Jūrinius kabelius tiesiantis laivas „AMC Connector“ – vienas iš nedaugelio, galinčių pasigirti tokia galia ir modernumu.

Pernai užbaigtas laivas, specialiai sukurtas povandeniniams kabeliams tiesti ir kitiems darbams jūroje atlikti, šį mėnesį Karslkronos mieste, Švedijoje, pristatytas specialistams iš visos Europos.

Laivas „AMC Connector“ baigtas statyti 2011 metais ir nepriekaištingai atlaikė visus bandymus. Šiais metais „AMC Connector“ ties kabelį tarp Velso (Anglija) ir Airijos, o 2014 m. pradės tiesti „NordBalt“ kabelį Baltijos jūros dugnu. Atrodytų – užduotis lyg ir nelabai sudėtinga, tačiau pasigilinus išaiškėja įvairių savitų niuansų. Trumpai apžvelkime kai kuriuos jų.

„NordBalt“ kabelio metras sveria apie 30 kg, tad vieno reiso metu į laivą jo tilps apie 250 km. Kabeliui į jūrą nuleisti laive įmontuota nuleidimo sistema ir keli jūriniai kranai. Laive sukomplektuoti du nuotoliniu būdu valdomi robotai bus nuleisti į dugną ir stipria vandens srove plaus vagą kabeliui. Kitas laive esantis mechanizmas kabelį guldys į jam paruoštą vagą, o visą likusį darbą atliks pati jūra – banguodama ji „paslėps“ kabelį po smėliu, taip apsaugodama jį nuo galimų pažeidimų: inkarų, žvejybinių tinklų ir kt.

„AMC Connector“ keliamoji galia – iki 9000 tonų. Norint nutiesti 800 kilometrų (du kabeliai po 400 km) jūrinio kabelio tarp Švedijos ir Lietuvos, laivui prireiks iki penkių reisų.

Sūriam jūros vandeniui atsparus kelių sluoksnių „NordBalt“ kabelis pradėtas gaminti pernai gruodį. Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ Infrastruktūros plėtros departamento vadovo Simono Šileikio teigimu, tokio kabelio gamyba – ilgas ir sudėtingas technologinis procesas, kuriam reikalingos ne tik šiuolaikiškos medžiagos ir nuodugni kontrolė, bet ir kruopščiai suplanuota logistika. Jūrinio kabelio skersmuo apie 12,3 cm, gamykloje jis vyniojamas į didžiules rites, kurių viena gali sverti iki 7000 tonų. „Tokio kabelio gamyba vyksta etapais ir trunka ilgai – turime būti tikri dėl jo patikimumo, nes jūros dugne jis gulės bent penkiasdešimt metų“, – sako S. Šileikis.

„NordBalt“ kabelį planuojama tiesti 2014-2015 metų pavasarį-vasarą, tuo metu, kai mažiausias audrų pavojus. S. Šileikio teigimu, visi projekto „NordBalt“, už kurio įgyvendinimą atsakingas Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“, darbai vyksta pagal planą: pasirašytos sutartys su rangovais, „NordBalt“ kabelio ir „NordStream“ dujotiekio sankirtos sutartis, Klaipėdos transformatorių pastotės rekonstrukcijos darbų sutartis, pradėtas gaminti jungčiai reikalingas kabelis.

Tarptautinė elektros jungtis „NordBalt“ sujungs Lietuvos ir Švedijos elektros energetikos sistemas ir užtikrins galimybes parsisiųsti elektros iš pigiais hidroresursais turtingų Šiaurės Europos šalių, o pastačius Visagino atominę elektrinę – ir prekiauti Lietuvoje pagaminta elektra. Planuojama „NordBalt“ jungties eksploatacijos pradžia – 2015 metų gruodis.

Šaltinis: technologijos

Šie testai, kuriuos kas tris metus vykdo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, vertina mokinių skaitymo, skaičiavimo ir gamtos mokslų žinias. PISA testai yra tapę pagrindiniu tarptautiniu rodikliu.

Rezultatai rodo, kad Kinijos švietimo sistema lenkia daugumą Vakarų valstybių. Jie pateikia svarbią įžvalgą, apie tai, kaip kinai šviečia savo naują kartą.

„Neitikėtinas atsparumas“

2009 metų testai parodė, kad Šanchajus atsidūrė tarptautinio išsilavinimo reitingo viršūnėje. Tačiau iki šiol nebuvo aišku, ar Šanchajus ir kitas aukštą vietą užėmęs miestas Honkongas atspindi visos šalies būklę.

A. Schleicheris sako, kad nepaskelbti rezultatai atskleidė, kad ir kitose Kinijos dalyse moksleiviai mokosi gerai. „Netgi kaimo vietovėse ir skurdesnėse vietose, buvo pademonstruotas puikus lygis.“

Testo rezultatai parodė moksleivių „atsparumą“ siekiant sėkmės, nepaisant sunkių sąlygų, ir aukštą lygybės lygį tarp turtingų ir vargšų mokinių.

„Šanchajus yra išskirtinė vieta ir jo rezultatai yra tokie, kokių tikėjausi. Tačiau aš nustebau, kai provincijų rezultatai irgi buvo labai geri, – pasakoja A. Schleicheris. – Kinijoje yra giliai įsišaknijusi idėja, kad išsilavinimas yra raktas į lankstumą ir sėkmę.“

Investicijos į ateitį

Neturtingų mokinių rezultatų gali pavydėti Vakarų šalys, aiškina A. Schleicheris. Jis tikina, kad šie rezultatai tikrai atspindi Kinijos išsilavinimo standartus. Siekiant gauti reprezentatyvų vaizdą, testai buvo vykdomi devyniose provincijose, įskaitant skurdžius, vidutines pajamas gaunančius ir turtingus regionus.

Nors Kinijos vyriausybė kol kas neleido skelbti rezultatų, A. Schleicheris sako, kad jie parodo, kaip visuomenė tiek individualiai, tiek kolektyviškai investuoja į švietimą. Kinijoje įspūdingiausi pastatai dažniausiai būna mokyklos, tuo tarpu vakaruose – prekybos centrai, pasakoja jis.

Be to, paklausus žmonių, ko reikia, kad pasisektų mokykloje, pastebėti dideli kultūriniai skirtumai.

„Šiaurės amerikiečiai jums dažniausiai pasakys, kad tai sėkmės dalykas: aš turiu talentą matematikai, arba aš gimiau mažiau talentingas, todėl studijuosiu kažką kitą.“

„Europoje – viskas priklauso nuo socialinio paveldo: mano tėtis buvo santechnikas, tai aš irgi būsiu santechnikas.“

„Kinijoje 9 iš 10 vaikų jums pasakys: tai priklauso nuo pastangų, kurias aš investuoju ir man gali pasisekti, jei aš daug mokysiuosi.“

„Jie prisiima atsakomybę. Jie gali įveikti kliūtis ir sakyti „aš esu savo sėkmės savininkas“, o ne kaltinti sistemą“, – dėsto A. Schleicheris.

Pasaulio išsilavinimo čempionatas

Šiais metais vyks dar vienas PISA testų turas – tai prilygsta Pasaulio išsilavinimo čempionatui. Pasak A. Schleicherio, kitos greitai tobulėjančios šalys yra Brazilija, Turkija ir Lenkija.

A. Schleicheris tapo tokių tarptautinių palyginimų krikštatėviu. Jo nuomonės atidžiai klauso viso pasaulio švietimo departamentai. Baltieji rūmai atkreipė dėmesį į PISA rezultatus: prezidentas Barackas Obama pastebėjo, kad tauta „kuri šiandien mokosi geriau už mus, lenks mus rytoj“.

Kitame testavimo etape dalyvaus 500 tūkst. mokinių iš daugiau nei 70 šalių. Rezultatai bus paskelbti kitų metų pabaigoje. Švietimo ministrai su nerimu lauks rezultatų. Jei praeityje politikai visada galėjo pasakyti, kad jiems sekasi geriau nei pernai, tai PISA testų rezultatai atskleidė karčią realybę.

Nėra pasiteisinimų

Didžiausio nemalonumo susilaukė Vokietija, kurią ištiko „PISA šokas“ – atradimas, kad vokiečių išliaupsinta švietimo sistema yra tiktai vidutiniška. O didžiausias požiūrio į švietimą pokytis įvyko JAV. Kažkada valstijos neturėjo jokios intencijos žvalgytis į užsienį, o dabar entuziastingai skolinasi idėjas iš kitų šalių.

„Švietimas yra sritis, kurioje dominuoja įsitikinimai ir tradicijos, ji rūpinasi savo vidaus reikalais. Tokioje sistemoje lengva rasti visokiausių nesėkmės pasiteisinimų. PISA tyrimų idėja – atsikratyti šių pasiteisinimų“, – aiškina A. Schlecheris.

„Žmonės sako, kad švietimo sistemą galima patobulinti tik per 25 metus, bet pažvelkite į Lenkija ir Singapūrą, kurie pasitaisė per labai trumpą laiką, mes matėme dramatiškų pokyčių.“

Teisingas palyginimas?

Tyrimo rezultatų palyginimas sulaukė kritikos, esą jis neteisingas. Kaip galima lyginti skurstančią šalį su turtinga Skandinavijos šalimi? Tačiau A. Schleicheris teigia, kad šie palyginimai turi būti ne teisingi, bet tinkami. Jaunuoliai vargstančiose šalyse vis tiek turės varžytis pasaulinėje ekonomikoje, tad yra reikalinga globali perspektyva.

A. Schleicheris taip pat priešinasi idėjai, kad iš neturtingų vaikų reikia mažiau tikėtis. „Taip yra suteikiamas prastesnėje padėtyje esantiems vaikams pasiteisinimas – jūs esate iš neturtingos aplinkos, tad mes nuleisime jums kartelę, padarysime, kad būtų lengviau.“

„Tačiau tas vaikas vis tiek turės varžytis valstybės darbo rinkoje. „Teisingumo“ sąvoka yra visiškai neteisinga, nes palengvindami gyvenimą sunkiomis sąlygomis augantiems vaikams, mes sumažiname jų gyvenimo galimybes.“

„Išrūšiavimo mechanizmas“

Tad kodėl Azijos šalių mokinių rezultatai tokie sėkmingi?

A. Schleicheris teigia, kad tai filosofinis skirtumas – egzistuoja lūkestis, kad visi mokiniai gaus gerus pažymius, vietoj „išrūšiavimo mechanizmo“, kuris atrenka kelis laiminguosius.

Jis teigia, kad beveik kiekvienas gali sukurti išsilavinimo sistemą, kurioje pasiseka keliems, tikras iššūkis prastumti visą to paties amžiaus grupę. Kinijoje tai daroma siunčiant geriausius mokytojus į prasčiausias mokyklas.

PISA vėl išmatuos balanso jėgų kaitą, kai šiais metais viso pasaulio mokiniai susės laikyti testų.

„Aš nemanau, kad PISA tiesiog reitinguoja, ji parodo, kas yra įmanoma. Kaip gerai mums gali sektis?“, – mano A. Schleicheris.

Lietuva PISA tyrime dalyvauja nuo 2006 metų. 2009 metų Lietuvos mokinių PISA testų rezultatai buvo mažesni už tarptautinį vidurkį. Taip pat nuo 2006 metų suprastėjo Lietuvos moksleivių skaitymo ir matematinio raštingumo gebėjimai.

Šaltinis: ekonomika

Lietuviams mediena yra bene labiausiai įprasta kuro rūšis – ko gero, nė viena kaimo troba be jos neapsieina. Tačiau pramonėje biokuras užima dar labai nedidelę rinkos dalį, nors biomasės rezervas valstybiniuose miškuose – didžiulis. Statistika byloja, kad dabar biokuras nesudaro nė penktadalio viso šalyje suvartojamo kuro, nors ši dalis galėtų būti gerokai didesnė.

Beje, svarbu ir tai, kad biokuras gaunamas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o tokių šaltinių dalies didėjimo reikalauja ir ES. Pavyzdžiui, dabar atsinaujinančių energijos šaltinių dalis Lietuvoje siekia 15 proc., o 2020 m. turės būti ne mažesnė nei 23 proc. Be to, biomasė centralizuoto šildymo sistemoje turės siekti 51 proc., o namų ūkiuose – 39 proc.

Kaip to pasiekti? Viena kietojo biokuro sudedamųjų dalių yra mediena. O valstybiniuose miškuose – labai dideli kiekiai žaliavos biokurui gaminti. Beje, miškininkai kurą supranta kaip tai, kas lieka nupjovus medį, pavyzdžiui, šakos, nuopjovos, viršūnės ir kt. Pramonininkai, ypač šilumos ūkyje, biomasę supranta kaip smulkintą medieną – tą, iš kurios galima pagaminti plokštes, baldus ar panašiai.

Panaudojama vos 10 proc. turimos biomasės

Lygiai taip, kaip nupjaunami užaugę javai, turėtų būti nupjaunamas ir tam tikrą amžių pasiekęs miškas.

Rezervo Lietuvoje yra labai daug, o biokurui, priešingai, panaudojama labai nedaug. Tai lemia keletas priežasčių. Pirmiausia visos Lietuvoje 9-ajame dešimtmetyje pastatytos biokuro katilinės pritaikytos celiuliozinėms skiedroms deginti, o tai labai geros kokybės mediena. Užtat šakų ir kitų medienos atliekų deginti nėra kur, kitaip tariant, biokuro iš miško kirtimo atliekų paklausa nėra didelė.

Tiesa, pastaruoju metu atsirado šiek tiek daugiau biokurui pritaikytų katilų, pavyzdžiui, Panevėžyje, Šiauliuose, kur suvartojami nemaži kiekiai biokuro, bet visos šalies mastu jų kol kas dar tikrai nėra pakankamai.

Prie to iš dalies prisideda ir šilumininkai, nespinduliuojantys didžiuliu noru kūrenti biokuro vietoje dujų. Mat biokurui naudoti reikia daugiau ir žmogiškųjų išteklių, ir pastangų.

Šiuo metu biokurui panaudojama vos 10 proc. visų valstybinių miškų kirtimo atliekų, skirtų biokuro gamybai. Miškininkams netgi specialiai skelbiamuose konkursuose nesiseka jų parduoti.

Antra priežastis – tai aplinkinės rinkos. Visų pirma Latvija, tiekianti labai didelį kiekį biokuro (beje, Latvijoje veikia kitokia ruošos ir pardavimo sistema, orientuota į galutinį pardavimą). Kita rinka – Klaipėdos uostas, tiekiantis nebetinkamą, transportavimo metu sugadintą, pažeistą medieną. Trečia – Baltarusijos rinka. Tiesa, ji neprognozuojama ir sunkiai nuspėjama.

Dar viena priežastis, susijusi būtent su biokuru iš miško kirtimo atliekų, yra ta, kad jų kaina pastaruosius penkerius metus gana sparčiai kyla ir artėja prie malkinės medienos kainos, tad biokurą deginančios įmonės tokiu atveju labiau linkusios pirkti pastarąją medieną, o ne jos atliekas.

Tačiau netgi atsižvelgdami į visus šiuos veiksnius miškininkai tvirtina, kad yra ne vienas būdas, kaip biomasės paklausą padidinti.

Pasitarnautų birža

Biokuro rinkos plėtrai dabar ypač palankus metas, nes biokuro vartotojams skiriama Europos Sąjungos parama. Vadinasi, dabar puikus laikas atsirasti naujoms biokuro katilinėms arba biokuro deginimui pritaikyti senesnes dujines katilines. Beje, svarbu, kad katilai būtų pritaikyti šakoms ir kitokioms medienos atliekoms degint, – tai būtų pati didžiausia nauda valstybei, miškininkams, miškų savininkams, apskritai visiems gyventojams. Štai ir per pastarąjį urėdų susitikimą Aplinkos ministerijos kancleris pabrėžė, kad šiuo metu būtina urėdijų veiklos plėtra.

Beje, jai labai pasitarnautų ir patobulinta biokuro supirkimo sistema. Mat dabar katilinės organizuoja konkursus ir pasirenka vieną kuro tiekėją. Žinoma, katilines šiuo požiūriu galima suprasti – jos pasirenka tą tiekėją, kuris yra sukaupęs atsargų (ne mažiau kaip vieno mėnesio rezervą), yra patikimas ir siūlo geriausią kainą. Tai labai aktualu tokiuose miestuose, kurie šildomi vien biokuru, pavyzdžiui, Ignalinoje ar Tauragėje, ir biokuro tiekimas turi būti žūtbūt užtikrintas.

Tačiau net ir šiuo atveju, miškininkų teigimu, būtų labai naudingas biokuro biržos atsiradimas.

Priminsime, jog Energetikos ministerija planavo, kad biokuro birža pradės veikti jau šiemet, ir miškininkai to labai tikisi. Jie palaiko biokuro biržos idėją ir dėl galimo didesnio skaidrumo, ir dėl galimybės įmonėms parduoti kurą, kurį jos pagamina, bet tuo metu negali parduoti, nes, pavyzdžiui, pralaimi konkursą.

„Dabar egzistuojanti biokuro pirkimo ir pardavimo sistema tikrai turėtų būti pakeista, ji turėtų būti liberalesnė, laisvesnė. Kaip? Tikrai nežinau, nes tam reikia suderinti labai daug dedamųjų“, – teigia Ukmergės urėdas Vigantas Kraujalis.

Suderinti reikia ir šilumininkų interesus, ir garantijas katilinėms. Juk, tarkime, katilinė turi turėti garantiją, jog biržoje nusipirks biokuro, tinkamo deginti jų katile, kad užtikrintų nenutrūkstamą kūrenimą. Tačiau kaip tik tai – šių skirtingų interesų suderinimas – ir turėtų būti Ūkio ir Energetikos, galbūt ir Aplinkos ministerijų darbas.

Beje, miškininkai įpratę biokurą pardavinėti tūrio vienetais – kubiniais, erdviniais metrais. Bet biokurą būtų galima pardavinėti ir matuojant jo energetine verte, parduodant kuro energiją megavatais, – tai dar viena sritis, kurioje nepakenktų naujovės ir kuri prisidėtų prie biokuro rinkos plėtros.

Trumpos apyvartos energetinės plantacijos nusipelno kritikos

Urėdo V.Kraujalio teigimu, ne itin pasiteisina ir vadinamųjų trumpos apyvartos energetinių plantacijų idėja. Priminsime, kad energetinės plantacijos suprantamos kaip žilvičių ir karklų auginimas. Norint, kad jos būtų efektyvios, reikalinga labai gera, derlinga žemė. Tačiau, urėdo nuomone, tokią žemę galima sėkmingai panaudoti didesnę pridėtinę vertę kuriančių augalų, pavyzdžiui, kviečių, auginimui. O štai nenašiose žemėse esančios energetinės plantacijos neduoda jokios naudos. Šiuo atveju žemę būtina tręšti, o tai jau prieštarauja logikai, kad negalima energijos gamybai suvartoti daugiau energijos, nei vėliau gausi. „Man teko skaičiuoti ekonominį efektą, teko pačiam dalyvauti užveisiant energetines plantacijas, jas nupjaunant. Ir paaiškėjo, kad kol kas didelės naudos nėra“, – konstatuoja urėdas.

Jo manymu, tinkamiausia šiuo atveju būtų auginti lietuviškus medžius – beržus, baltalksnius. Beje, dabar populiarėja ir hibridinės drebulės, kurios labai greitai auga: po 20 metų gali pasiekti 25 metrus aukščio, o skersmuo jau gali siekti 24–26 cm. Šiems medžiams irgi reikalinga gera žemė, bet ekonominė nauda būtų kur kas didesnė.

Svarbu atsižvelgti ir į gamtines sąlygas. Tarkime, Šveicarijoje viename hektare medyno per metus priauga dvigubai daugiau medienos tūrio nei Lietuvoje, Estijoje – dar mažiau. Tačiau, pašnekovo teigimu, net ir neapdovanoti ilgu šiltuoju metų laiku, galime labai efektyviai auginti ir pardavinėti tiek medieną, tiek medienos atliekas: svarbiausia, kad visos grandinės dalys – tiek miškininkai, tiek verslininkai, tiek politikai – tuo būtų suinteresuotos ir to aktyviai siektų.

Medienos, skirtos biokurui gaminti, ištekliai Lietuvoje (kub. m)

Malkinė mediena 3,2 mln.
Medžio pramonės atliekos 1,6 mln.
Miško kirtimo atliekos 1,1 mln.
Kelmų potencialas 0,35 mln.
Energetinių plantacijų potencialas 0,07 mln.
Šiaudai 2,4 mln. tonų

Kuro sąnaudos Lietuvoje (proc.)

Atsinaujinantys ištekliai 19
Mazutas 5
Gamtinės dujos 74
Kita 2

Biokuro iš miško kirtimo atliekų pasiūla ir paklausa 2010–2012 m. (tūkst. ktm)

Metai Pasiūla Paklausa

2010   90     74,8
2011   210   100
2012   250   187

Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

Rygos gatvėmis neskubėdamas važiuoja sunkvežimis, prikrautas statinių su ženklu „radioaktyviosios atliekos“. Jo kabinoje – baltais chalatais vilkinti ir dujokaukes dėvinti brigada. Staiga iš sunkvežimio priekabos pasipila žalias skystis. Mašina sustoja, dujokaukes dėvintys vyrukai iššoka iš kabinos ir šluotomis ima valyti tariamai radioaktyviu skysčiu aplietą šaligatvį. Vieni praeiviai sprunka tolyn neatsisukdami, kiti smalsiai stebi ir fotografuoja šią neįprastą sceną, treti greitai supranta, prieš ką nukreipta ši akcija, ir ima garsiai reikšti savo poziciją.

Tokių ir panašių akcijų Latvijoje per pastaruosius metus buvo bene dešimt. Visas jas organizuoja Latvijos žalieji ir nevyriausybinės organizacijos, šitaip mėginančios kovoti prieš visų trijų Baltijos šalių branduolinių jėgainių, tarp jų ir Visagino AE, statybos projektus.

Svarbiausias jų argumentas: regioną nusės branduolinės atliekos, ir tai nutiks jau netolimoje ateityje, kai tik pradės veikti nauji branduoliniai reaktoriai Lietuvoje ir šalia jos sienų – Baltarusijoje bei Karaliaučiaus srityje.

Vienas pagrindinių šių akcijų organizatorių, Žaliųjų organizacijos valdybos narys Viesturas Sileniekas aiškina, esą didžiausia problema, kad nei Latvijos, nei Lietuvos, nei Estijos valdžia nesirūpina atliekų likimu ir kol kas nepadarė visiškai nieko, kad būtų užtikrintas saugus jų utilizavimas.

Kitas Latvijos protestuotojų motyvas – abejonės dėl atominių elektrinių saugumo. Pavyzdžiui, Latvijos „Dvinos“ patriotinio jaunimo sąjunga kartu su Daugpilio jaunimo organizacija „Kislorod“ (Deguonis), rengianti akcijas „Stop Baltic Fukushima” (Sustabdykime Baltijos Fukušimą) teigia siekiančios ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos visuomenei paaiškinti (protestuotojai buvo atvykę ir į Zarasus bei Ignaliną), kad atominė energetika naudoja pasenusias elektros gamybos technologijas, kurių realią grėsmę jau patyrė Černobylio ir Fukušimos avarijų aukos, o avarijų padariniams likviduoti valstybės išleidžia milijardus.

„Antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis įeina į tiesioginio branduolinio poveikio 30 km zoną, aplink Fukušimą – tai negyvenama zona, bet mes neturime nei evakuacijos plano, nei tinkamos infrastruktūros“, – teigia Daugpilio jaunimo organizacijos „Kislorod“ vadovas Nikolajus Charlamovas.

Lietuvoje šiuo požiūru padėtis gerokai ramesnė. Nors branduolinės atominės elektrinės idėjai, vadovaudamiesi ekologiniais sumetimais, prieštarauja kuopelė aktyvistų, kurių vėliavnešiu galima vadinti buvusį prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėją žurnalistą Liną Balsį, vis dėlto tokios aistros kaip kaimyninėje Latvijoje čia tikrai nekunkuliuoja. Mūsų šalyje, kaip ir Estijoje, svarbiausias skeptikų argumentas – abejonių kelianti ekonominė nauda.

Prieš branduolinę energetiką nukreiptų judėjimų esama ir Estijoje. Ypač aktyvūs jie buvo pernai po Fukušimos katastrofos: tuo metu Taline ir kituose Estijos miestuose vyko protestai, kurių dalyviai reikalavo valdžios ir verslo neinvestuoti į atomines elektrines. Tačiau net ir ataušus pernai kunkuliavusioms aistroms nemažai estų tebėra nusiteikę skeptiškai, ir būtent dėl ekonominės naudos.

Pavyzdžiui, apklausos liudija, kad nors besipriešinančių branduolinei energetikai Estijoje per metus sumažėjo, tačiau taip nusiteikusių vis dar tebėra tikrai daug, apie 65 proc. (pernai skeptikų buvo per 75 proc.), ir svarbiausia priežastis – abejonė, ar brangiai kainuojančios statybos kada nors atsipirks.

Manipuliacija kainomis

Įdomu tai, kad visų trijų Baltijos šalių žiniasklaidoje nurodoma skirtinga bendra Visagino AE projekto vertė, taip pat kiekvienos šalies indėlis į šią elektrinę. Pavyzdžiui, latviai būgštauja, kad Latvijai į šį projektą teks investuoti 1,5 mlrd. latų (7,4 mlrd. Lt).

Dar įdomesnių ir keistenių variacijų galima išvysti stebint prognozes, kokia gi bus Visagino AE gaminamos elektros energijos kaina. Lietuvos valdantieji nuolat kartoja, kad elektros gamybos kaina būsianti 7–10 centų už kilovatvalandę, o pridėjus kapitalo sąnaudas – 17–25 ct. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad kaina sieks 30 ct. Latvijos dienraščiuose mirgantis skaičius – 45 ct, Estijos – 1 Lt.

„Svarbiausia, kad tiek Seime, tiek visuomenėje prasidėtų racionalios diskusijos, nes dabar visi kalba apie kažką, ko visiškai nenutuokia, nors jau deda parašus”, – rašoma didžiausiame Latvijos dienraštyje „Diena“.

Tiesa, Estijai ši pastaba negalioja, nes šios šalies politikai kol kas apskritai susilaiko nuo sprendimo, ar tikrai prisidės prie projekto. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skelbta, kad Estijos kompanija „Eesti Energia“ apsispręs iki Joninių, o kovo pradžioje pranešta, kad koncesijos sutartis dėl naujos AE statybų Lietuvoje birželį bus sudaryta be „Eesti Energia“.

Kaip aiškina „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas Sandoras Liive, estų koncernas turi galimybę prisidėti prie sutarties vėliau, kai paaiškės atsakymai „į svarbius klausimus, susijusius su didele investicija“. Priminsime, kad „Eesti Energia“ į šį projektą turėtų investuoti apie milijardą eurų (3,4 mlrd. Lt).

Latvijoje, regis, abejonių bent jau iš valdžios pusės mažiau: vienintelis neaiškumų keliantis klausimas – ar aptariamas projektas bus konkurencingas.

Kai kalbama apie galutinę projekto naudą – gaminsimą energiją, gerokai skiriasi išankstinis Lietuvos energetikos ministerijos įsivaizdavimas, kiek elektros gaus Latvija bei Estija, ir dabartinis šių šalių nusiteikimas. Visai neseniai Estijos žiniasklaidoje paskelbta, kad naujoje 1400 MW galingumo elektrinėje Estija nori 300 MW dalies. Latvijos valstybinė elektros energetikos bendrovė „Latvenergo” tikisi įsigyti iki 20 proc. planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės ir pretenduoja į 275 MW elektros dalį.

Beje, Latvijai visai neaktualu šiuo projektu padidinti energijos, gaunamos nenaudojant iškastinio kuro, dalį. Mat dabar Latvija daugiau nei pusę elektros energijos pasigamina savo hidroelektrinėse ir pagal elektros energijos, gaminamos nenaudojant iškastinio kuro, rodiklį (57 proc.) Europos Sąjungoje atsilieka tik nuo Austrijos (64 proc.).

Tačiau kad ir kokie būtų argumentai už ir prieš, visų trijų šalių oficialieji asmenys linksi galvomis pritardami, jog projekto svarba – strateginė ir neginčijama, nepaisant to, kad nežinia, ar sutartis birželį tikrai bus pasirašyta, o gal viską sujauks Lietuvoje vyksiantis referendumas.

Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas S.Liive teigia, kad šis projektas iš tiesų svarbus ne tik Lietuvai: „Įvertinę pasaulio ūkio dinamiką ir įsitikinę, jog globali ekonomika vis dėlto pamažu auga, galime sakyti, kad šis projektas turi strateginę reikšmę visam regionui.“

Šaltinis: veidas

Bene dažniausiai girdima nuomonė, kad Saulės energija yra per brangi, taip pat – kad Saulės šviesos Lietuvoje per mažai.

„Nė vienas iš šių teiginių nėra teisingas“, – šypsosi Saulės energetika jau penketą metų Lietuvoje besidomintis bendrovės „Via Solis“ valdybos pirmininkas Rimvydas Karoblis.

Jis su verslo partneriais yra parengęs planą, kaip įsirengus Saulės (moksliškai vadinamą fotovoltinę (FV)) jėgainę, per 5-7 metus, priklausomai nuo jos techninių savybių, susigrąžinti investicijas, o vėliau ir uždirbti. Visa tai įmanoma nuosavoje Saulės jėgainėje pagamintą energiją ne tik vartojant savo reikmėms, bet ir parduodant per LESTO skirstomuosius tinklus, kad ir kaimynams.

LESTO superka palankiu tarifu

„Saulės energija yra nemokama, – pabrėžia R. Karoblis. – Jos nereikia pirkti kaip dujų, kaip naftos ar kito pirminio energijos šaltinio. Tereikia įsirengti FV jėgainę, kad ir ant namo stogo, arba savo kieme. Technologijos dabar taip pažengusios, kad galima itin efektyviai išnaudoti Saulės energiją su mažiausiomis investicijomis ir gauti didžiausia jų grąžą per sąlyginai trumpą laiką“.

Saulės šviesos niekas neapmokestins ir ji švies visada, tad nerimauti, kad trūksta malkų ar anglių, dujos brangsta pernelyg sparčiai, ar vėjas per silpnas neteks. O po 5-7 metų galima skaičiuoti ir uždarbį iš Saulės energijos. Jėgainė apskaičiuota veikti 25-30 m., tad visą likusį laiką ji bus pelninga.

Pavyzdžiui, įsirengus ant namo stogo 4-5 kW galios FV jėgainę, ji Lietuvos sąlygomis investuotojui pagamins 3800-4750 kWh elektros energijos. Šiuo metu skirstomieji tinklai LESTO taiko būtent tokios galios FV jėgainėms elektros supirkimo tarifą 1,44-1,80 Lt/kWh, galiosiantį 12 metų. Nesunku paskaičiuoti, kad jau po 5-7 metų visos investicijos atsipirks, o po to jums duos pelno.

Saulės daugiau nei pakanka

Kitas niekuo nepagrįstas mitas yra tas, kad Saulės šviesos Lietuvoje per mažai. Šiandieninėms saulės jėgainėms nebereikia tiesioginių Saulės spindulių – energija gaminama ir dangų dengiant debesims. Esant saulėtai debesuotai dienai ji veikia net efektyviau, nes debesys atspindi Saulės spindulius ir taip padidina Saulės šviesos srautą, krentantį ant FV modulio paviršiaus, aiškina R. Karoblis.

„Saulės šviesos kiekis krintantis į Lietuvos paviršių yra toks pat kaip ir didžiojoje dalyje Vokietijos teritorijos. O ten FV jėgainės yra įprastas ir abejonių nekeliantis dalykas“, – nuogąstavimus sklaido R. Karoblis.

Nors Saulės diena minima gegužės 3 d., Europoje jai skirti renginiai vyksta ištisas pirmąsias dvi gegužės savaites. Lietuvoje Saulės energijai bei kitiems atsinaujinančios energijos šaltiniams taip pat bus skirtas didelis renginys – gegužės 9 d. Vilniuje vyks konferencija „Atsinaujinančių energijos išteklių darni plėtra Lietuvoje ES kontekste“.

Šaltinis: grynas