„Islamo valstybė“ svirduliuoja. Per pastaruosius šešis mėnesius jos finansai sumažėjo perpus, viešųjų ryšių operacijos tapo varganomis, Irako pajėgos vakarų Mosule stabiliai atiminėja teritoriją – panašu, kad save kalifatu vadinančios teroristų organizacijos galas artėja.
Pešmergų kariai
©Times Asi | www.flickr.com |
Nors užtikrinta pergalė dar toli, tačiau einant tokiu tempu neišvengiama, kad JAV ir sąjungininkų pajėgos nugalės IS Irake ir Sirijoje – nukaus arba sulaikys kovotojus, išvaduos pagrindinius miestus ir kaimus ir galiausiai atsikovos Raką, IS tvirtovę, rašo „The Atlantic“.
Tuomet visas dėmesys nukryps į iš užsienio atvykusius IS kovotojus, kurių būdavo priskaičiuojama dešimtimis tūkstančių iš įvairių šalių. Kur jie dėsis? Jie turės kelias galimybes.
Kai konfliktas baigsis – ar jėga, ar pasiekus susitarimą – užsienio teroristai tikriausiai išsibarstys keliomis kryptimis. IS kovotojai neabejotinai turi gerų įgūdžių: įsitvirtinę vienoje vietoje jie išmaniai naudodavosi tuneliais ir požeminiais tinklais, judėdami iš vienos vietos į kitą, pergabendami ginklus ir daiktus, ištobulino savadarbių sprogmenų gamybą ir panaudojimą.
„Užkietėję kovotojai“, ypač užsieniečiai iš artimiausios IS lyderio Abu Bakr al-Baghdadi aplinkos ir aukščiausi jo karo vadai, tikriausiai liks Irake ir Sirijoje bei sukurs pasipriešinimo pajėgas. Tikėtina, kad šie IS likučiai virs nauja teroristine organizacija. Rengs pavienius reidus, užpuolimus, savižudžių sprogdinimus – šie kovotojai atsitraukę pailsės, persigrupuos ir persiginkluos.
Per šį laiką kovotojai gali išsisklaidyti po kitas teroristines organizacijas, veikiančias šioje teritorijoje, pavyzdžiui, „Jabhat Fateh al-Sham“, „Ahrar al-Sham“, ir ieškos nevaldomų vietovių, kurių dar nepasiekė Sirijos ar Irako valdžios bei jų sąjungininkai. Jeigu IS pajamos ir toliau sparčiu tempu mažės, gali atsirasti grupė džihadistų, kurie kaip vienintelę išeitį tęsti kovą matys susijungimą su „al Qaeda“. Nors dabar atrodo, kad ideologiniai skirtumai tarp IS ir „al Qaeda“ yra dideli, tačiau laikui bėgant tai gali keistis.
Kita kovotojų grupė yra tie potencialūs „laisvieji agentai“, kuriems užkirstas kelias grįžti atgal namo. Tikėtina, kad jie bandytų suformuoti džihadistų dalinį, kuris keliautų ieškodamas naujos buveinės (Jemene, Libijoje, Vakarų Afrikoje ar Afganistane), kur galėtų toliau įgyvendinti savo kalifato svajas. Vietiniai teroristai tikriausiai su džiaugsmu priimtų mūšiuose užgrūdintų džihadistų paramą.
Trečioji užsienio kovotojų grupė – „sugrįžtantieji“. Jie yra tie, kurie labiausiai kelia nerimą kovoje su terorizmu. Šie teroristai gali mėginti grįžti į savo gimtąsias šalis, tokias kaip Tunisas ar Saudo Arabija, arba bandyti prasibrauti gilyn į Europą, Aziją ar Šiaurės Ameriką.
Valstybės su geriau išvystytomis nacionalinės gynybos struktūromis (puikiai apmokytais pasieniečiais, aukšto lygio žvalgybininkais) turi daugiau šansų atremti „sugrįžtančiųjų“ grėsmę, tačiau ne visos Vakarų šalių saugumo tarnybos yra vienodo pajėgumo. Dar labiau situaciją komplikuoja valstybių nesugebėjimas susitarti (ypač Europos Sąjungoje) dėl paties „užsienio kovotojo“ apibrėžimo.
„Sugrįžtantieji“ nėra tokia homogeniška grupė, kaip gali atrodyti. Kai kurie jų bus nusivylę – tie, kurie išvažiavo į Siriją ieškoti utopijos, nuotykių, galimybės išreikšti savo religinę tapatybę, tačiau vietoj to rado visiškai kitą realybę. Vietos sirai (kurių kovotojai vyko „ginti“) jų negerbė, atvykėliai sunkiai gebėjo pasirūpinti savimi (maistu, finansais), sunkiai jiems pavykdavo susidoroti ir su karo negandomis. Grįžę jie gali būti panaudoti jaunimo radikalizavimui. Šiai grupei reikia ne kalėjimo, o psichologinės pagalbos.
Kita „sugrįžtančiųjų“ grupė – „pasitraukę, bet nenusivylę“. Taip, kaip kovotojai prisijungia prie karo dėl įvairių priežasčių, teroristinę organizaciją jie taip pat gali palikti dėl įvairių dalykų: santuokos, nuobodulio, o galbūt dėl to, kad pasiilgo šeimos. Tačiau jie vis tiek lieka ištikimi džihadizmo idėjoms. Kaip sakė vienas sugrįžęs kovotojas: „Palikau IS, bet jeigu kur nors kitur prasidėtų kita kova, tikriausiai vykčiau.“ Tokie kaip jis nusivilia IS kaip organizacija, tačiau ne džihadu.
Paskutinė „sugrįžtančiųjų“ grupė yra „operatyviniai sugrįžtantieji“: tie kovotojai, kurie parvykę mėgins atkurti buvusius tinklus, užverbuoti naujus narius, organizuoti pavienius išpuolius. Jiems padės ir tai, kas liko Artimuosiuose Rytuose iš IS. Ši grupė yra pati pavojingiausia. Geriausias to įrodymas – 2015 m. lapkritį Paryžiuje išpuolius surengė užsienio kovotojai, kurie buvo apmokyti Sirijoje ir atsiųsti į Prancūziją. „Operatyviniai sugrįžtantieji“ yra dar didesnė problema, jeigu šimtai jų jau yra sugrįžę į Europą, o dar šimtai laukia progos į ją išvykti iš Turkijos.
Vakarams kovoti su visomis šiomis skirtingomis grupėmis reikės įvairių strategijų. Užkietėję kovotojai, kurie liks Irake ir Sirijoje, turės būti nukauti arba sučiupti Irako saugumo pajėgų ir sąjungininkų. Kovoje su tebesiautėjančiomis teroristų grupuotėmis reikės dėti bendras pastangas, kad valstybėse, kuriose veikia teroristai, būtų apmokomos ir ištekliais aprūpinamos saugumo pajėgos, įtvirtinama įstatymo viršenybė, skatinamas tinkamas valdymas ir siekiama ilgalaikių tikslų.
ES dabar dėmesį nukreipusi į „Brexit“ pasekmes ir Rusijos kišimąsi į vietos rinkimus, o teroristai ir toliau mėgina patekti į Europą, ir dalis jų pasiryžę surengti išpuolius. Ir nors IS kovotojai neabejotinai dideliais būriais trauks į Libiją ir Jemeną, tikrasis iššūkis bus užkirsti kelią išpuoliams visame pasaulyje, įskaitant didžiuosius Europos miestus.
Šaltinis: technologijos.lt