Lietuvos geografijos mokytojų asociacija » Geografiniai tyrimai

Indijos vandenyno dugne – Gondvanos superžemyno liekanos

LGMA — Thu, 01 Dec 2011 19:35:42 +0000

Atokiai į vakarus nuo Australijos miesto Perto, Indijos vandenyno dugną tyrinėjantys Žaliojo kontinento mokslininkai pranešė maždaug 1,5 km gylyje aptikę dvi Tasmanijos dydžio povandenines salas, kurios, kaip manoma, yra nugrimzdusios senovinio Gondvanos superžemyno dalys. Dugno uolienų sudėtyje mokslininkai rado sekliuose vandenyse aptinkamų gyvūnų fosilijų.

„Tai leidžia manyti, jog kadaise šios „salos“ buvo ne vulkaninės kilmės dugno reljefo fragmentai, o žemyno dalis“, – sakė tyrėjų grupei vadovavusi Sidnėjaus universiteto geofizikė Džoani Vitaker (Joanne Whittaker). – Šis atradimas gali padėti geriau suprasti, kaip prieš 80-130 mln. metų Gondvanos superžemynas suskilo į dabartinę Afriką, Pietų Ameriką, Australiją, Antarktidą ir Indiją.“

Dž. Vitaker ypač domina Indijos migravimas į šiaurės vakarus ir vėliau įvykęs staigus pasistūmėjimas į šiaurę. Tuo metu ši Gondvanos dalis (šiaurės rytinė pakrantė) įsirėžė į Euraziją ir suformavo aukščiausius planetoje Himalajų kalnus.

„Numanyti, kur buvo šie žemynai, galima gana aiškiai, – sakė mokslininkė. – Tačiau tiksliai to nežinome. Indijos vandenyno rytinė dalis tektonikos požiūriu yra viena iš menkiausiai ištirtų pasaulio vandenynų vietų. Tikimės, jog atradimas padės mums išsiaiškinti tektoninių plokščių judesius, dėl kurių Indija nutolo nuo Australijos ir įsirėžė į Lauraziją.“

Gondvanos modelis
©gondwana.at

Laurazija (geltona) ir Gondvana (violetinė)
©uwgb.edu

Smiltainio ir granito mėginių, kurie buvo nugremžti nuo vieno stataus „salos“ skardžio, amžius dar nenustatytas, bet mokslininkų grupė mano, jog šios uolienos susidarė prieš maždaug 2 mlrd. metų. Iš vandenyno dugno iškeltos uolienos bus palygintos su mėginiais. rastais Australijos vakarinėje pakrantėje. Tikimasi tiksliau nustatyti, nuo kurios žemyno vietos atitrūko šios nugrimzdusios salos.

„Atlikti panašius palyginimus Indijoje nebuvo įmanoma, nes prieš 130 mln. metų, kai sausuma klajojo dinozaurai, egzistavusi pakrantė dabar yra „sugurinta“ kažkur po Himalajais, – aiškino Dž. Vitaker. – Manome, kad 1,5 km gylyje atrastos salos buvo paskutinė jungtis, siejusi Indijos pusiasalį su Australija.“

„Tai labai reikšminga – du didelius žemyno fragmentus vandenyno dugne aptinkame ne kiekvieną dieną, – Dž. Vitaker. – Kartu su kai kuriais kitais duomenimis, šis atradimas gali patikslinti jau sudarytus kadaise egzistavusios šios pasaulio dalies modelius.“

Parengė Saulius Žukauskas

Atlanto dugne – karščiausias Žemėje vanduo: +464ºC (Video)

LGMA — Wed, 30 Nov 2011 10:08:19 +0000

Ar gali vanduo būti aukštesnės nei +100ºC temperatūros ir išlikti skysto būvio? Dar prieš keletą metų Džeikobso universiteto (Jacobs University) Bremene (Vokietija) geochemikė Andrea Košinsky (Andrea Koschinsky) Atlanto vandenyno dugne aptiko karščiausią Žemėje vandens telkinį. Sunku patikėti, tačiau vandens temperatūra ten siekė nuo +407ºC iki +464ºC, ir buvo vadinamosios superkritinės būsenos (tarpinė būsena tarp skysto ir dujinio būvio).

Superkritinės būsenos vanduo srūva iš vandenyno dugne almančių tamsiųjų povandeninių geizerių
©whoi.edu

Virš milžiniško magmos burbulo susiformavęs neįprastai karštas vanduo yra laikomas vadinamosios superkritinės būsenos skysčiu (angl. – „supercritical state fluid“). Tokio aptikti gamtoje iki šiol nėra pavykę. Superkritinės būsenos vandeniu spjaudosi du Atlanto dugne veikiantys juodieji rūkaliai (angl. – „black smokers“) – „Two Boats and Sisters Peak“.

A. Košinsky tvirtinimu, geizerių švirkščiamas vanduo yra tarpinės būsenos – nei skystas, nei dujinis (garai). Mokslininkė mano, jog atradimas galėtų suteikti pirminių žinių apie tai, kaip pagrindiniai mineralai ir medžiagos (pavyzdžiui, varis, geležis ar auksas) išsiveržė iš žemės gelmių ir pateko į vandenynus.

Kylant temperatūrai, skysčiai užverda ir virsta dujomis. Kylant slėgiui, dujos vėl virsta skysčiu. Abu šie veiksniai, pasiekus tam tikrą kritinį tašką, sukelia keisto reiškinio atsiradimą – dujos ir skystis susilieja į vadinamąjį superkritinės būsenos skystį. Vandens atveju, šis skystis būna tankesnis už garus, tačiau retesnis ir lengvesnis už vandenį, kuris superkritinės būklės skysčiu tampa, esant 647 ºK temperatūrai ir 22 MPa slėgiui.

Karščiausias Žemėje vanduo srūva iš šio povandeninio geizerio, kuris buvo atrastas Atlanto vandenyne
©mpi-bremen.de

Laboratorijose jau yra pavykę šią kritinę ribą peržengti manipuliuojant tiek gėlu, tiek jūros vandeniu. Tačiau gamtoje aptikti natūralų superkritinės būklės vandens telkinį iki A. Košinsky ir jos kolegų nėra pavykę niekam. Geochemikai manė, jog jei tokį telkinį pavyktų surasti, jis veržtųsi iš labai gilių hidroterminių šaltinių.

2005 m. mokslininkų komanda, kurios sudėtyje buvo ir A. Košinsky, tyrė 5º į pietus nuo pusiaujo esančią pietinį povandeninio Vidurio Atlanto kalnagūbrio pakraštį, kur ir buvo aptiktas povandeninių rūkalių rajonas. Jų temperatūrų pakartotinai išmatuoti tyrinėtojai sugrįžo 2006 ir 2007 m.

Kompiuterinis modeliavimas prognozavo, jog iš povandeninių geizerių besiveržiantis skystis turėtų nusėsti aplinkinėse daubose, plyšiuose ir panašiuose dugno dariniuose. Superkritinę būseną vanduo įgyja esant +407ºC temperatūrai ir 300 barų slėgiui. Kadangi superkritinės būsenos vanduo yra gerokai retesnis už skystą vandenį, povandeniniai rūkaliai jį „iššauna“ ant jūros dugno jis nelyginant burbulą.

Pirmojo vizito metu tyrėjai povandeniniuose rūkaliuose užfiksavo +407ºC temperatūrą. Būta ir periodų, kai superkritinės būsenos vanduo 20-čiai sekundžių pasiekdavo +464ºC.

Tyrėjų įsitikinimu, superkritinės būsenos vanduo iš žemės gelmėse glūdinčių uolienų labai efektyviai „išplauna“ metalus ir kitus elementus – kur kas efektyviau už skystą vandenį ar garus. Auksas, varis, geležis, manganas, siera ir daugelis kitų elementų iš Žemės gelmių išsilaisvina tuomet, kai juos povandeniniai geizeriai iššvirkščia kartu su superkritinės būsenos vandeniu.

Povandeninio geizerio veikimo modelis
©hgsblogs.co.uk

Kai kurie iš šių elementų (pavyzdžiui, siera) prie milžiniško slėgio, aukštos temperatūros ir visiškos tamsos prisitaikiusiems organizmams atstoja energijos šaltinį. Analogišką funkciją mažesniame gylyje gyvenančių bakterijų organizmuose atlieka manganas. Geležis yra gyvybiškai svarbus elementas fitoplanktono fiziologiniuose procesuose.

A. Košinsky vertinimu, iš povandeninių rūkalių galėtų būti kilusi beveik pusė viso pasauliniame vandenyne esančio magnio ir maždaug dešimtadalis geležies. Kadangi superkritinės būsenos skysčių iki šiol gamtoje nebuvo aptikta, kaip konkrečiai vyksta vandenynų „tręšimas“ šiomis tiesiai iš Žemės gelmių pumpuojamomis mineralinėmis medžiagomis, dar nėra žinoma.

„Atlikti gręžimo ar kasinėjimo darbus povandeninių geizerių zonose kol kas techniškai neįmanoma, – tvirtina A. Košinsky. – Ypač aukštos temperatūros neatlaikytų jokia plutos gręžimo įranga. Ji paprasčiausiai išsilydytų. Tad vienas iš labiausiai prieinamų tyrimo metodų kol kas yra kompiuterinis modeliavimas.“

„Kolegų atradimas yra labai reikšmingas, – teigia Vūdshoulo okeanografijos instituto (Woods Hole Oceanographic Institute, WHOI) atstovas Denas Fronaris (Dan Fornari). – Aukšta povandeninių versmių temperatūra ypatingai įdomi tuo, jog kalnagūbris, kuriame jos buvo aptiktos, plečiasi ne taip sparčiai, kaip, tarkim, Ramiojo vandenyno dugne stūksantys kalnagūbriai, kur magma yra arčiau jūros dugno. Tad visai realu, jog superkritinės būsenos vandens turėtų būti ir Ramiojo vandenyno dugne. Be to, aptiktas geizerių telkinys leidžia spręsti apie pakankamai intensyvų Vidurio Atlanto kalnagūbrio regionas išgyvenamą magminį periodą, kuris tęsiasi jau ne vienerius metus.“

Vaizdo siužetas

Šaltinis: technologijos

Ateitis mūsų pirmtakų akimis: Žemė pūtėsi ir turėjo sprogti?

LGMA — Thu, 10 Nov 2011 22:09:35 +0000

JAV mokslininkai iš NASA Reaktyvinio judėjimo geofizinės laboratorijos žurnale „Geophysical Research Letters“ savo publikacijoje pasauliui pasiuntė tokią žinutę: paskutiniais duomenimis, Žemės skersmens svyravimas per metus neviršija 0,1 mm (tokio storio yra žmogaus plaukas). Toks planetos skersmens pokytis nėra reikšmingas, ir mūsų gimtoji planetos skersmuo išlieka stabilus. Tačiau taip neatrodė XIX a. mokslininkams. Jie buvo įsitikinę priešingai: niekas negali būti tikras, jog pilnėjanti mūsų planetos „talija“ laikui bėgant nesukels planetos sprogimo.

Būtent taip samprotavo mokslininkai XIX a. pradžioje. Tuomet hipotezę apie Žemės pūtimąsi buvo iškėlę geologai. Jie netgi buvo nustatę eksponensinį Žemės skersmens dėsnį. Remiantis jų hipoteze, Žemės skersmuo kasmet padidėja 2 cm. Hipotezės šalininkai argumentavo tuo, jog žemynai pasižymi savybe judėti, o tai vyksta neva dėl Žemės plutos plėtimosi, kurį, savo ruožtu, sukelia Žemės branduolio plėtimasis.

Žemės pūtimosi teorijoje buvo kalbama ne apie šiaip pulsavimą, o apie reikšmingą Žemės išmatavimų didėjimą ir galimus didelio masto pokyčius Žemės paviršiuje. Plėtimosi teorijos šalininkai buvo linkę manyti, jog patys žemynai iš tikrųjų nejuda – tai Žemė „pučiasi“ nelyginant balionas. Dėl to kadaise egzistavęs superžemynas suskilo į smulkesnius žemynus, o šie tolsta vieni nuo kitų.

Pirmiesiems šios teorijos kritikams pavyko įrodyti štai ką: esminiai teorijos trūkumai yra, pirmiausia – visiškas galimų plėtimosi mechanizmo ir jo priežasčių nesuvokimas, antra – net ir nedidelio masto Žemės susitraukimas (15-20 proc.) iššauktų žymų planetos tankio padidėjimą, kas, savo ruožtu, sukeltų milžinišką slėgį Žemės rutulio centrinėse srityse.

Žemės pūtimasis turėjo atrodyti maždaug taip
©cirota.ru

Žemės plėtimosi hipotezę savo darbe „Ar Žemei gresia Fajetono lemtis?“ savitai nagrinėja šios teorijos entuziastas Andrejus Skliarovas. Remdamasis duomenimis, kurių požymių aptinkama ir įvairių tautų mitologijoje (pavyzdžiui, Afganistano gyventojų protėvių padavimuose bylojama, jog pirmasis žmogus Ijma tris kartus su 300 žiemų pertraukomis didino Žemę pasitelkęs kažkokią mistinę galią; Indijos ir Tibeto išminčių knygose sakoma, jog „po didžių darbų, Žemė nusimetė Tris Senuosius Luobus ir pasidengė septyniais naujais), A. Skliarovas nustatė tikslius Žemės plėtimosi parametrus (1,53 karto), taip pat aprašė, kokiu būdu visi moksliniai (geologiniai, klimatiniai, paleomagnetiniai) duomenys įsikomponuoja į Žemės plėtimosi teorijos teiginius ir įrodo, jog toks geologinės Žemės raidos scenarijus galėtų būti įmanomas.

Kita vertus, iš kur mūsų protėviai galėjo žinoti, kad Žemė plečiasi (juk to pamatyti akimis neįmanoma)? Laimei, šiandien Žemės plėtimosi teorija moksline nebelaikoma.

Orbitinių palydovų GRACE sukaupti naujausi tyrimų duomenys leido tiksliai įvertinti Žemės plutos judėjimo greitį ir Žemės gravitaciją. Žemės išmatavimams buvo panaudoti lazeriniai įrenginiai: orbitinis palydovas į Žemės paviršių siųsdavo lazerio spindulį, kurį atspindėdavo ant Žemės paviršiaus sumontuotas specialus imtuvas. Pagal gautus duomenis mokslininkai apskaičiavo tikslius atstumus, o vėliau – ir Žemės skersmens pokyčių dinamiką.

„Šiuo metu Žemė tikrai nesiplečia, – nuramino NASA geofizikai. – Tiesa, yra tam tikrų įtarimų, jog gali būti teisinga Žemės susitraukimo teorija. Tačiau tam reikia papildomų duomenų.“

Parengė Saulius Žukauskas

Jei Žemė būtų kubas?

LGMA — Tue, 08 Nov 2011 22:13:14 +0000

1884 metais šveicarų astronomas Arndtas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, kai pareiškė orbitoje už Neptūno atradęs labai keistą kubo formos planetą. Žinoma, net 1884 metais visi suprato, kad tai – nesąmonė.

Tačiau pamėginus pamodeliuoti, kaip tokio pavidalo kūne veiktų, pavyzdžiui, gravitacija arba kokie reiškiniai vyktų, tarkim, atmosferoje, darosi visai įdomu.

Jei Žemė būtų kubas?

1884 metais laikraštis „The New York Times“ savo lapkričio 16 dienos numeryje net išspausdino straipsnį, pavadinta „Kubo formos planeta“, rašo news.discovery.com.

Straipsnyje pateikiamas interviu su fiziku Theodore`u Vankirku, kuris pirmiausiai atmeta kubo formos planetos galimybę, o tuomet pasamprotauja, į ką toks kubo formos pasaulis būtų panašus.

Viskas susiveda į trauką. Mūsų rutulio pavidalo Žemėje gravitacija mus traukia „žemyn“, planetos masės centro link. Taigi ant lygaus paviršiaus mes stovime tiesiai.

Tačiau hipotetiniame kubiškame pasaulyje būtų šeši kvadrato formos paviršiai, o su trauka susidurtume tik arėjant šių regionų centro link. Vis labiau artėjant prie krašto, pasijustume taip, tarsi koptume šlaitu. Be to, būtų vis sunkiau stovėti tiesiai, nes gravitacija trauktų kubo sienelės centro link, kuris nebūtų tiesiai po mūsų kojomis. Stovėjimas ant šio kubinio pasaulio „krašto“ primintų stovėjimą kalnų grandinės viršūnėje.

Mūsų dienų kosmologė Karen L. Masters sutinka, kad kubinio pasaulio idėja yra žavinga, ypač kalbant apie atmosferos galimybes. Anot jos, visuose 6 planetos paviršiuose vyrautų vidutinių platumų klimatas, būtų centralizuoti vandens telkiniai ir nė viename iš paviršių nebūtų poliarinių ar pusiaujo platumų klimato. Be to, smailūs kubo kampai ir kraštinės kyšotų pro planetos atmosferą nelyginant didžiuliai kalnai.

„Tarkime, kad apvalią Žemę gaubia 1 tūkst. kilometrų storio atmosferos sluoksnis, – aiškina mokslininkė. – Taigi susidaro sfera, kurios spindulys 6400 km (planetos spindulys) +1000 km (atmosferos sluoksnis) = 7400 km. Tai turėtų būti maždaug tikslus skaičius. Kubo, kurio tūris toks pats, kaip ir apvalios Žemės, kraštinė turėtų būti 10 tūkst. kilometrų ilgio, taigi kraštai nuo centro būtų nutolę per 8,7 tūkst. kilometrų. Jie be jokios abejonės kyšotų iš atmosferos.“

Šaltinis: lrt

Naujos užuominos apie Žemėje esančio vandens kilmę

LGMA — Thu, 20 Oct 2011 09:06:39 +0000

„Kai Žemė formavosi, buvo taip karšta, kad didžioji dalis lakių medžiagų išgaravo į kosmosą. Taigi kai Žemė atvėso, ji buvo sausa. Vanduo ir kitos lakiosios medžiagos turėjo būti atgabentos vėlesnėje stadijoje“, – pasakoja naujausio tyrimo autorius Paulas Hartoghas, Maxo Planko Saulės sistemos tyrimų instituto Katlenburg-Lindau, Vokietijoje, mokslininkas.

„Hartley 2“ kometa
©NASA

Aiškinantis, iš kur atsirado planetos vandenynai, kometos yra pirmosios kandidatės, mat jose yra daugybė ledo ir pirmaisiais mūsų planetos gyvavimo laikotarpiais jos galėjo intensyviai atakuoti Žemę. Nors susidūrimų su kosminiais kūnais įrodymų pakanka, tačiau labai sunku nustatyti ar tai buvo kometos, ar asteroidai ir tuo labiau, iš kur jie atkeliavo. Žinoma, didžiausia tikimybė, jog vandenį atnešė kometos, tačiau iš kur jos skrido? Pradinės hipotezės teigė, jog tokių kometų šaltinis turbūt buvo Oorto debesis.

Norėdami nustatyti tikruosius Žemės vandenynų šaltinius, mokslininkai lygino planetos vandenyje esančius vandenilio izotopus ir izotopus, randamus kosminiuose kūnuose, pavyzdžiui, kometose.

Priminsime, jog visuose vandenilio izotopuose yra tas pats protonų skaičius, tačiau būna skirtingas neutronų. Pavyzdžiui, įprastame vandenilyje neutronų nėra, o vandenilio izotopas, vadinamas deuteriu, turi vieną neutroną.

Žemės vandenyje tarp 10 mln. įprastų vandenilio atomų yra maždaug 1,6 tūkst. deuterio atomų.

Ankstesni šešių kometų iš didžiulio Oorto debesies, esančio už Koiperio žiedo, matavimai parodė, kad ten 10 mln. įprastų vandenilio atomų tenka 2 960 tūkst. deuterio atomų, o tai leido manyti, kad Oorto debesies kometos nėra Žemės vandens šaltiniai.

Kur dar galėtų slėptis kometų šaltiniai? Mokslininkų žvilgsnis nukrypo į asteroidų žiedą, skriejantį tarp vidinių ir išorinių Saulės sistemos planetų. Norint patikrinti teoriją, reikėjo gauti duomenų apie šiame žiede esančių kometų vandens struktūrą. Pagaliau mokslininkai tokią galimybę gavo, kuomet naudodami Europos kosmoso agentūros „Herschel“ kosminę observatoriją, ištyrė deuterio santykį su įprastu vandeniliu „Hartley 2“ kometoje.

Ankstesni meteoritų, vadinamų karbonatiniais chondritais, tyrimai parodė, kad juose esantis vanduo panašesnis į mūsų planetos. Ten 10 mln. įprastų vandenilio atomų tenka maždaug 1,4 tūkst. deuterio atomų.

Tačiau dabar tyrėjai nustatė, kad kometoje „Hartley 2“ esantis vanduo labai panašus į Žemės. Ten 10 mln. vandenilio atomų tenka maždaug 1 610 deuterio atomų.

„Mūsų tyrimai rodo, kad iš tokių kometų atkeliavo daugiau kaip 10 %, o gal net ir visas Žemės vanduo“, – sakė P. Hartoghas.

Gali būti, kad visi vidinės Saulės sistemos kūnai vandens gavo iš šių kometų. Išmatavus kitų asteroido žiedo kometų deuterio ir vandenilio santykį, būtų galima gauti daugiau informacijos, pažymėjo mokslininkas.

Šaltinis: lrt

Vandenynuose ir jūrose slypi milijardų vertės turtai

LGMA — Thu, 06 Oct 2011 08:18:43 +0000

Gerėjant paieškos vandenyje technikai, vis dažniau surandami nuskendę laivai su lobiais. Tokių atvejų tik daugės, nes lobių paieškoms dideliuose gyliuose specializuojasi daug kompanijų. Lobių paieškos yra pelningas verslas, nes didesnė dalis surasto lobio vertės atitenka jų ieškotojams.

Vertingą krovinį planuojama iškelti 2012 metų pavasarį. Į 4700 m gylį nugrimzdęs laivas „Gairsoppa“ yra beveik nepažeistas, o jo vertingas krovinys neišbarstytas jūros dugne.

Lobių ieškotojų „Odyssey Marine Exploration“ paieškų laivas

1941 m. laivas „Gairsoppa“ plukdė 200 tonų sidabro iš Indijos į Angliją. Prie Airijos krantų laivas pakliuvo į stiprų štormą.

Jį besiblaškant pastebėjo vokiečių povandeninis laivas ir torpedavo. Iš 85 įgulos narių išsigelbėjo tik vienas. Kiti įgulos nariai žuvo bandydami gelbėjimo plaustais nusigauti iki kranto.

Nors laivas „Gairsoppa“ taikė į Angliją, tačiau stiprus vėjas jį nubloškė prie Airijos krantų, kur jį ir surado vokiečių torpeda
©Wikipedia

Milijardiniai lobiai

Pasaulio vandenynuose ir jūrose guli ištisi aukso, sidabro, brangakmenių ir vertingų istorinių eksponatų klodai nuskendę kartu su laivais. Apytikriais skaičiavimais vandenynų dugne guli apie trys milijonai sudužusių laivų. Vien JAV pakrančių vandenyse nuo XVI amžiaus nugrimzdo apie 65 tūkstančius laivų.

Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos nuskendusių laivų nuolaužose esančių lobių vertės. Visi jūrose ir vandenynuose gulintys lobiai preliminariai vertinami nuo 600 iki 900 milijardų JAV dolerių.

Didžiausią dalį lobių jūrose ir vandenynuose yra pasėję ispanų laivai, kurie iš Amerikos kolonijų plukdė lobius į Ispaniją. Jau XVII amžiuje kartu su nuskandusiais ispanų laivais prasidėjo ir nuskendusių lobių paieškos. Dėl primityvių nardymo priemonių kelis šimtmečius jos vyko tik sekliose vietose – ten, kur laivai nuskendo per audras atsimušę į uolas.

Nepaisant to, pirmieji lobių ieškotojai rado nemažų lobių, nes tuomet katastrofų pėdsakai tebebuvo švieži.

Didesnės lobių paieškos pradėtos XX amžiuje ištobulėjus nardymo priemonėms. Susikūrė profesionalios lobių paieškos kompanijos. Prie leisdamosi į brangiai kainuojančias ekspedicijas, jos samdo istorikus, kurie kruopščiai analizuoja istorinius duomenis apie vieną ar kitą brangų krovinį gabenusį laivą.

Laivas „Gairsoppa“
©Wikipedia

Laivo „Gairsoppa“ paieškoms taip pat buvo ilgai rengtasi. Dar pernai sudaryta sutartis su Didžiosios Britanijos vyriausybe dėl šio laivo nuolaužų paieškos ir krovinio iškėlimo. Specialiais prietaisais – sonarais, gaudančiais nuo dugno atsispindėjusį aidą, buvo „šukuojamas“ dugnas. Aptikus menamo nuskendusio laivo kontūrus į beveik 5 kilometrų gylį leistas valdomas povandeninis aparatas.

Tokią paieškos technologiją sau gali leisti tik turtingos komanijos. „Odyssey Marine Exploration“ yra viena iš pasaulio gelmių tyrimo lyderių, kuri ieško laivų nuolaužų ir išgyvena iš surasto turto vertės.

Vertingiausi dar neatrasti

Laive „Gairsoppa“ aptiktas sidabras pagal vertę, kuri yra 210 mln. JAV dolerių pateks į didžiausių visų laikų jūros radinių dešimtuką.

Daugelį metų didžiausiu iš vandens iškeltu turtu buvo laikomas 1985 metais rastas Ispanijos flotilės, kuri nuskendo 1622 metais, gabentas turtas. Jį sudarė auksas, sidabras, perlai, smaragdai surinti iš dabartinių Peru, Kolumbijos, Meksikos ir Venesuelos teritorijų. Surasto turto vertė siekė apie 400 mln. JAV dolerių. Šiuos turtus iš nuskendusio laivo „Nuestra Senora de Atocha“ ištraukė Amerikos nardytojas Melvinas Fišeris.

Tačiau 2002 metais Didžiosios Britanijos geologijos žvalgybos kompanijos „Subsea Explorer Ltd.“ prie Škotijos aptikto Oliverio Kromvelio laivų lobiai pranoko visus iki tol buvusius. Juose rasti lobiai buvo įvertinti trimis milijardais JAV dolerių.

Didžiulis lobis aptiktas ir 2003 metais, kai Atlanto vandenyne iškeltas 1865 metais nuskendęs garlaivis „S. S.Republic“. Jame buvo 180 milijonų dolerių, skirtų Amerikos pietų valstijoms po 1861-1865 metų Pilietinio karo atstatyti.

Tačiau vertingiausi lobių laivai dar neatrasti. Žinoma, kad 1511 metais portugalai iš Malacos (dabartinės Malaizijos) išgabeno 60 tonų aukso ir 20 skrynių su deimantais, smaragdais, rubinais ir safyrais. Laivas „Flor do Mar“ nuskendo prie Sumatros salos ir iki šiol nerastas.

1579 metais paslaptingai dingo ir laivas „Cacafuego“, kuriuo Frensis Dreikas Anglijos karalienei Elžbietai I plukdė 36 tonas aukso, 20 tonų sidabro, dešimtis dėžių sidabrinių monetų ir kitokių brangenybių.

Vertingiausiu kada nors su lobiais nuskendusiu laivu laikomas 1708 metais dingęs laivas „San Jose“. Jis iš Kartaginos (dabartinės Kolumbijos dalis) išplaukė su 344 tonomis aukso ir sidabro monetų bei 116 dėžių smaragdų ir dingo.

Šaltinis: diena

Ledkalnių buksyravimas – ar realu?

LGMA — Mon, 15 Aug 2011 19:48:45 +0000

Jei Mahomedas neina pas kalną, tai… Visai realu, jog netrukus gali būti įgyvendintas iš pirmo žvilgsnio keistokas sumanymas sausros ir gėlo vandens nepritekliaus kamuojamoms vadinamojo „Trečiojo pasaulio“ šalims iš subarktinių zonų vilkti gėlo vandens ledkalnius. Dabar ekologiniu verslu užsiimantis Džordžesas Maudžinas (Georges Mougin) prieš keturiasdešimt metų pasiūlęs tokią idėją, buvo negailestingai išjuoktas. Tačiau naujausi kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja, jog toks sumanymas yra ne tik įvykdomas, bet ir perspektyvus.

Maždaug 70 proc. planetos gėlo vandens atsargų yra sušalę į ledo kepures, kurios gaubia abu mūsų planetos ašigalius

Garbingo 86-erių metų amžiaus sulaukęs vyriškis savo idėją siūlė dar praėjusio šimtmečio viduryje, baigdamas inžinerijos studijas. Jis suprojektavo izoliacinį ledkalnio gaubtą, į kurį įsuktas aisbergas be didesnio pavojaus ištirpti galėtų būti buksyruojamas į šiltesnio klimato zonas, kur neretai stokojama gėlo vandens.

Nors Dž. Maudžinas tada tučtuojau sulaukė palaikymo iš vieno Saudo Arabijos princo, ekspertai buvo negailestingi ir jo projektą vertino kaip per daug sunkiai įgyvendinamą ir per brangų. Kol Dž. Mauždinas įgyvendino kitus projektus (taip pat ir požeminio tunelio po Lamanšo sąsiauriu projektą), ledkalnio buksyravimo idėja keletą dešimtmečių taip ir pradūlėjo stalčiuose.

Tačiau prieš porą metų prancūzų programinės įrangos gamintoja „Dassault Systemes“ kreipėsi į Dž. Maudžiną su pasiūlymu sumodeliuoti jo teoriją. Trimatis projekto modelis byloja, jog septynis milijonus tonų sveriantis ledkalnis vieninteliu buksyruojančiu laivu nuo Niufaundlendo salos prie Kanarų salų galėtų būti nutemptas vos per penketą mėnesių.

7 milijonus tonų sveriantis ledkalnis vieninteliu buksyruojančiu laivu nuo Niufaundlendo salos prie Kanarų salų galėtų būti nutemptas vos per penketą mėnesių

Kompiuterinio modeliavimo metu paaiškėjo, jog maždaug 38 proc. ledkalnio tokios kelionės metu visgi ištirptų. Tačiau 62 proc. sušalusio gėlo vandens kalno liktų – kodėl šio vandens nepanaudojus sausrų kamuojamų plotų drėkinimui? Taip pat buvo paskaičiuota, jog 30 mln. tonų sveriančio ledkalnio visiškai pakaktų metams gėlu vandeniu aprūpinti pusę milijono gyventojų.

Kompiuterinio modeliavimo rezultatai taip pat atskleidė, jog projektas tam tikru metu būtų neįgyvendinamas, kadangi buksyruojantis laivas mėnesiui „įstrigtų“ povandeninėse srovėse, o per tą laiką ledkalnis gerokai aptirptų, ir jo vilkti toliau nebeapsimokėtų. Tačiau jei ledkalnio vilkimo operacijos pradžia būtų perkelta iš gegužės į birželį, vilkikas savo darbą atliktų per 141 parą, o tokia kelionė atsieitų 24 mln. litų.

Pats idėjos autorius Dž. Maudžinas tikisi, jog naujausi skaičiavimai padės privilioti 8 mln. litų investicijų, kad kitais metais būtų galima kiek mažesnių matmenų ledkalnį nubuksyruoti iš Antarktikos vandenų į Australiją.

Skrydis į Mėnulį – kaip kelionė iki Trakų, arba jei kosminis turizmas būtų masiškai populiarus jau šiandien

LGMA — Fri, 06 May 2011 21:22:56 +0000

Šį pavasarį sukako lygiai 50 metų pirmajam Jurijaus Gagarino skrydžiui į kosmosą, trukusiam vos 108 minutes. Šis skrydis pradėjo kosmoso pažinimo erą – iki šiol į kosmosą pakilo apie 500 žmonių.

Šaltojo karo lenktynes dėl kosmoso užkariavimo pakeitė mokslo tyrinėjimo tikslų vedami skrydžiai į orbitą, bet prie jų po truputį prisijungia ir nauja, dar visai neseniai kaip neįmanoma ateities vizija skambėjusi kosminių skrydžių atšaka – kosminis turizmas.

Rusija šiuo metu yra vienintelė valstybė, siūlanti kosminio turizmo skrydžius iš Baikonūro erdvės centro Kazachstane, nors į šią sritį įžengti ketinančių privačių kompanijų skaičius pamažu auga. Apie savaitę trunkančius skrydžius nuo 2001-ųjų metų iki šiol išbandė vos septyni kosmoso turistai. Nenuostabu, juk viena tokios pažintinės (kažin, ar kas nors ją drįstų pavadinti poilsine?) kelionės vietos kaina – mažiausiai 30 mln. JAV dolerių (privalumas – „viskas įskaičiuota“ paketas, maistu orlaivyje rūpintis jums tikrai nereikėtų). Tačiau jei tai atrodo gerokai per brangu – alternatyvų jau artimiausiu metu galėtų pasiūlyti privačios kompanijos, siekiančios pradėti reguliarius kosminio turizmo skrydžius. Jų trukmė ir kaina būtų gerokai mažesnės nei skrydžiai iš Baikonūro kosmodromo – kelių valandų skrydis į orbitą gali kainuoti apie 200 tūkst. JAV dolerių.

Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga kelionių organizatorius „Novaturas“ nusprendė šmaikščiai pažvelgti į kosminį turizmą bei pasvarstyti – kas būtų, jei turizmas kosmose į kitas Saulės sistemos planetas šiandien būtų toks pat populiarus, kaip ir poilsinės bei pažintinės kelionės vykstant į svečias šalis?

Planeta arba dangaus kūnas	Vidutinis atstumas iki Žemės (mln. km)	Simboliniam palyginimui (nuo Vilniaus)	Vidutinis atstumas nuo Vilniaus (km)
Mėnulis	0,376	Trakai	20
Venera	41,4	Talinas	530
Marsas	78,3	Oslas	1000
Merkurijus	91,7	Bulgarija	1300
Saulė	149,6	Turkija/Graikija	2000
Jupiteris	624	Tailandas	7800
Saturnas	1250	N. Zelandija	17000
Uranas	2720	Skrydis aplink Žemę	~40000
Neptūnas	4350	1,5 k. aplink Žemę	~60000

Ar galite įsivaizduoti, jog kada nors vietoj atostogų Graikijoje arba Tailande rinksitės apsilankymą Marse? O galbūt turėsite galimybę pasiryžti nežmoniškai ilgam skrydžiui iki Neptūno? Ar galėtumėte patikėti, kad Mėnulio aplankymas kada nors bus toks pat paprastas, kaip išvykimas savaitgaliui iš Vilniaus? Pasvajokime, ir kiekvienai Saulės sistemos planetai bei pačiai Saulei ir Mėnuliui suraskime atitikmenis mūsų įprastam turizmui Žemėje. Toks atstumų sugretinimas turėtų padėti aiškiau suvokti, kokiais atstumais nuo Žemės nutolusios įvairios planetos.

Taigi, jei kosminis turizmas šiandien būtų masiškai populiarus, artimiausia stotelė kosmose – Mėnulis – mums galėtų būti toks pat artimas kaip, tarkime, dabar vilniečiams Trakai. Artimiausia Saulės sistemos planeta Žemei – Venera – nutolusi tik… 41,4 mln. km nuo mūsų. Jeigu Mėnulis būtų pasiekiamas taip lengvai, kaip Trakai, pagal šį santykinį mastelį kelionę iki Veneros galėtume palyginti su dabartiniu skrydžiu iki Talino. Savaitgalis Taline arba Veneroje – ką rinktumėtės?

Marsą – antrą artimiausią Žemei planetą – pasiektume panašiai, kaip Norvegijos sostinę Oslą. Nedaug ilgiau kelionė truktų iki Merkurijaus – iš dabartinių turizmo krypčių pagal tą patį mastelį jį būtų galima palyginti su Bulgarija. Maždaug dvigubai ilgesnis skrydis teoriškai leistų pasiekti pačią Saulę – ją simboliškai galėtume palyginti su Turkija arba Graikija. Atrodytų, ne tokia ir sudėtinga būtų kosminio turizmo kelionė, taip?

O nuo čia jau prasideda kelionės į atokesnes planetas. Jeigu Mėnulis būtų taip lengvai pasiekiamas, kaip Trakai, Merkurijus – kaip Bulgarija, tuomet 624 mln. km nuo Žemės nutolusį Jupiterį būtų galima palyginti su Tailandu. Dvigubai toliau už Jupiterį esančiam Saturnui puikiai tiktų tolimiausia nuo Lietuvos valstybė – Naujoji Zelandija. Tuo tarpu santykinio atstumo iki Urano ir Neptūno suvokimui pagal šį santykinį mąstelį kelionės mūsų planetoje nepakaktų. Tik apskridę aplink Žemę vieną kartą, tokią kelionę galėtume lyginti su skrydžiu iki Urano, o apsukę Žemę pusantro karto – su skrydžiu iki Neptūno.

Bet net ir tolimiausiose kosminio turizmo ateities vizijose kažin ar kas nors galėtų bent įsivaizduoti apsilankymą kai kuriose planetose. Jeigu kosminio turizmo orlaiviais galėtume skristi bent jau tokiu greičiu, kokiu pirmasis kosmonautas J. Gagarinas prieš pusšimtį metų apskriejo Žemę (vid. 27400 km/h), kelionė į kai kurias planetas truktų nežmoniškai ilgai. Tik Mėnulis būtų pasiekiamas gan greitai – vos per pusdienį skrydžio. Norint iškelti koją Veneroje reikėtų 63 dienų, Marse – 119, iki Saulės Gagarino greičiu skristumėte 227 dienas (Gagarinas, priminsime, tokiu greičiu skriejo vos 108 minutes). Ir tik visiškus bepročius galėtų vilioti 2,6 metų trunkanti kelionė iki Jupiterio, 5 metų – iki Saturno, 11 metų – iki Urano, ir net 18 metų – iki Neptūno.

Blogoji naujiena – tiek truktų skrydis į vieną pusę.

Bet nenusiminkite, jei kosminio turizmo svajonė atrodo tokia nepasiekiama. Be neblėstančio žmogaus pažinimo ir smalsumo patenkinimo, privalumų ir patogumų jame, lyginant su šiandien įprastu turizmu, kažin ar daug rastumėte. O trūkumų apstu – jau nekalbant apie ištisus mėnesius ar metus trunkančią kelionę, milijoninę jos kainą ir jokių „paskutinės minutės“ nuolaidų, pasiekę tikslą jūs net negalėtumėte mėgautis tuo, dėl ko dažniausiai vykstama į atostogas – gurkšniu šviežio oro.

Šaltinis: technologijos

Geologinėje ateityje Europa paslinks po Afrika?

LGMA — Sun, 24 Apr 2011 21:25:15 +0000

Europos žemynas gali pradėti slinkti po Afrika – tokios išvados priėjo mokslininkai Europos geomokslų sąjungos susitikimo metu, praneša BBC. Kontinentai po truputį artėja vienas prie kito.

Taip planetos žemynai gali atrodyti ateityje

Per daugelį milijonų metų šiaurinis Afrikos litosferos lokštės kraštas lindo po Eurazijos plokšte. Tačiau šis procesas yra sustojęs. Pasak balandžio pradžioje Europos geomokslų sąjungos („European Geosciences Union“ – EGU) susitikime dalyvavusių mokslininkų, dabar gali būti Europos eilė nirti. Jeigu jie teisūs, tai būtų naujos subdukcinės zonos susiformavimo ženklas – itin retas reiškinys.

Po Viduržemio jūra vėsus, tankus uolienų sluoksnis pačiame šiauriniame Afrikos litosferos plokštės krašte faktiškai yra palindęs po Eurazijos plokšte. Vis dėlto Afrikos sausumos masyvas yra per lengvas, kad procesas tęstųsi ir plokštė toliau grimztų.

„Afrika nenugrims, tačiau Afrikos ir Europos žemynai vis artėja vienas prie kito. Kurlink tai veda? – klausė Utrechto universiteto mokslininkas Rinusas Wortelis. – Įmanoma, kad po tam tikro laiko mes stebėsime Europos kontinento slinkimą po Afrika.“

Viduržemio jūros geologinė struktūra ir istorija yra pakankamai sudėtinga. Utrechto mokslininkų grupės suformuluotos pastabos skamba taip: „Lėtas susiliejimas – tik po kelis centimetrus per metus – iš dalies buvo sustabdytas dviejų rytinių plokščių, esančių Turkijoje, susidūrimo. Be to, tolesniam subdukcijos procesui Afrikos kontinento lengvumas užkirto kelią. Toje vietoje, kur įvyko subdukcija, Afrikos plokštės gabalai atskilo ir nugrimzdo į Žemės mantiją.“

Subdukcijos schema

Kad užpildytų atsiradusį plyšį, Eurazijos plokštės fragmentai (pavyzdžiui, Balearų salos, Korsika, Sardinija, taip pat Kreta) Viduržemio jūros teritorijoje pasislinko į pietus. Kompiuterinio modeliavimo duomenys rodo, jog viso šio proceso galutinė pasekmė gali būti subdukcijos priešinga kryptimi pradžia. Papildomų liudijimų suteikia ir žemės drebėjimų stebėjimai.

„Matome, kokia eiga susiformuoja žemės drebėjimų metu – plokštės slenka pietų kryptimi“ – sakė profesorius R. Wortelis.

Nors apie subdukcinių zonų galią ir galimus katastrofiškus įvykius tik ką priminė Japonijoje įvykęs žemės drebėjimas ir jo sukeltos cunamio bangos, Viduržemio jūros regiono geologija nuo Japonijos pakrančių geologijos skiriasi gerokai.

Nepaisant to, šioks toks susirūpinimas Europos mokslininkų gretose vis tik pastebimas – ekspertai nerimauja, jog Europos šalys labai nedaug investuoja į perspėjimo apie cunamio pavojų sistemų diegimą. Per pastaruosius penkerius metus Europos Sąjunga cunamių tyrimams skyrė tik maždaug 8 mln. eurų. Per tą patį laikotarpį vien tik Vokietija Indonezijos įspėjamosioms sistemoms įrengti skyrė 55 mln. eurų.

„Šioks toks susidomėjimas šių sistemų diegimu Europoje buvo kilęs po 2004-ųjų cunamio, nusiaubusio Azijos pakrantes, – prisimena Bolonijos universiteto (Italija) profesorius Stefano Tinti. – Tačiau netrukus susidomėjimas atslūgo. Čia reikalinga politinė valia – kad visos ES narės skirtų nors ir simbolinių lėšų. Tačiau išjudinti šiuos procesus – labai nelengva.“

Nors cunamio bangas galintys sukelti žemės drebėjimai Viduržemio jūros regione yra mažai tikėtini, praeityje tokių yra buvę. Pavyzdžiui, 1303 m. Kretą supurtę žemės virpesiai sukėlė cunamį, kuris nuniokojo Heraklioną ir Aleksandriją.

Šaltinis: lrt

Geoidas – įmantriausias Žemės gravitacijos žemėlapis

LGMA — Mon, 18 Apr 2011 18:00:55 +0000

Mokslininkai pagal palydovinius duomenis sukonstravo modelį – geoidą, iliustruojantį, koks netolygus Žemės paviršiuje iš tikrųjų yra gravitacijos lauko intensyvumas. Geoido forma byloja, jog pagal šį parametrą Žemė yra toli gražu ne sferiška, o gerokai gumbuota.

Šakniagumbio formos Žemė: geltonai pažymėtos intensyviausios gravitacijos zonos, mėlynai – silpniausios

Tai reiškia, kad gravitacija planetos paviršiuje nėra vienoda. Nors skirtumų mes ir nejaučiame, jie turi milžiniškos įtakos tokiems reiškiniams kaip vandenynų srovės, oro masių judėjimas ir litosferos plokščių dinamika.

Nuo 2009 m. Europos kosmoso asociacijos (European Cosmos Association – ESA) Gravitacinio lauko ir pastovaus okeanų cirkuliacijos zondas GOCE (Gravity field and steady-state Ocean Circulation Explorer) rinko duomenis apie Žemės gravitacinį lauką. Iš jų ir buvo sudarytas detaliausias Žemės traukos modelis – geoidas.

Akivaizdu, kad geoidas nėra Žemės plutos modelis. Greičiau tai modelis, iliustruojantis vandenyno paviršiaus vidurkį, jei vandenynai būtų pusiausvyri (t.y., ramybės būsenos – be potvynių / atoslūgių, srovių ir pan.) ir nusidriekę per tam tikrus sausumos plotus. Kitaip tariant, tokios formos būtų mūsų planeta, jei potvyniai / atoslūgiai, vandenynų srovės ir litosferos ypatumai tos formos neiškraipytų. Idėja sukurti tokį modelį mokslo pasaulyje sklandė jau gerą pusšimtį metų, tačiau taip preciziškai tiksliai jį suformuoti pavyko tik dabar.

Modelyje geltona spalva žymimos intensyviausios gravitacijos sritys, o mėlyna – silpniausios. Nors mūsų pojūčiai šių planetos traukos skirtumų nefiksuoja, jų įtaka vandenynų dinamikai ar šilumos judėjimui planetos paviršiumi yra didžiulė – esminė atmosferos sąlygų ir klimato kaitos atžvilgiu.

Geoido modelis buvo sukurtas naudojant zondo GOCE duomenis

Tikimasi, kad geoido modelis geologams suteiks reikšmingos informacijos, kuria remiantis bus galima tiksliau suprasti, apibrėžti bei prognozuoti litosferos plokščių dinamiką ir ją lydinčius reiškinius (taip pat ir žemės drebėjimus).

Parengta pagal:

This Geoid Is The Most Sophisticated Map Of Earth’s Gravity Yet