Vienuolikos keistų ežerų grupė Antarktidoje… keliauja. Keliauja greičiu, 10 kartų viršijančiu ledyno šelfo, kuriame jie tyvuliuoja, slinkimo greitį. Maža to, ežerai keliauja kryptimi, kuri yra kitokia nei ledyno slinkimo kryptis.

Vienuolikos keistų ežerų grupė tyvuliuoja Jurgio VI ledyno šelfo pakraštyje

Ežerų judėjimo schema

Nors vandens telkiniai ant ledyno šelfo dažnai yra ženklas, jog ledynas netrukus gali subyrėti (skystas vanduo gali praplatinti ledyno properšas ir suardyti ledyną), glaciologijos specialistai.

nėra linkę manyti, jog Jurgio VI ledynas netrukus sueižės, mat jį tvirtai suspaudę laiko uoliniai kanalo krantai.

Šaltinis: technologijos

Britų spauda sunerimusi, jog vos už 630 kilometrų nuo Jungtinės Karalystės sostinės Londono, tykaus Lachės Zy (vok. – „Laacher See“) ežero, tyvuliuojančio už 37 km nuo Bonos (Vokietija), gelmėse bunda superugnikalnis, kuris savo galingumu prilygtų antram pagal galingumą XX a. išsiveržimui – Pinatubo ugnikalnio išsiveržimui, įvykusiam 1991-aisiais Filipinuose.

Vokietijoje, greta Bonos bunda superugnikalnis? ©dailymail.co.uk

Pinatubo išsiveržimas 1991-aisiais (Filipinai) ©wikimedia.org

Lachės Zy ežeras virš jūros lygio iškilęs 260 metrų, jo perimetras siekia 8 km, ežerą supa aukštos kalvos ©wikimedia.org

Tykaus Lachės Zy (vok. – „Laacher See“) ežero, tyvuliuojančio už 37 km nuo Bonos (Vokietija), gelmėse nerimsta superugnikalnis ©dailymail.co.uk

Kad Lachė Zy nėra amžiams nurimęs, byloja seisminis aktyvumas regione ir ryškios terminės anomalijos po ežeru. Iš magmos išsiskiriantis anglies dvideginis burbulų pavidalu kyla į ežero paviršių pietiniame vandens telkinio krante (žiūrėkite vaizdo siužetą rašinio pabaigoje). Mokslininkai yra įsitikinę, kad naujasis išsiveržimas gali įvykti bet kada. Net ir tuo atveju, jei jis būtų silpnesnis ir būtų įvertintas mažesniu balu, Europos gyventojams, ypač daug gyventojų turinčiai Vokietijai, jis būtų katastrofiškas.

Šaltinis: technologijos

Žemėje vyksta paviršiniai ir giluminiai geologiniai procesai, kuriuos tiria geologijos mokslas. Giluminiai procesai ne visada matomi plika akimi. Dažniausiai stebime jų rezultatą. Vienas iš pavyzdžių yra lūžis, kurio šaknys dažnai slypi gyliai plutoje arba mantijoje.

Didysis Kanjonas (JAV) ©nickomargolies.com

Pasak Č. Lajelio, „nors esame „trumpalaikiai“ šios planetos gyventojai, vienu metu galintys būti viename erdvės ir laiko taške, tačiau žmogaus protas pajėgus pasiekti gausybę įvykių, buvusių nepaprastai seniai iki žmogaus atsiradimo, taip pat prasiskverbti į Žemės rutulio vidų“.

Kur formuojasi lūžiai?

Lūžių aptinkama įvairiame Žemės plutos gylyje. Siauruose viršutiniuose Žemės plutos ruožuose susidaro lūžiai ar trapiosios deformacijos zonos, kurias žymi uolienos – brekčijos. Mokslininkų nustatyta, kad trapiosios deformacijos sąlygomis lūžiai gali pasiekti ir 10 – 15 km gylį. Leidžiantis gilyn, lūžio geometrinis pavidalas nesikeičia, tačiau čia gali susidaryti pseudotachilitai – Žemės drebėjimų indikatoriai, susidarantys dėl staigių uolienų blokų postūmių. Didesniame nei 15 km gylyje pasikeičia aplinkos sąlygos, todėl prasideda kitokio tipo tektoninių dislokacijų – plastinių deformacijų zonų – vystymasis, kuriose susidaro uolienos, vadinamos milonitais.

Katastrofų anatomija

Pasaulyje yra keletas garsių plutos lūžių, susidariusių dėl giluminių tektoninių procesų. Vienas iš jų yra San Andreas’o lūžis Kalifornijoje, skiriantis Ramiojo vandenyno plokštę nuo Šiaurės Amerikos plokštės. Ramiojo vandenyno plokštės pakraštys, kuriame yra Kalifornijos pakrantė, lėtai slysta palei Šiaurės Amerikos plokštę šiaurės vakarų link. Per 20 mln. metų Ramiojo vandenyno plokštė Šiaurės Amerikos plokštės atžvilgiu pasislinko maždaug 560 km. Kadangi minėtas lūžis sudarytas iš atskirų stambesnių segmentų, palei juos vyksta žemės drebėjimai.1906 m. Ramiojo vandenyno plokštei pasislinkus išilgai San Andreas’o lūžio, staigiai atsipalaidavusi energija sukėlė 8,3 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą, kuris sugriovė San Franciską.

Kitas gerai žinomas pavyzdys yra Reino riftas, kuris susiformavo uolienų blokui atsidūrus tarp dviejų iškeltų luistų, t. y. Vogėzų (Prancūzija) ir Švarcvaldo (Vokietija) kalnagūbrių. Šiuo metu mokslininkai randa požymių, rodančių žemės paviršiaus dubimą, todėl gali įvykti blokų įtrūkimai, kas sukeltų žemės drebėjimą. 1356 m. staigus ir stiprus Žemės drebėjimas Reino aukštupyje sugriovė Šveicarijos miestą Bazelį.

Dar vienas pavyzdys yra didysis riftinis slėnis, vadinamas Rytų Afrikos lūžių zona. Ši sprūdinė struktūra – ilgiausia planetoje, besitęsianti maždaug 6400 km bei pasižyminti seisminiu aktyvumu. Rytų Afrikos lūžių zona, susidariusi ties Arabijos, Afrikos-Nubijos ir Afrikos-Somalio plokščių ribomis, pradėjo formuotis prieš 100 mln. m., kai neatlaikiusi tempimo ėmė skeldėti Žemės pluta. Pro atsivėrusius plyšius į paviršių kilo magma, todėl palei riftą iškilo ugnikalniai – Erta Alė (Etiopija) ir Ol Doinjo Lengajus (Tanzanija). Etiopijoje, kur Raudonoji jūra susisiekia su Adeno įlanka, yra susidariusi Afarų įduba. Manoma, kad čia formuojasi naujas vandenynas, nes dėl tempimo atsiveriančius plyšius užpildo karšta mantijos medžiaga. GPS duomenys rodo, kad slėnis ir toliau platėja. Jei plokštės ir toliau taip skėsis, Afrikos dalis atitruks nuo žemyno dalies ir virs sala.

Lietuvos įtampos

Stambių lūžių arba deformacijų zonų yra rasta ir Lietuvos kristaliniame pamate. Jos slypi gyliai Žemės plutoje, po nuosėdine danga. Remiantis geologiniais ir geofiziniais metodais, vienos didžiausių Lietuvos lūžių zonos yra rytų-vakarų krypties. Žemėlapyje jos pažymėtos siaura linija, tačiau Žemės plutoje jų plotis siekia keliasdešimt kilometrų, o ilgis – 200 km ir daugiau. Vakarų Lietuvoje esančioje Telšių deformacijos zonoje glūdi ilga jos bei viso regiono vystymosi istorija.

Kita svarbi lūžių zona yra Drūkšių-Polocko deformacijos zona, besidriekianti iš Baltarusijos. Reikia neužmiršti, kad 2004 m. žemės drebėjimas buvo užfiksuotas tokios pat krypties lūžyje – Priegliaus zonoje, Kaliningrade. Todėl teritorija ties Drūkšių ežeru yra didesnės rizikos vieta ir būtina taikyti kuo griežtesnius naujos atominės elektrinės statybos standartus.

Šaltinis: Erdvėlaivis Žemė

Trijų skirtingų tyrimų rezultatai liudija, kad per artimiausius 10 metų Saulės aktyvumas turėtų sumažėti, o dėl to Europoje vėl gali prasidėti Mažasis ledynmetis.

Mokslininkai mano, kad D. Britanijos ir Europos artimiausiais metais laukia šaltos žiemos, o po kelių dešimtmečių net gali prasidėti Mažasis ledynmetis – su žemu Saulės aktyvumu siejamas vidutinės temperatūros sumažėjimas, lemiantis laikiną klimato atšalimą visame žemyne, skelbia „Dailymail.co.uk“.

Rydingo universiteto (D. Britanija) profesoriaus Mike’o Lockwoodo teigimu, vidutinė temperatūra dėl sumažėjusio Saulės aktyvumo D. Britanijoje gali nukristi iki 2 laipsnių. „Ramesnės“ Saulės laikotarpiai lėmė tam tikrų atmosferos sąlygų, dėl kurių atsirasdavo šilto oro iš Atlanto vandenyno blokavimo efektas, formavimąsi. Kadangi šiltesnis oras iš vandenyno nepasiekdavo Europos, žiemos mūsų žemyne tapdavo atšiauresnės.

Pernai profesoriaus Mike’o Lockwoodo vadovaujama mokslininkų grupė nustatė, kad sumažėjęs dėmių Saulėje skaičius tiesiogiai susijęs su atmosferos sąlygų pokyčiais, darančiais įtaką virš Europos tekančiai atmosferos sraujymei – labai stipriam oro srautui aukštutinėje troposferos dalyje. Dėl to paprastai švelnūs vėjai iš vakarų pakeičia kryptį, atverdami kelią į Europą šalto ir sauso oro masėms.

Tyrimo duomenys remiasi Saulės aktyvumo per pastaruosius 9300 metų duomenimis, sakoma pranešime. Profesoriaus M. Lockwoodo ir jo kolegų tyrimo, kurį paskelbė Fizikos institutas (IoP) Londone, išvadose sakoma, kad egzistuoja 1:10 tikimybė, jog per artimiausius 50 metų Saulės aktyvumas sumažės iki tokio lygio, kuris buvo stebimas 1645 – 1715 metais. Dėl nepaprastai atšiaurių žiemų ir šaltų vasarų šis laikotarpis Europoje buvo pramintas Mažuoju ledynmečiu. Jam užėjus ledas žiemą sukaustydavo visą Baltijos jūrą, Londone užšaldavo Temzė, sakoma pranešime.

Astronomai šį laikotarpį vadina Maunderio minimumu, nes jo metu Saulėje išvis nebuvo dėmių arba jos buvo stebimos nepaprastai retai. Pasak leidinio, profesoriaus M. Lockwoodo tyrimo išvados leidžia manyti, kad vidutinė oro temperatūra D. Britanijoje žiemą gali nukristi žemiau 2,5 laipsnių pagal Celsijų, kai tuo tarpu vidutinė daugiametė šiuo metu siekia 5 laipsnius.

Birželio mėnesį užbaigti tris skirtingi tyrimai priėjo tą pačią išvadą: per artimiausius 10 metų Saulės aktyvumas turėtų sumažėti. Pasak mokslininkų, kitas Saulės aktyvumo padidėjimas naujajame 11 metų Saulės cikle nebus toks stiprus, kaip ankstesni, be to, jo išvis gali nebūti. Šių tyrimų išvados buvo pristatytos JAV Astronomų draugijos Saulės fizikos skyriaus susirinkime.

Mokslininkai mano, kad pasaulinis atšilimas po 2020 m. gali susilpnėti, nes dėmės Saulėje gali pranykti keleriems metams, o gal net keliems dešimtmečiams, sakoma pranešime.

Rasa Valentinavičienė

Žemė ties pusiauju sustorėjo, o dėl to, anot mokslininkų, kaltas pasaulinis klimato šiltėjimas ir tirpstantys ledynai, rašo britų „Daily Mail“.

Tirpstantis Antarktidos ir Grenlandijos ledas didina vandenynų tūrį, o jų papildomas vanduo traukiamas link pusiaujo, taip padidindamas plačiausios mūsų planetos dalies apimtį, tvirtina mokslininkai.

Žemė ėmė „plonėti“ po ledynmečio, pasibaigusio prieš maždaug 20 tūkst. metų. Šio geologinio periodo metu, kai ilgam laikui sumažėjo temperatūra Žemės paviršiuje ir atmosferoje, ledo dangos svoris buvo toks didelis, kad ji deformavo Žemės plutą ir mantiją bei išpūtė ties viduriu.

Žemė nėra visiškai rutulio pavidalo – žemė ašigalyje yra keletu kilometrų arčiau planetos branduolio nei žemė pusiaujyje. Buvo manoma, kad ledynmečio sukeltas efektas padės Žemei įgauti labiau tobulą rutulį primenančią formą.

Anot „National Geographic“, išsipūtimas ties pusiauju traukėsi mažiau nei po milimetrą per metus. Tačiau išanalizavus palydovų duomenis nustatyta, kad šis efektas keičiasi į priešingą pusę. „Vyksta kažkas kito, kas atsveria Žemės apimties mažėjimą“, – teigia Kolorado universiteto geofizikas Johnas Wahras.

Manoma, kad Šiaurės ir Pietų ašigaliuose tirpstantis ledas, kurio kiekis per metus siekia 382 mlrd. tonų, atsveria „plonėjimo“ efektą.

Šaltinis: lrt

Lietuvoje dabar – metų laikas, kuomet naktys būna pačios trumpiausios ir šviesiausios. Šiuo metų laiku platumomis „pasilypėjus“ šiaurės ašigalio link, galima pasiekti vietoves, kur saulė nenusileidžia ištisą parą. Toks reiškinys vadinamas poliarine diena. Ir visai nerealiai skamba, jog Europoje yra miestelis, kuriame saulė vasarą nenusileidžia ilgiau nei 4 mėnesius!

Poliarinė diena: kai saulė nenusileidžia

Sudėtinga pasaulį įsivaizduoti be saulėtekių ir saulėlydžių. Tačiau ties ašigaliais tai – kasdienybė. Ten dienos ir naktys tęsiasi ištisus mėnesius.

Poliarinė diena – laikotarpis poliarinėse srityse (Arktyje ir Antarktyje) tarp poliaračių ir ašigalių, kai Saulė nenusileidžia virš horizonto. Kuo arčiau ašigalių, tuo ilgiau trunka poliarinė diena.

Jei už ribos, žyminčios pietų pusrutulio poliarinio rato pradžią, žmonių gyvena vos vienas, kitas, šiauriniame poliariniame rate gybentojų – kur kas daugiau. Šiaurinio poliaračio riba eina Kanados, JAV (Aliaskos), Danijos (Grenlandijos), Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos teritorijomis bei šiauriausiomis Islandijos salos sritimis.

Poliarinė diena stoja net ketvirtadalyje Suomijos, o labiausiai į šiaurę nutolusiame jos taške saulė vasaros metu nenusileidžia ištisas 73 dienas. Dar ilgiau šviesus paros metas nesibaigia šiauriausiame Norvegijos miestelyje Svalbarde (Svalbard), kuris yra šiauriausia gyvenama teritorija Europoje. Poliarinė diena ten tęsiasi maždaug nuo balandžio 19 d. iki rugpjūčio 23 d. – ilgiau kaip keturis mėnesius! Tiesa, reikia nepamiršti, jog gamta iliuminacijos perteklių atsiima žiemą, kur panašiai tiek laiko trunka poliarinė naktis.

O pačiuose ašigaliuose poliarinė diena ir poliarinė naktis trunka… praktiškai po pusmetį. Vadinasi, geografiniuose Žemės poliuose Saulė per metus pakyla ir nusileidžia tik vieną sykį! Poliariniame danguje saulė juda kitokia trajektorija nei vidurio ar pusiaujo platumose. Ašigaliuose saulė poliarinę dieną rieda aplinkui palei horizontą, o aukščiausią tašką pasiekia vasaros saulėgrįžos metu.

Poliarinės dienos ir naktys stoja dėl to, jog Žemės sukimosi ašis nėra statmena ekliptikos plokštumai, o pasvirusį į ją 23º 27’ kampu. Tad aukščiausiose pietų ir šiaurės platumose mūsų planetą šildantis šviesulys vasaros metu taip ir nenusileidžia už horizonto.

Dėl spindulių refrakcijos, poliarinės dienos fenomenas gali būti matomas ir gerokai šiapus poliaračių, tiesa, ne toliau kaip per laipsnį „žemyn“, pusiaujo link. Daug kas priklauso ir nuo vietovės landšafto. Tiesa, pats šviesulys ten trumpam už horizonto panyra, tačiau dangus keletą vasaros parų ten taip ir nesutemsta.

Baltosios naktys. Jos – jau čia pat.

Vaizdo siužetas

Saulius Žukauskas

Negyvoji jūra pastaraisiais dešimtmečiais dramatiškai seko, daugiausia – dėl žmonių poreikio vandeniui. Tačiau dabar, užuot leidę jūrai visiškai sunykti, kai kurie mokslininkai vis rimčiau ragina ją gelbėti, rašo „Discovery“.

Negyvosios jūros vanduo ypatingas tuo, jog jame besimaudantieji visuomet be ypatingų pastangų plūduriuoja vandens paviršiuje ©consumer.admanya.com

Pagal patį ambicingiausią ir detaliausią pasiūlymą, pareigūnai svarsto, statyti ar ne milžinišką inžinerinį įrenginį, kuriuo vanduo į Negyvąją jūrą būtų pumpuojamas iš Raudonosios jūros, esančios už 185 kilometrų. Vamzdžiai vandeniui tekėti būtų nutiesti palei Izraelį ir Jordaniją – dvi vandens stokojančias valstybes – skiriančią valstybinę sieną.

Kokį poveikį daugiamilijoninis projektas turėtų aplinkai, vertino tarptautinė tyrėjų grupė, pateikusi ataskaitas Pasaulio bankui. Diskusijoms tebesitęsiant, panašios problemos aktualėja ne tik Artimuosiuose Rytuose. Nuo vandens trūkumo kenčia ištisi regionai visame pasaulyje, tad didžiuliai su tuo susiję infrastruktūros projektai dygsta nuo Kinijos iki JAV.

Peteris Gleickas, Ramiojo vandenyno instituto Kalifornijoje prezidentas, nurodo, jog, žvelgiant į praeitį, su vandens projektais susijusi ne viena perspėjanti ir pamokanti istorija.

„Aš teigčiau, jog kiekvienas įgyvendintas projektas turėjo nenumatytų pasekmių – nuo mažiausių iki didžiausių. Didžiausi XX-ojo amžiaus vandens projektai buvo įgyvendinami atsižvelgus tik į technologinius, bet ne į aplinkosaugos, socialinius, ekonominius aspektus“, – teigė jis.

Vanduo į Negyvąją jūrą būtų tiekiamas palei Izraelį ir Jordaniją skiriančią valstybinę sieną ©connect.in.com

„Raudonosios-Negyvosios jūrų projektas yra pavyzdys, kokius kraštutinumus esame pasirengę svarstyti, kai vandens resursai rimtai sumažėja. Artimuosiuose Rytuose vandens iš tiesų labai trūksta. Jordanijai, Izraeliui ir palestiniečiams jo reikia tiesiog desperatiškai. Aš visiškai suprantu, kodėl jie taip susižavėjo šia idėja“, – kalbėjo P. Gleickas.

Maždaug 430 metrų žemiau jūros lygio tarp Izraelio ir Jordanijos telkšančios Negyvosios jūros krantai yra žemiausi sausumos taškai planetoje. Karšta, sausa ir uolų supama sritis traukia lankytojus savo biblinėmis aliuzijomis, stulbinamomis archeologinėmis vietovėmis bei žmones paviršiuje išlaikančiu Negyvosios jūros vandeniu. Kai kuriais vertinimais, Negyvosios jūros purvas bei mineralų turtingos druskos turi gydomųjų galių.

Jūra taip pat pasirodė patraukli dviem didelėms verslo kompanijoms, kurios tiek Izraelio, tiek Jordanijos pusėse specialiai garina vandenį, kad gautų milijonus tonų druskų, vėliau naudojamų kaip trąšos bei pramonėje.

Kai kuriais vertinimais, Negyvosios jūros purvas bei mineralų turtingos druskos turi gydomųjų galių ©supermama.lt

Vandenį iš jūros ima ir gyventojai, jį semiantys iš Jordano upės bei kitų intakų. Šis vanduo naudojamas buitinėms reikmėms, taip pat žemės ūkyje.

Tūkstančius metų Negyvosios jūros lygis buvo iš esmės stabilus. Tačiau nuo 1950-ųjų, kai žmonių veiksmai ėmė daryti rimtą įtaką, jis ėmė kristi maždaug po 30 centimetrų kasmet ir iki šiol nuseko jau apie 30 metrų.

„Nėra abejonių, kad netvarką sukėlė žmogaus įsikišimas. Nekyla jokių klausimų. Tai mūsų kaltė“, – teigė Jiwcharas Ganoras, Izraelio geochemikas.

Tuo metu kritulių regione kasmet iškrenta mažiau nei po aštuonis centimetrus. Tai reiškia, kad atkurti Negyvosios jūros vandeningumą iš esmės galima tik fiziškai pumpuojant vandenį. Kuris sprendimas bus priimtas, kol kas lieka neaišku.

Šiltas vanduo Adatos kyšulio srove juda iš Indijos vandenyno į Atlantą, iš kur temperatūros pasikeitimai juda toliau į Šiaurę. Mokslininkų teigimu, ši srovė galėtų tapti kompensaciniu mechanizmu, jei Golfo srovė, pagrindinė šilumos į Europą ir Šiaurės Ameriką nešėja, sunyktų. Žurnale „Nature“ tyrėjai teigia, kad iki šiol į tokią galimybę nebuvo kreipiama dėmesio, rašo BBC.

Kai Adatos kyšulio srovė (Agulhas Current) pasiekia pietinį Afrikos žemyno smaigalį – Adatos kyšulį – didžioji dalis vandens siūbteli atgal į Indijos vandenyną. Tačiau kita dalis patenka į Atlantą ir yra žinoma kaip Adatos kyšulio nutekėjimas. Kiek tiksliai vandens patenka į kitą Afrikos pusę, nėra žinoma, tačiau manoma, kad kasmet šis kiekis smarkiai svyruoja.

Vis dėlto ši mokslininkų komanda – suformuota iš JAV ir Europos tyrėjų – teigia, kad vėjų pasikeitimai lemia, jog šis nuotėkis didėja. „Ši nuomonė pagrįsta kompiuteriniu modeliu – patį nutekėjimą išmatuoti labai sunku, nes jis vyksta plačia juosta ir sūkuriuoja“, – teigė Lisa Beal iš Roseno jūrų ir atmosferos mokslų mokyklos JAV, Majamyje.

Ji nurodė, kad iki šiol Adatos kyšulio srovės tyrimai buvo negausūs, nes ji nutolusi nuo mokslinių centrų Vakaruose, todėl studijos tampa brangios ir sudėtingos. Patekęs į Atlantą, vanduo iš Adatos kyšulio srovės papildo srovių sistemą, kurios dalis yra ir Golfo srovė, temperatūras Vakarų Europoje bei rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje palaikanti keliais laipsniais aukščiau.

Daugiausia dėl 2004 metų Holivudo filmo „Diena po rytojaus“ („The Day After Tomorrow“) galimybė, kad Golfo srovė šylant klimatui nustos tekėjusi, yra vienas iš plačiausiai žinomų potencialių klimato kaitos padarinių, nors iš tiesų yra daugybė netikrumo, ar tai iš tiesų įvyktų.

Jungtinių Tautų tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) 2007 metų ataskaitoje teigia, kad „dauguma [kompiuterinių] modelių rodo, jog padidėjusi šiltnamio dujų koncentracija lems [pagrindinių cirkuliacijų Atlante] silpnėjimą, o tai lems mažiau šilumos Europoje“.

Dabar mokslininkai teigia, kad padidėjęs Adatos kyšulio srovės nuotėkis galėtų sumažinti tokį efektą. „Tai gali reikšti, jog dabartiniais IPCC modeliais grindžiamos prognozės artimiausiam šimtmečiui yra klaidingos ir Šiaurės Atlante nebus atšalimo, kuris iš dalies atsvertų klimato šiltėjimą Šiaurės Amerikoje ir Europoje“, – teigė L. Beal. „Vietoje to Adatos kyšulio srovė gali stabilizuoti Atlante pernešamą šilumą“, – sakė ji.

Šioje JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) kompiuterinėje simuliacijoje matyti Adatos kyšulio srovė, nešanti šiltus vandenis palei rytinę Afrikos pakrantę, su tam tikru „nutekėjimu“ į Atlantą:

Šaltinis: grynas

Saulė šiemet planetos šiauriniame pusrutulyje gali pastebimai sparčiau paveikti odą, skelbia tyrėjai, pranešantys apie virš Arkties kritusį ozono lygį. Ozono skylė virš Antarktidos yra gerai žinoma fenomenas – ji atsiveria kiekvieną pavasarį, įleisdama daugiau ultravioletinių saulės spindulių, kurie didina odos vėžio riziką aplinkinėse pietinio pusrutulio teritorijose.

Pasaulio „miegantys milžinai“ gali nubusti gerokai sparčiau, nei manyta, rodo naujas ugnikalnių veiklos modelis. Mokslininkai tiki, kad lavos židiniai – ištirpusių uolienų rezervuarai – po miegančiais ugnikalniais yra pripildyti tirštos, klampios masės.

Šaltinis: grynas