Naujienos

Svetainė paleista:
2004 m. vasario 2d.

 

Sąrašas Ankstesnis

Zandras – Žvirgždas
Z, Ž

zándras (isl. sandur «smėlynas» iš sand «smėlis») – nuo ledyno tekėjusių vandenų suneštas smėlio bei žvyro plotas. Tipiški z. panašūs į vėduoklę. Jie dažniausiai šliejasi prie ledyno paliktų galinių morenų, bet kartais užpildo ir buvusius klonius bei duburius. Lietuvoje z. labiausiai paplitę šalies pietryčiuose.

zenìtas – aukščiausia kurio nors dangaus kūno padėtis dangaus sferoje. Pvz., sakoma: «Saulė dabar yra zenite».

žãliava – medžiaga, naudojama tolesnėje produkcijos gamyboje, pvz., mediena, metalo rūda, pienas, mėsa, linų pluoštas ir kt., iš kurių atitinkamai gali būti gaminama baldai, skarda, sviestas, kepsniai, audiniai ir kt.

žemãpelkė – pelkė, kurią daugiausiai maitina gruntiniai vandenys, be to, krituliai. Žemapelkėms būdingos gerai susiskaidžiusios durpės, tam tikri augalai: viksvos, asiūkliai ir kt. Lietuvoje ž. yra vyraujantis pelkių tipas: 71% visų pelkių ploto.

žemdirbỹstė / augalininkỹstė – žemės dirbimas: viena iš dviejų svarbiausių žemės ūkio šakų. Auginami kultūriniai (naudingi žmogui) augalai: → javai, → aliejiniai, → pluoštiniai, → cukriniai ir kiti.

Žẽmė – viena iš Saulės sistemos planetų. Ypatinga tuo, kad dėl palyginti palankių gamtos sąlygų tinka egzistuoti įvairioms gyvosioms būtybėms – kol kas vienintelėms patikimai žinomoms Ž. žmonijai.

geogrãfinis žemėlapis – sumažintas apibendrintas Žemės paviršiaus atvaizdas plokštumoje, padarytas pagal tam tikrus matematikos dėsnius. Žemėlapių gali būti įvairių pagal temas: klimato, augalijos, gyventojų (tautų, kalbų) ir kt. 

Žẽmės ašìgaliai / geogrãfiniai põliai – įsivaizduojamosios Žemės sukimosi ašies susikirtimo su Žemės paviršiumi taškai, kuriuose susieina Žemės dienovidiniai.

Žẽmės ašìs – įsivaizduojamoji linija, aplink kurią sukasi Žemė. Kerta Žemės paviršių → ašigaliuose. Ž. a. orientacija erdvėje po truputį kinta, dėl to keičiasi ir ašigalių padėtis.

 

Žẽmės branduolỹs – centrinė Žemės rutulio sfera, kurios vidutinio spindulio ilgis ~ 3 470 km, vidutinis gylis nuo Žemės paviršiaus – 2 900 km. Remdamiesi netiesioginiais tyrimais mokslininkai teigia, kad Ž. branduolyje vyrauja 5 000–6 000°C temperatūra bei geležies ir nikelio cheminiai elementai.

žẽmės drebėjimas – trumpalaikis Žemės plutos bei paviršiaus siūbavimas ir požeminiai smūgiai dėl staigaus Žemės gelmių uolienų masių judėjimo atsipalaiduojant potencinei energijai vadinamajame ž. d. židinyje. Ž. d. stiprumas apibūdinamas pagal Richterio arba Merkalio (Mercalli) skalę. Dažnai ž. d. sugriauna daug pastatų, pražudo žmonių (ypač epicentro rajone), pvz., 1906 San Fransisko (San Francisco) mieste JAV, 1988 Armėnijoje, 1995 m. Japonijoje, 2003 m. gegužės 23 d. Alžyro šiaurėje.

žẽmės fòndas – visa naudojama ir nenaudojama kurios nors šalies žemė: žemės ūkio naudmenos, miškai, keliai, vandenys, pelkės, užstatyta teritorija, nenaudojami plotai.

Žẽmės plutà – viršutinė kietoji Žemės rutulio sfera, sudaranti viršutinę litosferos dalį. 5–80 km storio. Žemyninės Ž. p. storis dažniausiai sudaro 35–40 km; vyrauja uolienos, turinčios daug kvarco. Vandenyninė (okeaninė) Ž. p. yra 5–8 km storio; joje daug bazaltinių uolienų. Viršutiniame Ž. p. sluoksnyje vyrauja įvairaus storio nuosėdinės uolienos.

žẽmės ūkis → bioprodukcinio ūkio šaka. Svarbiausios dvi ž. ū. šakos yra → žemdirbystė ir → gyvulininkystė.

žemýnas / kontineñtas – didesnė kaip keleto tūkstančių km² ploto sausumos dalis (Žemės plutos masyvas), supama jūrų ir vandenynų. Taip apibrėžti ž. pravartu dėl to, kad kai kurių šalių informacijos šaltiniuose, pvz., Kembridžo (Cambridge) enciklopedijoje Australija priskirta ne žemynų kategorijai, bet įrašyta į didžiausių pasaulyje salų lentelę: 1. Australija; 2. Grenlandija… Vadinasi, būtina bent apytiksliai nusakyti salos ir žemyno dydžių ribą. Be to, vartosenoje dažnai painiojamos ž. ir → pasaulio dalies sąvokos. Dėl to patogiausia būtų paskutinio neperspektyvaus termino atsisakyti ir vadinti ž. septynis sausumos plotus: Europą, Aziją, Australiją, Antarktidą, Afriką, Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką.

žemýninės sãlos – žemyninės kilmės (nuo žemynų atskilusios / tam tikrų procesų atskirtos) salos. Tokio proceso pavyzdys galėtų būti lėti Žemės plutos svyravimai, dėl kurių ilgainiui teritoriją, kadaise susijungusią su žemynu, nuo jo atskiria vanduo. Ž. s. yra didžiausios iš visų salų kilmės rūšių. Joms priskirtinos tokios didelės salos kaip Grenlandija, Kalimantanas, Madagaskaras, Britų salos (Britanija ir Airija bei mažesnės gretimos) ir kt.

žemýninis klìmatas – teritorijų, nutolusių nuo vandenynų ir jūrų, klimatas, kai nėra jų švelninančio poveikio arba jis menkas. Kartais ž. k. gali būti netoli vandenyno, jei atitinkamas sritis nuo jo skiria kalnai arba jei vėjai pučia iš sausumos į jūrą. Ž. k. ypač būdingas Eurazijos (Sibiras, Mongolija) ir Šiaurės Amerikos centrinėms sritims, kur ištisus metus vyrauja žemyninis oras. Pietų pusrutulyje ž. k. sričių kur kas mažiau. Būdingas aukštas atmosferos slėgis (ypač žiemą), šilta vasara ir šalta žiema su pastovia sniego danga ir palyginti nedideliu kritulių kiekiu. Temperatūros metinės amplitudės didelės ir auga tolstant į žemyno gilumą, kritulių ta kryptimi mažėja. Antai, Gobio dykumos metinė temperatūros amplitudė yra didžiausia pasaulyje: vasara oro t° iki +45°C, žiemą – iki –40°C.

žemýninis lẽdas – ledas, dengiantis didelius sausumos plotus išgaubtu lediniu skydu (didžiausias storis 3–4 km) ir kitais apledėjimo pavidalais. Didžiausius plotus užima Antarktidoje ir Grenlandijoje.

žemýno šlaĩtas / panúovolis – povandeninis šlaitas nuo → šelfo / atabrado į vandenyno arba ežero dugną. Būdingas didelis paviršiaus nuolydis (net iki 40°), didelis → reljefo suskaidymas (pakopos, povandeniniai → kanjonai). Žemės plutos sandara žemyninė.

žemumà – lyguma, iškilusi ne daugiau kaip 200 m virš jūros lygio (kai kuriose šalyse sutarta ž. vadinti iki 300 m aukščio lygumų plotus). Pvz., Vidurio↔Lietuvos ž., Pajūrio ž., Po ž. Dauguma ž. susidarė kaupiantis nuosėdoms (sąnašoms) tektoniškai pažemėjusiose teritorijose, pvz., Amazonės ž. Be to, ž. susidarė kylant horizontaliai sluoksniuotų uolienų jūros dugnui, pvz., Vakarų Sibiro ž., bei ilgai vykstant denudacijai, pvz., didžioji Šiaurės Amerikos šiaurinė dalis. Žẽmumos užima apie 1/3 sausumos ploto.

žemupỹs – žemutinė upės dalis pagal tėkmę. Antai, Nemuno žemupiu sutarta vadinti šios upės atkarpą nuo Neries žiočių Kaune iki Nemuno žiočių.

upės žiótys – vieta, kur upė įteka į kitą upę, ežerą, jūrą, arba vieta, kurioje upė visiškai išsenka, pvz., dingsta (sunyksta) dykumų smėlynuose, virsta požemine upe. Pvz., Kubango (Okavango) upės dalis virsta pelkėmis Kalahari vidinio nuotėkio srityje Afrikos pietuose. Upės žiotyse gali būti → delta, → estuarija, → ponoras.

žvejýba ir žuvininkỹstė (žuvìvaisa) – bioprodukcinio ūkio šaka, kurios pagrindinė produkcija – žuvys. Svarbi daugelio šalių – Islandijos, Norvegijos, Ispanijos, Japonijos, Kinijos, Peru, Angolos ir kt. – ūkio šaka. Dar → akvakultūra, → marikultūra.

žvirgždas – puri nuosėdinė uoliena, kurią sudaro vandens apzulintos įvairių mineralų ir sutrupintų uolienų 1–10 mm skersmens nuolaužos. Vertinga statybinė medžiaga.

© UAB Penki Kontinentai 2004. Visos teisės saugomos. Webmaster