Besikeičiantis Tibetas: kas jo laukia?

BBC žurnalistas penkias dienas lankėsi Tibete, tačiau jo kelionę griežtai kontroliavo Kinijos valdžios atstovai. Žurnalisto kelionės tvarkaraštis ir visi veiksmai buvo nuodugniai kontroliuojami Kinijos pareigūnų, kurie faktiškai nepaleido į Tibetą vykusių žmonių, iš savo akių. Kaip rašo žurnalistas, faktiškai visi žmonės, kuriuos jis galėjo pasikalbinti, buvo atrinkti pačių kinų, kad atspindėtų Kinijos požiūrį į Tibetą.

Geros algos

Kad Tibetas keičiasi, akivaizdu „5 100 Mineralinio vandens“ gamykloje, esančioje už keturių valandų kelio automobiliu nuo Lasos. Mineralinio vandens buteliukai sukasi gamybos linijoje, importuotoje iš Vokietijos. Įmonės pavadinimas kilo nuo ledyno, iš kurio gamykla gauna vandenį, aukščio – 5 100 metrų virš jūros lygio. Šioje gamykloje gaminamas mineralinis vanduo parduodamas tolimuose Kinijos miestuose. Įkūrus gamyklą, darbą čia susirado maždaug 150 vargingo regiono gyventojų. Vienas iš jų – Pubu Zhaxi.

Vyras teigia, kad darbas gamykloje nėra sudėtingas, o uždirba jis 735 JAV dolerius (1 992 litus) per mėnesį. Tibete tai puiki alga. Tačiau viskas nėra taip jau paprasta. Paaiškėja, kad gamykla priklauso bendrovei, registruotai Honkonge. Taigi visas pelnas ir vanduo „išplaukia“ iš Tibeto.

Nors gamyklos vadovas teigia, kad nuo ledyno nubėgančio vandens surinkimas neturi jokios įtakos aplinkai, reikia pažymėti, kad jei šis vanduo nebūtų surenkamas, jis sutekėtų į slėnį, kur jakų bandos ėda kalno žoles.

Senovinis statinys

Pačioje Lasoje pasikeitimo ženklų taip pat daugybė. Kadaise virš miesto iškilę Potalos rūmai buvo Dalai Lamos namai, kol jis nebuvo priverstas bėgti iš šalies. Ši šventykla šimtmečiais simbolizavo tai, kad Tibetas atsilaikė prieš išorės įtaką. Tačiau dabar pilies kieme pilna lankytojų iš Kinijos. Jie pozuoja su tibetietiškomis piemenų kepurėmis. Turizmas – vienas iš būdų, kuriais Kinija yra numačiusi pakeisti Tibetą.

Potalos rūmų direktorius Qiangba Gesangas teigia, kad prieš ketverius metus kasmet aplankyti šią šventyklą leista 370 tūkst. turistų. Šiuo metu šis skaičius padidintas iki 600 tūkst. turistų kasmet. Q.Gesangas pažymi, esą šis pokytis – tai kylančios Kinijos ekonomikos ir turtėjančių tibetiečių ženklas.

Tačiau rūmų direktorius staiga tampa daug mažiau užtikrintas, paklaustas, ar padidėjęs turistų skaičius turėjo kokios nors įtakos senoviniam Tibeto statiniui.

Patogumas?

Kinų turistų ir imigrantų antplūdis keičia Tibetą. Kaip ir Kinijos politika, kuria siekiama perkelti visus Tibeto ūkininkus ir gyvulių augintojus į naujus namus. Žurnalistas kartu su grupe buvo nuvežtas apžiūrėti vieno pavyzdinio modelio, pastatyto kiek pavažiavus už Lasos. Čia tvarkingai išrikiuoti eilėmis stovi pilko akmens namai.

Kinija teigia per pastaruosius ketverius metus 1,3 mln. tibetiečių pastačiusi 230 tūkst. vadinamųjų „patogumo namų“. Kinija taip pat teigia teikianti tibetiečiams subsidijas, kad šie galėtų susimokėti už šiuos namus. Tačiau Tibeto gyventojai taip pat turi atiduoti ir savo sutaupytus pinigus bei imti paskolas, taigi didžioji dalis jų lieka įsiskolinę.

Ir, kaip buvo pasakyta BBC žurnalistui, didžioji dalis tibetiečių, gyvenančių aplankytame kaimelyje, išnuomojo savo žemes Kinijos migrantams, taip norėdami uždirbti papildomų pinigų.

Kinai augina daržoves, tuo tarpu tibetiečiai dabar dirba Lasoje vykstančiose statybose. Taigi Tibeto demografija keičiasi.

Atsilikimas

Viename iš „patogumo namų“ žurnalistas rado Do Bu Jie. Ant vienos iš savo namo sienų septyniasdešimtmetis, kaip ir visi kiti, šiuose namuose gyvenantys žmonės, pasikabinęs Kinijos komunistinių lyderių – nuo Mao Dzedungo iki Hu Jintao – plakatus. Žemiau jų – didžiulis televizorius.

Do Bu Jie yra Komunistų partijos narys ir aprūpinimo gyvenamaisiais namais projekto rėmėjas. „Mūsų senas namas buvo pastatytas iš purvo ir nebuvo toks geras. Buvau tik ūkininkas. Bet Komunistų partija mumis rūpinasi“, – žurnalistui sakė vyras.

Kinijos valdžia nuoširdžiai tiki, kad jos vykdoma politika padeda keisti Tibetą ir išgelbėti jį nuo to, ką kinų pareigūnai vadina „atsilikimu“. Tačiau kol kai kurie tibetiečiai pelnosi iš tokios politikos, ji neįtikina likusios didžiosios dalies tibetiečių. Pastarieji tiki, kad ekonomikos pelnas didžiąja dalimi tenka Kinijos imigrantams. Be to, tibetiečiai pažymi, kad jų gyvenimo būdui ir kultūrinei tapatybei iškilo pavojus.

Geležinkelio bumas

Kiniečių, persikraustančių į Tibetą, skaičius yra jautri tema. Prieš iškeliaudamas į Tibetą, BBC žurnalistas Pekino pareigūnų pasiteiravo šios statistikos. Vietoj jos sulaukė griežto pamokslo apie šališkus užsienio žurnalistus, rašančius apie Tibetą. Tuomet žurnalistui pareikšta, esą tokios statistikos tiesiog nėra.

Tačiau Lasoje žurnalistas buvo nuvežtas į naują geležinkelio stotį – didžiulį, šiuolaikinį pastatą. Jo architektūra vargiai įsipaišo Potalos rūmų fone.

Šis geležinkelis – didžiausia Pekino investicija Tibete, kainuojanti milijardus JAV dolerių. Jos tikslas – sujungti Tibetą su likusia Kinija. Atvažiavęs traukinys sustoja ir keleiviai sulipa į jį. Tarp jų – imigravę Kinijos darbininkai, tibetiečiai, kinų turistų grupės ir keletas užsienio turistų.

Teigiama, kad kasdien į šią geležinkelio stotį atvyksta 3 000 žmonių. Taigi – apytiksliai 1 mln. per metus. Trečdalis iš jų yra nevietiniai.