Kiekvienas iš mūsų gimė tada, kai Žemėje gyveno ..X.. skaičius žmonių. Kiekvienas iš mūsų yra kažkelintasis, jei skaičiuotume nuo Adomo ir Ievos, arba nuo pirmųjų homo sapiens sapiens.

BBC puslapyje sukurta platforma, kur galite pasitikrinti šią informacij bei gauti kitos įdomios informacijos apie atskirų šalių gyventojų skaičių, vidutinę gyvenimo trukmę ir kt.

Ši sistema nepritaikyta anksčiau nei 1910 metais gimusiems žmonėms, o įtrauktos tik tos šalys, kur gyventojų skaičius viršija 100 tūkst. žmonių.

Visa duomenų bazė parengta remiantis 2005–2010 metų Jungtinių Tautų (JT) statistiniais duomenis. Pateikiami duomenys ne visada sutampa su oficialia statistika, tačiau galimybės akimirksniu asižvalgyti po pasaulio demografinius dalykus – unikalios.

Ne paslaptis, kad šiandien vertinami darbuotojai, kurie šimtu procentų atsidavę, neskaičiuoja savo darbo valandų ir pasiruošę save išsunkti iki paskutinio prakaito lašo. Riba tarp darbo ir gyvenimo vis labiau tirpsta, kadangi darbas vis dažniau ir tapatinamas su gyvenimu.

Anot specialistų, ši tendencija kelia naujas grėsmes: pervargęs žmogus ne tik nebegali dirbti efektyviai, pateisinti darbdavio lūkesčių, bet ir netenka asmeninio gyvenimo. Tačiau ar yra išeitis?

Naujos technologijos leido praplėsti darbo valandas

Pasak darbuotojų mokymo ir konsultavimo apie žmogiškuosius išteklius įmonės „Kitokie projektai“ partnerio ir konsultanto Ernesto Lapinsko, pasaulyje psichoterapeutai, psichiatrai vis dažniau pradeda minėti naują ligos pavadinimą – perdegimo sindromas (angl. – „burnout“). Jo priežastis aktuali visame pasaulyje. Vis sunkiau nuo darbo stalo atsiplėšiančioje visuomenėje pamažu tirpsta ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, todėl gyvenimas virsta į linijinį – be tikro poilsio. Prie šio proceso gerokai prisidėjo šiuolaikinės technologijos, leidžiančios dirbti bet kur. Taip pat atsiranda vis daugiau specialybių, kurios yra sunkiai apibrėžiamos, o su jomis susijusios atsakomybės verčia pasirūpinti tam tikrais reikalais ir po darbo valandų. Ypač tai liečia aptarnavimo sferą, nes ir patys vartotojai tampa reiklesni, auga jų lūkesčiai, jie nori susisiekti jiems patogiu metu.

„Tiesa, griežto sutarimo dėl šios sąvokos nėra, tačiau ji yra gyva, populiari tarp žmonių. Įvertinti šios problemos mastus taip pat sunku, kadangi egzistuoja diagnostikos problemos. Kalbėti apie tai sunku dar ir todėl, kad dirbti atsidavus, neskaičiuojant darbo valandų mūsų visuomenėje yra skatinama vertybė. Tai suprantama. Jei aš kuriu savo verslą, aš ir pats dirbu neskaičiuodamas darbo valandų, ir to paties tikiuosi iš savo darbuotojų. Tačiau svarbu nepamiršti ir kitos pusės.

Net ir pavargusį žmogų, rimtai padirbėjusį, darbo rezultatai džiugina, tačiau kai jis jaučiasi išsekęs ir nebeatsigauna, jam niekas nebekelia džiaugsmo, jis nebesupranta, ar tai, ką nuveikė, yra gerai ar blogai, ir širdies į darbą neįdeda. Jis yra sutrikęs, kadangi jaučia, kad neatitinka jam keliamų reikalavimų, negali duoti to, ko, jo manymu, laukia aplinka. Taigi susiklosto situacija, kuri nepalanki nei darbuotojui, nei darbdaviui“, – pasakojo pašnekovas.

Būtent todėl specialistai nuolat šneka apie pusiausvyrą gyvenime. Žmonės raginami kartkartėmis pasitikrinti, ar jie nenusigręžia nuo svarbiausių savo gyvenimo sričių: ar turi laiko pabūti su šeima, ar mato, kaip auga vaikai, ar būna su savo artimaisiais, kai jiems sunku. Anot E. Lapinsko, neprarasti emocinių ryšių su artimais žmonėmis yra neabejotinai svarbiau nei turėti kokius nors pomėgius, hobi.

Tačiau žmogus, skiriantis laiko asmeniniam gyvenimui, šiandien neretai patiria aplinkos spaudimą. Matydamas darbomanijos dvasios apimtus kolegas, jis pradeda jausti kaltės jausmą, kad dirba ne tiek, kiek iš jo tikisi darbdavys. Priešingai visuomenėje vyraujančiais nuostatai, konsultantas įsitikinęs, kad su šiuolaikiniais vadovais įmanoma susitarti. Jie taip pat esą yra žmonės.

„Svarbu su šiuo jausmu nelikti, o eiti ir kalbėtis. Kartais šalia esantys žmonės net nenutuokia, kaip mes iš tiesų jaučiamės. Aišku, tam reikia susikaupti, šiek tiek perlipti per save, nugalėti baimę. Protingas vadovas vertins žmogų, kuris duoda signalus ne tuomet, kai prieitas liepto galas, o iš karto. Perdegimo simptomas yra grėsmingas tuo, kad žmogus pradeda meluoti sau, praranda ryšį ne tik su kitais, bet ir su savimi. Mes, konsultantai, skatiname žmones netylėti, drąsiname juos, nes įsitikinę, kad tuomet išloš visos pusės.

Jei susikalbėti su vadovu neįmanoma? Strimgalviais keisti darbo nesiūlyčiau. Iš tiesų žmonės sunkiai keičia darbus. Manau, pirmiausiai žmonės turėtų drąsiau kovoti už sąlygas darbe, kurios jiems leistų kvėpuoti. Tiesa, kartais nuovargis darbe gali būti ženklas, kad aš sėdžiu ne savo vietoje, arba kad šios kompanijos kultūra man yra labai svetima ir mane nuodija. Vieno universalaus teisingo sprendimo nėra“, – teigė E. Lapinskas.

Didžiausias pavojus kyla labiausiai atsidavusiems darbuotojams

Pirmieji perdegimo simptomai – bendras nuovargis, neapibrėžtas nerimas, atšąlama nuo darbo, darbas regisi vis sunkesnis ir sunkesnis, rankos svyra. Įsipareigojimai vis dar prisiimami, nors vidinė sumaištis, abejonės ir gėda dėl vis prastesnės darbo kokybės skatina „kevališkumą“ – iš išorės žmogus atrodo geranoriškas ir darbštus, o viduje – pavargęs, sutrikęs ir susigėdęs.

Kitas žingsnis – stiprėja susierzinimas ir pyktis, nukreiptas į klientus ir kolegas. Žmogus stengiasi fiziškai ir emociškai atsiriboti: pradeda vengti susitikimų, formaliau, ne taip asmeniškai bendrauja, ima elgtis „automatiškai“. Pagaliau išryškėja depresijos požymiai – padėtis pradeda atrodyti beviltiška.

Taigi skiriamos trys perdegimo sindromo stadijos. Pirmoje stadijoje žmogus jaučiasi emociškai ir fiziškai išsekęs, gali skaudėti galvą, kankinti peršalimo ligos ar kitossveikatos problemos. Antroje stadijoje ryškėja ciniškas ir formalus santykis su kitais, o drauge ir neigiamos mintys bei jausmai apie save. Kad išvengtų šių neigiamų išgyvenimų, žmogus pasitraukia į savo kiautą, ima mažiau dirbti ir vengia bet kokio bendravimo, galinčio kelti nesutarimų ar konfliktų. Galutinė perdegimo stadija ištinka gana retai. Tuomet žmogui bloga nuo visko – nuo savęs ir pasaulio.

Anot pašnekovo, tyrimai rodo, kad perdegimą sukeliantį išsekimą labiau lemia aplinkybiniai, o ne asmeniniai veiksniai: neaiškus, neapibrėžtas vaidmuo, prieštaringi, nederantys reikalavimai („mąstyk greitai ir giliai“), per didelis darbo krūvis, didelių pastangų reikalaujantis darbas, tarpusavio konfliktai (su klientais, kolegomis, vadovu, šeimos nariais), darbui reikalingų įgūdžių trūkumas, resursų trūkumas, socialinės paramos ir dėkingumo stoka, tikrovės neatitinkantys tikslai, neturėjimas galios priimti sprendimus, neparankus darbo grafikas.

Kalbant apie asmeninius veiksnius, svarbus amžius (jaunesni žmonės emociškai labiau pažeidžiami), paties žmogaus ir aplinkinių lūkesčiai, smarkus įsitraukimas, idealizmas, būtinybė arba noras sunkiai dirbti, būtinybė arba noras demonstruoti dosnumą bei geranoriškumą, nemokėjimas pasakyti „ne“, nesugebėjimas dalintis atsakomybe, polinkis aukotis, duoti, bet ne imti. Žodžiu, didžiausias pavojus kyla labiausiai atsidavusiems, degančiomis akimis, pasiaukojantiems darbuotojams.

Pagrindinis profesinio perdegimo simptomas – emocinis išsekimas. Senka jėgos, kaupiasi nuovargis ir nuodijantys jausmai, o žmogus ir toliau siekia tikslų, stengdamasis negalvoti apie savo būseną. Daugelis žmonių darbe išgyvenamą įtampą laiko savo silpnumu ir nesėkme. Formuojasi ydingas ratas: kuo daugiau žmogus dirba, tuo labiau vengia perdegimą sukeliančių minčių ir jausmų. Galiausiai žmogus jaučiasi toks pervargęs, kad nebeturi energijos pasitikti naują dieną. Jis bando gintis atsiribodamas, bendraudamas su kitais negatyviai ar agresyviai, nors pats viduje išgyvena menkavertiškumą. Kai prastą savivertę iš išorės spaudžia pasiutusiai aukšti reikalavimai, tik laiko klausimas, kada įvyks krachas.

Skelti atostogas – klaida

Norintiems išvengti tokio scenarijaus E. Lapinskas pataria nepamiršti tokių sąvokų, kaip saviugda, savišvieta ir psichohigiena. Tai gebėjimas puoselėti įvairius savo interesus, pasirūpinti pagrindiniais sveikatos dalykais (pakankamas miegas, pilnavertė mityba), palaikyti ir stiprinti ryšį su draugais, permąstyti ar peržiūrėti savo ambicijas, ypač perfekcionistines, atsakomybes ir įsipareigojimus, leisti sau skaityti ne tik profesinę literatūrą, dalyvauti akiratį plečiančioje veikloje, rasti laiko pomėgiams. Taip pat svarbu gebėti įprasminti tai, kas vyksta, suvokti, pasak žinomo psichologo V. Franklio, „kokį klausimą tau dabar gyvenimas užduoda“.

„Viena iš klaidų, kurią žmonės daro, kad atostogas suskaldo į mažus gabaliukus. Paprastai per savaitę žmogus nesugeba atsigauti ir į darbą grįžta ne tiek pailsėjęs, kiek suirzęs, kad jau laikas grįžti. Darbai, rūpesčiai taip greitai neišgaruoja, su jais žmogus dar gyvena gana ilgai – bent keletą dienų. Manau, labai gerai ilsėtis visą mėnesį. Tai, kad žmonės įsitikinę, kad mėnesiui jų neišleis darbdavys, daugiau mitas nei tikrovė. Jei darbuotojai ilsėtųsi ilgiau, tai būtų naudinga ir jiems, ir darbdaviams.

Žmogui būtina turėti realią pauzę, kadangi dėl šiuolaikinių technologijų dažnas niekada neatsijungia nuo darbo: tikrinasi paštą, kalbasi telefonu darbo reikalais – ne tik vakarais, bet ir savaitgaliais, per atostogas. Jis nuolat yra „online“. Tačiau žmogui labai svarbu atsijungti ir pabūti su savimi. Poilsį reikėtų rinktis atsižvelgiant į darbo specifiką. Jeigu darbas yra su žmonėmis, reikėtų pabūti tyloje, kad pradėtum girdėti save. Jei darbas kaip tik reikalauja pasinėrimo į save, naudingiau ieškoti žmonių draugijos“, – svarstė pašnekovas.

Anot konsultanto, darbas lietuviams visada buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Mūsų kaimynai latviai darbe labiau atsipalaidavę. „Latviai patys tai pripažįsta. Tuo tarpu mes dirbame daug ir stengiamės dirbti gerai. Tai mūsų stiprybė, tačiau ir grėsmė. Tarp šių girnapusių svarbu neprarasti savęs“, – įspėjo pašnekovas.

Inga Saukienė

Neramumai arabų pasaulyje išprovokavo gausybę apžvalgininkų, politologų ir kultūrologų samprotavimų apie šių skirtingų civilizacijų santykius. Nors ir iki arabų pavasario musulmoniškos šalys dėmesio stoka negalėjo skųstis, šie neramumai paįvairino Vakarų ir arabų šalių santykių analizės kontekstą, kuris iki tol daugiausia buvo orientuotas į kovą su terorizmu ar Irako, Afganistano ir Irano problemas.

Kartais svarstoma, kad globalizacija privertė tautas palikti gimtąsias vietas. Jei kiekvienas žmogus liktų gyventi savo mieste ar kaime, tuomet problemų nekiltų. Tačiau tautos keliavo ir pešėsi visuomet, matyt, tai – nepermaldaujama žmonijos lemtis, kurią Vakarų civilizacija tarėsi nugalėjusi…

Politologų vertinimu, dabar ne prasideda globalizacija, o vyksta vienas iš baigiamųjų jos etapų.

Priešistoriniais laikais tautos ieškojo teritorijų ir plėtė jas, negailestingai išstumdamos iš jų buvusius gyventojus, jei šie pasirodydavo silpnesni. Įsitvirtinę teritorijoje, ją gindavo nuo atėjūnų. Matyt, iš čia ir kilo sena kaip pasaulis nuostata „savi – svetimi“, po civilizacijos apnašomis puikiausiai išlikusi iki šiol. Svetimi – visuomet neteisūs, keisti, įtartini, jų papročiai – niekam tikę, jie verti neapykantos, o savus reikia ginti nepaisant nieko – ne dėl to, kad jie yra teisesni, gražesni ar protingesni, o todėl, kad savi.

Randantis keliams, raštui, upių ir vandenynų transportui, žmonės ėmė keliauti, bendrauti, mainytis prekėmis ir tapo pakantesni vienas kitam – viena vertus, bendravimas nugludino priešo įvaizdį, kita vertus, plėtoti verslą vien su savais savoje teritorijoje neišėjo net anais laikais. Vėliau, tobulėjant transportui ir susisiekimo sistemoms, buvo prekiaujama ne tik tarp gretimų šalių, bet ir tarp žemynų.

XIX–XX amžiais, per vadinamąją pramonės revoliuciją, atsirado artimesni mūsų supratimui globalizacijos ženklai: tarptautinė bankų sistema, „aukso standartas“, tarpžemyniniai prekybos mainai (korporacijų užuomazgos), karinės sąjungos. XX a. pabaiga ir toliau sparčiai besivystančios technologijos atvedė žmoniją iki tokio globalizacijos lygio, koks yra dabar. Vis laisvėjantys santykiai tarp valstybių ir žemynų pagimdė iki šiol neregėto masto emigraciją, prie kurios prisideda ir pabėgėliai – dėl kokių nors priežasčių keičiantys gyvenamąją vietą nelegaliai. Nei globalizacija, nei migracija nėra vienareikšmiai reiškiniai, tačiau kažkas vis nenuilsdamas pučia nepakantumo žarijas, ir jos, o ne migracija gali pakeisti pasaulį.

Migrantų – 200 mln.

Lietuvos migracijos departamentas pateikė Pasaulinės tarptautinės migracijos komisijos medžiagą, parengtą remiantis naujausiais Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento, Pasaulio banko, Tarptautinės migracijos organizacijos, Tarptautinės darbo organizacijos ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro duomenimis.

Šiuo metu pasaulyje yra apie 200 mln. tarptautinių migrantų (suskaičiuoti tik tie, kurie gyveno už savo šalies ribų ilgiau nei vienus metus, taip pat įskaitant 9,2 mln. pabėgėlių). Tai prilygsta penktos pagal dydį šalies pasaulyje – Brazilijos – populiacijai.

Vienas iš 35 žmonių yra tarptautinis migrantas. Tai sudaro 3 proc. pasaulio gyventojų.

Migrantų skaičius sparčiai auga – nuo 82 mln. 7-ajame dešimtmetyje iki 200 mln. šiandien. Tikriausiai, jų jau yra kur kas daugiau, tačiau tokių duomenų surinkimas užtrunka.

Daugiausia migrantų yra Europoje (įskaitant ir europinę buvusios SSRS dalį) – 56,1 mln. (sudaro apie 7,7 proc. Europos gyventojų), Azijoje – 49,9 mln. (1,4 proc. Azijos gyventojų), Šiaurės Amerikoje – 40,8 mln. (12,9 proc. Šiaurės Amerikos gyventojų), Afrikoje – 16,3 mln. (2 proc. Afrikos gyventojų), Lotynų Amerikoje – 5,9 mln. (1,1 proc. Lotynų Amerikos gyventojų), Australijoje – 5,8 mln. (18,7 proc. Australijos gyventojų).

JAV yra apie 35 mln. migrantų, arba 20 proc. visų pasaulio migrantų, Rusijos Federacijoje – apie 13,3 mln., arba 7,6 proc. visų migrantų, Vokietijoje – 7,3 mln., arba 4,2 proc. visų migrantų, Ukrainoje – 6,9 mln., arba 4 proc. visų migrantų, Indijoje – 6,3 mln., arba 3,6 proc. visų migrantų.

Migrantai sudaro daugiau nei 60 proc. visų Andoros, Makao, Guamo, Vatikano, Monako, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų gyventojų.

Labiausiai blaškosi kinai

Kinų diasporą sudaro apie 35 mln. žmonių, indų – apie 20 mln., filipiniečių – apie 7 mln.
Šiandien apie 60 proc. visų pasaulio migrantų gyvena išsivysčiusiose pasaulio šalyse. 7-ajame dešimtmetyje migrantai sudarė apie 10 proc. visų gyventojų 48 valstybėse, šiandien tokių valstybių skaičius išaugo iki 70.

Vienakryptį judėjimą į Vakarus lemia atlyginimų skirtumai: 45,7 proc. pietinės Afrikos dalies gyventojų uždirba mažiau nei 1 dolerį per dieną, Pietų Azijoje tokių žmonių yra 14,4 proc., o Lotynų Amerikoje ir Karibuose – 10,4 proc.

Nors dažnai piešiamas kitoks migranto paveikslas, remiantis statistikos duomenimis, dauguma migrantų yra ekonomiškai aktyvūs, 8 Europos valstybėse darbo jėga iš užsienio sudaro daugiau nei 5 proc. visos šių šalių darbo jėgos ir kompensuoja jos stygių.

Tarptautinė migracija sudaro daugiau kaip 50 proc. gyventojų skaičiaus augimo išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kitaip sakant, jie šiek tiek lygina išsivysčiusių šalių demografinę duobę. Europoje tarptautinė migracija sudaro beveik 90 proc. gyventojų skaičiaus augimo, JAV – 75 proc.

Finansų srautai

Emigrantų namo siunčiami pinigai skaičiuojami milijardais ir keliskart viršija oficialią paramą besivystančioms šalims. Trys pagrindinės daugiausia tokių perlaidų gaunančios šalys – Meksika, Indija ir Filipinai. Pagrindinės šalys, iš kurių tokios perlaidos siunčiamos, – JAV, Saudo Arabija, Belgija, Vokietija ir Šveicarija.

Oficialiais duomenimis, lietuvių emigrantai per metus į Lietuvą atsiunčia apie milijardą litų, rekordas – 3 mlrd.

Europoje yra šalių, iš esmės gyvenančių iš emigrantų pinigų. Tai Albanija ir Moldova.
Didesnė problema yra nelegali migracija. Manoma, kad kasmet apie 2,5–4 mln. migrantų nelegaliai kerta valstybių sienas. Mažiausiai dešimtadalis migrantų Europoje turi nelegalų statusą. Kasmet į Europą atvykstančių migrantų, neturinčių asmens dokumentų, suskaičiuojama apie 500 tūkst. Manoma, kad apie 10 mln. migrantų JAV gyvena nelegaliai.

Apie 600–800 tūkst. žmonių kasmet tampa prekybos žmonėmis aukomis.

Migrantų gabentojai ir prekiaujantys žmonėmis asmenys kasmet uždirba apie 10 mlrd. JAV dolerių pelno.

Šaltinis: Savaitė

Izraelio futuristas Davidas Passigas neabejoja, kad labiausiai trokštamu dalyku iki šio amžiaus pabaigos taps maži vaikai, nes visame pasaulyje vyrų skaičius smarkiai didesnis nei moterų. Dar mažiau bus vaisingo amžiaus moterų, kurios linkusios gimdyti vis mažiau vaikų.

Justina Juršytė, Saulius Žukauskas

Vos po keleto mėnesių, dar šių metų pabaigoje, pasaulyje bus 7 milijardai gyventojų. Ką šis skaičius reiškia mūsų planetai? Nors XXI-ajam amžiui dar nėra nei dvylikos metų, žmonių skaičius pasaulyje nuo 1999-ųjų padidėjo visu milijardu.

Dar šiek tiek skaičių palyginimui: žmonijai pasiekti pirmo milijardo ribą prireikė devyniolikos šimtmečių, per kitą 150 metų mūsų gretos pasipildė dar milijardu su puse žmonių. Ir tik per pastaruosius 60 metų žmonių planetoje padaugėjo dar daugiau nei 4 milijardais.

Dar niekad pasaulyje nėra gyvenę tiek daug tos pačios rūšies pakankamai stambių gyvūnų, kiek dabar yra žmonių. Ir dar niekad jie taip aktyviai neveikė aplinkos – šiandien Žemę galima drąsiai vadinti Žmonių planeta. Žmonija kaip niekas kitas išsunkia iš planetos vandenį ir naudingąsias iškasenas; pirmą kartą istorijoje tokiai daugybei augalų ir gyvūnų rūšių gresia išnykimas.

JT duomenimis, daugiau nei milijardas žmonių pasaulyje kasdien susiduria su vandens trūkumu. Dar pusantro milijardo – su neišvystyta vandens tiekimo infrastruktūra ©EPA

Tiesa, visos minėtos problemos kyla ne tiesiogiai iš vis gausėjančios žmonijos populiacijos, bet iš neatsakingo vartojimo, aiškina JT specialistai. Čia galima kelti klausimą, pasiremiant geometrine aksioma, kad stačiakampio plotą lemia ne ilgis, bet plotis, – ar taip kiekvienas iš mūsų rūpintųsi savo atsakingesniu vartojimu, jei planetoje tebūtų kokie 300 mln. gyventojų, kaip, tarkime, šiandienėse JAV?

Būtent todėl, kad žmonijos populiacija taip sparčiai didėja, privalome su kiekviena karta vis daugiau rūpintis, kad kiekvienas iš mūsų kaip individas kuo mažiau „iškristų“ iš natūralių gamtos ritmų. Tai, kaip maitinamės, kiek, kaip ir kur keliaujame, kaip stengiamės nuolat palaikyti bent 20 laipsnių kambario temperatūrą, nepriklausomai nuo lauko sąlygų… Nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų, taip gyvenantis, yra blogas žmogus, bet visi kartu keliame pavojų esminiams Žemės gamtos ritmams.

Beprotišku ritmu didėjantis žmonių skaičius nereiškia, kad visi turime gyventi mažučiuose butuose, surėmę pečius. Erdvė niekada nebuvo pagrindinė problema, kur kas svarbiau mūsų norų, tariamų poreikių ir godumo pasekmės aplinkai.

Svarbu suvokti, jog nė vienas žmogus negali išvengti sąlyčio su gamta ir kad neįmanomas visiškas nevartojimas net ir skurdžiausiose šalyse. Didžiausia šių dienų problema – dėl globalios ekonomikos ir itin optimistiškai pateikiamo vystymosi trečiojo pasaulio šalyse susiformavęs vartojimo netolygumas. Bendra tendencija – visas pasaulis vartoja vis daugiau ir daugiau, o vartojimo sąnaudos vis dažniau pralenkia įplaukas.

Pasaulyje badauja beveik milijardas žmonių, skelbia JT. Dėl nuolat brangstančio maisto bado link gali būti pastūmėti dar bent 100 milijonų. ©EPA

Tokio vartojimo pavyzdys gali būti Kinija, kuri dažniau pateikiama kaip smarkios industrializacijos šalis, užuot kalbėjus apie itin gausios šalies populiacijos poveikį aplinkai. Šalies augimas, turint omenyje ir mažo vartojimo šalis, dažnai yra spartaus demografinio augimo paseka, tai parodė ir JAV istorija bei greičiausiai netolimoje ateityje įvyks ir Indijoje.

Didėjančio vartojimo pasekmės yra itin gerai dokumentuotos. Žmonija užtvindė atmosferą išmetamosiomis dujomis kartu su pramoninio perversmo pradžia, po kurios prasidėjo ir 20 a. demografinis, ir vartojimo bumas.

JT prognozuoja, kad po 14-os metų du trečdaliai žmonijos susidurs su geriamojo vandens stygiaus problema. Pusė planetos natūralių miškų dėl žmogaus ūkinės veiklos buvo iškirsta. JT taip pat įspėja, kad jau šio šimtmečio viduryje nebeturėsime ir žuvies išteklių. Dirbamosios žemės plotai padidėjo 13 proc. nuo 1961-ųjų, kada pradėti rinkti duomenys. Žmonijos populiacijai nuo to laiko padvigubėjus, tik kiek daugiau nei dešimtadaliu padidėję žemdirbystės plotai turi išmaitinti dvigubai daugiau žmonių.

Kokia ateitis laukia mūsų planetos? Mokslininkai teigia, kad įžengiame į Antropoceno erą – laiką, kai pagrindiniu planetos tvarkdariu tampa žmogus. Nes mūsų apetitas besaikis ir galingos technologijos, maža to – mes okupavome ir valdome visus žemynus, išskyrus Antarktidą. Žmonija maistui užauginti ir pagaminti sunaudoja nuo 20 iki 40 proc. visos planetos augalų išskiriamo deguonies ir daugiau nei pusę geriamojo vandens resursų.

Žinant tokius faktus, nesunku įsivaizduoti, kokie iššūkiai laukia laukinės gamtos pasaulio. Turint omenyje ir vis didėjančią žmogaus įtaką, abejonių kelia ir ambicijos sukurti „laukinės gamtos koridorius“ – zonas, padėsiančias nykstančioms rūšims migruoti aplenkiant urbanizuotas teritorijas.

Ir vis dėlto – ar reikėtų bijoti tos dienos, kada žmonių skaičius pasieks 7 milijardus, o, JT prognozėmis, ir beveik 16 milijardų šimtmečio pabaigoje? Baimė greičiausiai naudos čia neduos, kur kas svarbiau – drąsa ir pasiryžimas veikti. Tam, kad 7 milijardai galėtų ramiai gyventi stabiliame pasaulyje, padaryti reikia labai daug, tad gūžtis iš baimės šiuo atveju būtų kvailiausia, ką galima padaryti.

Ką iš tiesų galima padaryti? Staigiai sustabdyti populiacijos augimą, žinoma, nėra realu, bet padaryti taip, kad artimiausiais metais milijardinių „pagausėjimų“ nebus, – visai realu. Svarbiausia, pasak JT atstovų, šiuo atveju – moterų teisių stiprinimas bei nėštumo sąmoningumas.

Antra – energijos, vandens ir vartojimo apskritai pokyčiai. Naivu tikėtis, kad stabilumą pasieksime bandydami pakeisti gyvenimo būdą ir tobulėdami technologiškai, bet nekontroliuodami žmonių skaičiaus – didėjant populiacijai ir gyvenimo lygiui, žmonės, norėdami gyventi geriau, vartos tik daugiau, – taip įsisukame į uždarą ratą.

Pereinamasis laikotarpis į pasaulį, kuriame gimdymų skaičius balansuoja su mirčių, kur kiekvienas naujagimis – planuojamas ir laukiamas visos šeimos, kur niekas neturi teisės vartoti daugiau už kitus, nebus neskausmingas. Tiesa, naujagimių skaičiaus reguliavimas, kaip rodo Kinijos ir Indijos pavyzdžiai, nors ir leidžia suvaldyti populiacijos augimą, tačiau reikalauja daug apdairumo ir išminties ilgalaikiuose procesuose, nes priešingu atveju tokios programos sukelia papildomų problemų. O kur dar klimato kaitos sustabdymas, geriamojo vandens išteklių užtikrinimas bei natūralių ekosistemų veikla – panašu, kad stengtis yra kur.

Pagal The Guardian ir www.un.org parengė Akvilė Adomaitytė

Galbūt nemalonu prisipažinti, tačiau dažniausiai kitos rasės žmonės mums atrodo beveik vienodi. JAV atliktas tyrimas bando paaiškinti šį fenomeną. Psichologai tokį reiškinį vadina „kitos rasės efektu“ir jis iš tikrųjų egzistuoja. 

Dėl miglotų priežasčių, baltaodžiai turi daugiau sunkumų atpažįstant juodaodžius, azijiečius ir lotynų amerikiečius. Tikėtina, kad pastarieji pasižymi tokiu pat bruožu – negebėjimu įžvelgti skirtumų tarp kitos rasės atstovų.

„Kitos rasės efektas“ gali turėti labai rimtų pasekmių, pažymi Heathera Lucas, autorė, vadovaujanti neseniai atliktam tyrimui apie šį fenomeną. „Atpažinti anksčiau sutiktus žmones yra ypatingai svarbi kasdienio gyvenimo dalis“, – dėsto ji. H. Lucas priduria, jog tai lemiamai aktualu ir kriminalinio teisingumo vykdymo srityje. Taigi peršasi mintis, kad dauguma žmonių tampa savitai akli kitos rasės žmonių atpažinimo atveju, ką iš esmės patvirtina mokslininkės H. Lucas tyrimas, publikuotas žurnale „Frontiers in Human Neuroscience“.

H. Lucas, psichologijos doktorantūrą studijuojanti Šiaurės Vakarų Universitete, ir šio tyrimo bendraautoriai atrinko 18 baltųjų studentų. Jiems buvo uždėtos kepuraitės su elektrodais, skirtos išmatuoti jos smegenų veiklą, rodant baltaodžių, juodaodžių, lotynų amerikiečių ir azijiečių portretus. Praėjus kelioms minutėms, šie portretai tyrimo dalyviams buvo rodomi pakartotinai, siekiant patikrinti, ar šie gali atpažinti neseniai matytus veidus.

Nagrinėjant tyrimo rezultatus, didžiausias dėmesys buvo skiriamas smegenų veiklos analizei. Pirmiausia, kaip buvo reaguojama pirmą kartą pamačius portretus. Ankstesni tyrimai atskleidę, jog tos pačios ar giminingos rasės žmonės pirmą kartą pamatyto veido bruožus įsimena greičiau nei trunka akies mirksnis, rašoma msn.com.

Smegenų veikla išaugo kaskart pažvelgus į nuotrauką, nepriklausomai nuo to, ar toje nuotraukoje buvo vaizduojamas baltaodžio ar kitos rasės žmogaus veidas. Tačiau skirtumas tas, jog ji buvo kur kas didesnė, pamačius būtent baltaodžio portretą – ne baltaodžio žmogaus veido nuotrauka tokią aukštą tiriamojo smegenų aktyvumą sukeldavo tik retkarčiais. Paaiškėjo, kad kuo aukštesnis smegenų aktyvumas buvo užfiksuotas žvelgiant į tam tikrą nuotrauką, tuo geriau įsimenami joje vaizduojamo veido bruožai. Visgi, kyla klausimas, ar žmonės mažiau geba atpažinti kitos rasės žmones, ar tiesiog mažiau stengiasi. Į jį atsakymo kol kas nerado ir tyrimo autorė H. Lucas.

Rasa Valentinavičienė

Žiniasklaidos industriją naujosios technologijos ir socialiniai tinklai ne tik patobulino, bet ir grąžino į praeitį – priešindustrinius laikus, rašo „The Economist“. Iki XIX-ojo amžiaus pradžios nebuvo jokių techninių galimybių žinias skleisti sparčiai ir dideliais kiekiais. Todėl naujienos keliavo iš lūpų į lūpas smuklėse, turgavietėse ar laiškais.

Šis fenomenas siekia dar Romos imperijos laikus, kai elitas palaikė ryšius rašydamas krūvas laiškų su perrašytais atsišaukimais, kalbomis bei informacija iš „acta diurna“ (lot. dienos įrašai), oficialiojo Romos sienlaikraščio, kasdien pakabinamo forume. Naujienos keliavo socialiniais tinklais, nes kito būdo joms perduoti tiesiog nebuvo.

Išradus spausdinimo mašiną dokumentų spausdinimo tempas didėjo, be to, atsirado galimybė atspausti daugiau dokumento kopijų, tačiau jų platinimas vis vien rėmėsi asmeniniais kontaktais, rašo „The Economist“.

Laikraščiai tuo metu tebuvo mažo tiražo, daugiausia skirti vienam miestui, regionui. Juose nedirbo žurnalistai, buvo platinami pranešimai ir nuomonės. Visa ankstyvoji žiniasklaida rėmėsi tam tikro socialinio rato, bendruomenių naujienomis, gandais, požiūriais ir idėjomis. Tai buvo tikroji socialinė žiniasklaida.

Tuo tarpu XIX-ame amžiuje išradus garinį spausdinimo presą ir atsiradus masinei prekybai skirtiems laikraščiams, žiniasklaida iš esmės pasikeitė. Naujosios technologijos sudarė galimybę laikraščius išplatinti neįtikėtinu greičiu, tačiau teisę skelbti informaciją atėmusios iš eilinių piliečių sutelkė išimtinai vos kelių žmonių rankose.

Tai buvo jau nebe horizontalus dalijimasis informacija, bet žinių sklaida iš viršaus (leidėjo) į apačią (auditoriją). Dar labiau galimybę skleisti žinias nuo eilinių žmonių atitolino radijas ir televizija. Atsirado žurnalistika, kaip profesija.

„Facebook“ – anokia naujovė

Tačiau paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida šį modelį pakeitė ir vėl atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių vėl žmones pasiekia tam tikra prasme priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas.

Fotografuojantys mobilūs telefonai, blogai, „Facebook“ ir „Twitter“ gali nebeatrodyti tokie jau naujoviški, jei pažvelgsime į juos iš istorinės perspektyvos. Šie socialiniai tinklai yra tik praeityje naudotų būdų skleisti informaciją šiuolaikinė interpretacija, rašo „The Economist“.

Masinės žiniasklaidos era buvo trumpa ir jau baigiasi, o žurnalistams per ją suformuoti įstatymai ir etikos taisyklės nuo šiol turėtų būti taikytini absoliučiai visiems, kas skelbia naujienas.

Žinios dabar jau nebėra išskirtinai žurnalistų nuosavybė. Ir šiuos laikus pavyks išgyventi tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios tai pripažins.

Receptas, kurį „The Economist“ duoda besistengiančiai išlikti profesionaliajai žurnalistikai yra toks: labiau tarnauti auditorijai, o ne reklamdaviams, įdiegti daugiau galimybių skelbti informaciją patiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams, liautis riesti nosį dėl politinės ir moralinės įtakos bei nustoti kurti kliūtis eiliniams žmonėms atlikti žurnalistų pareigas.

Rasa Valentinavičienė

Kiekvienas žmogus savo viduje gali išugdyti daugybę vertingų resursų, tačiau nežinodamas, kokie jie yra ir kaip ugdomi, negali jais pasinaudoti. Jei paprašyčiau išvardinti kokį materialų turtą turite, manau, per kelias minutes viską lengvai surašytumėte: nekilnojamasis turtas, automobilis, pinigai banke, baldai, kompiuteris, telefonas, rūbai, juvelyrika ir t. t. Lengva užduotis.

O jei paprašyčiau išvardinti savo vidinius resursus, vidinius turtus, kuriuos turite, tai kas akimi nematoma, būtų gerokai sudėtingiau. Dažnai žmonės atsako, jog jie turi: žinias, patirtį, atkaklumą, bendravimo įgūdžius, dar vieną kitą žodį sugalvoja ir viskas. O jei ir sugalvoja daugiau, tai labai retai žino, kaip tuos išvardintus resursus reikia ugdyti. Kaip gauti žinių mes žinome, bet kaip ugdyti pasitikėjimą savimi per pastaruosius ketverius metus klausiau gal tūkstančio žmonių ir neišgirdau nei vieno atsakymo.

Mes žinome 10 būdų kaip išplauti dėmę rūbuose, bet nežinome nė vieno būdo kaip ugdyti pasitikėjimą savimi. Taip iš dalies yra todėl, kad mes labiau tikime išoriniais, pačiupinėjamais dalykais negu vidiniais. Todėl daiktams gyvenime skiriame daugiau dėmesio nei savo vidui. Būtent šiuos įsitikinimus šiandien ir noriu panagrinėti.

Už ką darbe moka pinigus? Už darbą, pasakysite. O jei konkrečiau? Pinigus moka už žinias, už laiką, už sprendimus ir kitus vidinius resursus. Ateidami į darbą, nieko neatsinešate, tik save patį. Kol nesuprantame resursų, už kuriuos mums moka pinigus, negalime jų ugdyti; kai negalime ugdyti, jų nedaugėja, o jei nedaugėja, mes nesukuriame tiek pridėtinės vertės, kiek galėtume.

Kaip vidiniai resursai virsta materialiniais? Įsivaizduokime, jog pasiūlau įsigyti: 108 kg aliuminio, šiek tiek stibio, 0,5 asbesto, šiek tiek bario ir kadmio, 20 kg plieno, molio, anglies ir kobalto, 19 kg vario, šiek tiek aukso ir žėručio, 2 tonas geležies, 10 kg švino, 2 kg magnio, 7 kg mangano, 0,5 kg molibdeno, 450 kg naftos, 77 kg kvarcinio smėlio ir dar nikelio, paladžio, stroncio, titano, vanadžio, cinko ir cirkonio. Ir paprašau 60 000 litų. Vargu, ar tas medžiagas iš manęs pirktumėte. Vargu, ar išvis jas imtumėte net ir už dyką, nebent tas, kurias galėtumėte nunešti į antrinių žaliavų supirktuvę.

Iš esmės visos šios medžiagos nėra jums reikalingos, nei kažkaip naudingos. Bet iš jų yra pagaminama tai, be ko mes negalime apsieiti kiekvieną dieną – automobilis. Jos iki paskutinio gramo sunaudojamos gaminant vidutinės klasės automobilį. Tol, kol šios medžiagos guli žemėje, jos yra visiškai bevertės ir tik tada, kai protas sugalvoja ką iš jų būtų galima pagaminti, jos įgyja kažkokią vertę. Žmonės dažnai daro klaidą galvodami, jog medžiagos pačios savaime turi kažkokią objektyvią vertę. Vertę jos įgyja tik tada, kai yra išmokstama jas išgauti, apdirbti, kažką pagaminti ir kai tos medžiagos yra reikalingos. Ta mąstymo klaida lemia tai, jog mes netikime, jog esame kažkuo vertingi; mes vertės ieškome kažkur išorėje, kai tuo tarpu vertė yra kuriama mūsų viduje, tik vėliau ji perduodama į išorę.

Prisiminkime istoriją su skalūnu: kol amerikiečiai nebuvo sugalvoję technologijos kaip iš skalūno išgauti dujas, didžiuliai jo plotai Lenkijoje buvo beverčiai. Tačiau kai kažkieno protas sugalvojo „know–how“, lenkai jau skaičiuoja būsimus milijonus pajamų, kurias kažkada gaus parduodami iš skalūno išgaunamas dujas. Dar prieš pora metų skalūnas neturėjo jokios vertės, dabar vertas milijonų, tačiau ne pats skalūnas yra vertas milijonų, o „know-how“ yra vertas milijonų. Būtent pirmiausia buvo nepačiupinėjama idėja, vidinis resursas, kuris įgijo vertę įdedant pastangas, laiką ir t. t.

Pati materija arba mano suminėtos medžiagos vertės neturi. Bet nuo pačio pirmo etapo, kai įdėdami laiką, žinias ir sprendimus išgauname metalus, jos jau pradeda įgyti kažkokią kainą, nes mes turime nematerialas sąnaudas. T. y. naudojame kažkokius vidinius savo resursus. Jei jums reikia molio, turite turėti žinių kur to molio rasti, turite sugaišti laiko tą molį kasdami, turite įdėti fizines pastangas, turite priimti sprendimus ir t. t. Mums gali reikėti kažkokių materialių įrankių tam darbui atlikti, bet jie sudaro tik nedidelę dalį sąnaudų. Didžiausios yra vidinių resursų sąnaudos.

Kai prie kasamų mineralų prisideda laiko, žinių, sprendimų sąnaudos, atsiranda variklis, laidai, kėbulas ir t. t. Kai dar investuojame vidinių resursų, pagamintas automobilis jau atsiranda pardavimo salone ir ant jo puikuojasi kaina – 60 000 lt. Taigi, nors visos medžiagos kasdieniame gyvenime nereikalingos, iš jų, vidiniais resursais pagaminame automobilį, kuris jau turi kažkokią vertę.

Pinigus darbe gaunate už savo nematerialius resursus: už sugaištą laiką, bendravimo įgūdžius, prisiimtą atsakomybę, žinias, praktinę patirtį, daromus sprendimus. Vidinių resursų neina nusipirkti už pinigus. Galite sakyti, jog žinias galima nusipirkti už pinigus: pvz. knygą. Tačiau jei turite knygą, dar nereiškia, jog turite žinias. Jums reikės investuoti nemažai savo vidinių resursų tos knygos skaitymui ir informacijos įsisavinimui. Reikės laiko, valios, disciplinos, praktinio intelekto, kad pritaikytumėte tai, ką perskaitysite. O šie dalykai nenuperkami už pinigus ir jų niekaip nepaimsime iš išorės. Juokingai skamba žmonių pasakymas, jog „už pinigus galima nusipirkti viską“. Jei žinote kur būtų galima nusipirkti porą kilogramų disciplinos, porą litrų kantrybės ir maišą ramybės, prašau, praneškite, mielai nuvyksiu apsipirkti. Mes galime nebent šių resursų pasiskolinti ir išmokti iš kitų žmonių, pvz. treneris gali išsireikalauti disciplinos ir kantrybės iš jo treniruojamo sportininko, bet tai visvien yra trenerio resursai. Jie nepersideda į sportininko vidinius resursus, nes vos tik trenerio nebebus, sportininkas vėl tingės. Nebent per ilgą darbą ir, žinoma, sportininko supratimą, jog jis ugdo resursą sau, jis per treniruotes išsiugdys discipliną ir kantrybę, pats ir galės be spaudimo iš išorės treniruotis. Vidinių resursų ugdymas reikalauja tam tikro sąmoningumo; kai sportininkui atsiranda sąmoningumas, jog jam reikia resurso, o ne treneriui ar dar kažkam, tada atsiranda ir motyvacija, ir energija.

Mes dažnai pasimetame galvodami kas yra tikriau – daiktai ar mintys? Pinigai ar mano vidiniai resursai, vertybės? Pirmiausia visuomet yra vidiniai resursai ir jų ugdymas, kai juos turime, atsiranda visa kita. Kai išugdote vidinius resursus, pvz. pasitikėjimą savimi, jis lieka iki gyvenimo pabaigos. Pinigus gali atimti, jie gali nuvertėti, ant jūsų svajonių automobilio, kuriam taupėte pusę gyvenimo, gali per audrą nugriūti medis ir liksite be jo. Išorinius resursus galima lengvai prarasti, jie dėvisi ir nuvertėja, vidinių resursų niekas negali atimti. Ar iš gydytojo galima atimti žinias kaip gydyti kitus žmones? Teorinės ir praktinės žinios yra jo vidinis resursas, kuriuo galės pasinaudoti bet kur ir bet kada. Linkiu gyvenime kaupti netik pinigus, bet ir vidinius resursus.

Aivaras Pranarauskas

Kokios naujovės įeis į Žemės gyventojų buitį artėjant 2100 metams? Prognozėmis dalijasi Niujorko kolegijos teorinės fizikos profesorius Michio Kaku.

Ateities prognozėmis dalijasi teorinės fizikos profesorius Michio Kaku

Mokslininko nuomone, iki 2030 metų bus padaryti iš karto keli svarbūs atradimai. Ne vėliau turi pasirodyti ir kontaktiniai lęšiai su interneto prieiga. Tokio įrenginio prototipą kuria Vašingtono universiteto profesorius Babakas A. Parvizas. Interviu „The Times“ jis paaiškino, kad vaizdas bus formuojamas „prieš akį“, naudojant pusiau skaidrius, regėjimui netrukdančius šviesos diodus. Įrenginys galės atpažinti veidus, automatiškai versti iš užsienio kalbų ir pateikti regėjimo lauke kitą informaciją.

Pirksime „atsargines dalis“

Tikimasi, kad tuo metu bus galima laisvai nusipirkti įvairių žmogaus organizmo „atsarginių dalių“. Jau šiandien mokslininkai padaro dirbtines kremzles, kaulus, odą, ausis, nosis, kraujagysles, širdies vožtuvus, šlapimo pūsles ir trachėjas. Tai daroma taip: ant kempininio plastikinio pagrindo pasėjama ląstelių, paimtų iš paciento organizmo. Kaip leidiniui papasakojo daktaras Anthony Atala iš Wak Forest universiteto, pridėjus augimo katalizatoriaus ląstelės pradeda daugintis, o pagrindas pamažu rezorbuojasi.

Pirksime „atsargines dalis“

Būsime telepatiški

Iki 2030 metų žmonija, galimas dalykas, mokės bendrauti telepatiškai. Jau šiandien paralyžiuotiems žmonėms į smegenis įauginami mikrograndynai ir per juos mokoma mintimis rašyti elektroninius laiškus, žaisti vaizdo žaidimus, klajoti po internetą. „Honda Corporation“ inžinieriai sukūrė tuo pačiu principu valdomą robotą. Kendrickas Key iš Kalifornijos universiteto Berklyje kuria mąstymo žodyną. „Gali būti, kad netrukus atsiras galimybė atkurti žmogaus regimosios patirties vaizdą vien atliekant smegenų aktyvumo matavimus“, – sako jis.

Būsime telepatiški

Bus prikelti išnykę gyvūnai

Yra tikimybė, kad iki 2070 metų pavyks grąžinti į gyvenimą išmirusius gyvūnus“, – tęsia M. Kaku. Specialistams pavyko klonuoti gyvūną pagal DNR pavyzdžius, paimtus iš to gyvūno palaikų praėjus 25 metams po jo žūties. Šiuo metu jau iššifruotas neandertaliečio genomas ir mokslininkų aplinkoje kalbama apie šios rūšies atgaivinimo perspektyvas. „Manau, tai bus įmanoma, kai turėsime instrumentų, reikalingų genetinėms manipuliacijoms atlikti. Teoriškai tokių instrumentų mes anksčiau ar vėliau turėsime. Tik klausimas, ar tai reikia daryti“, – nušviečia diskusijų esmę Robertas Lanza iš korporacijos „Advanced Cell Technology“.

Bus prikelti išnykę gyvūnai

Sensime lėčiau

Iki 2070 metų laukiama ir technologijų, leidžiančių sulėtinti žmogaus senėjimo procesą. Eksperimentai su gyvūnais ir vabzdžiais atskleidė, kad gyvenimą galima pailginti 30 procentų.

Iki 2100 metų gali išsipildyti mokslininkų svajonės apie „programuojamą materiją“, kai daiktų kontūrus bus galima keisti panašiai kaip tai darė robotas filme „Terminatorius 2“. Šiandien jau sukurti ypatingi segtuko galvutės dydžio mikrograndynai, vadinamieji katomai. Keisdami elektrinį krūvį jie gali persigrupuoti ir įgyti tai popieriaus lapo, tai puodelio, tai šakutės, tai lėkštutės pavidalą. Straipsnio autorius svajoja apie laikus, kai „nuspaudus mygtuką dykumoje išdygs ištisi miestai“.

Sensime lėčiau

Vėžys bus nugalėtas

Žmonija, galimas dalykas, nugalės vėžį. M. Kaku šiuos lūkesčius sieja su proveržiu diagnostikos srityje: DNR mikrograndynai leis nustatyti ankstyvos stadijos susirgimą. Į kovą su vėžio ląstelėmis (žodis „navikas“ tuo metu iš anglų kalbos bus išnykęs, įsitikinęs jis) bus paleistos nanodalelių pavidalo protingos „bombos“, kurių bandomieji pavyzdžiai jau sukurti.

Vėžys bus nugalėtas

Supanašėsime su robotais

Rodney Brooksas iš Masačusetso technologijos instituto iki 2100 metų tikisi „susilieti su robotais“. „Po 50 metų mes tapsime radikalių žmogaus kūno pakeitimų naudojant genetines modifikacijas liudininkais, – prognozuoja ekspertas. – Mūsų neberibos Darvino evoliucijos teorija… Iki 2100 metų į mūsų kasdieninį gyvenimą ateis labai protingi robotai. Mes nebūsime atskirti nuo jų – greičiau patys iš dalies tapsime robotais ir būsime su jais susiję.“

XXII a. laimėjimai

XXII a. pradžioje bus sukurtas kosminis laivas, tinkamas keliauti į žvaigždes, tikisi mokslininkai. Gali būti, kad iš pradžių tai bus maži, „nago dydžio“, bet labai greiti, galintys judėti beveik šviesos greičiu kompiuteriai. Juos milijonais bus galima išsiuntinėti po kosmosą.

Maždaug XXII a. pradžioje įvykti proveržis kosminio turizmo srityje, susijęs su kosminio lifto sukūrimu

Maždaug tuo pačiu laiku turi įvykti proveržis kosminio turizmo srityje, susijęs su kosminio lifto sukūrimu. Tikimasi, kad šis išradimas šimtą kartų sumažins krovinių pristatymo į orbitą aplink Žemę kainą, todėl kosminė kelionė taps prieinama vidutiniam statistiniam žmogui.

Kabina bus keliama į dangų tūkstančių kilometrų ilgio lynu, kurį laikys išcentrinė jėga, susidaranti sukantis Žemei. Viltį šiam projektui įgyvendinti suteikė neseniai atrasti angliniai nanovamzdeliai.

Šaltinis: ekonomika