Naujienos

Svetainė paleista:
2004 m. vasario 2d.

 

45 nr. 2002 5

AB «Pakma»

Mokantis Lietuvos ekonominės geografijos pasigendama informacijos apie vadovėlyje minimas įmones. Viena jų – Marijampolės AB «Pakma».

1959 m. buvo įkurtas FPASKB (fasavimo ir pakavimo automatų specialus konstravimo biuras). Jo paskirtis: projektuoti ir gaminti maisto produktų fasavimo, pakavimo bei technologijos linijas. 1992 m. įmonė buvo privatizuota ir pakeitė pavadinimą į AB «Pakma». Įmonės profilis nepasikeitė. Per 43 bendrus darbo metus čia buvo suprojektuota 184 skirtingų pavadinimų mašinų ir linijų. Iki 1992 m. «Pakmos» bazėje buvo gaminami tik bandomieji ir eksperimentiniai pavyzdžiai. Įrenginių tiražavimą vykdydavo AB «Fasa». Nuo 1992 m. įranga čia yra projektuojama, gaminama ir parduodama.

Šiuo metu gaminama šokoladu glaistytų varškės sūrelių gamybos linija, šokolado glaisto maišyklės, fasavimo automatai, skirti fasuoti skystiems ir pastos pavidalo produktams į polimerinius puodelius ir uždaryti juos aliuminio folijos dangteliais, skystų produktų dozatoriai, mašina, skirta uždaryti stiklainiams, vienetinių gaminių įvyniojimo automatai. Produkcija parduodama Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Gudijos, Rusijos, Moldavijos, Kazachijos, Lenkijos, Čekijos, Kanados įmonėms. Eksportas sudaro 96% visos produkcijos.

Įrenginių detalės gaminamos iš firmos AVESTA SHEFIELD (Švedija) perkamo nerūdijančio plieno arba korozijai atsparaus aliuminio. Naudojami ir firmų FESTO, SIEMENS, AEG, GROUPE SCHNEIDER, VARVEL ir kt. gaminiai.

Bendrovėje dirba 116 žmonių. Iš jų 7 administracijoje, 14 projektavime, 6 technologijų skyriuje, kiti 89 dirba gamyboje. Bendrovėje dirba mechantronikos specialybę turintys darbuotojai – inžinieriai bei mechanikai, išmanantys automatikos elementus.

Bendrovė stengiasi patenkinti kliento poreikius, siekia abiem pusėm naudingo ir pelningo bendradarbiavimo. Jie sako: kiekvienas klientas yra svarbiausias žmogus, kada nors buvęs ar būsiąs akcinėje bendrovėje «Pakma».

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos geografijos vyr. mokytoja Judita Leišytė

Ar mes kilome iš Ievos?

DNK molekulę galime įsivaizduoti kaip tekstą, surašytą molekulinėmis raidėmis – nukleotidais. Genetiniame alfabete jų yra tik keturios, tačiau jų kombinacijos kiekviename iš tėvų sudaro 3 mlrd. raidžių.

Žmogaus genetinis tekstas mažai skiriasi nuo giminingų rūšių. Pavyzdžiui, iš 100 žmogaus ir šimpanzės (mums artimiausio gyvūno) – 99 vienodos. Tarp žmonių jis skiriasi dar mažiau. Šiuos skirtumus kaupia mutacijos. Pasirodo, kad jų kaupimosi greitis yra gana pastovus ir gali tarnauti kaip laikrodis.

Šis metodas leido tiksliai suprasti žmogaus evoliuciją. Paaiškėjo, kad visų tautų, rasių žmonės kilo iš … vienos Ievos! Ji gyveno prieš 200 000 metų Afrikos rytuose. Aišku, tuomet Ieva nebuvo vienintelė. Manoma, kad tuo laiku gyveno apie 40–100 tūkst. mūsų protėvių. Tačiau ne vieną kartą būdavo periodai, kai žmonių skaičius sumažėdavo iki 10 000, t. y. žmonija atsidurdavo ant išnykimo ribos. Pavyzdžiui, dabar gyvena apie 100 000 šimpanzių ir manoma, kad jos yra arti išmirimo ribos. Taigi žmonijai kelis kartus pasisekė praslysti pro «butelio kaklelį» ir išlikti. Tačiau daug pradinių genetinių linijų išnyko ir liko vienos Ievos.

Įdomu, kad tyrimai atlikti su vyriškomis chromosomomis (kurie yra mažiau tikslūs) irgi nurodo, kad kilome iš rytų Afrikos ir iš vieno Adomo.

Labai svarbu, kad žmoniją stipriai veikė ilgalaikiai ryškūs klimato svyravimai. Ypač apledėjimai ir po jų sekę tarpledynmečiai. Jie vertė migruoti pirminiame židinyje atsiradusius protėvius.

Genetiniai tyrimai rodo, kad pradinės žmonijos rasės susiformavo dar Afrikoje prieš 57–135 tūkst. metų. Seniausios, pirminės, kuri atsiskyrė nuo šimpanzių prieš 5–7 mln. metų, atstovai yra bušmenai ir hotentotai. Jie iš pradžių buvo apgyvendinę didžiąją Afrikos dalį. Vėliau juos į hilėjos miškus išstūmė susidariusių naujų trijų rasių: pusiaujo (negridų), azijinės + amerikinės (mongolidų) ir euroazinės (europidų) atstovai. Kaip jos atsiskyrė iliustruoja 1 pav. Taigi nuo afrikietiškos pirminės pirmiausia atsiskyrė pusiaujo ir eurazinė, o nuo šios – amerikinė rasė. Šie atsiskyrimai vyko Mesopotamijos, Irano ir Beringo sąsiaurių srityse (2 pav.).

Taigi Europa buvo apgyvendinta prieš 39–51 tūkst. metų paskutiniojo apledėjimo tarpledynmetyje. Įdomu, kad čia mūsų protėviai jau rado neandertaliečius ir kartu su jais gyveno apie 10–20 tūkst. metų. Nežinome, ar išmirė patys, ar buvo žmonių išnaikinti. Mūsų protėviai nuo neandertaliečių šakos atsiskyrė dar Afrikoje prieš 500 000 metų.

pagal N. K. Jankovskio ir S. A. Borinskajos straipsnį Naša istorija, zapisannaja v DNK (Priroda, 2001, nr. 6, rusų kalba)
parengė Rimantas Krupickas

 Geografų dėmesiui

Prie VPU Regioninės geografijos katedros veikia visuomeninė geobiolaukų tyrimo grupė. Jos tikslas – kaupti medžiagą, tirti anomalius reiškinius: šviesos stulpų, žiedų laukuose pasireiškimus (pvz., Anykščių, Rokiškio, Molėtų rajonuose), labai šilto vandens atsiradimą šuliniuose (pvz., Širvintų, Varėnos raj.), anomaliai stiprių geobiolaukų vietas (pvz., Vilniaus, Anykščių raj.), keistus neaiškius radinius (pvz., akmenis), neatpažintus skraidančius objektus ir kt.

Tokie atvejai kartografuojami, tiriami. Deja, apie juos dažnai sužinome pavėluotai, kai reiškinys ar jo pėdsakai jau būna išnykę. Todėl ne tokios išsamios ar patikimos būna tyrimų išvados.

Taigi kreipiamės į geografus ir apskritai visą visuomenę pranešti, parašyti mums apie pastebėtus, išgirstus atvejus. Įdomu netgi ir praeityje vykę įvykiai, tikslios jų vietos, nuotraukos, laikas, nes tik sukaupus daugiau faktinės bei kartografinės medžiagos galima bandyti atskleisti tų reiškinių paplitimo dėsningumus, prigimtį, nustatyti jų poveikį aplinkai.

Jūsų pranešimai gali būti siunčiami telefonu, paštu, elektroniniu paštu. Įdomesnius spausdinsime «Geografijos aiduose».

Ryšys: telefonu                                  – 279 06 21, 216 83 89,

elektroniniu paštu paštu                     – r.krupickas@vpu.lt

– Regioninės geografijos katedra, VPU, Studentų g. 39, LT-2034 Vilnius

2002 m. LAIKRAŠČIO «ГЕОГРАФИЯ» APŽVALGA

Laikraštis «География» leidžiamas Maskvoje keturis kartus per mėnesį. Šiam laikraščiui jau 10 metų. Įvairių straipsnių autoriai yra geografai, keliautojai, metodininkai, mokytojai. Šis laikraštis skaitomas ne tik Rusijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV ir kitur. Jau keletą metų jį prenumeruoja ir mūsų universiteto biblioteka. Nuo 2000 m. šį laikraštį galima skaityti internete, adresu http://geo.1september.ru.

            Šis laikraštis ypatingas originaliu turiniu, įvairiais skyriais. Jame yra skyriai «Einu į pamoką», «Dalykas», «Promankšta», «Chrestomatija», «Uždaviniai», «Skaičiai», «Vieta», «Skaitytojo nuomonė». Šie skyriai būna visuose laikraščio numeriuose. Tačiau yra tokių skyrių, kurie būdingi tik vienam, tam tikram numeriui, pvz., «Sostinės», «Dokumentas», «Užsienio mokykla», «Vadovėlis», «Maršrutas», «Žemėlapis».

            Šis laikraštis ypač orientuotas į geografijos dėstymą mokykloje. Tai parodo tokie skyreliai kaip «Einu į pamoką». Pvz., pamokos tema «Mastelis». 6 klasė. Tai integruota pamoka. Geografija siejama su matematika. Pamokos tikslas būtų gilinti tarpdalykinius ryšius. Skyrelis «Promankšta» irgi labai reikalingas mokykloje. Jo klausimynas pamokoje naudojamas tam, kad mokinys pereitų nuo išmoktos medžiagos prie naujos. Skyrelis «Skaičiai» – didelė pagalba mokytojui. Pateikiami didžiausi eksportuotojai ir importuotojai chemijos, maisto, elektronikos pramonėje ir pan. Skyrelis «Uždaviniai» pateikiamas detektyvo forma. Jis pagyvina pamoką ir įgalina mokinius mąstyti, nes detektyvo pabaigoje pateikiamas klausimas. Tokių skyrių kaip «Sostinės» (kur kalbama apie Minsko ir Varšuvos istoriją), «Maršrutas» (kur apžvelgiami Altajaus turizmo ištekliai) ir «Žemėlapis» (išskiriama 10 didžiausių ir 10 mažiausių šalių) medžiaga gali puikiai paįvairinti pamoką papildoma ir įdomia informacija.

            Yra išskirtinių numerių, kurie smulkiai aprašo Vokietiją, Korėją. Jie apima gamtą, istoriją, toponimiką, kultūrą, religiją, gyventojus, ekonomiką, žemės ūkį, ryšius. 2002 m. sausio mėnesio laikraštis apžvelgia vynuogininkystę. Čia pateikiama 10 pirmaujančių šalių pagal vynuogių gamybą, eksportą, pagal vynų gamybą ir jų eksportą. Yra pateikiama vynų klasifikacija ir pan.

            Taigi, kaip matome kiekvienas laikraščio numeris išsiskiria skyrių naujumu ir gausumu. Tačiau šiame laikraštyje man trūko tokio skyrelio kaip «Kelionės», kuris praplėstų ir padarytų laikraštį dar įdomesnį ir labiau skaitomą ne tik mokytojų, studentų, bet ir mokinių. Jie galėtų savo mintyse pakeliauti po įvairias šalis ir susipažinti su jų geografija ir kultūra.

            Skyrelyje «Skaitytojų nuomonė» pateikiama mokytojų kritika, nuomonės apie vieną ar kitą straipsnį.

            Taigi šiame laikraštyje daug dėmesio skiriama šalims ir miestams, o ypač Rusijai. Šis laikraštis stengiasi suformuoti įsimintiną įvairių teritorijų įvaizdį. Daug dėmesio jame skiriama ekonomikai, žemės ūkiui, bet visa tai daugiau orientuojama į Rusiją ir jos miestus. Be to, čia daugybė uždavinių, testų, diskusinių straipsnių, apžvelgiami nauji vadovėliai.

            Apibendrinant galima pasakyti, kad šio laikraščio panaudojimo galimybės mokykloje labai didelės. Jis galėtų padėti mokytojui mokyti mokinius giliau ir aiškiau suprasti platų, sudėtingą, bet įdomų geografijos pasaulį.

Jolanta Lasavickaitė ,
VPU geografijos katedrų magistrantė

 

Alfonso Basalyko vardo geografijos kabinetas

Idealas – tai kelrodė žvaigždė. Be jos nėra aiškios krypties, o jei nėra krypties – nėra gyvenimo.

L.Tolstojus

Reformuojant Lietuvos mokyklas ir siekiant populiarumo, tapo madinga suteikti joms įžymių žmonių vardus. Girdėjau, kaip viena muzikos mokyklos direktorė ieškojo vardo meno mokyklai pavadinti. Bet iki šiol nerado garsaus vietinio muziko pavardės.Vietinio... Neminėčiau šios komiškos situacijos, jei ji neturėtų liguisto formalizmo potekstės. Dėl mados kartais netikėtai viešumon išnyra net ir pamiršti ar atsitiktiniai dalykai. Jau pripratom prie vardinių gimnazijų ir mokyklų gausos, o kabinetai, menantys įžymius žmones, yra retas netikėtumas Lietuvoje. Sukurti kabinetą sunku, o dar vardą „rasti”. Kas pirmiau? Idėja ar jos materializavimas, visiems pažįstamos daugiaprasmės  spekuliacijos? O gal ir viena, ir kita? Kokia kelrodė žvaigždė veda tokiu keliu?

 Mokyklos ir rajono geografų metodinį kabinetą Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos geografijos mokytojas ekspertas Valentinas Padriezas pavadino savo mokytojo profesoriaus Alfonso Basalyko (1924-1986) vardu. Šio žmogaus nuopelnai Lietuvos geografijos mokslui labai dideli. Tai buvo bene garsiausias mūsų krašto geografijos tyrinėtojas, daugelio originalių darbų autorius ir talentingas pedagogas. Vilniaus universiteto Geografijos katedros dėstytojai buvo nustebinti sužinoję apie filantropišką Valentino norą įamžinti prof. A.Basalyko vardą ... Garliavoje. Ir maloniai sutiko atvykti bei dalyvauti kabineto atidarymo ceremonijoje.

Valentinas rinko ir kaupė medžiagą apie prof. A.Basalyką. Lankė velionio šeimą, bendravo su ja. Išnaršęs turtingus Basalykų šeimos albumus ir archyvą, atrinko ir perspausdino nuotraukas, darbų ištraukas. O tada profesoriaus atminimui klasėje paskyrė didelį stendą ir ten sudėjo mokslininko gyvenimo bei veiklos liudijimus. Valentinas nuoširdžiai didžiuojasi savo profesorium. Sukaupė jo parašytas knygas, kai kuriuos žemėlapius ir net asmeninių darbo priemonių kolekciją sudarė.

Dar vieną gražią Valentino idėją atspindi iškiliausių Lietuvos geografų ir gamtininkų portretų ekspozicija ant sienos. „Mes įpratome matyti įžymiausių pasaulio geografų veidus,- sako Valentinas, – tačiau turim tiek nuostabių Lietuvos mokslininkų! Kai kuriuos aš dar mačiau ir pažinojau. Mokiausi pas juos. Todėl noriu parodyti jų veidus. Mūsų vaikai turi juos matyti, pažinti, įsiminti. Saugoti jų atminimą... Jokioj mokykloj neužtikau savų mokslininkų vienoj draugėj, portretų eilėj ...”. Autentiška projekto įgyvendinimo motyvacija visada įtikina. Tikėjimas ir nuoširdumas įkvepia, pateisina varginantį kabineto instaliavimo darbą. Todėl dabar šitas geografinio švietimo kambarys spindi informacijos gausa ir estetika! Tikrai. Mes matom parodą atminimui, tradicijai ir intelektualiniam tęstinumui – tinkamą leitmotyvą savų mokinių pamokoms.

 Kabinetas šiuolaikiškai brangiai ir elegantiškai įrengtas: akies nerėžiančio geltonio sienos, dekoruotos informatyvių stendų ritmu. Klasės gilumoje – lentynos, pilnos mokslinės geografinės literatūros su suvenyrų kolekcija iš visos Europos. Labai turtingas, raiškus  kabinetas. Nauji suolai, balti žaliuzėm dengiami langai, kompiuteris, vaizdo ir garso technika. Nuolat keičiamos dalykinės, proginės, kalendorinės stendų ekspozicijos. Kabineto įrengimą finansavo Kauno rajono kultūros švietimo ir sporto skyrius bei rėmėjų būrys. Valentinas išskiria kai kurias asmenybes: Kauno KŠS vedėją  V. Makūną ir UAB “Arauša” direktorių A. Ruokį, grožio salono „Fama” savininkę B. Čėsnienę. Daug prisidėjo ir mokytojo auklėjamos klasės tėvai.

            Kabineto atidarymo šventė įvyko šių metų gegužės 17 dieną. Kabinetą pašventino Tabariškių klebonas. Atvyko gausus būrys svečių: mokslininkų iš Vilniaus ir Pedagoginio universitetų, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos narių, Kauno KŠS darbuotojų, Valentino bendramokslių, susirinko čionykščiai mokytojai, tėvai ir moksleiviai. Ypač laukiami buvo garbiausi A. Basalyko šeimos nariai: žmona Vanda, dukra, sūnus, anūkai ir kiti artimi giminės.

Jaudinantis ir šiltas renginys užtruko iki vakaro.

Pirmieji, paskui apsilankę šiame kabinete, buvo Kėdainių rajono geografijos mokytojai.

Naujuoju kabinetu dabar  naudojasi ne tik šios mokyklos moksleiviai ir mokytojai. Jis yra puikus atviras metodinis centras Kauno rajono geografijos mokytojams, kviečia draugėn visą Lietuvos geografijos mokytojų bendruomenę.

Valentinas gali didžiuotis, kad jo darbo kabinete lankėsi ir veikla domėjosi net Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus su žmona A. Adamkienė, Kauno rajono meras

P. Mikelionis! Visi jie išreiškė pritarimą šiai retai, puikiai iniciatyvai ir žavėjosi ja.

Visi mes, ačiū Dievui, dar suvokiame ir vertiname idealizmo prasmingumą painiuose nuolat kintančios Lietuvos mokyklos vingiuose...

Savo rašinį baigsiu L. Tolstojaus žodžių interpretacija ir, progai pasitaikius, visiems ir sau palinkėsiu, kad liktų ir šviestų idealai – kelrodės žvaigždės! Kiekvienai Dievo mylimai ir pamirštai vietai, mūsų augančiam jaunimui tegu teikia skaidrią kryptį, be kurios nebūtų mūsų gyvenimo.

 

Valentino kolegė, bendramokslė, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos geografijos mokytoja Ona Kluodienė

 

 Vasaros ekspedicija su «Medumėlės» klubu

Respublikinis retųjų augalų pažinimo ir globos klubas «Medumėlė», įregistruotas prie Lietuvos botanikų draugijos, vienija studentus, dėstytojus, mokytojus ir moksleivius, kaip sako viena iš klubo įkūrimo iniciatorių profesorė E. Šapokienė, «užsikrėtusius gerąja gamtos tyrinėjimo bacila».

Į «Medumėlės» klubą renkasi žmonės, kurių siekis geriau pažinti gamtą apskritai, augaliją, ieškoti naujų retųjų augalų augaviečių, aplankyti saugomus gamtos objektus ir teritorijas, istorines vietoves, kultūros paminklus, susipažinti su tautos etnokultūra. Taigi tyrinėjimų kryptis apima ir gamtą, ir socialinę aplinką.

Kasmetinė ekspedicija «Medumėlės» klubo narius šią vasarą atvedė į Jurbarko rajoną.

Mūsų biologijos mokytoja B. Vitkauskienė – ilgametė šio klubo narė – į jo veiklą įtraukė geografijos mokytoją M. Lukošaitienę ir keletą moksleivių.

Smalininkuose mus pasitiko Vilkyškių vidurinės mokyklos biologijos mokytoja M. Gečienė, kuriai teko pagrindiniai organizaciniai darbai, Viešvilės rezervato moksliniai darbuotojai A. ir V. Useliai, Jurbarko rajono gamtosaugininkas A. Šašys. Ekspedicijos tikslas – geriau susipažinti su Viešvilės rezervato gamtine įvairove, natūraliomis Nemuno pievomis, Panemunių regioniniu parku, šio krašto etnokultūra ir istoriniu paveldu.

Įsikūrę Smalininkų mokykloje, išskubėjome apžiūrėti eksploatuojamo Laukesos durpyno ir susipažinti su Viešvilės rezervato gamtinėmis vertybėmis.

Apie šio krašto kilmę pasakojo mus lydėjęs rezervato darbuotojas V. Uselis.

Sužinojome, kad prieš 10 tūkst. metų Karšuvos žemumoje tyvuliavo didžiulis prieledyninis ežeras, į kurį plūdo ledyno patvenkto Nemuno vandenys. Ledynui tirpstant, ežeras pamažu seko. Dugne slūgsoję gausiai sunešti upės smėliai išniro į sausumą. Po atsivėrusius smėlynus siaučiantys vėjai smiltis supustė į kopas. Šios ilgainiui apaugo sausamėgiais augalais, tarp kurių įsivyravo pušys. Tuo tarpu žemumose liko telkšoti keletas seklių ežerėlių, kurie ilgainiui užpelkėjo. Pelkių apsuptyje mūsų dienų sulaukė tik Gličio ežeras (19 ha). Kitas – Buveinių – ežeras atsirado jau pelkėms formuojantis. Iš jo ištekantis Viešvilės upelis netrukus pradingsta klampynių augmenijoje. Tik pasiekusi niūrius juodalksnynus, Viešvilė įgauna aiškią vagą. Iš pelkių gniaužtų išsivadavęs vidurupyje upokšnis yra jau visiškai kitoks. Linksmai vingiuojantį upelį girdo vagoje bei pakrantėse gausiai trykštantys šaltiniai.

Labiausiai pelkėta vietovė, iš kurios Viešvilė surenka vandenis, 1991 m. paskelbta rezervatu (3 216 ha), siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią upelio baseino ekosistemą.

Švarus, skaidrus ir šaltas, aukštapelkių kiminais kvepiantis Viešvilės upelio vanduo – semk ir gerk. Jo žemupyje aptikome žalčialunkį – nuodingiausią Lietuvos augalą. Ekspedicijoje mus lydėjęs Jurbarko rajono gamtosaugininkas A. Šašys pagąsdino, kad suvalgius pirmą žalčialunkio uogą pajuoduoja ir išbyra dantys, o nuo antrosios gali ir kojas pakratyti.

Didelį įspūdį paliko Artosios aukštapelkė, dar vadinama Didžiąja plyne. Ji susiformavo sekliame poledynmečio ežerėlyje. Vietomis durpių klodas siekia net 9 metrus. Susipažinome su tipiškais aukštapelkės augalais: vaivorais, spanguolėmis, gailiais, siauralape ir plačialape saulašarėmis, gleiviniu gegužliniu. Čia aptikome ir itin retą, tik aukštapelkėms būdingą augalą – kupstinę kūlingę. Labai sudomino tekšė, dar kitaip vadinama geltonąja aviete. Tai – tipiškas taigos ir miškatundrės augalas, Lietuvoje randamas tik aukštapelkėse. Drėgnuose kimininiuose eglynuose aptikome didelę aukštosios gegūnės augavietę. Tai irgi retas, Raudonosios knygos augalas.

Pasivaikščiojome žemynine paraboline kopa, kurią vietiniai gyventojai vadina Žaltinkalniu.

Aukščiausias (santykinai) Lietuvoje žemynines kopas stebėjome šalia Viešvilės rezervato esančiame Kaskalnio geomorfologiniame draustinyje. Jų santykinis aukštis siekia 20 metrų. Jose auga pamario kopoms būdingi augalai: baltijinis pūtelis, smiltyninis šepetukas, šlaitinė kregždūnė, stačioji guboja, aukštoji naktižolė. Kopos apsodintos pušelėmis.

Apie bukų miškus buvome skaitę tik Europos geografijos vadovėlyje. Lietuva yra už jų augimo arealo ribų. Tačiau didelį bukyną išvydome netoli Viešvilės ant Apšriūtų kalno. Bukai čia buvo įveisti dar iki II-ojo pasaulinio karo, kai Viešvilėje veikė keletas medienos apdorojimo įmonių, o miestelis priklausė Vokietijai.

Antrą ekspedicijos dieną lankėmės Panemunių regioniniame parke. Mus sužavėjo Gelgaudiškio pažintinis takas su ypatingomis gamtinėmis ir istorinėmis vertybėmis. Čia auga aukščiausia ir storiausia Sūduvos eglė (42,54 m aukščio, 103,2 cm skersmens), juodoji pušis, kilusi iš pietų Europos, raudonieji ąžuolai, sidabriniai klevai, susodinti į ketureilę alėją. Tai baronų Koidelių, gyvenusių XIX amžiuje ir įkūrusių Gelgaudiškio parką, palikimas. Ypač įdomus parko objektas – aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuonių pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takas). Ši vieta yra vadinama «žvaigžde». Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Norėdami valgydami matyti žvėris, jie įsakė iškirsti proskynas.

Beje, buvęs gražus, tačiau apleistas Gelgaudiškio dvaras laukia savo šeimininkų, kurie prikeltų jį naujam gyvenimui.

Skirtingai negu Gelgaudiškio dvaras, gyvybe alsuoja panemunės pilys – Raudonės, Panemunės (Gelgaudų), piliakalniai bei kultūros ir istorijos paminklai. Juos verta aplankyti, todėl nepravažiuokite pro šalį.

Natūralios Nemuno lankų pievos pasitiko mus Joninių lietumi. Braidydami po šias pievas susipažinome su jų augalais: šlaitiniu dirveniu, pieviniu šalaviju, dagišiumi, lankine pūstabriaune.

Greitai, bet prasmingai prabėgo trys vasaros dienos. Džiaugiamės, turėję galimybę pamatyti Jurbarko rajono gamtos savitumus, kultūros paveldą.

Kitą vasarą «Medumėlės» ekspedicija mus vedžios po Pakruojo rajoną.

Inga Jokšaitė ir Rimantė Vitkauskaitė ,
Katyčių pagrindinės m-los 9 klasės moksleivės

Pagarbiai – M. Lukošaitienė 

 

Atsiliepimas

Geografijos užduotys 6, 7, 8 klasių moksleiviams

Manau, kad Kauno mokytojų (projekto vadovė Kauno „Saulės gimnazijos mokytoja ekspertė Sigita Dijokienė) parengti užduočių sąsiuviniai pradžiugins tiek mokytojus, tiek moksleivius. Jau vien tai puiku, kad kartu su alternatyviais vadovėliais randasi ir alternatyvios mokymo priemonės.

Kauno mokytojų siūlomi užduočių sąsiuviniai padės formuoti įvairius moksleivių gebėjimus ir įgūdžius. Pvz., moksleiviams siūloma užbaigti schemas, lenteles ir jas apibendrinti, pateikti išvadas, apibūdinti geografinius reiškinius, procesus pagal blokdiagramas, iliustracijas, surasti geografinius atitikmenis, užbaigti sakinius, analizuoti klimatogramas ir pan.

Iš tiesų užduočių įvairovė turėtų patenkinti įvairaus pasirengimo moksleivių poreikius, skatins juos aktyviai veiklai. Pažymėtinos užduotys, skirtos moksleivių kritinio mąstymo ugdymui. Jų čia pakankamai. Tai, visų pirma, užduotys priežasties – pasekmės ryšiams nustatyti, užduotys, reikalaujančios pagrįsti savo nuomonę, sudaryti lyginamąsias diagramas ir jas analizuoti ar pan. Tokių užduočių pavyzdžiu gali būti 8 kl. 32 psl. , 39 psl. 2, 4 užduotys, 7 kl. 5 psl., 36 psl. 11, 12 užduotys. Ypač patrauklios moksleivių kūrybinių gebėjimų ugdymui skirtos užduotys, kaip antai 6 kl., 21 psl. 1 užduotis, 60 psl., 4 užduotis, 8 kl., 39 psl., 2 užduotis ir kt. Puiku, kad autorės, rengdamos užduotis, vadovaujasi koncentriniu – linijiniu medžiagos pateikimo principu. Taigi, užduotys nuolat skatins moksleivius prisiminti ankstesnėse klasėse įgytas žinias ir įgūdžius. Tai ypač pasakytina apie 7 kl. geografinių užduočių sąsiuvinį.

Visuose trijuose sąsiuviniuose apstu užduočių, susietų su Lietuvos geografija. Yra gražių sąsajų su kitais giminingais dalykais, istorija, etnokultūra, biologija, lietuvių literatūra. Reikšmingos rubrikų „Pagalvok“, „Pasitikrinkite save“ užduotys, skirtos žinių įtvirtinimui, kartojimui, o rubrika „Ar žinai?“ – geografinio akiračio plėtotei, mokymosi motyvacijos skatinimui. Mokymo priemones labai pagyvina „Įdomiosios geografijos“ užduotys: kelionės geografiniais labirintais, laiptažodžiai, kryžiažodžiai, ištraukos iš moksleivių mėgstamų knygų. Visa tai geografijos mokymąsi darys patrauklesniu, žaismingesniu.

Užduotys gerai struktūrizuotos pagal temas, pažymėtos sunkesnės užduotys ir labiau tinkamos namų darbams.

Sąsiuviniai gausiai iliustruoti ne tik žemėlapiais, schemomis, lentelėmis, bet ir nuotraukomis. Spalvoti, gražaus dizaino viršeliai taip pat džiugina akį.

Žinoma, kaip ir kiekviename leidinyje, taip ir šiame neišvengta kai kurių trūkumų. Yra užduočių, kurių negalės moksleiviai atlikti be papildomos literatūros ir mažoka tokių, kur į pagalbą reiktų telktis atlasą. Antra vertus, šie laikai – informacinės visuomenės laikai. Tiek mokytojai, tiek mokiniai daugelį atsakymų gali rasti žiniasklaidos, interneto puslapiuose ir pan., o tokio pobūdžio užduotys tik skatins kūrybinius ieškojimus. Neišvengta akademizmo apraiškų, bereikalingos faktologijos. Perdaug susižavėta rubrika „ar žinai, kad?“, ji labiau tiktų kitokio pobūdžio mokymo priemonėms. Kartais naivokai skamba klausimai „Ar tai tiesa?“. Temos ne visada sutampa su vadovėlių temomis. Bet ir tai, mano požiūriu nedidelė bėda, juk neretas mokytojas naudoja ne vieną vadovėlį. Svarbu, kad užduočių turinys atitinka Lietuvos mokyklų Bendrųjų programų reikalavimus ir didaktines nuostatas ir skatina moksleivių aktyvų mokymąsi.

Ačiū mielos kolegės už Jūsų kūrybinius ieškojimus ir indėlį į mokymo priemonių aruodą.

Mokytoja ekspertė  Bronislava Kornilova

 

Rytas Šalna               Pirmininkas       mokytojas ekspertas                Vilnius

Staselė Alenskienė                              mokytoja ekspertė                    Klaipėda

Vytauto Didžiojo gimnazija

Aldona Arlauskienė                             mokytoja ekspertė                    Marijampolė

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija

Roma Bubelevičienė                            mokytoja metodininkė              Kaunas

Šančių vidurinė mokykla

Sigita Dijokienė                                    mokytoja ekspertė                    Kaunas

Saulės gimnazija

Reda Garliauskienė                              mokytoja ekspertė                    Vilnius

A. Vienuolio vidurinė mokykla

Regina Krušinskienė                            mokytoja ekspertė                     Vilnius

Šeškinės vidurinė mokykla

Danutė Merkienė                                  mokytoja metodininkė               Panevėžys

„Saulėtekio vidurinė mokykla”

Valentinas Padriezas                              mokytojas ekspertas                Kauno raj.

Garliavos Jonučių vidurinė mokykla

Birutė Petkevičienė                                mokytoja metodininkė              Vilnius

Vilniaus pedagoginis universitetas, Regioninės geografijos katedra

 Staselė Pleitienė                                     mokytoja ekspertė                   Vilnius

Karoliniškių gimnazija

Georgijus Sapožnikovas                          mokytojas ekspertas               Vilnius

Vingio vidurinė mokykla

Jonas Malinauskas                                 mokytojas metodininkas          Lazdijai

M.Gustaičio vidurinė mokykla

Europos pakraštys

Vilnius–Nordkapas. 4 dienos kelio! Žinoma, kaip ir pridera geografams – su pažintine, aktyviąja veikla. Tačiau, kad ir kaip buvo stengtasi, šiaurietiška monotonija (taip teigia ne geografai) užliūliavo ne vieną. Užteko laiko viskam: ir pamiegoti į valias, ir kelis žygius gamtoje surengti, ir susigiminiavusį su Vilniumi Joensuu aplankyti. Nordkapas (Šiaurės kyšulys, norv. Nordkapp) pasitiko mus, kaip ir pridera jam, žvarbiu vėju ir tik 7° šilumos. Gali, žmogau, daug svajoti, įvairiai įsivaizduoti, bet tai, koks prieš tave atsiveria Nordkapas – iš anksto nesudėliosi!

Vieni jį pamatę (tikri geografai), iš džiaugsmo vos nenušoko nuo uolos. Gerai, kad supratingi norvegai ten tvorelę pastatė. Kitiems irgi smagu, gera, bet šalta (prijaučiantys geografams), o dar kitiems labai šalta, dar stipriau vėjas pučia ir, apskritai, «koks biesas traukė mus į tą galerą už tokius pinigus. Gal geriau būtų buvę bambas deginti Egipte ar Maljorkoje» (per klaidą patekę į geografų laivelį).

Anot įvairių šaltinių, kelionės į Nordkapą pradėtos rengti daugiau kaip prieš 100 metų – XIX a. pabaigoje. Tais laikais, kai Europos keliais riedėjo pirmieji K. Benco (Benz) ir G. Daimlerio automobiliai, panašūs į karietas, į šį kraštą plaukdavo laivais. Numetus inkarą netoli kranto, ant vandens nuleisdavo valteles ir įspūdžių ištroškusius smalsuolius atplukdydavo prie skardžio. Serpantinais 300 metrų į viršų ir – Europos pakraštys. Gerokai vėliau – XX a. viduryje – norvegai nutiesė 40 km įspūdingą kelią per kalnus. Taigi turistams atsirado reali galimybė iš salos pietuose esančio uosto Nordkapą pasiekti autobusu.

Daugelis geografų žino, kad Nordkapas (71° 10′ š. pl. 25° 47′ r. ilg.) nėra tikrasis šiauriausias Europos kyšulys (ragas). Šiauriausio titulas jam suteiktas dėl kitų priežasčių. Toje pačioje Magerio saloje (norv. Magerøya), visai greta Nordkapo esančio pusiasalio smaigalys yra keliais kilometrais toliau į šiaurę. Europos žemyno šiauriausia vieta (71° 08′ š. pl. 27° 40′ r. ilg.) yra per ??? kilometrų į rytus nuo Nordkapo esančiame Nordkinno (norvegiškai tariama nūrčinn) pusiasalyje. Samiai jį vadina Gidni.

Nordkapo reikšmę intuityviai pradedi suprasti tuomet, kai vieninteliu keliu, vedančiu palei Barentso jūrą, važiuoji į Magerio salą. Kažkaip nerealiai idealus kelias, lygiausias asfaltas (amžinojo įšalo žemėje!). Paskutinis posūkis ir tolumoje už sąsiaurio visų akis prikausto Magerio salos, kurioje ir yra Nordkapas, kontūrai. Žemėlapyje šioje vietoje pažymėta prieplauka, iš kurios keltukas per …. min. turėtų mus perkelti į saloje įsikūrusią Honnigsvågo (tark honigsvog) gyvenvietę, Magerio salos administracinį centrą, kuriame gyvena beveik 4 000 žmonių. Tačiau prieplaukos lyg ir nebūta, o kelias bėga tolyn sąsiaurio pakrante su pakelėje Nordkapo kryptį rodančiais kelio ženklais. Paklūstame vietinei tvarkai ir viešai pareiškiame nepasitenkinimą žemėlapį sudariusiais kartografais už tokią grubią klaidą.

Kelios minutės kelio ir nieko nesuprantame. Kelias leidžiasi žemyn po sąsiaurio dugnu į tunelį. Taip, taip ir turint omeny, kad mes esame 71° šiaurės platumoje. Ne tik jūs, bet ir mes patyrėme lengvą šoką. Beveik septynių kilometrų tunelis po jūros dugnu į beveik negyvenamą salą, kurioje gyventojų tankumas vos siekia 6 žm./km². Nėra šioje saloje nei tikrojo, nei juodojo aukso – naftos, nei geležies, nei kokių nors kitų naudingųjų iškasenų, galinčių pateisinti tokias investicijas. O jos ne iš mažųjų: litais – keturi šimtai milijonų. Už tokius pinigus galima net ketveris Lietuvos valdovų rūmus lygioje vietoje pastatyti. Matyt, be Norvegijos parlamento sturtingo (storting) palaiminimo šis projektas tikrai nepraslydo. Vietos gyventojams, o gal ir daugeliui norvegų, kaip toli nuo čia jie begyventų, investuojami pinigai nekelia jokio galvos skausmo ir abejonių. Jie sako: «Čia yra Nordkapas. Tai didžiulis Norvegijos šiaurės turtas. Tai magnetas, kasmet atviliojantis per ketvirtį milijono turistų iš viso pasaulio. Turizmas ir žvejyba yra svarbiausi mūsų gyvenimo šaltiniai».

Iki Šiaurės kyšuliu buvo susidomėta rimčiau, jis stūksojo virš atšiauraus Arkties vandenyno toks, kokį jį sutvėrė gamta: plika kakta, skardingais itin kietų uolienų šlaitais. Tačiau atėjo kitoks laikas – civilizacijos amžius, kai žmogus metė iššūkį gamtai. 1861 m. čia buvo pastatyta medinė trobelė, apsilankymo šioje vietoje proga taurę šampano ar vyno pakelti. Šios tradicijos pradininkas – Norvegijos ir Švedijos karalystės bajoras Germanas Karlas Vogtas. Daugiau kaip po šimto metų – 1988 m. – čia iškilo didžiulis pastatų kompleksas. Pagrindinė jo dalis iš tolo primena ateivių erdvėlaivį – apvalus, lengvai kylančiu stogu, kurį vainikuoja baltas, lyg sniegas, rutulys. Gal pastarasis simbolizuoja baltąją Arktį, gal Žemės formą? Priartėjus durys atsidaro pačios. Patekęs į vidų supranti, kad tai, kas matėsi iš lauko – tik ledkalnio viršūnė. Keli aukštai, daugybė koridorių, žmonių kaip Luvro muziejuje. Naujokui būtina schema, be jos prapulsi. O kur eiti: į prabangų ar greitojo maisto restoraną, į kino teatrą ar į Maximos dydžio parduotuvių kompleksą, o gal į uoloje iškaltą koplyčią ar pašto skyrių? Yra čia ir viešbutis su apartamentais pirmajai jaunavedžių nakčiai, ir ………………, ir ……………… . Ačiū Dievui, kad priešingoje pagrindiniam įėjimui komplekso pusėje yra dar vienas įėjimas, pro kurį iš šito atrakcionų parko galima pabėgti į Nordkapo uolos smaigalį. Viskas tvarkoje, čia vėl esi su gamta. Tik šiaurys, negailėdamas nei tavęs, nei rūsčios uolos, pučia kiek išgalėdamas. Taurė lietuviško putojančio vyno, tik ne medinėje pašiūrėje, bet prie Žemės gaublio, akimirkas fiksuojantys fotoaparatų spragtelėjimai, šypsena iki ausų (tik geografų veiduose), viena kita ašara jautresnių žmonių veiduose. Ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, italų. Žvelgi į pasišiaušusio vandenyno mėlį ir nesupranti, kaip paaiškinti paties ir kitų žmonių veržimąsi į pasaulio pakraštį, kuriame, atrodo, viskas prieštarauja normaliam gyvenimui. Ir parymoja čia su panašiom ar kitokiom mintim 250 tūkst. žmonių per metus. O Londone kiekvieną dieną be 10 mln. gyventojų būna 2 mln. turistų. Taip norisi, kad ir jie visi patrepsėtų čia. O gal reikia džiaugtis, kad taip nėra …, kad tokių keistuolių kaip mes … mažuma.

Pakeliui į Žemės centrą

Ko gero, kiekvienas vaikystėje yra skaitęs garsiuosius Žiulio Verno nuotykių romanus, kurie nejučia priversdavo pasijusti keliautoju, tyrinėtoju ar net mažyčio pasaulio kampelio valdovu. Pro knygos lapus paprastas mokinukas, nė pats to nežinodamas, galėjo gauti gausybę geografinių žinių, pažinti įvairiausių Žemės kampelių grožį ar netgi išpildyti slapčiausias svajones.

O štai Klaipėdos Prano Mašioto vidurinė mokykla Žemės dienai paminėti bent trumpam virto Žemės centru, į kurį savo svajones išpildyti buvo susirinkę šauniausi mokyklos geografai.

Kovo 20 d. viso geografijos mėnesio kulminacija tapo tradicinis konkursas «Mis geografija 2002». Mokyklos aktų salėje, kuri vaizdavo neišsipildžiusią Ž. Verno svajonę, vaikai «iš viso pasaulio» varžėsi dėl geriausios geografų klasės, originaliausios komandos ir, be abejo, «Mis geografijos» titulo.

Kiekviena komanda vaizdavo pasirinktos valstybės, tautos ar genties gyvenimo būdą, tradicijas ir papročius, o spręsdami geografijos užduotis mokiniai turėjo ne tik pademonstruoti savo žinias, bet ir sugebėti atskleisti pasirinktos temos išskirtinumą, unikalumą ir neįprastumą. Šis konkursas kiekvieną privertė suprasti, kad bent vieną dieną Žemėje turime suvokti, kad patys esame grožio kūrėjai arba griovėjai. Tik nuo mūsų didelių ir mažų darbų priklausys, ar dar ilgai galėsime žvelgti į tyrą gamtos veidą, kuris nuolat kinta drauge su mumis...

Mūsų šalies veido grožį ir nuolat kintantį jos žavesį puikiai iliustravo prie aktų salės eksponuota fotoparoda, tema «Suvirpink Žemės stygą savyje». Ši paroda kiekvienam mokiniui padėjo suprati, kad nebūtina važiuoti šimtus mylių į nežinomybę, kad pamatytum kažką nuostabaus. Paroda, kurioje eksponuojamos nuotraukos su vaizdais iš įvairių Lietuvos kampelių, įrodė, kad viskas, kas gražu, yra čia pat – tik reikia mokėti tai pamatyti.

Prieš įžengiant į Žemės gelmes, vyresnių klasių mokiniai dvi savaites iš eilės vedė netradicines geografijos pamokas mažiausiems mokyklos mokiniams. Jų metu mažiausieji, bet labiausiai žinių ištroškę Žemės vaikai sužinojo apie liūtą ir jo rojų – Afriką, baltojo lokio ir pingvino gimtines, mažuosius pasaulio teroristus ir netgi bandė išsiaiškinti, kodėl atsiranda «skylės» danguje. Pamokėlėse buvo naudojamos įvairios pagalbinės vaizdo priemonės kaip vaizdajuostės, žemėlapiai, iliustracijos ir muzika. Buvo dėstoma remiantis vaikams žinomais literatūros kūriniais, pasakomis, filmukais. Buvo bandoma spręsti, kaip ir iš kur atsiranda globalinės problemos – terorizmas, dykumėjimas, šiltnamio efektas, ozono sluoksnio nykimas. Kaip vienas pagalbos Žemei būdų, 5–8 klasių mokiniams buvo surengta akcija «Ozonui TAIP – freonams NE». Jos metu visi panorę bent kiek prisidėti prie švarios aplinkos ir tyro oro išsaugojimo, galėjo atnešti ozonui kenksmingo aerozolio buteliuką ir demonstratyviai jį išmesti.

Žemės dienai buvo skirti ir du konkursai: vienas 5–8 klasių mokiniams, piešinių konkursas tema «Nuskaidrink, Žemę, savo veidą». Kitas – rašinių konkursas, skirtas 8–10 klasių mokiniams tema «Mano miesto pasaka». Čia mokiniai, pasitelkę plunksną ir dailės priemones, vaizdavo savo meilę Žemei, tėvynei, savo miestui ir tuo parodė, kad jie neabejingi juos supančiai aplinkai, ir yra susirūpinę Žemės ateitimi.

Dabar pasaulyje verda konfliktai tarp įvairių kultūrų, religijų ir net civilizacijų. Iš arčiau pažvelgti ir išanalizuoti šią bene aktualiausią pasaulyje problemą, mokykloje buvo surengta integruota istorijos ir geografijos olimpiada dvyliktų klasių mokiniams. O kad mokytojai neliktų nuošaly, jiems surengėme improvizuotą geografijos pamoką tema «Karų ir konfliktų geografija mokykloje». Šioje humoro kupinoje pamokoje mokytojai buvo pravadinti garsių pasaulyje konfliktiškų asmenų vardais: Osama Bin Ladenas, Žana d’Ark, Veronika paskenduolė ir kt. Per pamoką buvo nagrinėjamos konfliktų priežastys ir kilmė. Atidžiau buvo kapstomasi po mokykloje bręstančius ar jau kilusius nesutarimus. Bet į visa tai buvo pažvelgta per subtilius geografinio humoro akinius. Be to, ir pamoką vedė 7 klasės mokinys.

Šių renginių tikslas buvo atkreipti dėmesį į Žemės problemas. Jas turi žinoti, nagrinėti ne tik suaugusieji, bet ir mažieji Žemės šeimininkai. Nuostabiausia tai, kad saugoti Žemę nuo ekologinių katastrofų galės išmokyti vaikai suaugusius, o ne atvirkščiai. Gal kada nors tokios «Kelionės į Žemės centrą» trokš ne vien P. Mašioto mokyklos moksleiviai, bet visas pasaulis. Gal šis mažytis darbas peraugs į daug didesnį, gražesnį, išlikimo ir geografijos populiarinimo ciklą.

Klaipėdos Prano Mašioto vidurinės mokyklos 10 a klasės mokinys ir geografų klubo «Atlantida» prezidentas Dainius Dikšaitis

Sunki ta žvejo duona

Kaip žinote, žvejyba yra viena iš bioprodukcinio ūkio šakų, tad įdomu būtų pasidomėti šiuo, mažai tiesiogiai sutinkamu, bet tokiu artimu mums, šilutiškiams, verslu.

Ir iš tiesų mūsų kaimynystėje, Rusnės saloje, yra įsikūrusi viena iš senesnių žvejybos AB „Rusnės žvejys“. Tai palyginti didelė įmonė, viena seniausių Lietuvoje. Joje dirba apie 25–30 žmonių. Bendrovė turi 6 laivus – botus ir atitinkamą kiekį žvejybinių valčių. Ne kažin kas, bet darbas virte verda, vos tik prasidėjus sezonui ir papūtus palankesniam vėjui.

O palankaus vėjo prireikia tiek žiemą, tiek pavasarį, tiek ir kitais metų laikais. Nors šiais laikais pramoninė žvejyba tapo vos ne sezoninė, bet žvejai sezoną pradeda nuo rugsėjo 1 d. ir baigia balandžio 20 d. AB „Rusnės žvejys“ nariai plaukia botais į marias ir ten žvejoja pagal jiems paskirtas kvotas, kurios, deja, kasmet vis mažėja.

Štai jeigu šiemet žvejų įmonei mariose ir Nemune galima sugauti apie 36 t karšių, 3 t sterkų, 20% žiobrių nuo pagautos žuvies masės (kuojų pagavimo kiekis nelimituojamas), tai kitąmet sugauti šių žuvų bus leista mažiau. Laimė, kad vis dar lydekų, salačių, vėgėlių, kuojų, ungurių ir stintų (stintos – jūrinės žuvys, kurios pavasarį atplaukia į upių žemupius neršti) pagavimo kiekiai yra nelimituojami. Bet šias gudrias žuvis dar reikia pirma pagauti, kas vis rečiau sekasi. Be to, sugautų žuvų kiekis turi būti griežtai fiksuojamas. Vos tik ištraukia tinklą iš vandens, atsakingas asmuo privalo užregistruoti laimikį. Viskas surašoma į specialų žurnalą, kur žymima data, žvejybos vieta, kiekis bei pagautos žuvies rūšys. Pavasarį galima pagauti tik 25% viso leistino metinio limito.

Žvejybos plotai jau ne tokie, kaip seniau žuvų ūkyje. Lietuviai nebegali jau laisvai plaukti į kaimyninės Rusijos teritoriją, kur dažniau maitinasi didžiuma žuvies (Rusijos teritorijoje marios daug gilesnės). Nors mūsų bendrovės žvejai žvejoja po visą Lietuvos marių dalį, bet ne jie vieni tokie. Juk yra ir kitų bendrovių…

Žvejyba – tai ne tik romantiškas užsiėmimas, kaip daug kas mano, bet ir sunkus fizinis darbas visais metų laikais, reikalaujantis stiprios sveikatos, ištvermės ir atkaklumo. Žvejyba įvairiais metų laikais turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, žiemą kas keturi metrai tenka kirsti dviejų metrų ilgio eketes, kad, kišdami kartį, kurios gale pririšta virvė, žvejai galėtų pratraukti ir pastatyti tinklą. O po kelių dienų, pučiant lediniam vėjui, vėl iškirsti jau spėjusias užšalti eketes ir plikom rankom traukti bei greitai painioti apledėjusį sunkų tinklą. To nepadarius, tenka tinklą vėl murkdyti į vandenį, kad žuvis ir tinklas atitirptų.

Pavasario žvejyboje – savi ,,malonumai“. Šaltas polaidžio vanduo, drėgni ir skvarbūs pavasario vėjai, povandeninės srovės, vis užnešančios tinklus ant seklumų ir negailestingai juos supainiojančios. Tarp šaltų bangų plauko ledo lytys. O dar jeigu papūs piktas rytų vėjas – nebus žuvies tinkle. Pasitaiko atvejų, kai iš marių žvejys negrįžta.

Pagrindinė pirmoji pavasarinė žvejyba Nemune yra „stintmetis“. Tada jau yra sudaromos 6–7 žvejų komandos. 1–2 pasilieka krante ir laiko tinklo galą. O valtyje esantys 4 vyrai plaukia skersai upės ir užmeta tinklą. Tada skuba į krantą, kad užtrauktų tinklo galą ir padarytų vadinamą maišą. Stintos žvejojamos daugiausia naktį.

Nuo balandžio 20 d. iki rugsėjo 15 d. pramoninė žvejyba yra uždrausta, tad žvejai gali žvejoti tik statydami specialias gaudykles, kuriomis gaudo pūkius (pūgžlius). Tai menkavertė žuvis, kuri minta kitų žuvų ikrais. Kas dėl jų, tai čia jau linksmesnis žvejams dalykas, mat vyksta speciali marių melioracijos akcija, kurios metu stengiamasi kuo daugiau tų pūkių pagauti. Už kiekvieną dešimtį tonų pūkių yra sumokama pinigais arba karšio kvota padidinama viena tona.

Vasarą žvejai gaudo ungurius. Vienas iš gaudymo būdų yra kaproninė virvutė su tūkstančiu kabliukų, ant kurių užmautas naktinis sliekas arba gyva žuvelė. Unguriai gaudomi tik sutemus ir iki pradeda švisti.

Nuo liepos 15 d. versinė žvejyba leidžiama tik su stambiaakėmis gaudyklėmis, tačiau ne visos verslovės jas turi, nes tai pakankamai brangus žvejybos įrankis.

Smulkiau susipažinus su žvejyba, galima būtų pasakyti, kad ji – pelningas verslas. Tačiau taip lengvai nuspręsti negalima. Retas žvejys nesusimąsto, kai jo paklausi apie pelną. Dažniausiai pamąstęs, ištartų šiais laikais dažnai sutinkamą žodį – minimumas. Šio pasakymo visiškai užtenka, kad susidarytum nuomonę apie AB „Rusnės žvejys“ darbuotojų uždarbį ir sunkią jų duoną.

Pagal Petro Mišeikio (AB „Rusnės žvejys“) pasakojimą parengė Gediminas Čiuta, 9 klasė, Šilutės Vydūno gimnazija

© UAB Penki Kontinentai 2004. Visos teisės saugomos. Webmaster