Kodėl kai kurie mokslininkai nepatenkinti Nobelio premijų dalybomis?

NobelisMokslo pasaulyje nėra didesnio mokslininko nuopelnų pagerbimo nei Nobelio premija fiziologijos bei medicinos, chemijos arba fizikos srityje. Mokslininkai tas dienas, kuomet skelbiami laureatai, apsibraukia raudonai, o gruodžio 10 dieną tiesiogiai stebi apdovanojimų ceremoniją. Bet jeigu su mokslininkais pakalbėtumėte akis į akį, neretai išgirstumėte burbėjimą.

Taip, jie pritartų, kad Nobelio apdovanojimai yra puikus būdas sudominti žmones mokslinėmis temomis. Ir labai gerai, kad tokios premijos yra skiriamos. Bet šių apdovanojimų istorijoje būta daug klaidų, kuomet pamirštami žmonės, iš tiesų turėję būti įvardinti kaip laureatai. O patys didžiausi niurzgos skundžiasi, kad nepaisant premijos prestižo ir žiniasklaidos dėmesio, jų skyrimo būdas jokiu būdu neatitinka šiuolaikinio mokslinio pasaulio realijų. Tai kodėl gi (neskaitant pavydo) kai kurie mokslininkai nėra patenkinti Nobelių premijomis?

Viena iš priežasčių – kad komitetai dažnokai vėluoja pripažinti svarbius pasiekimus. Iš dinamito pasakiškus turtus susikrovęs magnatas Alfredas Nobelis, kuris šiuos apdovanojimus įsteigė 1895 metais, savo testamente nurodė, kad premija turi būti skirta už mokslinius darbus, atliktus per pastaruosius metus. Tačiau netrukus komisijos patirtis parodė, jog toks premijų skirstymas yra rizikingas, mat apdovanojimų susilaukė žmonės, kurių atradimais vėliau buvo suabejota. Taigi, atsargumas šioje situacijoje tikriausiai yra sveikintinas.

Bet kartais ir su atsargumu gali būti perlenkta lazda. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje žvaigždžių struktūrą aprašęs Subrahmanyanas Chandrasekharas apdovanojimo sulaukė tik 1983 metais. Be to, dėl komisijos atsargumo jos sprendimai retkarčiais būna keistoki. Štai Albertas Einšteinas už savo reliatyvumo teoriją niekada nebuvo apdovanotas Nobelio premija. Nors 1921 metais jam buvo skirta premija už fotoelektrinio efekto atradimą. Ir nors 1919 metais Arthuras Eddingtonas pateikė ganėtinai tvirtų reliatyvumo teorijos teisingumo įrodymų, ši teorija, sėkmingai išlaikiusi kiekvieną jai patikrinti skirtą testą, vis dar buvo vertinama kaip rizikinga ir sunkiai suprantama.

Kritikos nusipelno ir tradicija mokslinėse srityse apdovanojimą padalinti ne daugiau nei trims mokslininkams. Deja, moksle ne visuomet paprasta pasakyti kas yra labiausiai nusipelnęs vieno ar kito klausimo tyrėjas. Kad ir šiemet paskelbtieji fizikos premijos laureatai – vienas iš šiųmetinių fizikos „didvyrių“ yra Dr. Peteris Higgsas, prognozavęs, jog egzistuoja dabar jo vardu vadinama masę visai materijai suteikianti dalelė. Bet Dr. P. Higgsas buvo vos vienas iš gana solidaus būrio mokslininkų, išvysčiusių tokią teoriją. Mokslinius darbus, kuriuose dėstomos tos pačios idėjos, publikavimui pateikė dar dvi mokslininkų grupės: vienoje buvo antrasis šių metų Nobelio premijos laureatas François Englertas ir Robertas Broutas, o kitoje – Geraldas Guralnikas, Carlas Hagenas ir Tomas Kibble’as. Jų darbai buvo pateikti tam pačiam žurnalui, kaip ir P. Higgso, o skirtumas tarp pateikimo laiko buvo vos keli mėnesiai. Moksle neretai taip nutinka – nepriklausomos, atskirai dirbančios mokslininkų grupės tuo pačiu metu pasiūlo panašias idėjas. Šiuo atveju komitetas nusprendė pagerbti F. Englertą (R. Broutas pasimirė, taigi, negali būti apdovanotas), kuris mokslinį darbą publikavimui pateikė anksčiau nei P. Higgsas, tačiau jo darbe nebuvo aiškiai įvardinta dalelė. Tuo tarpu keliomis savaitėmis veliau savo darbą publikavę Dr. G. Guralnikas su kolegomis, nors ir parašė išsamesnį darbą, liko it musę kandę.

Trijų laureatų taisyklė taip pat skatina manyto, jog mokslą kuria nedidelis kiekis genijų, plušančių dramblio kaulo bokštuose. Galbūt kažkada iš tiesų panašiai ir buvo, tačiau šiais laikais taip tikrai nėra. Dr. P. Higgsas ir Dr. F. Englertas šiemet buvo pagerbti dėl to, kad jų prognozė apie Higgso bozoną praėjusiais metais buvo patvirtinta eksperimentiškai. Eksperimentus atliko Europos dalelių laboratorija CERN, kuriai priklauso didžiausias pasaulyje dalelių greitintuvas – Didysis hadronų greitintuvas (LHC).

LHC pastatymas kainavo milijardus eurų, su šiuo greitintuvu dirba tūkstančiai mokslininkų ir tūkstančiai technikų, kurie analizuoja duomenis ir prižiūri, kad dalelių srautai nesiliautų judėję greitintuvo tuneliu. Moksliniuose darbuose, kuriais paskelbta apie eksperimentinį bozono atradimą, bendraautorių sąrašai buvo ilgesni nei po šimtą autorių, rašo “The Economist”.

Be to, trupa ir sienos, skiriančios mokslo šakas vieną nuo kitos. Didžiuosiuose mokslo darbuose, kuriuos su sudėtinga aparatūra atlieka dešimtys mokslininkų, šiais laikais dažniausiai dalyvauja skirtingų disciplinų atstovai. Ir mokslui vis labiau specializuojantis, vis labiau krypstant į bendradarbiavimą, ši tendencija – jungtis skirtingų mokslo šakų atstovams – tik stiprėja.

Būta svarstymų, kad šiemet Nobelio komitetas ryšis sulaužyti dar vieną tradiciją – niekada neskirti mokslo premijų organizacijoms – ir už Higgso bozono atradimą apdovanos visą CERN laboratoriją. Praeityje jau būta atvejų, kai premijų teikimo taisyklių interpretacija keitėsi. Gali būti, kad ir vėl artėja laikas jas pakoreguoti.

Šaltinis: delfi

Share This Post

Rašyti komentarą