IAE iš „Nukem Technologies“ ir GNS konsorciumo tikisi tinkamų konteinerių branduolio kuro rinklėms laikyti, tačiau vokiečių Visaginui apie 150 pagamintų konteinerių pasirodė esantys nemobilūs, per sunkūs ir net nesertifikuoti. Tad laikinoji branduolinio kuro saugykla pradės veikti nebent pasitinkant 2014-uosius, nors turėjo būti pastatyta ir veikti dar praėjusiame dešimtmetyje.

Siūlo nesaugius konteinerius

Kuro rinklės iš jėgainės keliaus į laikinąją saugyklą, vadinamą B1, bet dar negreit. „Taip, ji jau turėjo būti parengta, bet dėl technologinių neatitikimų darbai užtruks iki 2013 metų vidurio ar net pabaigos“, – atskleidė IAE generalinis direktorius Žilvinas Jurkšus. Dar vėliau radioaktyvios atliekos keliaus į saugyklas B2/3/4.

2005 metų sutartis su rangovu numatė, kad pirmoji saugykla bus įrengta dar iki 2008 metų rugpjūčio, jos kaina turėjo būti apie 590 mln. litų. Apskaičiuota, kad dėl uždelstų darbų „pravalgomos“ sąnaudos šokteli iki 240 mln. litų per metus.

„Kai buvo pasiekta stadija, kai įranga jau pagaminta ir saugyklų statyba – baigta, pamatėme, kad ji nesutampa su technine specifikacija, – trūkumus vardijo uždaromos jėgainės vadovas.– Jau pagamintų konteinerių tam tikri parametrai neatitinka projekto, tad prašome rangovo juos pataisyti. Turime ir keliamojo krano problemą, nes dabartinis netinkamas konteineriams perkelti – jį reikia modifikuoti. Negerai ir su konteinerių transporteriu, ir su amortizatoriais, kurie turėtų apsaugoti kritimo atveju.“

Pačios „Nukem Technologies“ atstovai yra teisinęsi, kad tokią didelę elektrinę uždaryti yra techniškai labai sudėtinga.

Anot Ž. Jurkšaus, šiuo metu specialistai daugiausia dirba iš reaktoriaus iškraudami kurą į aušinimo baseinus – iki šių metų vidurio vandenin sumerkti ketinama beveik trečdalį rinklių – tai yra 500 tonų. Daugiau baseinuose nebėra vietos, tad didžioji dalis „tebegaruos“ reaktoriuje.

Reaktoriaus nebejungs

Maža to, praėjus dvejiems metams po antrojo bloko išjungimo Europos Komisija (EK) paskelbė apie gerokai mažesnę antrojo etapo paramą tolesniems uždarymo darbams – 725 mln. litų (210 mln. eurų). Sulig šita naujiena kai kurie politikai sugalvojo, kad Lietuvai nepalankus Europos biurokratų siūlymas galėtų būti atremtas pagąsdinus vėl iš naujo įjungti reaktorių. Vis dėl to, savaitraščio Ekonomika.lt žiniomis, tai tik tuščios kalbos.

Su IAE darbuotojais susitinkančios visaginietės žurnalistės Inos Negodos vertinimu, bandant užkurti reaktorių iš naujo prireiktų bent dvejų metų gaišaties ir pusės milijardo litų išlaidų.

„Neseniai sužinojau, kad ten jau išmontuoti ir vamzdžiai, kuriais būdavo paduodamas azotas į antrojo bloko generatorių“, – teigė ji. Jėgainės administracija pranešė surinkusi beveik du tūkstančius tonų metalo laužo, kurį pernai už 4,6 mln. litų pardavė aukcionuose.

Vis dėlto oficialūs asmenys gandus apie ardomą antrąjį reaktorių neigia. „Kažkas ne į temą… – nustebo Ž. Jurkšus. – Demontuojamas pirmasis reaktorius, o antrajame vykdomi tik parengiamieji darbai prie turbinų ir generatorių – projektavimas, inventorizacija, radiologinė patikra, atjungiamos ir izoliuojamos sistemos, bet dar nieko nepjaustome. Reaktorius neveikia, užtat yra visiškai naudojamas.“

Ardys atnaujinta komanda

2009 metų gruodžio 31 d. prieš pat vidurnaktį išjungiant reaktorių IAE dar dirbo 2,3 tūkst. darbuotojų, o užpernai jų buvo kiek mažiau nei du tūkstančiai. Dabar demontavimui ruošiasi specialistai, kurių pernai į jėgainės kolektyvą įsiliejo apie 80, o šiemet planuojama priimti dar šimtą. „Kai liks tik pastatai ir eksploatuojamos saugyklos, įmonėje turėtų likti apie 1 000 darbuotojų“, – sakė Ž. Jurkšus.

I. Negodos manymu, šitas tūkstantis visaginiečių darbo gali turėti dar ilgiau nei iki 2029-ųjų, kai dabartinėje didžiulės jėgainės vietoje ant didžiausio šalies ežero kranto pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES) jau galėtų ganytis karvutės. „Žmonės juk supranta, ką reiškia EK planai skirti mažiau lėšų. Ogi reiškia tai, kad pinigų užteks tik kurui iš reaktoriaus išimti ir patalpinti į branduolinio kuro konteinerius“, – prognozavo visaginietė.

Jos manymu, vėliau trūkstamas lėšas IAE demontuoti teks užsidirbti Lietuvoje laidojant kurą iš kitų Europos kraštų jėgainių.

„Vis dėlto 210 mln. eurų dar yra negalutinė suma, – svarstė Z. Jurkšus. – Už šiuos minimalius pinigus galima sutvarkyti kurą, baigti saugyklas, bet žymiai sulėtės demontavimo darbai, o tai jau papildomos sąnaudos, nes darbai nedings: įrengimai, kurie gali nors kiek kelti radiacinį pavojų, bus saugiai išlaikomi.“

Tuos įrengimus konservuoti atsieitų apie 90 mln. litų per metus.

„Galiausiai baigus demontavimą toje vietoje turėtų likti vadinamoji „ruda pievelė“. Naudotini pastatai ir infrastruktūra bus išsaugoti, o aplinka rekultivuota normaliai ūkio veiklai plėtoti. Šiuo atveju kaminų tikrai nebeliks“, – sakė IAE vadovas.

Prieš beveik 12 metų IAE pirmojo bloko eksploatavimui nutraukti buvo skirtas specialus įstatymas, nubrėžiantis subordinaciją tarp atsakingų šalių. Antrojo bloko išjungimą ir uždarymą reglamentuoja aukštesnis įstatymas – į šalies teisę įtraukta stojimo į ES sutartis, Vyriausybės parengta programa ir išduotos licencijos.

Demontavimo projektus valstybės įmonėje IAE vykdo didžiausi subrangovai „Sweco Lietuva“, Lietuvos energetikos institutas, „Pramprojektas“, „Vilstata“, „Specmontažas“, o saugyklų statybų didžiausias subrangovas yra „Vėtrūna“.

Komentarai

Vince‘as Novakas, IAE uždarymo fondą valdančio Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko Branduolinės saugos departamento direktorius:

Tiesą sakant, apie IAE jau ir taip buvo per daug prikalbėta žiniasklaidoje, pernelyg daug isteriškumo ir dezinformacijos, ir tai neabejotinai nepadėjo plėtojant saugyklų statybą. Bet aš nusiteikęs optimistiškai, kad įgyvendinant kertinius projektus sprendimai bus rasti. Jūsų prezidentė taip pat konstatavo, kad visos šalys turi dirbti išvien šia linkme, juolab kad partneriai jau yra išgryninę pozicijas.

Algirdas Kaliatka, Lietuvos energetikos instituto mokslo tarybos pirmininkas:

Kurą laikyti baseinuose saugu. Bet problema kita – ekonominiai reikalai, nes saugumas brangus. Taip stoja ir išmontavimo darbai, nes kai kurios reaktorių ir baseinų sistemos yra bendros. Nenormalu, kad rangovas tinkamai neatlieka darbų, nes įprastai branduolinės energetikos srityje ryšiai su tiekėjais labai griežtai reglamentuoti.

Kęstutis Masiulis, Seimo Atominės energetikos komisijos narys:

Jėgainę uždarinėjančios Lietuvos padėtis yra nepatogi ir kvaila. Kita pusė gali diktuoti bet kokias sąlygas. Rangovas supranta, kaip mes nuo jo priklausomi. Maža to, „Nukem Technologies“ buvo parduoti rusams, o Rusija čia – ne paslaptis – turi specifinių interesų, tai yra daryti viską, kad Lietuva atominės energetikos srityje turėtų didelių problemų.

FAKTAI: Personalijos

• Beveik tris dešimtmečius IAE dirbęs Viktoras Ševaldinas iš vadovų buvo atleistas 2010-ųjų pradžioje, o dar po metų, nustačius jo paliktą darbo broką, – apskritai iš darbo elektrinėje.
• Senbuvį elektrinėje pakeitė Osvaldas Čiukšys, generaliniu direktoriumi jis buvo maždaug metus, vėliau perkeltas į žemesnes pareigas, o pernai rudenį apskritai atleistas.
• Tuo pačiu metu, 2011-ųjų rugsėjį, iš energetikos viceministro pareigų atsistatydino Romas Švedas, ministerijoje kuravęs IAE uždarymo reikalus.
• Nuo 2011-ųjų balandžio uždaromai IAE vadovauja Žilvinas Jurkšus.
• Elektrinėje iki pernai liepos derybininku dirbo mįslingas teisininkas Romainas Walli. Skirtingais nepatvirtintais duomenimis, jis gaudavo daugiau kaip pusę milijono litų už du mėnesius darbo arba beveik 500 litų per valandą, arba 15 mln. litų už visą darbą – tai yra keleriopai daugiau nei visi trys generaliniai direktoriai sudėjus.

Lėšų poreikis IAE uždaryti, mln. litų

2010 m. 799,6
2011 m. 783,2
2012 m. 754,6
2013 m. 686,04
2014 m. 437,92

Šaltinis: IAE eksploatavimo nutraukimo programa

„Staigmenos neturėtų būti, nes šio gruodžio rezultatai žada būti geresni už pernykščius: 2010-ųjų gruodį turėjome 2,7 mln. tonų krovinių, o šį bus 2,9 mln., o gal ir visi trys milijonai tonų. Metinis rezultatas, kaip ir prognozavome anksčiau, turėtų suktis apie 36,5 mln. tonų“, – prieš Kalėdas „Veidui“ pasakojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.

Beje, maždaug 16 mln. tonų šiame skaičiuje bus šiaurinėje uosto dalyje (tarp jūros ir Dangės žiočių) įsikūrusių krovos bendrovių („Klaipėdos naftos“, Krovinių terminalo ir „Klasco“) nuopelnas, o 20 mln. tonų su viršum – pietinės uosto dalies bendrovių įnašas.

Priminsime, kad 2010-uosius Klaipėdos uostas užbaigė rezultatų lentelėje sukaupęs 31,3 mln. perkrautų tonų. O kelerius metus prieš tai antraštėse veltui spėliodavome, ar pavyks Klaipėdos uostui „įstoti į 30 mln. tonų klubą“. Deja…

Ateinantys metai – be šuolių

Ypač įspūdingai, net 31 proc., šįmet išaugo aptarnautų konteinerizuotų krovinių skaičius. Klaipėda išliko daugiausiai konteinerių sulaukiantis Baltijos valstybių uostas. Taip pat daugiau krauta skystųjų ir biriųjų trąšų, jūrų keltais gabenamų krovinių.

„Kitais metais tokio ryškaus krovos šuolio nebenumatome. Bet manome, kad trimis keturiais procentais krovinių Klaipėdoje vis dėlto daugės“, – viliasi A.Drungilas. Didesnio „šuoliuko“ laukiama tuomet, kai laivybos kanalas bus išgilintas iki 14,5 metro.

2012-ieji Klaipėdos uostui bus neįprasti investicijų požiūriu, nes pirmąkart dalis uosto uždirbto pelno kaip dividendai iškeliaus į valstybės biudžetą. Kitąmet iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Vyriausybė suplanavusi gauti 52 mln. Lt.

2011-aisiais per vienuolika mėnesių uostas surinko 134 mln. Lt pajamų, o pernai per visus metus – 126 mln. Lt. Iki šiol visas uosto direkcijos uždirbtas pelnas būdavo skiriamas jo infrastruktūros plėtrai. Šiek tiek tekdavo ir su jūra bei jūrininkais susijusiems socialiniams projektams, tokiems kaip neseniai atidengtas paminklas „Albatrosas“ žuvusių jūreivių atminimui Smiltynėje.

Ir audros, ir rūkai

Koją uostui metų pabaigoje dažnokai kaišiojo laivus už uosto vartų verčiančios lūkuriuoti audros. Laimė, ciklonuose, pasak Laivų eismo tarnybos viršininko Adomo Aleknos, pasitaiko ir properšų, kurių metu skubama įvesti iš išvesti didesnius laivus. „Tačiau apskritai 2011-ieji dienų skaičiumi, kai buvo ribojamas laivų eismas, nebuvo išskirtiniai. Todėl ir krovos rezultatai geri“, – apibūdina A.Alekna.

Beje, prieškalėdinę savaitę uosto darbo ritmą sutrikdė dar viena neganda – tirštas rūkas. „Matomumo plaukiant uosto laivybos kanalu tebuvo likę koks šimtas metrų: tarsi balta siena priešais laivus stojo. Laivų judėjimas uoste pradedamas riboti, kai matomumas siekia mažiau nei du kilometrus“, – pasakoja uosto kapitono pirmasis pavaduotojas ir Laivų eismo tarnybos viršininkas.

Šįmet sausio–lapkričio mėnesiais į Klaipėdą buvo užsukę 6572 laivai, arba 173 laivais daugiau nei per analogišką praėjusių metų laikotarpį. Iš viso 2010-aisiais Lietuvos jūrų uostą aplankė 6948 laivai.

Kurie atvykėliai buvo įsimintiniausi? „Vasarą pirmą kartą priėmėm 290 m ilgio kruizinį lainerį „Costa Pacifica“, o pavasarį sulaukėm rekordinių parametrų konteinervežių, kurie švartavosi „Klaipėdos Smeltėje“, – teigia A.Alekna. Pirmasis konteinervežis „MSC Fortunate“ buvo rekordinės 5551 TEU talpos, antrasis, „MSC Sariska“, – 294,12 m ilgio.

Rugsėjį Klaipėdoje buvo pasirodęs itin ekologiškas, keturiais 27 m aukščio besisukančiais vėjo rotoriais (šalia įprastų dyzelinių variklių) pirmyn genamas laivas „E-Ship 1“. Pritaikius dėsnį, kurį fizikai vadina Magnuso efektu, dėl rotorių reiso metu sutaupoma degalų.

O visai neseniai uostamiestį aplankė laivyno „matrioška“ – laivas, denyje gabenantis kitą stambų laivą. Tai buvo specialiai tokioms pergabenimo operacijoms pritaikytas „Rolldock Sun“, Vakarų laivų gamyklon pristatęs remontuoti žemsiurbę „Goliath“.

Krova didžiausiuose Baltijos valstybių uostuose 2010 ir 2011 m. sausį–lapkritį (mln. tonų) ir jos didėjimas (proc.)

Klaipėda    28,5     33,7   18
Talinas       33,2     33,5   1
Ryga          27,8     30,9   11
Ventspilis   22,8     25,9   14

Konteinerių krova Baltijos valstybių uostuose 2010 ir 2011 m. sausį–lapkritį (tūkst. TEU) ir jos didėjimas (proc.)

Klaipėda     268    351   31
Ryga           232    279   20
Talinas        140    180   29

Šaltinis: veidas

– Kartu su lietuvių režisieriumi Juozu Saboliumi sukūrėte filmą apie Lietuvos okupaciją „Laisvės trajektorijos“. Kuo šis filmas skiriasi nuo kitų, jūsų sukurtų anksčiau?

– Šis filmas tikrai ne mano ir ne bendraautoriaus idėja. Nėra ko slėpti, tai – Užsienio reikalų ministerijos ir Vyriausybės užsakymas. Jiems atrodo, kad reikia pristatyti Lietuvos praeitį savo visuomenei, taip pat užsieniui – filmas buvo dalijamas ESBO suvažiavimo metu.

Filmas labai sutampa su mano ambicijomis. Gyvendamas čia, visko mačiau, pakankamai pažįstu šalį ir jos niuansus. Buvau čia sudėtingomis sąlygomis, mačiau, ką Lietuvos žmonės sugeba.

Tuo pačiu man, kaip skandinavui, tikslinga, kad Baltijos šalys būtų laisvos, nepriklausomos, klestinčios. Šios šalys gali prisidėti prie regiono vystymo, saugumo.

Esu įsitikinęs, kad, kaip filme sako Justinas Marcinkevičius, tauta, arba žmogus, kuris nežino savo praeities, istorijos, lieka vaikas. Ji negali eiti toliau. Reikia žinoti ne tik herojinę istoriją, bet ir apie sudėtingesnius laikus.

– Esate sakęs, kad iki nepriklausomybės atkūrimo Baltijos šalys skandinavams buvo tik Rusijos dalis – taip į mus žiūrėjo kaimynai anapus jūros. Kiek situacija pasikeitusi dabar?

– Šiandien Baltijos valstybės tikrai traktuojamos kaip atskiros šalys, Europos Sąjungos (ES) ir NATO dalis. Apie jas pakankamai ir aiškiai kalbama ir kaip apie atskiras valstybes, ir kaip apie Pabaltijį. Pabaltijietiškas mentalitetas dažnai minimas kaip teigiamas dalykas.

Aišku, istorijos, gyvenimo sąlygų, padėties supratimas galėtų būti geresnis. Pabaltijiečiai apie skandinavus žino žymiai daugiau.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos padėtį?

– Ryškiai matyti, kad jums, Baltijos valstybėms, šiandien nesiseka – lietuviškai tariant, nesigauna. Estijoje kiek kitaip. O kodėl Estijoje kitaip – iš dalies dėl to, kad jie žymiai arčiau Skandinavijos. Ne tik geografine, bet ir psichologine, praktine prasme. Daug apie tai mąsčiau – Baltijos šalys turi vieną įdomų privalumą – jos labai arti Skandinavijos.

Skandinavijos šalys – pirmųjų pasaulyje dešimtuke visose gerovės srityse – švietime, ekonomikoje, piliečių galimybėse, demokratijos vystyme. Net stebina, kad į jas kartais žiūrima žuvies gamyklos lygmenyje – kaip į galimybę važiuoti uždarbiauti. Be abejo, ir tai galima, bet turi būti ryžtas rimčiau žiūrėti į šias šalis, pasimokyti, stengtis labiau bendradarbiauti visose srityse – nuo gynybos iki švietimo.

Kalbu apie visas Skandinavijos šalis, ne tik Švediją. Po velnių, matyti, kad Lietuvai neišeina, čia kažkas ne taip.

Matau jūsų semisovietines valstybines įstaigas, matau neryžtą, gal naivų pasitikėjimą savimi, kad „padarysime patys“. Iš kitos pusės matau patiklumą – laukiant kažko – Briuselio, amerikiečių… Dalis tebelaukia Maskvos. Atsiprašant. Gal atėjo metas į savo padėtį pažvelgti kitaip? Gal atėjo metas žymiai rimčiau orientuotis į Skandinaviją? Skandinavija turi vieną bruožą – kaip bebūtų, skandinavai labai geranoriški.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos patirtą 50 metų sovietinės okupacijos laikotarpį? Daliai tai jau istorija.

– Įsivaizduokime: atėjo į trobą senelis, nušovė tėvą, išprievartavo motiną, motina pastojo, ir senelis toliau su šeima gyveno. Jis buvo pakankamai žiaurus, jo bijojo. Laikui bėgant bjaurus, žiaurus žmogus sensta, kartais muša, jo bijo, nedrįsta kalbėti prie stalo. Tuo pačiu prie jo priprantama ir šis atrodo nebe toks baisus. Per tą laiką gal atsirado šiokia tokia meilė. Gal anūkui tas žmogus net ir geras buvo, bet lieka daug kas iki galo neišsakyta, neišaiškinta.

Staiga vieną dieną šis žmogus numiršta, šeima lieka su prisiminimais, apie kuriuos iki šiol buvo baisu kalbėti. Kaip dabar tą žmogų vertinti?

Kalbant daugiau iš ekonominės pusės, tai buvo labai nevykęs labai žiaurių mokslininkų eksperimentas. Principas – visuomenę galima įvairiais būdais priversti priimti keistas idėjas. Nors mato, kad nesiseka, tęsia bandymus bet kuria kaina

. Tai – išdurnėjusių mokslininkų rezultatas. Iki šiol likusi viešosios erdvės baimė – apie tai kalbame filme. Nors tai po truputį ir keičiasi. Reikia turėti viešą diskusiją apie padėtį – normalią, o ne pylimą vienam ant kito, kaip dažnai būna.

– Dabar įprasta dėl visų Lietuvos problemų kaltinti sovietmetį. Tai gal sovietų eksperimentas, žiūrint iš jų pozicijų, pavyko?

– Koks eksperimento tikslas? Galima sakyti, buvo perimta senų istorinių rusų imperialistinių idėjų ideologija, tik ji įgavo kitą prasmę nei manyta iš pradžių.

Taip, ši visuomenė žymiai labiau sužalota sovietmečio nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Štai kalbėjau apie semisovietines valstybines įstaigas. Apie tai, kas jose vyksta, kalbama puse lūpų.

Visuomenę galima dalyti į kelias dalis: vieni tebelaukia valdžios, kad duotų butą, o kita dalis to nelaukia, bet žiauriai ir ciniškai naudojasi buvusios imperijos galimybėmis praturtėti.

Lietuvoje dažnai girdime „Ką darysi“. Žmonės čia sugeba, bet yra užguiti. Čia ne tik sovietmečio kaltė. Randama šimtai pasiteisinimų, vyrauja mintis, kad niekas nesigaus. Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas – jis privalo susitvarkyti su savo charakteriu ir pagal tai gyventi. Dažnai žmonės iš praeities sako, kad pasirinkimo nebuvo – kai kada galima suprasti. Bet dabar, šiandien, pasirinkimas yra.

Kai važinėju po mokyklas, dažnai regiu mokytojų baimę – kad kažkas nubaus, jei padarysiu kitaip. Jie baimę varo mokiniams. Tai – besisukantis ratas. O kaip iš to išeiti – šiuo atveju emigracija gal ir labai teigiamas dalykas.

– Paminėjote emigraciją. Nepaisant neigiamos emigracijos pusės, yra nuomonių, kad lietuviai pagaliau patys suprato esą savo likimo šeimininkais ir bando kažką keisti.

– Emigracija tikrai nėra vienareikšmis dalykas ir tikrai nėra vien tik neigiamas. Kita vertus, jei iš šalies išvažiuoja pakankamai išsilavinusių, darbingų, perspektyvių žmonių, tai šaliai žalinga. Kol kas nieko nepadarysi – taip yra, taip ir bus. Šis fenomenas įsibėgėjo.

Manau, laikui bėgant tai pasikeis – nenustebčiau, jei čia dėl įvairių priežasčių bus net smarki imigracija.

Tačiau reikia pastebėti, kad emigracijos patirtis nėra paprasta ir rožinė. Pastebėjau, žmonės dažnai giriasi, kaip jiems gerai emigravus sekėsi. Yra daug atvejų, kai tikrai emigracijos nereikia. Manau, daug kam būtų lygiai taip pat gerai stengiantis čia. Reikia stengtis – aš asmeniškai dirbu 12, kartais 14 valandų per dieną. Dirbu kaip idiotas, nes kitaip čia kol kas negali.

Reikia dirbti ir daryti taip, kad emigracija taptų privalumu. Tai savo metu darė Airija.

– Ankstesniuose interviu esate sakęs, kad Lietuva nėra tikra šalis, tikra valstybė. Kodėl?

Lietuva – semivalstybė. Tautiškumas čia labai stiprus – tautos suvokimas yra. Kai norint išstoti iš Sovietų Sąjungos tautiškumo idėja susiliejo su valstybingumo, tapo sunkiai suvokiama jėga. Kai revoliucija baigėsi, valstybingumo idėją reikėjo puoselėti ir kažkaip vystyti – tai padarėte ne iki galo.

Valstybingumas, valstybė – tikrai ne tas pats, tuo labiau Lietuvoje. Valstybė su savo idėjomis, su savo mechanizmais, strategija – visiškai kitas lygis. Čia pirmiausia reikia gerų vadų. Kas jums vadovavo? Jūs turėjote ir skandalingų, ir idiotiškų, ir nesėkmingų. O dalis, kurie pasižymėjo kaip netinkami vadai, dar ir dabar veikia. Tai irgi šį bei tą sako apie valstybę.

Valstybiniame lygmenyje nematau sėkmingos strategijos vystant Lietuvą, einant į priekį. Taip, įstojote į ES, NATO, tai jau buvo šis tas ir tai padaryta per dideles pastangas. Bet jei kalbame apie savo suvokimą, savo vietą, galimybes, realijas, kad tai būtų numatoma 10-20 metų į priekį – to nematau.

Ir ką jau kalbėti apie mechanizmą. Kas savaitę teisiami teisėjai. Ką tai sako apie valstybę? Ką kalbėti apie užsienio politiką, kuri keičiasi vos ne kasmet? Galų gale, orientuokitės į Skandinaviją – darykit, ir per 10-20 metų pamatysite.

Bet štai prieš metus prezidentė

Dalia Grybauskaitė draugavo su Aleksandru Lukašenka. Atsiprašant. Žmonės visur nepatenkinti valdžia – ir Švedijoje, ir Danijoje. Bet Lietuvoje nepasitikėjimas valdžia toks, kad aš daugeliu atžvilgių priblokštas. Tai daug ką pasako.

– Lietuvoje gyvenate jau beveik 20 metų. Kas jus čia traukia ir kokią valstybės ateitį matote?

– Man čia gyventi įdomu. Aš čia esu kitoks. Man Skandinavijoje truputį nuobodu. Gerbiu šios šalies gyventojų pastangas – nepamirškim, kad ši šalis buvo nepriklausoma gerokai mažiau nei 100 metų. Didelė dalis gyventojų išžudyta. Ir vis tiek gyventojai bando, stengiasi.

Manęs dažnai klausia – jeigu vėl būtų kažkoks rimtas atvejis Lietuvoje, ar žmonės priešintųsi. Be abejo, bet ne iš ten, kur jūs manote. Dalis visuomenės, jei reikėtų, eitų mirti. Ir ne tik senų, bet ir jaunų. Įskaitant mane.

Šaltinis: delfi

„Bendras energetinių resursų disbalansas Lietuvoje tolygiai didėja ir paskutiniais metais jis tiesiog sprogo. Jeigu iki 2004 m. mes turėdavome 1,5-2 mlrd. Lt neigiamą balansą, tai šiuo metu turime jau 8 mlrd. Lt neigiamą balansą. Taigi per metus iš Lietuvos už dujas, naftą ir elektrą iškeliauja 8 mlrd. Lt“, – ketvirtadienį žurnalo „Valstybė“ surengtoje konferencijoje „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“ sakė jis.

Lietuvos jautrumą energetikos išteklių kainai ekonomistas pademonstravo skaičiais – naftos kainai paaugus 20 JAV dolerių, iš Lietuvos papildomai išėjo 1 mlrd. Lt. Jei jos kaina padvigubėtų, iš Lietuvos papildomai emigruotų 6 mlrd. Lt. „Ši suma išties yra labai didelė, nes visa mūsų baldų pramonė per metus eksportuoja tik 2 mlrd. Lt. Vadinasi, naftos kainai paaugus 40 JAV dolerių, nubraukiamas visas mūsų baldų pramonės triūsas, kuri yra viena konkurencingiausių Europos Sąjungoje. (…) Tokios situacijos mes negalime ilgai turėti. Kas būtų, jei naftos kaina pakiltų? Tuomet situacija dar labiau pablogėtų. Todėl svarbu mažinti priklausomybę nuo importuojamų išteklių ir mažinti riziką dėl kainos pokyčių“, – tvirtino Ž. Mauricas.

Lietuvos importe energetikos išteklių dalis sparčiai ėmė augti, kai 2009 m. buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Nuo tada iš elektros energijos eksportuotojos šalis tapo santykinai didžiausia jos importuotoja. Šiuo metu Rytuose Lietuva perka 62,1 proc. reikalingos elektros.

„Jeigu 2009 m. susiveržę diržus mes smarkiai sumažinome importo iš Vakarų srautą, tai srauto iš Rytų nesumažinome. Jis tik didėjo. Taip buvo dėl dviejų priežasčių – naftos kainų augimo ir dėl to, kad ėmėme importuoti elektrą. (…) Ar mes galime susiveržti diržus kalbant apie energetinius išteklius? Vargu. Tam tikras prasme mes tampame naftos kainų ir pokyčių įkaitais Lietuvoje ir nieko negalime padaryti bent jau trumpuoju laikotarpiu“, – pripažino ekonomistas.

Gyvenant skolon ateitis niūri

Jo teigimu, jeigu šalis ilgą laiką sistemiškai importuoja daugiau nei eksportuoja, ji vis giliau ir giliau grimzta į skolas, o didėjant šalies užsienio skolai, didėja nepasitikėjimas pačia šalimi.

„Jeigu pasižiūrėtume, kokios yra draudimo nuo valstybių bankroto rizikos premijos šiuo metu Europoje, matome tas pačias šalis, kurios daugiau importuoja nei eksportuoja. Augantis nepasitikėjimas lemia tai, kad galų gale skolų spiralė gali nutrūkti, šalys nebegali skolintis

finansų rinkoje. Tokiu atveju lieka trys pagrindiniai sprendimai: diržų veržimasis, ką šiuo metu matome Italijoje ir Graikijoje bei matėme Lietuvoje prieš kelerius metus. Dar viena alternatyva yra šalies bankrotas, kai pripažįstama, kad skolų šalis nebegali grąžinti. Trečias variantas, skirtas euro zonos šalims, yra pasitraukimas iš euro zonos arba fiksuoto valiutos kurso atsisakymas“, – alternatyvas vardijo Ž. Mauricas. Jo teigimu, Lietuva taip pat yra tarp tų šalių, kurios daugiau importuoja nei eksportuoja.

„Kokioje barikadų pusėje yra Lietuva? Matome, kad per paskutinius septynerius metus nuo įstojimo į ES iš Lietuvos išplaukė daugiau pinigų nei įplaukė. Per tuos metus iš Lietuvos emigravo 42 mlrd. Lt arba po 13 tūkst. Lt kiekvienam gyventojui. Kodėl taip yra? Pagrindinės priežastys – labai didelė dalis pinigų iškeliauja į vakarų Europos šalis mainais į aukštų technologijų produktus, nes mes nesugebame jų pasigaminti. Kita dalis iškeliauja į Rytus, į tolimojo Sibiro platybes, mainais už naftą ir dujas, tuos resursus, kurių negalime pasigaminti, tiesiog mes jų neturime“, – dėstė ekonomistas.

Pasak Ž. Maurico, Lietuvos padėtį kiek gelbsti teigiamas balansas maisto produktų, transporto paslaugų eksporte, į šaliai skiriamos ES lėšos ir emigrantų perlaidos.

„Lietuva jau yra įsiskolinusi 51 mlrd. Lt, taigi mes kol kas, deja, sekame Graikijos ir Portugalijos pėdomis ir didiname savo išlaidas skolai“, – teigė jis.

Statistikos departamento duomenimis, pernai svarbiausiu Lietuvos importo ir eksporto partneriu buvo Rusija. Šiai šaliai teko 15,6 proc. Lietuvos eksporto ir 32,6 proc. importo.

Šaltinis: delfi

Trejus metus buvo renkama ir apdorojama informacija, lyginant gyvybės mokslų situaciją Baltijos jūros šalyse. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuva, pagal mokslinių publikacijų, užregistruotų patentų ir parengtų doktorantų skaičių beveik 30 kartų atsilieka nuo Europos lyderių. Pavyzdžiui, Danijos gyvosios gamtos mokslų centre „Medicon“ per metus parengta 700 doktorantų, o visoje Lietuvoje – tik 25, rašoma pranešime spaudai.

Tačiau Vilniaus Universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus vedėjas, mokslų daktaras Daumantas Matulis, pastebi, jog, nors ir esant menkam valstybiniam finansavimui, Lietuvoje biotechnologijos vystomos kurs kas efektyviau negu kaimyninėse valstybėse. (Plačiau apie Daumanto Matulio tyrimų kryptis ir veiklas galite sužinoti straipsnyje Kovoje su vėžiu – ir lietuvio darbai)

„Aukštesnį negu Lenkijoje, Latvijoje ar Estijoje biotechnologijų išsivystymo lygį iš dalies lemia tai, kad Lietuvoje veikia tokios stambios kompanijos, kaip „Fermentas“, kuris dabar priklauso pasauliniam koncernui „Thermofisher“ ir „Sicor“, kuris priklauso „Teva“ grupei. Šios dvi įmonės yra mūsų biotechnologijos pagrindas, bet ateityje tikimės, kad tokių įmonių turėtų būti šimtai“, – viliasi D. Matulis.

Pasak jo, platesnes galimybes Lietuvos biotechnologams atveria tarptautinis bendradarbiavimas su kolegomis ir partneriais užsienyje. Antai dalyvaudama Skandinavjios ir Baltijos šalių sveikatos, gamtos ir biomedicinos mokslų specialistus, verslininkus ir politikus vienijančios asociacijos „ScanBalt“ valdyme, Lietuva įsitvirtino per vidurį tarp regiono lyderių. D. Matulis sako, kad biotechnologijų vystymui padėtų geresnis mokslo finansavimas.

„Būtų nuostabu, jei turėtume tokį Šiaurės Europos fondą, kur mokslininkai – tiek švedai, tiek lietuviai – galėtų aplikuoti ir galėtų konkuruoti tarpusavyje savo idėjomis ir projektais. Dabar mes turime šimtą kartų mažesnį finansavimą ir negalime net lygintis su jais“, – sako D. Matulis.

Mokslininkas pabrėžia didelį Lietuvos mokslininkų indėlį į Baltijos jūros regiono strategijos (BJRS) tikslų įgyvendinimą. Siekiant sukurti klestintį ir konkurencingą, inovatyvų ir sveiką regioną, Lietuva prisideda dalyvaudama tarpregioniniuose projektuose ir europinių struktūrų veikloje, tačiau, pasak D. Matulio, didesnis politinis palaikymas suteiktų platesnių galimybių ne tik plėtoti biotechnologijas Lietuvoje, bet ir dalintis patirtimi su regiono kaimynais.

„Pagrindinis Baltijos jūros regiono strategijos trūkumas, kad ji neparemta konkrečiais pinigais. Strategija yra sukurta iš dalies tam, kad valdžioje esantys žmonės žinotų kaip, ką ir kokiomis kryptimis vystyti“, – nurodo D. Matulis.

2009 metais paskelbta pirmoji Europos Sąjungoje Baltijos jūros makroregiono vystymo strategija siekia pateikti koordinuotą sisteminį atsaką į pagrindines regiono problemas ir pasiūlyti konkrečius šių problemų sprendimus. Strategijos įgyvendinime dalyvaujančios šalys: Daniją, Estiją, Suomiją, Vokietiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir Švediją, o taip pat ir ES nepriklausančios Norvegija įsipareigojo skirti dėmesio ir lėšų ekologiškai tvaraus, prieinamo ir patrauklaus, saugaus bei klestinčio regiono kūrimui.

Šaltinis: delfi

„Tai nebūtinai turi būti kažkokia grandiozinė kilometrais supilta Baltijos jūroje dirbtinė sala. Gali būti tiesiog „avant“ uostas – su keliomis išorinėmis krantinėmis. Dabar analizuojamos yra kelios vietos, viena – prie Klaipėdos, kita – prie Būtingės“, – apie Klaipėdos giliavandenio uosto perspektyvas šį pavasarį kalbėjo susisiekimo ministras E. Masiulis.

Galbūt pakaktų pagilinti esamą Klaipėdos uosto kanalą ir jį praplatinti. Tačiau ir šių darbų vykdytojui būtų pateiktos didžiulės gilinimo užduotys. Jeigu bus pasirinktas toks scenarijus, per metus nuo sutarties pasirašymo vykdytojas turės I etape iškasti 3,86 mln. kubinių metrų, o II etape – dar 0,65 mln. kubinių metrų grunto. Uosto laivybos kanalas nuo Danės upės žiočių iki Jūrų perkėlos bus ne tik platinamas nuo 110 iki 150 metrų, bet ir gilinamas nuo 13–13,5 iki 14,5 metrų. Preliminariai šiam gilinimui iš ES ir Uosto direkcijos lėšų buvo planuota per 100 mln. litų.

Šis išgilinimas atvertų galimybes priimti per 300 metrų ilgio ir 40 metrų pločio laivus. Realiai po to „Klaipėdos Smeltės“ konteinerių terminale galėtų pradėti veikti konteinerių paskirstymo Baltijos jūroje centras. Kirba tik vienas klausimas: ar pavyks taip sėkmingai, kaip planuojama, išgilinti uostą? Iki šiol Klaipėdoje nebuvo nė vieno sklandaus uosto gilinimo. Paskutiniajame gilinime šiaurinėje uosto dalyje, kuris užsitęsė kelerius metus ilgiau nei buvo planuota, koją kišo ir kelis kartus didesnis riedulių kiekis nei realiai buvo planuota. Jau dabar planuojama, kad teks iškelti nemažą kiekį akmenų – beveik 500 vienetų nuo 0,8 iki 1,5 metro diametro ir 65 didesnių nei 1,5 metro.

Gilinimai pas kaimynus

Daugelis Suomijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, net Estijos uostų turi natūraliai suformuotus gylius. Tokie uostai, kaip Klaipėdos, Rygos, Venspilio, Kaliningrado, yra įsikūrę upių intakuose ir susiduria su dugno valymo bei gilinimo problemomis.

Kapitalinis gilinimas planuojamas Rygos uoste. Iki 2014 metų dalį laivybos kanalo planuojama pagilinti iki 15 metrų, o po 2014 metų, jei bus kompanijų pageidavimas, – iki 17 metrų.

Latviai, skirtingai nei lietuviai, iš Rygos uosto iškasto grunto neplanuoja plukdyti į jūrą, o sandėliuos jį prie vakarinio molo. Ateityje gruntas galės būti panaudotas uosto statyboms.

Rygos uostas, kaip ir Klaipėdos, gilinimui tikisi gauti ES paramą.

Nuo 2009 metų vyksta ir dar vieno tiesioginio Klaipėdos uosto konkurento – Liepojos uosto – gilinimas. Belgų kompanija „Dredging International N. V“ Liepojos uosto gilinimą planuoja baigti 2012 metais. Liepojos uostas bus pagilintas nuo 10 iki 12,5 metro. Tam ES (74,5 proc.), Latvijos Vyriausybės ir Liepojos laisvosios ekonominės zonos valdyba skiria apie 27 mln. latų (per 130 mln. litų).

Kol kas nenumatyta gilinti Kaliningrado uosto ir į jį vedančio 50 kilometrų ilgio kanalo, kurio gylis yra 10,5 metro. Kaliningrado srityje neapsisprendžiama, ar yra prasmė gilinti laivybos kanalą į Kaliningrado uostą, mat vystomas Baltijsko, Svetlyj uostai, kur yra didesni gyliai. Kaliningrado srityje planuojama statyti ir giliavandenį uostą. Tačiau nei konkreti vieta, nei statybos datos, nei finansavimo šaltiniai dar nėra žinomi.

Rytinės Baltijos uostų gyliai metrais (šaltinis diena.lt)

Uostas	Dabartinis gylis, m	Po gilinimo, m
Liepoja	10.5	12
Ryga	13-14	15
Klaipėda	14.5-15 (šiaurinė dalis) 13 (pietinė dalis)	gilinimas baigtas 14.5
Ventspilis	17	negilina
Talinas	18	negilina
Kaliningradas	10.5	negilina

Kol sprendžiami giliavandenio uosto klausimai, kuriamas Pabaltijo logistikos centras, kuris po konteinerių terminalo rekonstrukcijos, uoste galės priimti laivus, kurių talpa 6-7 tūkst. TEU ir padidinti metinę apyvartą iki 700 tūkst. TEU.

Taigi, Klaipėdos uostas dar turi daug neišnaudotų galimybių, o jo plėtra atneštų naudos visai mūsų valstybei.

Šaltinis: technologijos

Iš esmės mūsų miestai labiau primena amerikietišką modelį, kuris pritaikytas ne vaikščioti po jį pėsčiomis ar naudotis visuomeniniu transportu, o susisiekimui automobiliais.

Darbas, gyvenimas ir poilsis vis dažniau planuojamas vienoje zonoje

„Pagal urbanizacijos laipsnį, arba miestų užstatymo tankumą, Lietuvos rodikliai yra žemesni už daugumos Europos valstybių. Miestų kompaktiškumas, didesnė urbanizuotų teritorijų koncentracija leistų taupiau, mažesnėmis sąnaudomis jas eksploatuoti ir prižiūrėti. Išdrikę Amerikos miestai bent jau pritaikyti susisiekimui automobiliais, ten netgi pėsčiųjų takų daug kur nėra. Tuo tarpu mūsų miestai faktiškai yra neekonomiški. Juos reikėtų tankinti, tačiau tankinimas, aišku, susilaukia gyventojų pasipriešinimo.

Kita vertus, mūsų žalio miesto įvaizdis yra išskirtinis ir pabrėžiamas kaip išskirtinis užsienio turistams, todėl visgi reikėtų ieškoti aukso vidurio“, – svarstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas Sigitas Čereškevičius.

Anot jo, urbanistinių sistemų ir miestų vystymosi fenomenas gyvuoja per 5 tūkst. metų. Miestai – tai gyvi organizmai, kuriuose daug procesų vyksta nepriklausomai nuo mūsų, pagal objektyvius dėsnius – miestai auga, keičiasi plano struktūra, kinta atskiros funkcinės zonos ir jų dydžiai, sudėtingėja gatvių tinklas, aptarnavimo infrastruktūra. Tačiau daugelį procesų miestų raidoje įtakoja ir subjektyvios priežastys: politikai, ateinančios didelės investicijos, konkretūs specialistai mokslininkai, urbanistai ir architektai.

Pašnekovo teigimu, racionaliausias yra kompaktiško miesto su integruota funkcine struktūra modelis. Kadangi atsiranda vis daugiau netaršių darbo vietų, jos integruojamos į gyvenamąją struktūrą.

Taigi darbo vietos priartinamos prie gyvenimo, poilsio, aptarnavimo zonų, kuriami centrai, kuriuose yra viskas, ko žmogui gali prireikti. Tai ir yra vienas iš darnios plėtros principų. Tuo tarpu Vilnius nėra kompaktiškas miestas, be to, pakankamai nevienalytis. Jį sudaro mišrių funkcijų centrinė dalis su periferiniais gyvenamaisiais miegamaisiais rajonais bei kompleksiniai pramoniniai gyvenamieji rajonai (Naujoji Vilnia, Grigiškės).

Anot S. Čereškevičiaus, didelį postūmį miestų funkcinės ir erdvinės struktūrų kaitai davė Antrasis pasaulinis karas.

Senieji pramoniniai rajonai, kurie, išaugus miestų teritorijai, iš esmės tapo miestų centrinių dalių sudėtine dalimi, nebetenkino naujų poreikių, tačiau diegti naujas technologijas senose įmonėse neapsimokėjo, todėl gamyklos išsikeldavo į miestų pakraščius, o buvę pramoniniai rajonai tapo apleistomis dykromis su savo socialinėmis problemomis. Taigi iškilo problema, ką daryti su tomis teritorijomis.

Vieni statiniai būdavo rekonstruojami į netaršias įmones, kiti tapdavo mokyklomis, darželiais, bibliotekomis, jaunimo centrais. Dalį pastatų tiesiog nugriaudavo ir palikdavo žalias erdves. Bet kuriuo atveju atsirasdavo labiau humaniškos erdvės su ekologiškomis gyvenimo sąlygomis, kurios ypač būdavo patrauklios menininkams.

Tokie miestų centre esantys kvartalai modernizuojami iki šiol. Jiems stengiamasi suteikti daug funkcijų, išryškinant specifines išskirtines zonas ar erdves, kurios pritrauktų žmones.

Šaltinis: grynas