ŠMM siūlo 30 proc. siaurinti mokymo programas ir išgyvendinti „kalimą“

Švietimo ir mokslo ministerija pasiryžusi trečdaliu siaurinti bendrojo lavinimo programas ir „kalimą“ keisti mokymu savarankiškai mąstyti. „Kad neplauktume paviršiumi, o eitume į gylį, turėtume atsisakyti mažiausiai 20-30 proc. mokymo turinio medžiagos“, – teigė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Pasak politiko, svarbiausia ne kuriais metais Lietuva iškovojo Nepriklausomybę, o kodėl žmonės gynė laisvę. Tai esminis klausimas, į kurį atsakius jau galima pridurti ir kada tai vyko.

„Turėti daug enciklopedinių žinių – labai gerai, tačiau dabar dauguma vaikų ir jų neturi. Blogiausia, kad pasirašome idealius dokumentus, o „Klausimėlis“ (LRT laida, kurioje Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams užduodami įvairūs klausimai) rodo, jog žmonės nežino elementarių atsakymų“, – pripažino viceministras.

V. Bacio įsitikinimu, reikia ryžtingai siaurinti mokymo turinį, ryžtingai atsisakyti tam tikrų temų, kad per pamoką vaikams būtų laiko diskutuoti. „Tai didžiulis iššūkis visiems dalykininkams, nes visiems nesuprantama: kaip galima kažko atsisakyti? Tačiau vaikui reikia įvairesnių gebėjimų, kad jis galėtų skaityti tekstą, išreikšti savo nuomonę, užduoti klausimą. Turime susiaurinti mokymo turinį, nes kitaip nieko nebus“, – mano ŠMM atstovas.

- Mokytojams kol kas toks siūlymas irgi nelabai suprantamas. Jie sako, kad vaikus privalo parengti egzaminams, o juose dažnai labai svarbios būtent enciklopedinės žinios.

- Taigi mes patys rengiam egzaminų programas, tad jose taip pat galime susiaurinti turinio apimtis. Mano supratimu, anksčiau ar vėliau ir čia prieisim prie alternatyvių užduočių, kad vaikas net per egzaminą galėtų pasirinkti, kurios imtis. Pavyzdžiui, bus trys lygiaverčiai uždaviniai, o reikės išspręsti tik vieną jų, nes visi pagal balus bus vienodi.

Egzaminus turėtume orientuoti į tai, kad vaikas galėtų parodyti, ką išmoko, o ne ko neišmoko ir tai yra esminis dalykas.

Kai pradedi galvoti apie susiaurinto turinio programą, pamatai, kad ir mokytojui stinga galimybių rinktis, ką mokyti. Pavyzdžiui, per istorijos pamoką Utenos krašte gyvenantiems vaikams gal bus labai svarbios šio krašto žmonių kovos su bolševikais, o Šiaulių krašte – kovų su bermontininkais istorija, nors ir vienu, ir kitu atveju tai kovos už Lietuvos Nepriklausomybę.

Taigi, matydami visumą, turėtume pačiam mokytojui suteikti daugiau laisvės, kaip jam mokyti mokinius, nes parašyti universalią programą 40 tūkst. mokinių ar visiems pateikti universalias egzamino užduotis – neįmanoma. Vaikai yra individualūs, unikalūs, dėl to derėtų orientuotis į tokį procesą, kuris leistų kiek įmanoma daugiau pačiam rinktis ir pačiam priimti sprendimus.

- Kas blogo, kad mokymo programose daug turinio ir vaikai priversti įsiminti daug enciklopedinių žinių?

- Nieko blogo, tačiau jie neturi daug tų enciklopedinių žinių. Labai gerai būtų žinoti visus Romos imperijos imperatorius ir juos apibūdinti, tačiau tai – nerealu.

Dabar programose mokymo turinio yra labai daug, tačiau, įsisavinant žinias, dažnai praslystama paviršiumi.

Kita vertus, vaikai taip pat labai skirtingi. Vienam mes turime duoti daug žinių, o kitas mokymo medžiagą įsisavina lėčiau ir nereikia jo skubinti, kad jaustųsi saugus. Dėl to mes turime daug geriau tas mokymo programas modeliuoti, mąstyti, kaip konstruoti mokymo turinį.

- Tačiau egzaminai ir vadovėliai – visiems bendri. Kaip realiai pasiekti tos įvairovės ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio skirtumus?

- Jeigu susiaurini dalyko apimtis, per egzaminą mažiau tikrini, o per pamokas vaikai su mokytoju gali giliau išnagrinėti temą.

Iš tiesų mūsų mokyklose yra per didelės mokymosi apimtys ir vaikams tai didelis iššūkis.

- Dėl krūvio?

- Turinio apimtys, tikriausiai, irgi prisideda prie didelių krūvių. Tačiau mokymo programose kai ko atsisakius, krūviai savaime ne sumažės, o gali net padidėti. Jeigu mokinys turės savarankiškai susipažinti ne su vienu, o su dviem alternatyviais požiūriais į, pvz., šaltąjį karą, darbo tikrai bus pakankamai.

Dėl krūvio, aš dažnai juokaudamas siūlau mokytojams vieną savaitę pavaikščioti paskui mokinius į kiekvieną pamoką ir pajusti, ką jiems reiškia mokytis.

Dažnai tuos didelius krūvius lemia ne programos, o mokytojų meilė savam dalykui. Istorikas mąsto: matematikos, lietuvių kalbos vaikus moko per daug, bet istorijos tai reikia. Tačiau matematikas mąsto priešingai. Taigi, to susišnekėjimo ir patiems mokytojams stinga.

- Vertinti enciklopedines žinias – paprasčiau, nei patikrinti, kaip vaikas mąsto, kiek perskaitė, ar moka apibendrinti, išskirti, kas svarbiausia. Kas paskatintų mokytojus pritarti ŠMM siūlomoms naujovėms?

- Jiems reikia daugiau metodinės pagalbos. Švietimo ir mokslo ministerija dabar kaip tik ir remia standartizuotų testų kūrimą, kuriems skiriami Europos Sąjungos pinigai. Pagal juos mokytojai galės „pamatuoti“, kaip jų mokiniai atrodo po 4, 6, 8 klasių.

Tačiau testai – tai galimybė mokytojams ir mokiniams „pasilyginti“, tačiau ne sprendimas dėl vaikų likimo ir tai labai svarbu.