir šie pranešimai aptariamame straipsnyje net nepaminėti, matyt, dėl to, kad prof. K. Kilkus tik ekspromtu parėmė gamtosauginę poziciją, o prof. V. Katinas preciziškai, aukščiausiu techniniu lygiu pagrindė subalansuotos energetikos plėtros, įtraukiant ir hidroenergetiką, poziciją.

Tolesnė diskusija buvo intensyvi, kontroversiška. Gamtosaugininkai daugiausia vartojo emocinius lozunginius teiginius, technikos ir inžinerijos atstovai –­ dokumentais bei skaičiavimais pagrįstus faktus ir išvadas. Buvo nurodyta, kad R. Juknio pranešimas buvo vienpusiškai negatyvus, pažeidžiantis mokslui privalomą objektyvumo principą.

Apvaliojo stalo diskusijai apibendrinti buvo sudaryta komisija.

Ir vėl reikėjo tikėtis, kad bus laukiama tos komisijos išvadų. Bet kur tau! 2009 12 03 „Mokslo Lietuvoje“ buvo išspausdintas šiek tiek pašlifuotas R. Juknio pranešimo minėtoje diskusijoje tekstas (beje, to neįvardijant).

Hidroenergetika puolama ir per LTV laidą „Žalieji patruliai“, ir per specialiai sukurtą tinklalapį www. melynasvingis.lt. „Karo“ veiksmų mastas plečiasi, matyt, tam tikslui dosniai skiriama pinigų…

Faktografija

Aptariamajame straipsnyje dauguma faktų tendencingi, sąmoningai iškraipomi. Aptarsime pačius būdingiausius.

Užsiminus apie ypatingą upių vaidmenį žmonių gyvenime, nutylima, kad jau prieš 4000 metų Tigro ir Eufrato, Nilo ir Indo upių slėniuose suklestėjo pirmykštės civilizacijos, besiremiančios žemių drėkinimu ir jam būtina užtvankų statyba, tvenkinių sudarymu, kanalų kasimu. Dabar pasaulyje turime apie 280 milijonų ha drėkinamų žemių. Tai sudaro 17 % dirbamos žemės, bet iš jos gaunama apie 33 % žemės ūkio produkcijos, kurios vertė ypač aukšta..

Patvenktas upių vanduo buvo naudotas sukti vandens ratams, kurie labai paspartino civilizacijos plėtrą.

Išrastos hidroturbinos sudarė galimybę efektyviai gaminti elektros energiją; hidroelektrinėse dabar gaminama apie 20 % pačios vertingiausios pasaulio elektros energijos.

Straipsnyje pateiktas tendencingas teiginys: „žmogus gamtą (…) privalo pertvarkyti savo nuožiūra…“ Apie jokią visuotinę pertvarkymo prievolę negali būti ir kalbos, tam niekada nėra nei finansinių, nei materialinių išteklių.

Nykiai skamba bolševikinių rašytojų karo su gamta šūkiai, ir keista, kad žodis „karas“ minimas „Literatūros ir meno“ straipsnio pavadinime.

Didžiosios likimo dovanos – Lietuvos žemių nusausinimo istorinio „šanso“ ir jo realizavimo sunkiu sutelktu darbu –­ juodinimas „kvepia“ „megztų berečių“ pais­talais. O „metodika (…) išlyginti Aukštaitijos ir Žemaitijos kalvas“ skamba kaip kliedesiai.

Darnios raidos koncepcija pateikiama kaip burtažodis, neatskleidžiant, kad ją sudaro trys susijusios dalys, trys kolonos: ekonominė plėtra + socialinis teisingumas + aplinkosauga.

Ir nė viena dalis/kolona negali būti dirbtinai atskirai stiprinama ar menkinama, nes tada visa konstrukcija – darni raida – neišvengiamai nukentės.

Labai svarbi ir savalaikė buvo 2002 m. Vyriausybei svarstyti pateikta „Lietuvos upių hidroenergetinio panaudojimo schema“. Lietuva jau kilo iš ekonominės suirutės duobės, buvo labai aktualu plėtoti savą energetinę bazę, ekonomiškai (ir politiškai!) atsijungiant nuo Rusijos naftos ir dujų.

Deja, netrukus įvyko Seimo rinkimai, juos laimėjo kuro verslininkų paremtos partijos. Atsidėkodamos rėmėjams, jos pakeitė LR Vandens įstatymo 14 straipsnį, įformindamos draudimą statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių. Vyriausybė patvirtino 169 tokių upių sąrašą. Lietuvos hidroenergetikai tai buvo nokautas.

R. Juknio straipsnio teiginys, kad visa tai įvykdyta „bendromis mokslininkų, kultūros veikėjų (…) visuomenės pastangomis“ mažų mažiausia netikslus, nes daug daugiau mokslininkų bei visuomenės atstovų palaikė minėtąją „schemą“. Šiame straipsnyje suniekinta Valtūnų užtvanka (žr. nuotrauką). Kas geriau: ar prieš dešimtmetį stūksoję Valtūnų hidroelektrinės griuvėsiai, ar atstatyta hidroelektrinė su žuvitakiu, pagaminanti, pvz., 2009 metais ~ 415 000 kilovatvalandžių savos, švarios, pigios elektros energijos, sutaupanti Lietuvai apie 180 000 litų už dujas, eliminuojanti apie 290 000 m3 anglies dvideginio (CO2), kuris teršia atmosferą, skatina Žemės perkaitimą?

Aptarkime ir Virvyčią (ne Virvytę). Dabar joje yra 10 (o ne 12) užtvankų. „Kažkada nuostabios upės“ pasididžiavimas buvo 17 užtvankų. Dabartinių užtvankų patvenkto vandens jėgą naudojančios 9 hidroelektrinės 2008 m. pagamino 6,9 milijono kilovatvalandžių „žalios“ elektros energijos, sutaupė Lietuvai apie 3 milijonus litų už rusiškas dujas; tų HE dėka į Lietuvos padangę nepakilo apie 4,8 mln. m3 CO2. „Sparčiai dumblėjantys“ Virvyčios tvenkiniai – iš fantazijų srities.

Straipsnyje teigiama, kad 2,5 MW galios vėjo jėgainei atitinkančioms mažosioms hidroelektrinėms reikėtų užtvindyti 400 ha Lietuvos žemės. Apskaičiavus pagal analogiją su Kauno HE, kurios galia 100,8 MW ir užtvindytas plotas 4450 ha, gaunama 2,5(4450/100,8) ≈ 110 ha (o ne 400 ha!).

Ten pat rašoma, kad daug veiksmingiau apleistas žemes apželdinti energetinėmis plantacijomis. Plantacijų plotas būsiąs 2,5 karto mažesnis nei užtvindomų žemių plotas. JAV specialistų duomenimis, 1 MW galios reikia 250 ha geros (ne apleistos) žemės. Vėl pasitelkiant Kauno HE pavyzdį, jos 100,8 MW galiai reikėtų 250 · 100,8 = 25 400 ha žemės, 5,7 karto didesnio ploto. Klaida siekia 5,7 · 2,5 = 14,2 karto!

Tendencingai ir klaidingai apibūdinama hidroelektrinių statyba Europos Sąjungoje. Anglijoje kasmetinių paraiškų statyti HE pastaraisiais metais išaugo nuo 20 iki 100!

Skaitytojai klaidinami, teigiant: „Pastačius hidroelektrinę ant nedidelio upelio, galima tikėtis apie 200 tūkstančių litų pajamų.“ Praktiškai tai atitiktų 1 milijono kilovatvalandžių metinį elektros energijos išdirbį. Tokį išdirbį, pvz., Virvyčios upėje (ne upelyje) 2008 m. pasiekė tik 2 HE. Beje, tos pajamos bus gautos maždaug po 10 metų, kol pagaliau atsipirks nemenkos išlaidos HE statybai.

Pabrėžiame, kad energijos gamyba iš pagrindinių atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) – vėjo, biokuro ir vandens pagal ES direktyvas 2020 m. Lietuvoje turi sudaryti 23 % visos energijos. Šį uždavinį galima įvykdyti tik racionaliai harmoningai plėtojant visų turimų pagrindinių AEŠ galias; Lietuvos hidroenergetika galėtų pagaminti daugiau nei pusę nurodytos normos, t.y. iki 15 % visos elektros energijos.

Ar šiame reikale būtinas „karas“, spręsti paliekame maloniam skaitytojui.

Dr. doc. A. Radzevičius
Dr. doc. B. Ruplys
Dr. doc. J. Vyčius
Dr. doc. G. Žibienė

LŽŪU Hidrotechnikos katedra