Jų siūloma kalendoriaus peržiūra – precedento neturintis įvykis per pastaruosius 430 metų, nuo pat to laiko, kai popiežius Grigalius XIII įvedė Grigaliaus kalendorių, kurį naudojame iki šiol. Tačiau dabar mokslininkai siūlo taip padalinti mėnesius ir savaites, kad kiekviena kalendorinė data visuomet būtų tą pačią savaitės dieną, pavyzdžiui, Kalėdos visuomet būtų sekmadienį.

„Kalendorius, kurį propaguoju, nėra toks tikslus kaip Grigaliaus kalendorius. Tačiau jis patogesnis“, – teigė Richardas Henry, J. Hopkinso universiteto astrofizikas, reformuoti kalendorių siūlantis jau ne vienerius metus.

Problema kuriant patogų, pastovų kalendorių yra ta, kad vieni Žemės metai trunka 365,2422 dienos, palikdami papildomus laiko gabalėlius, kurie netelpa į 24 valandų dienų ciklą. Jei šis laikas kažkaip nebūtų įtraukiamas, kalendorius imtų nesutapti su metų laikais, tad galiausiai Kalėdas švęstume pavasarį, vos ištirpus ledui.

Grigaliaus kalendoriuje dėl šios priežasties kas ketverius metus prie vasario pridedama papildoma diena.

„Tikrai neįtikėtina, kad viduramžiais jie sugebėjo išrasti naują kalendorių, kuris buvo toks tikslus“, – teigė R. Henry.

Tačiau kalbant apie Grigaliaus kalendorių jam ramybės neduota tai, kad savaitės dienos taip smarkiai kaitaliojasi. Kadangi 365 nesidalina iš 7, 7 dienų savaitės tiksliai šio kalendoriaus neatitinka. Tai reiškia, kad kiekvienais metais datos pasislenka viena savaitės diena (keliamaisiais metais – dviem).

„Visi turi peržiūrėti savo kalendorius – sporto, mokyklos ir kitų dalykų tvarkaraščius. Tai visiškai nebūtina“, – tvirtina R. Henry.

Pagal Hanke-Henry nuolatinį kalendorių (pavadintą R. Henry ir Steve`o Hanke`o, J. Hopkinso universiteto ekonomisto, taip pat pasisakančio už kalendoriaus reformą, vardu), kiekviena data visuomet yra tą pačią savaitės dieną.

Pagal šį kalendorių, po dviejų iš eilės 30 dienų mėnesių eina vienas 31 dienos mėnuo. Tai reiškia, kad seną eilėraštį „30 dienų turi rugsėjis, balandis, birželis ir lapkritis“, reiks perrašyti taip: „30 dienų turi rugsėjis, birželis, kovas ir gruodis“.

Siekiant įskaičiuoti papildomą laiką, S. Hanke’as ir R. Henry siūlo atsisakyti keliamųjų metų ir vietoj to kas penkerius ar šešerius metus prie gruodžio pridėti „keliamąją savaitę“. Ši papildoma savaitė kompensuotų sezoninį nuokrypį ir padėtų išlaikyti 7 dienų ciklą.

„Naujasis kalendorius nuo metų laikų galėtų nukrypti daugiausiai 3 dienas, tačiau ar pažvelgę laukan tai pastebėtume? Žinoma, ne“, – teigė R. Henry.

R. Henry įsitikinimu, naujo kalendoriaus reikia, nes per daug pastangų ir laiko kiekvienais metais skiriama kalendoriaus peržiūrėjimui. Jam tokia idėja pirmą kartą kilo, kai teko dar vieną kartą atnaujinti studentų paskaitų ir programos tvarkaraštį. Jis greitai sužinojo, kad yra žmonių, siūlančių, kaip šios problemos išvengti.

„Mano širdis nusirito ir aš pagalvojau: „Dieve, nenoriu įsivelti į kalendoriaus reformą. Tai kvailiausias laiko švaistymas. Tai beviltiška“, – pasakojo mokslininkas.

Tačiau jis vis tiek Hanke-Henry kalendorių paskelbė internete, sulaukdamas didžiulio dėmesio, tačiau nieko iš to neišėjo. Šį kartą, anot jo, jis tikisi, kad S. Hanke’o, ekonomisto, įtaka paskatins tikrą susidomėjimą.

S. Hanke’ui naujo kalendoriaus poreikis susijęs ne tik su susierzinimu dėl pasenusių paskaitų programų. Pavyzdžiui, palūkanų mokėjimų skaičiavimą apsunkina mėnesių nereguliarumas. Skirtingos finansų institucijos su tuo tvarkosi skirtingai, o tai reiškia, kad priaugusių palūkanų dydis priklauso ne tik nuo laiko, bet ir nuo to, kas atliko su kalendoriumi susijusius skaičiavimus. Hanke-Henry kalendorius šiuos nukrypimus pašalintų.

Naujasis kalendorius taip pat būtų palankesnis verslui, leidinyje „Globe Asia“ rašė mokslininkai. Pavyzdžiui, susitikimų ir atostogų laiką būtų daug lengviau planuoti. Kitų verslininkų bandymai reformuoti kalendorių, tarp kurių – „Eastman Kodak“ įkūrėjas George’as Eastmanas, baigėsi nesėkme, nes juose sekmadienis ne visuomet buvo savaitgalį, o tai nepatiko krikščionims. Hanke-Henry kalendoriui ši problema neiškyla.

„Pats geriausias laikas šiuos pakeitimus įvesti – 2012 metų sausio 1-oji, nes tai sekmadienis ir dabartiniame popiežiaus Grigaliaus, ir naujame, paprastesniame kalendoriuje“, – rašė mokslininkai.

Akivaizdu, kad jau neužtektų pagal naująjį kalendorių atnaujinti kompiuterius, tad visiškas kalendoriaus įvedimas galėtų įvykti 2017 metų sausio 1-ąją, kuri pagal Grigaliaus kalendorių vėl bus sekmadienį.

Tačiau nepaisant to, koks paprastas S. Hake’o ir R. Henry siūlomas kalendorius, jam gresia nemažos psichologinės kliūtys. „Mano mėgiamiausia priežastis, kodėl to nereikėtų daryti: „Bet mano gimtadienis visuomet bus trečiadienį!“. Žinoma, atsakymas būtų toks, kad gimtadienį gali švęsti kada tik nori“, – kalbėjo R. Henry.

Ir dar viena problema. „Mano didžiam susierzinimui, mano kalendoriuje kasmet yra keturi penktadieniai 13 dieną. Argi tai nėra baisu?“ – teigia R. Henry.

Nepaisant to, R. Henry dar turi vilties, kad paprastesnis kalendorius atsiras. Galų gale, anot jo, rūkymas iš visiškai priimtino tapo viešumoje dažnai draudžiamu dalyku, ir vos per keletą dešimtmečių. Vyriausybė kadaise sugebėjo visoje šalyje apriboti greitį iki 55 mylių per valandą.

„Tikras pokytis yra įmanomas“, – įsitikinęs R. Henry.

âltinis: lrt

Arktinė šienapjūtė

Kur šaltinis, ten ir kelias. Ko gero, ne taip jau ir svarbu, koks tas šaltinis – vandens, aukso ar juodojo aukso. Teksaso arbata. Tai – irgi epitetas naftos, kurios didžiuliai ištekliai slūgso palaidoti Barenco jūros dugno gelmėse – šiaurinėje Rusijos dalyje ir, žinoma, šiaurės poliariniame rate. Taigi, ketvirtis pasaulinių naftos išteklių.

Laimikis tai laimikis. Tačiau tokį reikės traukti tyruose, kur beveik pusmetį saulė nepateka. Ir kur speigai tokie, jog du trečdalius metų jūras kloja ne plonesnė nei 2 metrų ledo pluta. Šiltuoju metų periodu, kai ledas nutirpsta, čia atsidūrus tektų turėti reikalų su 12 metrų aukščio vilnimis. Be jokios abejonės, tai – viena ekstremaliausių vietų pasaulyje.

Tokių išteklių, kaip nafta ir gamtinės dujos, išgavimas iš jūros gelmių bei saugus jų pargabenimas į krantą – pasiutusiai brangus malonumas. Tačiau, matyt, laimikis to vertas, jei jau jo taip gviešiamasi. Ten, kur slūgso šitokie iškastinės kuro žaliavos ištekliai, pateisinamos faktiškai bet kokio dydžio išlaidos.

Viena iš kainų, kurią moka Arktyje veikiančios naftos gavybos įmonės – atominiai ledlaužiai. Laivai, kuriems keliama vienintelė užduotis – traiškyti jūrą sukausčiusius ledus ir „tiesti“ kelią to nesugebantiems kitų specializacijų laivams.

Statyti pirmuosius ledlaužius buvo mėginama dar 1830 – 1840 m. Nors šiandien gremėzdiški galiūnai paprastai „minta“ ir kovai su ledų laukais jėgų semiasi iš branduolinė energijos, jų konstrukcinė išvaizda per tuos 200 metų pasikeitė ne taip jau ir smarkiai.

Jo ilgis – 159 metrai, o sveria jis 25,8 tūkst. tonų. Žinoma, lyginant su modernių tanklaivių ir konteinervežių (kokių neseniai yra lankęsi ir Klaipėdos uoste) charakteristikomis, visa tai – niekis. Tačiau šis atominis rusų ledlaužis yra didžiausias ledlaužis pasaulyje.

Branduolinė energija – vienintelis arktinių ledlaužių „maistas“

Kad galėtų nepavargdamas kilometrą po kilometro stumtis į priekį, ledlaužiui „50 Pergalės Metų“ reikia nenuilstančios širdies – poros branduolinių reaktorių, generuojančių 55,2 megavatus arba 74 tūkst. AG.

Kodėl reaktoriai branduoliniai? Nesunku įsivaizduoti, jog degalų sąnaudos triuškinant ledą būtų tiesiog siaubingos. Jei degintų dyzeliną (poliarinėse jūrose plaukioja ir dyzelinių ledlaužių), didžiausiam planetoje ledlaužiui jo reikėtų 100 tonų per dieną. Žinoma, su tokiu apetitu laivui tektų plaukioti ne po atokiausius Arkties vandenyno užkampius, o „aplink degalinę“. Beveik neribotą judėjimo laisvę laivui suteikia atominiai reaktoriai. Net ir sunkiausią dieną, visu galingumu laužydamas 3 metrų storio ledo plutą, „50 Pergalės Metų“ išeikvoja mažiau negu kilogramą branduolinio kuro (urano).

Independent.co.uk interviu davęs tyrimų vadovas Igoris Semiletovas pasakojo, kad po Arkties ledu slepiasi milijardai tonų metano dujų. Šimtus metų jos kaupėsi amžinajame įšale. Dabar, pradėjus tirpti ledynams, jos išlaisvinamos ir išskiriamos į atmosferą.

„Milžiniški metano dujų kiekiai yra užšaldyti šiaurinėje Sibiro žemyninėje dalyje ir negiliai po vandeniu Rytų Sibiro Arkties šelfe. Čia – didžiausi metano kiekiai visame pasaulyje. Ledynai akivaizdžiai traukiasi. Labiausiai bijome, jeigu vasarą ledynas atsitrauks dar stipriau nei šiemet. Tuomet tikrai į atmosferą būtų išmesta metano, kuris smarkiai paveiks planetos klimatą. Tai lems dar intensyvesnį ledynų tirpsmą ir dar didesnius metano kiekius atmosferoje. Galiausiai tai smarkiai paveiks visą planetą“, – žurnalistams pasakojo mokslininkas.

2010 m. dr. I. Semiletovo komanda išspausdino tyrimo ataskaitą, kurioje rašoma, jog jų tiriamame regione metano emisijos siekia apie 8 mln. tonų per metus, bet dabar mano, kad šis skaičius gerokai didesnis.

Šiemet rugpjūčio mėn. pakartotinėje ekspedicijoje jie ištyrė 15 tūkst. kv. metrų plotą, kuriame matavo metano išsiskyrimą į atmosferą. „Pernai jūros paviršiun kylančių burbulų skersmuo būdavo iki kelių dešimčių metrų skersmens. Šiemet stebėjome vieno kilometro skersmens burbulus. Dar niekam nėra tekę tokių matyti“, – stebėjosi I. Semiletovas.

Ištyrę 115 tokių „fontanų“, mokslininkai nustatė, kad metano išmetimo į atmosferą kiekis 100 kartų viršijo 20 metų vidurkį. Ką tai galėtų reikšti ir kaip konkrečiai tai atsilieps Žemės atmosferai, mokslininkas spekuliuoti nedrįso.

Šaltinis: grynas

J. Waleso teigimu, interneto cenzūrą praktikuoja daugiau nei 40 valstybių. Techninės įrangos tobulinimas valdžiai suteikia galimybių „filtruoti tam tikrus puslapius neblokuojant ištisų tinklalapių. Mes tai vertiname kaip rimtą problemą“, – aiškina J. Walesas. Tačiau jis yra pasiryžęs nepasiduoti tokiai tendencijai: „Savo požiūriu niekada nebendradarbiauti su cenzūros vykdytojais esame labai principingi“.

Praeityje „Wikipedia“ patyrė tam tikrų sunkumų dėl cenzūros Kinijoje. Kinijos valdžia tinklalapį periodiškai blokavo nuo 2004 iki 2008 metų, o prieigos ribojimų pašalinimas sutapo su Olimpinėmis žaidynėmis Pekine.

Tačiau šiomis dienomis „Wikipedia“ pozicija yra kur kas stipresnė. „Įtarčiau, kad kiltų velnioniškas triukšmas, jeigu Kinija vėl pabandytų blokuoti „Wikipedia“. Kinijoje esame žinomi labiau nei bet kada anksčiau, o internautų bendruomenė šioje šalyje taip pat yra vis labiau išprususi. Jaunimas žino kaip apeiti ugniasienių apribojimus ir savo žiniomis naudojasi jeigu tam yra bent menkiausias motyvas“, – tvirtina enciklopedijos įkūrėjas.

Kitas veiksnys, padedantis grumtis su cenzūra Kinijoje, yra kiniškai kalbančių asmenų, gyvenančių už šios valstybės ribų, pastangos. „Yra daugybė ne Kinijoje gyvenančių asmenų, kurie gali redaguoti puslapius, neprieinamus iš Kinijos. Ne Kinijoje gyvenančių asmenų, kurie moka kalbėti ir rašyti kiniškai, yra daugiau nei vokiečių“, tikina J. Walesas.

Labiausiai J. Walesą žavi mintis, kad internetu pirmą kartą naudojasi daugybė žmonių iš besivystančių pasaulio šalių. Telekomunikacijų infrastruktūra vis labiau plinta, išmanieji telefonai ir nešiojamieji kompiuteriai tampa vis labiau prieinami. „Prie interneto jungiasi dar vienas milijardas žmonių iš Indijos, Kinijos ir netgi Afrikos. Daugybė žmonių jungiasi iš tokių kultūrų, su kuriomis paprastai nesusisiekiame“, – sako J. Walesas.

Tai gali stipriai paveikti valstybes, kurios nėra pasirengusios dirbti su gerai informuota ir prie interneto prisijungusia visuomene. Tačiau J. Walesas pripažįsta, kad padidėjęs žmonių, rašančių tinklaraščius ir kitokiu būdu kuriančių turinį skaičius gali turėti ir tam tikrų trūkumų. „Bus daug triukšmo“, – sakė J. Walesas.

Šaltinis: delfi, BBC

Tačiau ir šie 3 % žmonėms nėra lengvai prieinami. Apie 70 % gėlo vandens atsargų glūdi pasaulio ledynuose, daugiausia Antarktidoje ir Grenlandijoje. Upės, ežerai, pelkės ir gyvi organizmai savyje yra sukaupę tik 0,3 % gėlo vandens atsargų. Likę beveik 30 % yra požeminiai vandenys.

XX a. viduryje, pasaulio gyventojų skaičiui pradėjus staigiai kopti į viršų, atsirado ir daug ekonominių, socialinių bei ekologinių problemų. Išteklių paklausa auga daug greičiau nei šalys, kuriose gyventojų prieaugis didžiausias, sugeba ją patenkinti. Pastaraisiais metais vis dažniau atsigręžiama ir į elementariausio, gyvybiškai svarbaus išteklio – vandens – problemą.

Vandens trūkumą greitai pajus visas pasaulis

Gėlo vandens mažėja ne tik dėl gausėjančių gyventojų, bet ir dėl didėjančios taršos, pesticidų naudojimo ir ledynų tirpimo. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, šiuo metu beveik 1 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl švaraus gėlo vandens trūkumo. Dažniausiai tai tos pačios Afrikos ir Azijos šalys, kurios kenčia ir dėl maisto stygiaus. Net 80 % visų ligų lemia nešvarus vanduo. Per metus nuo jų miršta apie 7 mln. žmonių, iš jų 4 mln. yra vaikai iki 5 metų.

Apie 70 % vandens sunaudojama žemės ūkyje. Vadinasi, senkant gėlo vandens atsargoms, neišvengiamai dėl to kentės ir maisto gamyba.

„CharityWater“, organizacija kuri rūpinasi gėlo vandens problemos sprendimu Juodajame žemyne, 2010 m. atlikusi tyrimą išsiaiškino, kad vietovėse, kur nėra šulinio ar gręžinio, moterys ir vaikai vidutiniškai 3–4 valandas per dieną skiria vandeniui parsinešti. Tam aukojamas brangus paros laikas, kuriuo vaikai turėtų lankyti mokyklą, moterys – dalyvauti ekonominiame gyvenime. „CharityWater“ skelbtose išvadose kategoriškai teigiama, kad vandens trūkumas yra svarbi Afrikos ekonominio atsilikimo priežastis.

Dar nepatvirtinta, ar vanduo asteroiduose bei kometose yra visiškai identiškas mūsiškiam, tad visas viltis sieti nėra protinga. Juolab, kad reikalingos technologijos atsiras dar labai negreitai (žmonių pilotuojamas skrydis geriausiu atveju planuojamas 3-iame šio amžiaus dešimtmetyje).

Vandens taupymas

Nuosaikesni mokslininkai mano, kad efektyviausias vandens trūkumo problemos sprendimas yra šio brangaus ištekliaus taupymas.

Atsižvelgiant į tai, kad 70 % gėlo vandens (Afrikoje net 88 proc.) panaudojama žemės ūkyje, pirmiausia dėmesį reiktų kreipti į šią sritį. JTO duomenimis, bent du trečdaliai gėlo vandens naudojama gyvulininkystės ūkiuose. Jei pasaulinė mėsos paklausa mažėtų, o ne didėtų, kaip dabar, būtų sutaupoma didelė dalis vandens.

Nemažiau svarbu ir tai, kad žemei drėkinti naudojamos metodikos didesnėje pasaulio dalyje beveik nepasikeitė nuo senovės Mesopotamijos laikų. Ūkininkai iškasa griovius nuo vandens telkinio iki savo lauko ir leidžia toliau veikti gravitacijos jėgoms. Taip prarandama iki 60 % vandens.

Naujausios irigacijos technologijos dabar leidžia sutaupyti iki 90 % vandens, tad šių technologijų plėtimas turėtų užimti svarbią vietą vandens taupymo programose. Vandenį taupyti galėtų padėti ir tvarios žemdirbystės ūkiai.

Kaip jau minėta, 80 % ligų neturtingose šalyse kyla dėl užteršto vandens. Bėda ta, kad didelė dalis neturtingų šalių gyventojų vandenį semia iš labai negilių šulinių (3–4 metrai), kurių vanduo ir negali būti švarus. Be to, prastas gyventojų išsilavinimas lemia ir tai, kad naminiai gyvuliai ir žmonės geria iš to paties vandens šaltinio. Sanitariniu požiūriu tai itin kenksminga, todėl būtina skatinti geresnį sanitarinį švietimą neišsivysčiusiose šalyse bei padėti neturtingoms bendruomenėms įsirengti gilius gręžinius.

Tolesnėms vandens taupymo programoms gali prireikti ir drastiškesnių priemonių. Jau dabar kai kuriose dėl vandens stygiaus kenčiančiose šalyse ribojamas vandens naudojimas. Pvz., Singapūre atskiriems butams yra skiriamas dienos limitas, jį išnaudojus automatinė sistema atjungia vandenį.

Tarptautinės maisto ir žemdirbystės organizacijos 2010 m. atliktas tyrimas rodo, kad vandens sunaudojimas valstybėje tiesiogiai proporcingas jos urbanizacijos lygiui. Vadinasi, pristabdant urbanizacijos procesą, būtų taupomas ir vanduo. Taip pat miestai galėtų apsirūpinti ir tobulesniais vandens valymo įrenginiais, o išvalytą nuotekų vandenį naudoti pramonėje, kuri suvartoja 22 % pasaulinio vandens (išsivysčiusiose šalyse ši dalis siekia apie 50 proc.).

Viena pagrindinių tiek vandens trūkumo, tiek kitų problemų priežasčių yra žmonių skaičiaus didėjimas. Valstybių ekonominiai pajėgumai neauga taip greitai, todėl šios nesugeba patenkinti žmonių poreikių. JTO jau yra siūliusi Indijai ir kelioms Afrikos valstybėms pradėti griežtai riboti gyventojų prieaugį, kaip Kinijoje, kad ateityje išvengtų dar didesnių problemų.

Šaltinis: grynas

O vertinant ilgąjį laikotarpį, daugiausiai naftos į vandenį kasmet patenka prie Nigerijos krantų, kur karaliauja didžiausia BP konkurentė „Shell“. Jungtinės Tautos skelbia, kad nuo 1976-ųjų, Nigerijai ėmus pumpuoti naftą, šalyje čia įvyko daugiau nei 7 tūkst. naftos išsiliejimų. Jų metu į aplinką pateko mažiausiai 3 mln. barelių naftos. Vis dėlto svarbiausia, kad daugiau nei 70 % visų regione įvykusių naftos išsiliejimų yra nelikviduoti iki šiol.

Ir tai – tik nedidelė dalis pasaulyje nuolat išsiliejančios naftos. Štai vos prieš keletą savaičių prie Naujosios Zelandijos krantų ant rifo užplaukus naftą gabenančiam laivui, įvyko didžiausias naftos išsiliejimas šiame regione: į vandenį pateko apie 350 tonų naftos.

Didžiausia visų laikų katastrofa šalies istorijoje šiemet įvyko ir Kanadoje, kai gegužės mėnesį šalies Albertos provincijoje trūkus naftotiekiui išsiliejo keli tūkstančiai tonų naftos.

Kada sulauksime didelės katastrofos Baltijos jūroje – irgi tik laiko klausimas, o mažesnių naftos išsiliejimų pasitaiko kasmet. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad nuo 1980 m. kasmet vidutiniškai Baltijos jūroje nutinka viena didelė laivo avarija, per kurią išsilieja daugiau nei 100 tonų naftos.

Esant dabartiniam gyventojų skaičiui pasaulis susiduria su didelio skurdo, alkio, gamtinių išteklių trūkumo, sparčiai augančios urbanizacijos ir klimato kaitos problemomis.

Siūlome persikelti į ateitį ir pažvelgti, kaip pasaulis atrodys 2100 metais.

Iki 2100 metų 80 proc. visų pasaulio gyventojų gyvens miestuose.

Auganti urbanizacija bus vienas iš būdų, kaip mūsų planetoje sugebės sutilpti 10 mlrd. žmonių. Atsiras daug naujų miestų ir vis dažnesniu reiškiniu taps megamiestai (miestai, kuriuose gyvens daugiau kaip 20 mln. gyventojų). Tarp kandidatų tapti megamiestais yra Pekinas, Delis, Džakarta, Meksikas, Mumbajus, San Paulas ir Šanchajus.

Pasaulyje geriausiu atveju liks keli šimtai kalbų.

Šiuo metu pasaulyje kalbama daugiau kaip 7 tūkst. skirtingų kalbų, tačiau laikui bėgant kalbų skaičius turėtų mažėti. Anglų kalba taps daugiausiai naudojama bendravimo forma.

22,3 proc. gyventojų bus mažiausiai 65 metų amžiaus.

2010 metais tokių gyventojų dalis sudaro 7,6 proc. visų pasaulio gyventojų. Tai reiškia, kad jaunimui teks dar didesnė našta išlaikyti pagyvenusius pasaulio gyventojus.

Didžiausias gyventojų skaičiaus prieaugis bus pastebimas besivystančiame pasaulyje, ypatingai Afrikoje.

Afrikos gyventojų skaičius išaugs nuo 1 mlrd. 2010 metais iki 3,6 mlrd. 2100 metais. Demografinės, o kartu su ja ir geopolitinės permainos bus itin reikšmingos. Kituose pasaulio žemynuose gyventojų prieaugis bus lėtesnis. Pavyzdžiui, JAV gyventojų skaičius išaugs nuo šiandien esančio 311 mln. iki 478 mln. 2100 metais.

Pasaulinė gyvenimo trukmė sieks apie 81 metus.

Šiandien vidutinė mūsų gyvenimo trukmė yra 68 metai. Vis dėlto, JT ataskaitoje nėra įvertinta galimybė, kad gyvenimo trukmė gali išaugti dėl naujų tyrimų genų inžinerijos bei nanomedicinos srityse. Prognozė taip pat neapima tokių galimų pavojų kaip ateivių invazija ar pandemija.

Dėl pasaulinio klimato atšilimo didėjantis gyventojų skaičius susidurs su rimta maisto trūkumo problema.

Šiuo metu visame pasaulyje yra 925 mln. badaujančių gyventojų. Šį skaičių dar labiau padidins augantis gyventojų skaičius, o pasaulinis klimato atšilimas dar labiau apsunkins maisto trūkumo problemos sprendimą.

Kylanti oro temperatūra visame pasaulyje sutrumpina augimo sezoną tropikuose ir subtropikuose, padidina sausros tikimybę ir 20-40 proc. sumažina tokių augalų kaip ryžiai ar kukurūzai derlių.

Koraliniai rifai ir juose esanti gležna ekosistema gali suirti.

Prognozuojama, kad iki šio šimtmečio pabaigos anglies dvideginio lygis pasieks 560 dalelių milijone. Dėl to visame pasaulyje išnyks daugiau kaip 9 tūkst. koralinių rifų.

Be to, kad koraliniai rifai yra labai gražūs, juose taip pat gyvena tūkstančiai skirtingų žuvų rūšių, čia maitinasi ir dauginasi nesuskaičiuojama galybė kitų gyvūnų. Dėl aukštos temperatūros ir vandens rūgštingumo lygio koraliniams rifams atsikurti tampa labai sudėtinga.

Naftos, gamtinių dujų ir anglies vartojimas nukris iki beveik nulinės ribos.

Turint omenyje šiandieninį vartojimo lygį, šie riboti gamtos ištekliai galiausiai baigsis. Kai kurios prognozės teigia, kad po 2040 metų naftos suvartojimas kasmet kris po 5 proc. Dujų vartojimas kris dar didesniu tempu.

Tuo tarpu atsinaujinantys energijos šaltiniai, tokie kaip vėjo ar saulės energija, bus naudojami vis dažniau ir iki 2100 metų turėtų tapti pirminiais mūsų energijos šaltiniais.

Mobilesnė talentingų žmonių rinka reikš, kad tokiose šalyse kaip Kinija ar Japonija išliks vis mažiau homogeniškumo.

Globaliame pasaulyje vis daugiau žmonių, ieškodami geresnių galimybių, savo gabumus perkels į užsienį. Įvairovė išplis valstybėse, kurios šiuo metu pasižymi dideliu homogeniškumu. Valstybės ir miestai, kurie nebandys prisivilioti talentingų žmonių iš viso pasaulio, galiausiai bus pasmerktos atsilikti.

Alternatyvūs gyventojų prieaugio scenarijai

JT ataskaitoje, kuri prognozuoja, kad iki 2100 metų pasaulio gyventojų skaičius pasieks 10 mlrd., taip pat yra pateikiami ir du mažiau tikėtini scenarijai: a) pasaulio gyventojų skaičius gali pasiekti 15,8 mlrd. b) gyventojų skaičius gali nukristi iki 6,2 mlrd.

Antrasis scenarijus galbūt nesukeltų rimtesnių problemų, tačiau pirmuoju atveju mūsų planetai iškiltų rimtas pavojus. Norint išgyventi, reiktų imtis drastiškų priemonių tokiam milžiniškam gyventojų skaičiui suvaldyti.