Pirmi 5 000 gyventojų gyvens po didžiuliu kupolu, kad apsisaugotų nuo šalčio, kadangi žiemą temperatūra nukrenta žemiau 30 laipsnių pagal Celsijų.

Architekto Valerijaus Rževskio teigimu, miestas bus svarbus šiaurinis Rusijos taškas.

Šaltiniai sako, kad mieste greičiausiai apgyvendins kareivius, apsaugininkus ir slaptųjų tarnybų darbuotojus, taip pat mokslininkus ir tyrėjus, nes Maskva vis aktyviau reiškia teises į Arkties gamtinius turtus.

Mieste kokone bus reguliuojama temperatūra, numatoma daugybė prabangių naujovių, kurių kitų miestų gyventojams belieka pavydėti.

„Norime pastatyti mokslinių laboratorijų, namų, atrakcionų parkų, vandens pramogų kompleksą, viešbučių ir cerkvę. Be abejo, bus ir mokyklų, darželių, poilsio zonų, ligoninė, sporto salių“, – aiškino architektas.

„Norime, kad čia gyvenantys ir dirbantys žmonės suprastų – gyvenimas vyks uždaroje erdvėje, kurios išorėje – atšiaurus arktinis klimatas“, – pabrėžė V. Rževskis.

Stebuklų miestas būtų statomas nuošalioje Kotiolnyj saloje, Novosibirsko salyne, už 1600 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio. Jos statybos kainuos apie 15,8 mlrd. Lt. Dėl stiprių, žvarbių vėjų tai viena iš atšiauriausių vietų planetoje, čia net vasarą termometro stulpelis retai šokteli aukščiau nulio.

Žadama, kad Umka būtų statomas panašiai kaip tarptautinė kosminė stotis, tik daug didesnė. „Tai pirmas pasaulyje projektas su dirbtiniu klimatu – tarsi kosminė stotis. Tai naujovė ne tik architektūroje, bet ir apskritai pasaulyje“, – pasakojo architektas.

Elektra miestui būtų tiekiama iš atominės elektrinės ant vandens. Miestas maitinsis iš savų išteklių – vietoje gaudomos žuvies, vištienos fermų, šiltnamių, kepyklų ir pan. Sąvartynų nebus, visas šiukšles dviejose gamyklose iš karto pavers pelenais.

Tikinama, kad mieste planuojama pastatyti anglies kasyklas ir naftos platformas, tai neva turėtų kompensuoti statyboms išleistas lėšas. „Sukurtas toks projektas, kad jį būtų galima realizuoti bet kur – net Mėnulyje“, – užtikrino V. Rževskis.

Tiesa, kol kas visiškai neaišku, kada bus pastatytas ledo miestas.

Šiuo metu visos valstybės, kurių teritorija siekia Arkties vandenyną, ketina susivienyti ir pareikalauti iš Jungtinių Tautų leidimo eksploatuoti po vandeniu esančias naudingąsias iškasenas.

Iki tol vyksta nuolatinis „raumenų demonstravimas“. Pavyzdžiui 2007 m. rusų tyrinėtojas Arturas Čilingarovas įsmeigė Arkties dugne Rusijos vėliavą. Tuo pačiu JAV, Kanada, Norvegija ir Rusija sustiprino laivyną Arkties vandenyse, baiminamasi, kad nekiltų šaltasis karas, kuris būtų šaltas ir tiesiogine prasme, na, gal tik ne Umkos gyventojams.

Šaltinis: delfi

Kitaip tariant, ilgus metus paskutinė pasaulyje pasitikusi saulėlydį Samoa nuo gruodžio 31 dienos pirmoji pamatys saulėtekį. Toks pasikeitimas, kuriuo siekiama paskatinti prekybą, iš pradžių supykdė turizmo operatorius, mat jie daugiau nebegalės vilioti turistų paskutiniu saulėlydžiu. Vis dėlto turizmo sektorius netruko persiorientuoti – šalies svečiai galės dukart atšvęsti Naujuosius metus: vieną kartą Samoa, kitą kartą Amerikos Samoa, kuri lieka vakarinėje pusėje. Abi šalys, kurias skiria maždaug valanda kelio lėktuvu, taip pat siūlo švęsti dvigubus gimtadienius, Kalėdas ir jubiliejus.

Šie pokyčiai sukėlė kai kurių religinių grupių nerimą – konkrečiai tų, kurių šventadienis apima ir penktadienį – ši būtent šios savaitės diena bus visiškai ištrinta.

Dalis Septintosios dienos adventistų, kurių saloje yra apytikriai septyni tūkstančiai, tvirtina nepripažįstantys šio pasikeitimo ir toliau laikysis septynių dienų ciklo. „Dievas nepripažins mūsų sukurptos teisės išmesti vieną dieną iš kalendoriaus, taip pakeičiant savaitės ciklą“, – sakė vietos adventistė Naoline Cutts, kuri pažymėjo, kad sekmadienį šventadienį švenčiantys krikščionys nuo šiol „to nežinodami“ jį švęs šeštadieniais.

Naujienų agentūros žurnalistų teigimu iš susidėvėjusių vamzdžių ir senų gręžinių nuolat į aplinką patenka milžiniški kiekiai žalios naftos. Išsiliejanti nafta nepaliaujamai teršia dirvožemį, naikina augalų ir gyvūnų gyvenamas teritorijas.

5 ar 20 mln. tonų?

Apie pusė milijono tonų naftos kasmet patenka į upes, įtekančias į Arkties vandenyną, dar labiau žalodamos trapią regiono ekosistemą. Rusijos naftos tarša neatrodo tokia dramatiška, nes naftos tarša vyksta tyliai, principu „lašas po lašo“, tuo tarpu kai vakarų valstybių tanklaivių ar gręžinių avarijos nuskamba per visą planetą ir pasibaigia didžiuliu „taršos sprogimu“.

Naujienų agentūra cituoja naujo mokslinio tyrimo išvadas, kuriose rašoma, kad net sudėjus visų kitų šalių duomenis į viena, Rusija vis tiek yra pati didžiausia planetos teršėja nafta. Mokslininkai baiminasi, kad ši situacija gali išplisti ir į kitas šalis. Įrengimai nuolat sensta, o juos atnaujinti nesirūpinama.

„Greenpeace“ duomenimis, Rusija į aplinką išpila apie 1 proc. (arba 5 mln. tonų naftos) visos savo išgaunamos naftos (500 mln. tonų per metus). Šie skaičiai nėra „laužti iš piršto“. Su jais sutinka tarptautinė gamtosaugos organizacija WWF ir Rusijos valstybinio Aplinkos ir Genetikos instituto darbuotojai.

Oficialūs Rusijos šaltiniai šią informaciją iš dalies patvirtina. 2010 m. valstybinio tyrimo metu nustatyta, kad apie 10 – 15 proc. (arba apie pusė milijono tonų) visos ištekėjusios naftos patenka į šiaurines šalies upes. Vadinasi visa ištekėjusi nafta gali siekti 5 mln. tonų. Nors šis skaičius gali būti gana konservatyvus. Rusijos ekonomikos ministerija 2010 m. išplatino pranešimą, kuriame rašoma, jog Rusija dėl senos infrastruktūros ir kitų problemų galėjo netekti iki 20 mln. tonų naftos.

Šis milžiniškas skaičius gali būti realus, nes, pagal Rusijos įstatymus, nebūtina oficialiai pranešti apie naftos išsiliejimus, jei ištekėjo mažiau nei 8 tonos. Tokie įvykiai traktuojami kaip nerimti nelaimingi atsitikimai. JAV – trečioji pagal dydį naftos išgavėja pasaulyje – 2010 m. paskelbė apie 341 vamzdyno įtrūkimą, tuo tarpu Rusijoje tokių fiksuota daugiau nei 18 tūkstančių. JAV naftos išliejimai 2001 – 2010 m. vidutiniškai siekė 14,9 tūkst. tonų per metus.

Daugelyje naftos gavybos vietų gamtos sąlygos tikrai nėra palankios. Temperatūra kartais nukrenta iki -40 laipsnių Celcijaus. Naftos vamzdynai dėl to traukiasi ir trūkinėja. Pavasarį atšilus jie plečiasi, kas taip pat jiems kenkia ir atsiranda įtrūkimų, o tūkstančių vamzdynų kilometrų ruožai nėra tikrinami kas centimetrą. Reaguojama tik tada, jei žymus paduodamos naftos kiekis nepasiekia kito vamzdyno galo.

AP žurnalistams pasiteiravus informacijos apie naftos išsiliejimus Rusijos Gamtinių išteklių ministerijoje, buvo atsakyta, kad ministerija apie tai neturi jokios informacijos. Net jei skaičiuotume tik tą pusę milijono tonų, Rusija tebebūtų didžiausia pasaulio teršėja nafta.

Rusija taikosi į Arkties lobius

Traukiantis Arkties ledynui, atsiveria vis didesni vandens plotai, po kuriais gali būti daug naftos telkinių. Daugelis valstybių jau pradėjo paieškas, tarp jų ir Rusija. Šalis turi platų priėjimą prie vandenyno, todėl pretenduoja į dideles teritorijas.

Pasaulio gamtosaugos organizacijos siekia atkreipti dėmesį į pasenusias Rusijos technologijas ir neatsakingą požiūrį. Pasaulio valstybės skatinamos pasirūpinti, kad Rusija savo veiklą Arktyje vykdytų daug atsakingiau ir neleisti pradėti darbų be rimtų garantijų.

„Gazpromneft“ jau pradėjo žvalgomuosius Arkties šelfo tyrimus ir teigia radusi kelias potencialias vietas, kur greitai turėtų pradėti dygti nauji gręžiniai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geologijos, naftos ir dujų Tarybos viršininkas Aleksėjus Kontorovičius, teigia, kad „kompanija neturi reikiamos technologijos tokiems darbams vykdyti“ ir mano, kad jo šalies technologinis potencialas tobulėja per lėtai, kad šalis galėtų sau leistis į Arkties „avantiūras“.

Šaltinis: grynas

Tokią nuomonę istorikas išsakė diskusijoje „2011-ieji Europoje: nauja pradžia ar pabaigos preliudija?“, kurioje dalyvavo drauge su SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologu Tomu Janeliūnu bei psichologu Virginijumi Lepeška.

„Galiu pasakyti štai ką: „pavargimo“ sąvoka vartojama jau seniai. O. Spengleris dar XIX a. pab. – XX a. pr. yra prognozavęs Vakarų civilizacijos pabaigą, kadangi ji išsisėmė ir neturi jėgų. XX a. lyg ir neigė šitą teiginį ir aš irgi buvau linkęs manyti, kad laidojome per anksti. Bet štai dabar jau, deja, reikia konstatuoti, kad tos pranašystės pildosi“, – diskusijoje sakė Č. Laurinavičius.

„Amerikiečių geopolitikos ekspertas George Friedmanas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad Europa yra išsekęs politinis kūrinys, kuris gyvena dekadentinėje epochoje, kuris yra pavargęs, nebeturi energijos ir ryžto nei plėstis, nei kitiems demonstruoti politinį pranašumą. Aš sutikčiau su tuo, kad Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimų. To trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms“, – teigė ir politologas T. Janeliūnas.

Europos šalių skolos vis didės?

SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda teigė manantis, jog Europos Sąjungos valstybių ūkis ateinančius 3-5 metus augs itin lėtai arba patirs recesiją, tad valstybės nepajėgs susitvarkyti su savo skolomis, o euro gyvavimo prognozės taps dar miglotesnės. Anot jo, nerimas toks didelis, kad net savo tiesioginiame darbe jis beveik kasdien susiduria su klausimais, kas bus, kai euras žlugs, o asmuo eurais turi indėlį ar paskolą

. Pasak G. Nausėdos, visi žino, kad problemos Europoje kaupėsi ilgą laiką: euro zonos narės pažeidinėjo savo pačių susitarimus, jų biudžetų deficitai didėjo, skolos augo ir galiausiai viską pagreitino „Lehman Brothers“ žlugimas. Jo teigimu, netgi jeigu jau šiandien visi naujausi susitarimai dėl krizės suvaldymo būtų ratifikuoti parlamentuose ir pradėti įgyvendinti, tai dar negarantuoja, kad valstybių skolos artimiausiais metais nustos didėti.

„Kas yra tas vadinamasis struktūriškai subalansuotas biudžetas? Tai yra biudžetas, kuris turi būti subalansuotas per verslo ciklą. Kitaip tariant, jei šalis patiria nuosmukį, jai leidžiama turėti tam tikrą biudžeto deficitą, tarkime, iki kritinių 3 proc. ribų. Tačiau jeigu ji yra ekonomikos augimo stadijoje, reiškia ji turi pasiekti biudžeto perteklių ar proficitą. Šiuo metu man reikėtų įtempti visas fantazijos galias, norint įsivaizduoti didžiąją euro zonos valstybių dalį, turinčias biudžeto proficitą – tai dalykas, kurio niekas niekada nematė ir nežino, kaip tai atrodo gyvai“, – teigė G. Nausėda, priminęs, kad vienintelė išimtis šiuo atveju yra Estija.

„Turint omenyje, kad artimiausiai metais yra užprogramuota jei ne recesija, tai itin lėto ekonomikos augimo scenarijus, vadinasi, jau automatiškai valstybėms bus leidžiama turėti didesnį biudžeto deficitą. Mes, ekonomistai, skaičiuojame labai paprastai: valstybės skola susidaro tada ir didėja tada, kada nominalus bendrasis vidaus produkto augimas mažesnis už biudžeto deficitą. Sakykime, šalies nominalus BVP auga 2 proc., tuo tarpu deficitas yra 5-6 proc. Tai reiškia, kad užprogramuota skola tai šaliai bus vis didesnė ir didesnė. Beveik neįsivaizduoju, kodėl to neturėtų atsitikti artimiausiais metais“, – kalbėdamas apie euro zonos nares sakė ekonomistas.

Graikijai geriau išstoti iš euro zonos, Lietuvai naudinga pažvelgti iš šalies

G. Nausėda taip pat svarstė, kad didelių problemų patiriančioms Europos Sąjungos šalims, tokioms kaip Graikija, pačioms būtų naudingiau atsiriboti nuo euro zonos, nes tik tokiu būdu būtų didinamas jų prekių ir paslaugų konkurencingumas. Pasak ekonomisto, galima kalbėti, kad euro zona išliks, tačiau, kokia ji išliks, lieka neaišku.

„Galima kalbėti, kad euro zona, kaip tokia, išliks, tačiau klausimas, ar visos dabartinės euro zonos šalys išliks toje euro zonoje, liks prie bendrosios valiutos. Ir tai sakau ne tiek ir ne tik dėl to, kad kai kurios šalys yra kamuojamos tikrai sunkiai išsprendžiamų valstybės skolos problemų (kad ir ta pati Graikija), bet man nerimą kelia tas faktas ir ta aplinkybė, kad pasitraukti iš euro zonos būtų geriau joms pačioms, nes kitaip sunkiai įsivaizduoju šitų šalių konkurencingumo klausimo sprendimą“, – svarstė G. Nausėda.

Pasak banko prezidento patarėjo, Graikija ilgą laiką gyveno realaus valiutos kurso stiprėjimo sąlygomis, tačiau kadangi šalis turėjo ne drahmą, o buvo įsivedusi eurą, infliacija Graikijoje buvo nuolat didesnė nei pažangiose ir stabiliose euro zonos valstybėse. Tai lėmė, kad trečiosiose rinkose Graikijos prekės ir paslaugos buvo nekonkurencingos.

„Šia prasme matyt graikams patiems būtų naudingiau pabūti už euro zonos ribų bent tam tikrą laiką. Bet tai, deja, yra ne tik ekonominis klausimas, tai yra ir politinis klausimas“, – apgailestavo G. Nausėda.

Jis, be kita ko, užsiminė, jog 2007-aisiais nesugebėjusi įsivesti trokštamo euro Lietuva taip pat turės galimybę ramiai pažiūrėti, kokia taps euro zona bei vėliau pasirinkti tinkamiausią strategiją ir taktiką dėl bendros Europos valiutos.

„Visada yra geroji reikalo pusė: jeigu mes savo laiku į euro zoną neįstojome, tai dabar turėsime atokvėpio valandėlę pasižiūrėti, kaip čia rutuliosis įvykiai euro zonoje, kaip atrodys euro zona po kelerių metų, o tuo tarpu subręsime ir patys pasirinksime strategiją ir taktiką dėl euro įvedimo Lietuvoje“, – teigė ekonomistas.

T.Janeliūnas: Europa yra tingi ir neryžtinga

Politologas T. Janeliūnas savo ruožtu prabilo, kad pastarojo meto įvykiai Europoje puikiai atskleidė visas šio regiono visuomenių ir valdančiojo elito ydas. Pasak mokslininko, kaip tarptautinių santykių žaidėjas Europos Sąjunga nesusiformavo, nepadarė nieko svarbaus ir ryžtingo, o Europos šalių visuomenės ir toliau lieka tingios, politiniai lyderiai – neryžtingi.

„Aš sutikčiau su tuo, kad Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimo. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visi žinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi prie socialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir tai skatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tai nereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi, kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“, – teigė politologas.

Jo teigimu, amerikiečių geopolitikas G. Friedmanas yra teigęs, kad vienintelis „šviežio kraujo“ įliejimas į senąją ir tingiąją Europą buvo jos plėtra į Rytus, kur visuomenės dar nėra tokios išsekusios, alkanesnės ir turi ko siekti. Pasak T. Janeliūno, galbūt šviežumo galėtų įlieti Turkijos prisijungimas, tačiau jis teigė netikįs, kad pačios Europos branduolyje būtų pasiektas koks nors realus ir tvirtas sutarimas dėl ateities.

Anot jo, beveik neabejotina, kad visi galimi sprendimai susidurs su paprasčiausia ryžto stoka. „Sankcijos jau dabar buvo, tačiau jos nebuvo taikomos“, – teigė T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad Europos Sąjunga turėjo visus įmanomus skolų valdymo instrumentus, tačiau sąmoningai jų nesilaikė.

O.Spenglerio laikais Europai alternatyvų nebuvo, tačiau dabar yra

Panašiai, kaip T. Janeliūnas, Europos perspektyvas piešė ir istorikas Č. Laurinavičius. Jis priminė, kad Vakarų civilizacijos, tarp jų ir Europos, saulėlydį pranašavo dar O. Spengleris, tačiau beveik visą XX a. atrodė, kad jo pranašystės neišsipildė. Pasak Č. Laurinavičiaus, O. Spenglerio pranašystė atrodė nereali, nes tuomet, kai jis rašė, Europai nebuvo alternatyvų, o šiuo metu jų esama – tai Kinija, Indija, Rusija.

„Reikalas tas, kad O. Spengleris Europą analizavo iš vidaus kaip filosofas, moralės tyrinėtojas, tačiau jis neatsižvelgė į tai, kad aplinka nieko geresnio nesiūlė. Kad ir kokia būtų buvusi Vakarų civilizacija, ji vis tiek turėjo tą traukos galią, nes kituose pasaulio regionuose buvo arba chaosas, arba prieštvaninis būvis. Šitokiame kontekste Vakarų civilizacija ar Europos Sąjunga dar turėjo naujo kvėpavimo galimybę“, – svarstė Č. Laurinavičius.

Tačiau jis nesutiko su T. Janeliūnu dėl Europos nuosmukio priežasties – visuomenių ir elitų tingumo. Anot istoriko, tingumas ir buvo tas bruožas, suformavęs pasaulyje neregėtą dalyką – Europos Sąjungą.

„Europos galia kaip tik buvo tingumas. Kiek aš bent žinau visą istoriją, tai Europa yra kažkas priešingo ryžtingiems sprendimams: visą laiką vyko kokios nors derybos, nuolatinės krizės, tuščios kėdės, nesusitvarkymai, susitikimas po susitikimo. Ir po šitokio rutuliavimosi išsivystė unikali tarpvyriausybinė struktūra, kurios istorija dar nematė. Čia unikalus dalykas ir labai norėtųsi, kad jis turėtų perspektyvą. Bet dabar Europai atsirado alternatyvų“, – teigė istorikas.

Kaip alternatyvas jis įvardijo Kiniją, Indiją, Rusiją, kurios, nors ir atrodo ginčytini autoritetai, bet kai kuriais klausimais, anot Č. Laurinavičiaus, pasauliui jau diktuoja savo valią.

Euro zonos krizė išmokys lietuvius suvokti, kad rojaus kitur nėra

Nepaisant gana pesimistiško diskusijos dalyvių požiūrio į Europos Sąjungos valstybių galimybes išlikti stiprioms besikeičiančiomis aplinkybėmis, psichologas ir įmonės „OVC Consulting“ direktorius V. Lepeška sakosi įžvelgiąs ir gerų dalykų. Anot jo, euro zonos šalims patiriant krizę, lietuviai galbūt ims suvokti, kad visur kitur nėra taip gerai, kaip atrodė anksčiau.

Tačiau V. Lepeška sako apskritai abejojąs Europos Sąjungos, kaip struktūros, galimybėmis priimti kokius nors svarbius sprendimus. Jo nuomone, visa struktūrą yra pasmerkta neveiklumui ir neefektyvumui, mat nesugeba priimti sprendimų centralizuotai.

Pranešėjo nuomone, netgi jeigu Europos politikai pasižymėtų nežabotu ryžtingumu, jie vis tiek negalėtų priimti reikšmingų sprendimų, nes susidurtų su pačios struktūros pasipriešinimu.

„Kai kiekvienas atėjęs į chorą gali dainuoti savo dainą ir savo tembru, tai gero rezultato nepasieksime“, – reziumavo V. Lepeška.

„Sakyčiau, kad tai, kas dabar vyksta Europoje, mums bus palanku ta prasme, kad dabar pamatysime, jog kitur irgi ne geriau: ten valstybės irgi nesilaiko savo nusistatytų standartų ir panašiai. Aš galvočiau, kad jeigu mūsų žmonės galės palyginti, padarys išvadą, jog nesame patys blogiausi ir kad kitose valstybėse bloga situacija susidarė ne tik dėl politikų, bet ir tose šalyse gyvenančių žmonių kaltės“, – teigė V. Lepeška.

Pasak jo, vakarų europiečiams aptingus, rytų europiečiai turi visas galimybes siekti savo gerovės, mat yra darbštesni, lankstesni ir greitai mokosi.

Tačiau G. Nausėda sako abejojąs išskirtiniu lietuvių darbštumu ir aktyvumu, mat į svečias šalis nuvažiavę tautiečiai gana greitai prisitaiko prie gerovės ir kiek padirbėję legaliai skuba naudotis socialinėmis garantijomis.

„O kodėl mes čia nesame socialiniai tinginiai? Provokuodamas sakau, kad gal čia nesame tinginiai ne dėl to, jog savaime esame darbštūs, tokia žemdirbių tauta, o dėl to, kad mūsų socialine sauga yra tikra bado dieta

?“ – svarstė G. Nausėda. „Bet čia gal ir yra Europos išsigelbėjimas? Tai yra laipsniškai demontuojant pernelyg išsiplėtusią socialinės saugos sistemą, atrasti savyje daugiau energijos, nes aš visuomet tikiu žmogaus gebėjimu prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tai taikytina lietuviui, belgui ir prancūzui, tik išorinės sąlygos, žaidimo taisyklės turi būti pakeistos taip, kad individas atrastų savyje energijos, norą dirbti, gyventi, netinginiauti“, – teigė ekonomistas.

Šaltinis: delfi

Atsikandę tik į ateitį nukreipto, savitą šalies dvasią ir istorinę patirtį trinančio modernizmo, suomiai pamažu gręžiasi į savo šaknis.

Modernus miestas – medinis

1997 m. Medienos studijų centras prie Oulu universiteto architektūros departamento inicijavo projektą, dabar išaugusį iki valstybinės reikšmės lygmens. Daugiau nei dešimtmetį trunkančiu Modernaus medinio miesto (Modern Wooden Town) projektu siekiama atgaivinti medžio ir medinių konstrukcijų panaudojimą naujų pavyzdinių gyvenamųjų rajonų statybose įvairiose šalies miestų teritorijose. Siekiama, kad naujieji rajonai būtų panašūs į senuosius tradicinius, turėtų mediniam miestui būdingų savybių, o kartu taptų alternatyva standartiniams daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonams.

Modernaus medinio miesto projektas tapo Suomijos vyriausybės būsto politikos dalimi, kurios pagrindinis rūpestis yra skatinti tankiai mediniais žemaaukščiais ir vienai šeimai skirtais namais apstatytų miestų rajonų plėtrą.

Sėkminga pradžia

Pirmasis Modernaus medinio miesto projektas įgyvendintas Oulu miesto Linnanmaa rajone. Tai buvo eksperimentinės statybos, sumanytos Oulu universiteto profesoriaus, architekto Jouni Koiso-Kanttila ir pradėtos dar 1997 m. Profesorius ir jo žmonės nerizikavo, jie gerai žinojo, ką daro, mat imtis didelio projekto paskatino mažesniojo sėkmė. Profesoriaus vadovaujama Medienos studijų centro mokslininkų komanda suprojektavo ir įgyvendino vieną iš pirmųjų medinių daugiaaukščių gyvenamųjų kompleksų Suomijoje. „Sėkmingos pirmosios medinių daugiaaukščių statybos įkūnijo visus mūsų išsikeltus tikslus. Mums pavyko įgyvendinti projektą, kuris savo struktūrinėmis ir funkcinėmis ypatybėmis, ypač tokiomis kaip garso izoliacija ir priešgaisrinė sistema, atitinka visus šiuolaikinius reikalavimus. Gyvenamųjų namų statybose vietoj gelžbetonio panaudoję medį išties pakėlėme statinio vertę, o ir gyventojai įvertino skirtumą. Tad gal mums derėtų susitelkti ties įvairiomis medinės architektūros galimybėmis ir imti statyti ištisus medinius rajonus užuot pavienius daugiaaukščius?“ – apie Modernaus medinio miesto projekto pradžią pasakoja prof. J. Koiso-Kanttila.

Žmonėms reikia medžio

Ištisi medinių namų rajonai – ryški Skandinavijos miestų ypatybė, tiesa, labiau menanti istoriją, nusakanti tradicijas ir praeities gyvenimo būdą nei atspindinti dabarties aktualijas. Prieš gerus penkiasdešimt metų visi Suomijos miestai, išskyrus sostinę Helsinkį ir kelis kitus didžiuosius miestus, buvo mediniai. Intensyvios urbanizacijos metu miestai buvo perstatyti, mediniai namai nugriauti, o vietoj jų, įkūnydami modernizmo idealus, kilo statiniai iš betono. Nepaisant plačiai šalyje paplitusio moderniųjų laikų statybos būdo, apklausų rezultatai rodo, kad daugelis idealų gyvenamąjį būstą įsivaizduoja kaip nedidelį, vienos šeimos namą, o medį mano esant geriausiai gyvenamajai aplinkai tinkančia medžiaga. Išlikę mediniai senamiesčiai pasakoja apie praeitį, ta medine praeitimi žavimasi, didžiuojamasi ir puošiamasi, kai reikia išryškinti savitą šalies charakterį. O šiandiena, ateitis? Kokią istoriją ir kokį šalies veidą sukurs dabartinė karta.

Sugrąžinti tradiciją

Prof. J. Koiso-Kanttila ir jo komanda savo Modernaus medinio miesto projektu tiesia tiltą iš praeities į ateitį. „Neįmanoma atkartoti to, kas buvo seniai, tačiau tie miestai turi tokių patrauklių ypatybių, iš kurių mes galime pasimokyti. Nesiekiame atkartoti senosios medinės architektūros stilių ar detalių. Mūsų siekis – sujungti pažangias statybų technologijas ir architektūrą konstruojant gyvenamąsias zonas, turinčias seniesiems mediniams miestams būdingų savybių, tokių kaip tankiai apstatyta žmogaus mastelio erdvė, įvairove, o ne monotonišku vienodumu pasižyminčios statinių grupės, siauros, uždaros pėsčiųjų gatvės, gatvių hierarchija ir uždari vidiniai kiemeliai“, – teigia architektūros profesorius. Pirmajame pagal projektą pastatytame Oulu miesto Linnanmaa rajone ne tik įgyvendintos visos šios tradiciniam mediniam miestui būdingos savybės, bet ir pademonstruotos įvairių modernių medienos konstrukcijų architektūrinės galimybės.

Erdvė bandymams

Oulu miesto Linnanmaa rajonas – tai modernaus medinio miesto eksperimentas, kurio 12 hektarų erdvėje iškilo 45 mediniai 2–3 aukštų apartamentų kompleksai ir maži gyvenamieji nameliai. Teritorija suskirstyta į šešis blokus, o šie buvo išdalinti skirtingiems kūrėjams, dizaineriams ir rangovams. Tokiu būdu daug profesionalių grupių turėjo galimybę įgauti patirties dirbdami su medžio konstrukcijomis. Eksperimentuojant su skirtingomis statybų technologijomis ir medžiagų taikymo būdais, kiekviename iš šešių blokų įgyvendinti skirtingi struktūriniai ir konstrukciniai sprendimai. Siekiant architektūros ir detalių įvairovės čia darbavosi ir skirtingi architektai.

Plėtojant projektą buvo atliktos kelios mokslinės studijos. Architektas Risto Suikkari tyrė Suomijos medinių miestų savitumus, daktaras Markku Karjalainen pristatė medinių fasadų atsparumo ugniai studiją, o daktaras Anu Soikkeli domėjosi sprendimais, kaip mediniai namai galėtų kuo ilgiau tarnauti. Ypatingas dėmesys skirtas rajono priešgaisrinei sistemai, čia susitelkta ties pažangiausiomis technologijomis.

„Viso medinio Linnanmaa projekto statybos kainavo tiek, kiek ir įprastų daugiaaukščių rajonų, o tai parodo modernių medinių statybų ekonominį konkurencingumą“, – sako prof. J. Koiso-Kanttila.