Netradiciniai (o gal tradiciniai?) pamokos metodai

Mokinių apklausos, moksliniai tyrimai rodo, kad mokiniams ypač nepatinka tradiciškai vedamos pamokos, nes toks dėstymas vienodas, nuobodus. Iki šiol labai daug mokytojų iš esmės stengiasi mokiniams suteikti kuo daugiau informacijos. Dabartinės mokymo programos sudaro galimybę taikyti naujoviškus metodus, kurie skatina mokinių savarankiškumą, loginį mąstymą, aktyvų dalyvavimą ugdymo procese. Šiandienos mokyklai turi rūpėti ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias.

GRUPINIS MOKYMO METODAS  /  SMEGENŲ ŠTURMAS („MINČIŲ LIETUS“)  /  TESTAI, ANKETOS  /  ŽMOGAUS PAŽINIMO METODAS  /  UŽMOKYKLINIŲ UŽDUOČIŲ METODAS  /  DISKUSIJA  /  INDIVIDUALŪS MOKYMO METODAI  /  EKSPERIMENTAS  /  ARGUMENTAI „UŽ“ IR „PRIEŠ“  /  „LEDLAUŽIS“  /  „MINČIŲ EŽYS“  /  PROJEKTO RENGIMAS  /  AKVARIUMAS  /  INTERVIU/ SITUACIJŲ ŽAIDIMAS

Ugdymo metodai yra ne mažiau reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys nei pats ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir gebėjimus renkasi tokius metodus, kurie padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus bei uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, tenka ieškoti kito ar permodeliuoti tą patį metodą. Tai pedagogo profesinio pasirengimo, jo pedagoginių pažiūrų bei takto reikalas.

Mokytojams, kurie nepasiruošę rinktis ir linkę remtis vienu geriausiai žinomu būdu, gresia pavojus tapti mirtinai nuobodžiais. Tyrimai rodo, kad didesnė mokymo būdų įvairovė sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, įtakoja mokymosi motyvaciją. Žiūrint mokytojo ir mokinio akimis, geriausia pamoka ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys – suradęs save.

Per pamoką turime ne tik mokyti, bet ir išmokyti, skatinti mokinį atrasti nauja, nežinoma, klysti ir taisyti savo klaidas. Bet kuriame mokymosi etape mokytojas siekia ne vieno, o daugiau tikslų. Todėl mokytojui nepakanka taikyti atskirus metodus; svarbu juos derinti.

Ne visi metodai mokymo požiūriu yra vienodai vertingi. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliau įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvacija, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti kitus. Kiekvieną mokymo metodą pritaikyti praktikoje galima labai įvairiai, net ir tada, kai mokymo medžiagos turinys yra maždaug toks pats.

Kas yra mokymo metodas?

Pagal N. R. Gage, D. C. Berliner, tai yra „pasikartojančių mokymo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“. O pasak S. Šalkauskio, „mokomasis metodas apskritai yra racionalaus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis“.

Mokytojų specifiniai veiksmai – tai jau praktinis taikymas. Pavyzdžiui, paskaitos veiksmai bus tokie: įžanga, turinio išdėstymas, aiškinimai, užbaigimas. Šių veiksmų visuma sudaro paskaitos metodą. Bendrosiose programose rašoma, kad „metodas – tai būdas, kuriuo mokytojas siekia komunikacijos – esminės pedagoginio akto sąlygos“.

Metodus galima sąlygiškai skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Netradiciniais metodais laikome tuos, kurie dar retai taikomi, bet yra reikšmingi šiuolaikinio ugdymo procese.

Bendrosiose programose rekomenduojama taikyti Šiuos metodus: diskusijas ir debatus, darbą grupėmis (komandomis), modeliavimą, „smegenų šturmą“, projektu rengimą, eksperimentą, interviu, anketinius tyrimus, dokumentų (įvairių informacijos šaltinių) analizę ir įvairiapusį apdorojimą, inscenizacijas, argumentų „už“ ir „prieš“, analizę ir kt.  Šį sąrašą dar galima pratęsti tokiais metodais kaip „ledlaužis“, „ežys“, „voratinklis“, „akvariumas“ ir kt. Išvardytų metodų sąrašas nėra baigtas, klasifikacija nėra griežta, ji įmanoma ir kitokia.

Naujų metodų dėka mokinys pasijunta asmenybe, atsiranda glaudesni ryšiai ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp pačių mokinių. Jie labiau jaučia atsakomybę, mokosi išsakyti savo nuomonę, įsiklausyti, formuojasi savarankiškas mąstymas.

Kiekvienas mokytojas ir mokinys yra saviti individai, nėra tokio vieno metodo, kuris visada ir visiems tiktų. Dėl to yra vertingi nauji būdai. Jie leidžia mums naujai spręsti problemas, paveikti mokinį, kurio neveikia tradiciniai būdai. Naujovės visada reikalauja daug pastangų. Naujovių įgyvendinimas gali būti nelengvas, sėkmė ateina ne iš karto, jeigu apskritai ateina. Norint padaryti ką nors nauja, visada reikia laiko ir  kantrybės – ir mokytojo, ir mokinių. Mokytojas kartu su mokiniu turi surasti jiems patogius, tinkamus mokymo ir mokymosi būdus.

1. GRUPINIS MOKYMO METODAS

Mokinių suskirstymas grupėmis, pateikiant įsisavinti mokomąją medžiagą yra mėginimas juos išmokyti. Tai nėra nauja idėja. Jos populiarumas siejamas su Rodžerio ir Deivido Džonsonų iš Minesotos universiteto darbo rezultatais. Džonsonai 1975 m. publikavo „Mokymasis drauge ir atskirai“, kur pateikė darbo grupėmis efektyvumo tyrimus. 375 studentų tyrimai parodė, kad dirbantys bendrose grupėse ir besivaržantys     tarpusavyje studentai išmoko daugiau negu tie, kurie mokėsi individualiai. Vėliau šie studentai mokėsi daug kruopščiau – gebėjo analizuoti, įtikinti, padaryti išvadas, spręsti problemas, pateikti ir įvertinti.

„Grupinis“ mokymas – mažos grupės problemų sprendimo struktūrinė forma, užtikrinanti skirtingų grupių panaudojimą, individualią atsakomybę, skatinanti pozityvią abipusę priklausomybę.

Kodėl grupinis mokymas yra sėkmingas?

Skaitymas, klausymas ir stebėjimai yra pasyvi mokymosi veikla, kuomet įsimenama mažiau nei 50 proc. medžiagos. Kai mokymąsi aptariame su kitais, įsimename 3/4 medžiagos, kai padedame kitiems – įsimename beveik viską, ko mokomės. Tai yra grupinio mokymosi esmė.

Grupių sudarymas. Grupės dydis – 3-4 žmonės, geriau – 4 žmonės. Iš 4 galima sudaryti dvi poras ir pasiekti efektyvios sąveikos. Žinoma, grupę gali sudaryti ir 4-6 žmonės.

Kai mokiniai vieni su kitais bendradarbiauja, o ne varžosi, tarp mokinių ir jų grupių sumažėja įvairių prieštaravimų, priešiškumo. Grupei, kurią sudaro 4-6 žmones, duodama užduotis ar paprašoma parengti projektą. Mokiniai paprastai pasidalina darbus, padeda vieni kitiems, giria ir kritikuoja vieni kitų pastangas, vertina, kiek kuris prisidėjo dirbant. Bendra patirtis padeda išsklaidyti išankstinį nepasitikėjimą, suformuoja palankią nuostatą. Skirstant mokinius į grupes, žiūrima, kad į kiekvieną patektų geresnių ir blogesnių mokinių, berniukų ir mergaičių. Mokiniai gali dirbti poromis, keisdamiesi vaidmenimis „mokytojas“ ir „mokinys“, „klausiantis“ ir „atsakantis“, ir ieškodami kitų būdų atlikti užduotims. Jie supranta, kad jų tikslas – ne tik atsakyti, bet ir suprasti problemą. Kai tikrinamos mokinių žinios, jie dirba kiekvienas atskirai, savarankiškai.

Įvertinant komandos darbą, yra apskaičiuojamas kiekvieno mokinio įrašas, t. y. nustatomas lyginant per paskutinį tikrinimą gautą jo įvertinimą su praeitų užsiėmimų vertinimų vidurkiu. Ši vertinimo sistema, parodanti kiekvieno mokinio įrašą, suteikia galimybę kiekvienam jų maksimaliai prisidėti prie bendro grupės rezultato; bet tik tuo atveju, kai mokinys labai stengiasi ir pavyzdingai atlieka užduotis.

Jei klasėje mokosi labai nevienodų sugebėjimų mokiniai arba dirbama su mokiniais, turinčiais fizinių trūkumų, galima taikyti individualaus darbo padedant komandai metodą. Sudaromos grupelės iš 4-5 nevienodo pažangumo mokinių. Kiekvienas pasirenka sau partnerį ir mokosi su juo pagal numatytą mokomąją medžiagą: skaito literatūrą, daro rašto darbus, atlieka testus. Po to drauge dirbantys mokimai pasikeičia atsakymų lapais ir įvertina kito rezultatus. Visą darbą įvertina tikrinti paskirtas mokinys. Šiuo atveju grupės nesivaržo tarpusavyje, o stengiasi viršyti savo ankstesnių vertinimų vidurkį.

Paprastai grupės sudaromos vienai temai nagrinėti. Sudarytos grupės nenori skilti, todėl kartais jos gali būti sudarytos vienam trimestrui ar pusmečiui, o gal net metams. Tokiose grupėse išugdomas mokinių priklausomumo jausmas. Užtenka grupėse dirbti po 15-20 minučių 2-3 kartus per savaitę. Grupinio mokymo metodą galima taikyti ne visose klasėse, ne kiekvienai mokinių grupei ir ne kiekvieno dalyko pamokose.

Mokytojas, norėdamas pasakyti, kad darbą grupėje laikas baigti, arba norėdamas kažką paaiškinti, pakelia ranką. Mokiniai žino apie šį sutartą ženklą, ir, pamatę iškeltą mokytojo ranką, turi baigti darbą ir pakelti savąją.

Pedagogui, taikančiam grupinio darbo metodą, daug problemų kelia nesugebantys bendrauti mokiniai. Vieni geriau jaučiasi dirbdami individualiai, kiti – suvokia, kad jiems nereikia grupės, treti – gerai jaučiasi besivaržydami tarpusavyje. Norėdamas, kad moksleiviai padėtų vieni kitiems, turi ieškoti patrauklių darbo formų.

Grupinio darbo metodas naudingas tuo, kad sudaro galimybę nuo komandinio administravimo pereiti prie humanitarinių mokymo ugdymo metodų. Mokiniai teigiamai vertina toki mokymo būdą, kuris yra stimuliuojantis, padedantis greičiau įsitraukti  į darbą ir geriau jį atlikti. Tai padeda ugdyti vaikų bendravimo įgūdžius, pratina planuoti darbą, vengti konfliktų, atlikti tam tikras funkcijas, objektyviai vertinti darbo rezultatus. Moksleivis yra pilnavertis mokymo proceso veikėjas, o ne tik ramus stebėtojas. Mokytojas gali pastebėti kiekvieną mokinį ir individualiai jam padėti. Grupės nariai vienas kitą padrąsina, padeda, stimuliuoja. Darbas grupėse veikia dvasine mokinio asmenybės raidą.

2. SMEGENŲ ŠTURMAS („MINČIŲ LIETUS“)

Šio mokymo būdo esmė – iš daugybės mokinių minčių (ir gerų, ir neapgalvotų, ir gal ne visai suprantamų) gauti naujų žinių, kūrybinių idėjų. Taikant jį, svarbu aiškiai nustatyti užduotį, laiką, tuoj pat trumpai rašyti, kas yra sakoma ir kaip sakoma; mokiniams argumentuoti nereikia, jei rašo tai, kas pirmiausia šauna į galvą.

Pavyzdžiui, mokinių komiteto nariai buvo suskirstyti į 3 darbo grupes. Per 7 minutes jie turėjo atsakyti į klausimus:

1. Kodėl dalis mokinių nenori mokytis?

2. Kodėl kai kurie palieka mokyklas, nebaigę jų?

3. Kokioje mokykloje norėtumėte mokytis?

Darbo grupėse išnagrinėjami atsakymai, apibendrinami.

Šis būdas taikomas, kai reikia greitai surinkti daug informacijos (ypač ruošiantis įvairiems užklasiniams, užmokykliniams renginiams). Jį galima sėkmingai taikyti ir kai kurių dalykų pamokose.

3. TESTAI, ANKETOS

Terminas testas „Tarptautinių žodžių žodyne“ apibrėžiamas taip: „Standartinės formos užduotys, pagal kurias atliekami bandymai žmogaus politiniam išsilavinimui, specialiems sugebėjimams, valios savybėms ir kitoms jo asmenybės pusėms nustatyti“.

Programuoto mokymo sistemoje jis vartojamas tokia reikšme: testas – tai klausimas arba uždavinys su tam tikru būdu prie jo pateiktais galimais atsakymais mokinių žinioms iš bet kurio mokomojo dalyko tikrinti.

Testai yra standartiniai ir nestandartiniai. Standartiniai testai yra dviejų rūšių: gabumų ir mokymosi rezultatų. Gali būti testuojamas vienas mokinys (individualus) arba grupė (grupinis).

Testų sudarymas yra kūrybinis darbas. Jų kokybė priklauso nuo keleto reikalavimų:

1. teste neturi būti absurdiškų atsakymų, tarp teisingų ir maskuojančių atsakymų turi būti loginis ryšys, panašumas;
2. testuose atsakymų negali būti mažiau kaip 2 ir daugiau kaip 5;
3. labai svarbu atsižvelgti į mokinių amžių, sugebėjimus, klausimų sudėtingumą, skirto laiko limitą.

Mokiniams reikia paaiškinti, kaip atlikti testą: kokios yra atsakymo į klausimus taisyklės, kokia forma, kokie klausimų tipai, kiek skiriama laiko.

4. ŽMOGAUS PAŽINIMO METODAS

Valdorfo pedagogai teigia, kad mokymo ir auklėjimo esmė – tai, kas vyksta mokytojo ir mokinių sielose. Išmokus suprasti atskirą žmogų, galėsime suvokti subtilius žmonijos dvasinius ryšius; tobulinti juos. Tad vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – išsiaiškinti savųjų mokinių temperamentus. Tada pagal charakterius klasėje susodinti grupėmis (vaikams to neįtariant). Tai labai patiks melancholikams – jie vieni kitiems neįkyrės. Plepieji sangvinikai ir peštukai cholerikai, veikiami nuolatinės tarpusavio konfrontacijos, turės puikią progą „gludinti“ charakterių nelygumus. Flegmatikai taip įkyrės vieni kitiems, kad norom nenorom pagyvės.

Labai svarbu ir mokytojo temperamentas. Jam reikia taikytis. Visų vaikų akys į jį

nukreiptos, visus veikia mokytojo artumas. Ne žinios – bendravimo menas, dvasios

lobiai yra pedagogikos ir didaktikos viršukalnė. Pažindamas save ir vaikus, mokytojas,

kaip geras aktorius, turėtų būti toks gyvas, vaizdus ir nuolat besikeičiantis, kad sangvinikas vos spėtų sekti paskui jį; toks užjaučiantis, viską suprantantis, nuoširdus, kad melancholikas pamirštų amžinas savąsias negandas;  toks dramatiškas, kad „pagautų” choleriką ir prikaustytų dėmesį dėstomam dalykui.

Mokytojas neturi pamiršti, kad jo sėkmės paslaptis – veikti ne prieš vaiko temperamentą, o kartu su juo. Nereikia stengtis nugalėti ar palaužti sudėtingą charakterį.

Mokytojas turi mokėti reikiamu momentu pasirodyti:

1. flegmatikui – abejingas, bet audringai išgyvenantis savyje;
2. cholerikui – susijaudinęs, bet išlaikąs didingą vidinę ramybę;
3. sangvinikui – susidomėjęs, sujaudintas, bet gebąs susikaupti, susitvardyti;
4. melancholikui – kenčiąs, bet gyvenimo sunkumus bei negandas gebąs įveikti humoru ir vidine energija.

Išmokti šito – vadinasi, – įvaldyti pedagogikos meną.

5. UŽMOKYKLINIŲUŽDUOČIŲ METODAS

Tai metodas, įgalinantis pamoką vesti ne įprastinėje klasės ar kabineto aplinkoje, o už jos ribų. Metodo tikslas – mokymo žinias pajusti realiame gyvenime, patirtį mažos grupės solidarumo jausmą, ugdyti poreikį tyrinėti aplinką, kūrybingumą.

Klasėje, žinoma, galima papasakoti vaikams apie apylinkės ežerą. Bet visai kitoks  poveikis bus, jei nuvyksim su vaikais prie konkretaus ežero; mokiniai ranka palies vandenį ir pajus švelnumą, šilumą (ar šaltį), sužinos apie ežero kilmę, augmeniją, gyvūniją, pritaikymą poilsiui, pasigrožės aplinkos vaizdais (svarbu ir paros laikas).

Ruoštis pamokai, kurioje taikysime užmokyklinių užduočių metodą, reikia iš anksto. Metodas tinka integruotam mokymui, tad reikėtų bendradarbiauti su kitų dalykų mokytojais ar numatytą išvyką (ekskursiją) vesti keliems pedagogams kartu.

Tarkim, pamokos tema – Saugomos teritorijos. Mokiniai suskirstomi grupelėmis, joms pateikiamos konkrečios užduotys: aptarti geografinę padėtį; apibūdinti florą, fauną; išsiaiškinti parko įkūrimo istoriją (gal yra sąsajų su istoriniais įvykiais); jei yra architektūros ar istorijos paminklų, kuo daugiau sužinoti apie juos, pamąstyti apie juos, pasvarstyti  apie parko reikšmę mūsų kultūrai, poilsiui. Beveik visada galėsime prisiminti padavimą, tinkančia legendą ar eilėraščio posmą, pasigrožėti dailininko ar liaudies meistro kūriniu, kartais pasiklausyti muzikos kūrinio ar kartu padainuoti. Jei leidžia galimybės, parke galima pabėgioti, pasimokyti taisyklingo kvėpavimo, pažaisti įvairius žaidimus, išsimaudyti šalia esančiame vandens telkinyje…

Tai, ką patyrė ir sužiojo, vaikai pasakos, aprašys referatuose, nupieš, sukurs įvairius modelius. Kas nors gal sukurs literatūrinį vaizdelį, eilėraštį, miniatiūrą, muzikos etiudą, inscenizuos įdomiausius pamokos–išvykos epizodus.

Metodo reikšmė ta, kad jis atveria plačias integruoto mokymo galimybes, kiekvieną moksleivį įtraukia į aktyvią mokslinę–tiriamąją veiklą, ugdo kūrybingumą, padeda pajusti grupinio darbo privalumus.

6. DISKUSIJA

Tai toks metodas, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje: vienas gali paklausti, kitas  jam atsakyti. Mokytojas paprastai stebi visą tą sąveiką, netiesiogiai jai vadovaudamas, rodydamas iniciatyvą, reziumuodamas, spręsdamas ginčus. Diskusija ugdo sugebėjimą kritiškai mąstyti, skatina mokytis pagrįsti savo nuomonę faktais, apibrėžimais, sąvokomis ir dėsniais, moko diskutuoti. Tik diskutuojant galima išmokti išklausyti kitą,   įvertinti jo argumentus, aiškiai suformuluoti savo požiūrį, susitelkti ties svarbia problema ir nepasiduoti emocijoms.

Paprastai diskutuojama mažose 3-7 mokinių grupelėse, kad galėtų pasireikšti kiekvienas mokinys. Mažose grupėse greičiau prieinama prie tam tikrų išvadų, rezultatų. Tada grupės atstovas visas idėjas perteikia visai klasei. Diskusijos keičia mokinių nuostatas ir elgesį. Jų dalyviai, imdamiesi ginti tam tikrą nuomonę, viešai   įsipareigoja ir atitinkamai elgtis.

Mokymo diskusijų metodo sėkmė priklauso ir nuo mokytojo asmenybės, jo temperamento. Jei jam nepriimtina, kad diskusija vyksta nelabai planingai, kad ne visada paisoma logikos, nukrypstama nuo temos, tai šis metodas jam veikiausiai netinka. Mokytojas turi sugebėti sekti diskusiją, nepamesdamas minties gijos tiesos vingiais ir peršokimais, nepamiršdamas svarbiausių argumentų, neprarasdamas kantrybės net ir tada, kai ją išlaikyti būna itin nelengva. Jis turi išgirsti mokinių padrikai išsakytas svarbias mintis, išryškinti ir susisteminti tai, kas susiję su sprendžiama problema.

Šis mokymo būdas yra susijęs su atradimo metodu: mokiniai turi patys suformuluoti savo idėjas, principus ir sprendimus, o ne perimti juos iš mokytojo ar vadovėlio. Diskusija gerai padeda pritaikyti mokinių įgytas žinias naujiems dalykams suprasti ar naujiems įgūdžiams susidaryti.

Diskusijų metodas lavina iškalbą. Diskutuodami mokiniai mokosi aiškiai reikšti savo mintis, taisyklingai tarti žodžius ir logiškai jungti juos į sakinius, gramatiškai ir įdomiai kalbėti. Grupinėje diskusijoje mokiniai gali išbandyti savo iškalbingumą, o klausydamiesi, kaip kalba kiti, gali geriau pajusti, kaip tobulinti savo pačių kalbą.

Jei diskusijoje svarstomi klausimai, kuriais visų toje srityje nusimanančių žmonių nuomonės sutampa, tada mokytojo uždavinys – sudaryti sąlygas mokiniams patiems prieiti prie išvadų. Per diskusiją mokiniai savarankiškai randa teisingą sprendimą.

Diskusija – tai forumas, kuriame mokiniai mokosi aiškiai ir tiksliai reikšti mintis, įvairiai pateikti pačią idėją, kritikuoti, vertinti ir palaipsniui artėti prie teisingo sprendimo.

Diskusijų metodas ypač tinka tais atvejais, kai svarstomu klausimu nesutaria tos srities žinovai. Prieštaringų temų nagrinėjimo tikslas nėra rasti teisingą klausimo sprendimą. Diskusijos turi mokymosi motyvus diegiantį poveikį, kuris yra pagrįstas pažintiniu smalsumu, moko atsispirti kito asmens loginiam ir informaciniam spaudimui, padeda mokiniui geriau įvertinti savo mąstymo logiką, žinias ir pažiūras. Nuomonių susikirtimas skatina ieškoti naujos informacijos, keisti mąstyseną ir iš naujo spręsti ginčą, padeda rasti geresnius pažintinius ir moralinius argumentus.

Numačius temą – būtina ją pagrįsti. Tokį pagrindą paprastai duoda tam tikros literatūros skaitymas, filmo ar televizijos programos stebėjimas, surengta išvyka į tam tikrą vietą ir kt. Mokytojas padeda mokiniams surinkti diskusijai reikalingą medžiagą.

Mokinių darbui per diskusiją yra svarbu ir kaip jie susėdę. Nors ir kaip susėdę grupės nariai dažniau bendrauja, kai yra tiesioginių žvilgsnių sąlytis. Užduotis atlieka greičiau tie mokiniai, kurie sėdi už stalų vieni prieš kitus. Aplinka, kur nėra aiškaus centro, kur galimas didesnis pačių mokinių žvilgsnių sąlytis, labiau skatina diskutuoti.

Kuo daugiau diskusijos metu kalba mokytojas, tuo mažiau kalba mokiniai – todėl geriau mokytojui labai aktyviai nesireikšti. Mokytojas nors ir tylomis, žymisi pastabas, seka, analizuoja ir vertina diskusiją, jos logiką, žiūri, kad nebūtų nukrypta nuo pasirinktos temos, kad nuomonės būtų pagrįstos faktais. Jei diskusijos dalyviai pradeda painiotis ar nukrypsta nuo temos, , ima kalbėti, pabando grąžinti diskusiją.

Dirbdami diskusijų metodu, turime stebėti, kad nemažėtų diskusijos mokomoji vertė, kad koks vienas mokinys itin logiškai mąstantis mokinys nepasiduotų grupės spaudimui, būtina skatinti visus mokinius įsitraukti į diskusiją.

7. INDIVIDUALŪS MOKYMO METODAI

Jie leidžia atsižvelgti į individualias mokinių skirtybes ir mokyti juos dirbti savarankiškai. Vienas iš pagrindinių mokymo tikslų yra išmokyti mokinius ir baigus mokyklą toliau mokytis. Vadinasi, mokykloje reikia sudaryti galimybę savarankiškai mokytis visiems.

Įprastinėje klasėje mokinių intelektas ir pažangumas yra labai nevienodi. Tačiau vieni mokiniai gali išmokti greičiau, o kiti lėčiau. Vieni mokosi savarankiškai, o kiti mokytojui padedant. Užduotys, kurios tinka vieniems mokiniams, netinka kitiems. Pirmasis žingsnis į individualų mokymą būtų mokinių suskirstymas į grupes pagal gabumus. Jie galėtų dirbti kartu su kitais panašių gabumų ir pažangumo mokiniais. Tokių

gabumų mokinių mokymas yra efektyvesnis.

Individualus mokymas ne tik padeda mokiniams siekti bendrų mokymo tikslų, bet ir moko savarankiškai dirbti ir mokytis. Jiems reikia sudaryti sąlygas patiems tyrinėti ir daryti savo išvadas. Mokydamiesi savarankiškai, jie imasi didesnės atsakomybės už savo mokymąsi. Mokinys gali mokytis pagal individualią mokslo ir praktinių darbų programą (mokymasis sau vadovaujant). Mokytojas pateikia mokiniui tikslus ir mokomąją medžiagą, vertina jo darbą, tačiau mažiau kontroliuoja mokinio darbo laiką, jo pamokų lankomumą.

Namų darbai – individualios savarankiškos studijos namuose. Jie yra efektyvūs, jei tie darbai nėra per sunkūs ir nereikalauja naujų įgūdžių, kurių mokinys dar nėra įgijęs. Jie yra naudingi, nes padeda susidaryti mokymosi įgūdžiams. Ypač naudinga, jei tie darbai yra pakankamai lengvi, nenuobodūs, ir mokiniai jaučia pasitenkinimą juos atlikę.

Kiekvienam mokytojui sveikas protas pasakys, kada yra per daug. Vienas iš savarankiško mokymosi organizavimo būdų yra sutarties sudarymas.

Mokytojas ir mokinys parašo sutartį, kurioje nurodoma:

1. kas turi būti išmokta,
2. kaip mokinys parodys savo darbo rezultatus,
3. kokiais šaltiniais mokinys turi naudotis, kad įvykdytų sutartį,
4. kokios užduotys ir kokia eile turi būti atliktos,
5. darbo grafikas,
6. kokios naujo pobūdžio veiklos reikės imtis.

Savarankiško mokymosi sėkmė prikiauso nuo to, ar tinkamai pasirinktas savarankiškumo laipsnis. Mokytojas gali gana primygtinai stebėti mokinį ir jam vadovauti. Kiek didesnis savarankiškumo laipsnis, kai mokytojas kartu su mokiniu suplanuoja pastarojo darbą, ir po to mokinys yra mažai prižiūrimas ir koreguojamas.           Gali būti ir taip: mokinys dirba beveik visiškai savarankiškai; jis iškelia, pasirenka problemas, planuoja savo veiksmus ir tik padaręs darbą, pateikia mokytojui galutinius rezultatus.

Koks savarankiškumo laipsnis yra tinkamiausias, priklauso nuo mokinio subrendimo. Savarankiškai besimokantiems mokiniams būtina nurodyti, kaip mokytis ir į ką daugiausia kreipti dėmesį (į faktus, ar idėjų, teiginių sistemą). Mokytojo pokalbiai su savarankiškai dirbančiais mokiniais turi būti lankstūs; reikia stengtis, jog per pokalbį mokiniai pasisakytų savo abejones, iškeltų problemas. Sutartis gali būti sudaroma 1 dienai (netgi namų darbų atlikimui), temai, skyriui, trimestrui, semestrui. Tam, kad stiprėtų pradinės ir vidurinės mokyklos mokinių motyvacija, mokiniui augant turi didėti sutartyje nurodomo darbo apimtis, ilgėti laikas. Yra įrodyta, kad sutartys daro mokymąsi produktyvesnį, didina mokinių kruopštumą, gerina darbo įgūdžius, socialinį elgesį.

Ne kiekvienas mokinys labai džiaugiasi savarankišku darbu, bet ir ne kiekvienam sekasi mokytis tradiciniais būdais.

Yra trejopos savarankiškumo galimybės – mokymasis vadovaujant mokytojui bendras planavimas, individualus darbas. Su mokymosi vadovaujant mokytojui lygmens mokiniais reikia praleisti daug laiko, padėti jiems apibrėžti problemas, susiplanuoti darbą, surasti šaltinius ir laiku įvykdyti užduotį.

Bendro planavimo lygmens mokiniai gali patys vadovauti, save kontroliuoti, bet tam tikrais momentais jiems dirbant gali būti reikalinga pagalba. Todėl reikia juos pagloboti, pasekti ar jie daro pažangą, pasiūlyti pagalbą jei reikės ir tą pagalbą nutraukti, kai jos bus gana.

Mokiniai, kurie patys gali apibrėžti darbo temą, sugeba daryti sprendimus susirasti šaltinius ir laiku atlikti užduotį, mokosi pagal individualaus darbo principus.

Šio lygmens mokiniai sugeba dirbti savarankiškai ir efektyviais būdais pasiekti gerų mokslo rezultatų. Mokytojo vaidmuo – skatinti, vertinti, išklausyti, būti ir vadovu, ir kolega. Mes turime padėti mokiniams pereiti nuo mokymosi vadovaujant mokytojui prie bendro planavimo ir nuo bendro planavimo prie individualaus darbo.

Repetitoriaus darbas su mokiniu – individualaus mokymo metodas. Šiuo metodu galima padėti bet kurio amžiaus mokiniams. Kartais repetitoriavimo tikslas yra tiek pat ar net daugiau padėti pačiam repetitoriui, kaip ir jo mokiniui. Tai reiškia, kad repetitorius ne tik kad padeda globotiniui, bet dažnai jo darbas padidina jo paties savigarbą ir išmanymą. Kontaktas, bendras darbas su gerbiamu, vertinamu repetitoriumi gali suteikti jo globojamam mokiniui gelbstinčios šilumos. Šaunu, kai repetitorius mokinį pagiria, padrąsina, darbas būna neilgas, mokinys nepavargsta jam neatsibosta, randa laiko pažaisti.

Repetitoriaus darbo nauda yra didelė ne tik globotiniui, bet ir pačiam repetitoriui. Tyrimai rodo, kad mokinių, kurie skaito tam, kad pasiruoštų mokyti kitus balai būna žymiai aukštesni, negu tų, kurie skaito tam, kad tik patys išmoktų. Jie ne tik geriau suvokia turinį, bet geresni būna ir jų bendrieji rezultatai. Naudą duoda ne tik ruošimasis dirbti repetitoriumi, bet ir pats repetitoriaus darbas. Taigi bendraamžių mokymas yra labai naudingas, gali pagerinti įvairaus amžiaus mokimų mokslo rezultatus.

8. EKSPERIMENTAS

Pasaulyje visa kinta ir visa susiję, ypač tai būdinga geografijai. Eksperimento metu ir nustatome, kuris kintamasis nuo ko ir kaip priklauso, t. y. atrandame gamtoje egzistuojantį ryšį, dėsnį.

Platesnis eksperimento metodo taikymas padėtų mokiniams:

1. išsiugdyti sisteminius mokslinio tyrimo darbo įgūdžius (išmokti savarankiškai naudotis papildoma literatūra, apdoroti ir analizuoti stebėjimų duomenis, apibendrinti gautus rezultatus);
2. mokytis laisvai protauti: suprasti idėjas ir koncepcijas; jomis, pastebėjimais ir eksperimentais remiantis daryti logiškas išvadas ir logiškus sprendimus;
3. suprasti supančio pasaulio sudėtingumą ir harmoniją, patirti pažinimo džiaugsmą.

Labai svarbu gerai pasiruošti eksperimentui. Turima mintyje ne tik materialiniai ištekliai – medžiagos, indai, prietaisai ir kt. Reikia gerai apgalvoti eksperimento eigą, aiškiai suformuluoti eksperimento tikslą, paaiškinti reiškinio stebėjimo metodiką. Be šito sudėtingesnio eksperimento metu mokiniai gali tik suvokti, kad kažkas vyksta, bet nesuprasti, kas ir kodėl vyksta.

Eksperimentas mokiniams turi tapti atradimu, o ne mokytojo ar knygos pateikto teiginio patikrinimu. Vieną kitą kartą įsitikinus, kad mokytojas buvo teisus mokiniams nebeliks „intrigos”.

9.  ARGUMENTAI „UŽ“ IR „PRIEŠ“

Argumentų „už“ ir „prieš“ metodas padeda šiuolaikiniam mokiniui suvokti dialogo ir diskusijos etiką. Diskusijos turinys – objekto išskyrimas, požiūrių reiškimo būdai ir minties plėtotė, nuomonių pagrindimas (argumentavimas) ir priešprieša (kontrargumentai), apibendrinimas. Šis metodas padeda išmokyti kalbėti pagrįstai ir argumentuotai, ugdo kritinį mąstymą, logiką.

Taikant šį metodą, labai svarbu parinkti aktualią, galinčią sukelti įvairių minčių temą. Būtina numatyti pasiruošimo ir pasisakymų trukmę, apgalvoti galimybes išsisakyti kiekvienam ar bent daugumai. Galimi įvairūs variantai: ruošiamasi namuose arba klasėje, raštu arba žodžiu, pateikiami savi argumentai arba išrinkti iš literatūros.

Taip pat svarbu apgalvoti darbo apibūdinimą, kuriame, svarstant kai kurias temas, tiktų ir statistikos elementai.

Taikant metodą „argumentai už“ ir „argumentai prieš“, galima (atsisakius tradicinės apklausos) sužinoti, kaip mokinys suvokia vieną ar kitą temą. Metodas teikia galimybių žinių integracijai.

10. „LEDLAUŽIS“

Mokymo ir mokymosi sėkmę lemia geras mokinių ir mokytojų bendravimas bei bedradarbiavimas, pagrįstas abipuse pagarba, meile, atvirumu, supratimu „ledlaužio“ metodas laužo nepasitikėjimo, priešiškumo bei nepasitenkinimo ledus, sudaro tokias situacijas, kuriose vaikas jaučiasi saugiai, gali išreikšti save, įgyti pasitikėjimą.

Įvairus bendravimo ir orientaciniai žaidimai. „Ledlaužio“ metodas tinka įvairių dalykų pamokoms, dėstant įvadines pamokas, susipažįstant su mokiniais ir t.t. Pvz., mokiniai pasirenka savo arba grupės pavadinimą ir priklausomai nuo dėstomo dalyko paaiškina, kodėl pasirinko būtent tą pavadinimą. Tai situacijos, kai mokiniai laisvai reiškia savo mintis, kiekvienas suvokia, ką jaučia kitas, girdi, išklauso. Tokia pamoka –  stimulas tolesniam darbui.

„Gimtadienio eilė“ – nekalbėdami sustoja į eilę pagal gimimo datas, mėnesius, dienas. Mokiniai susiduria su nenumatytais sunkumais, patiria bendravimo įtampą, suvokia kaip sunku neįprastomis aplinkybėmis (atimta teisė kalbėtis). Mokytojas stebi kaip mokiniai atlieka užduotį, ir paskui aptaria. Kiekvienas pasakoja, ką jis jautė ar sugebėjo atlikti užduotį.

„Ledlaužio“ situacijos taikymas ugdymo procese turi būti kūrybiškas. Pvz., žaidimas „Neregys“ tiks ir literatūros, ir geografijos, ir etikos pamokoms. „Neregį“ (vaiką su užrištomis akimis) veda kitas. Jiems reikia nugalėti įvairias kliūtis: lipti, apeiti, pasilenkti ir pan. Viskas priklauso nuo draugo: ar „neregys“ pasitikėjo draugu ar ne, ką jis patyrė, jautė ir pan. Žaidimą reikia aptarti. Išvada: žmogaus gyvenime daug lemia

šalia esantis draugas…

11. „MINČIŲ EŽYS“

Tikslas – išsiaiškinti ir  taikyti mokinių žinias prieš naujų sąvokų pateikimą. Mokiniai verčiami mąstyti, savo teiginius pagrįsti argumentais, įvairiais faktais; mokosi laisvai reikšti mintis, diskutuoti… „Ežio“ metodas ypač tinkamas geografijos, fizikos, chemijos pamokoms.

Dirbti mokiniai gali ir individualiai, ir grupėmis.

Mokytojas lentoje nubrėžia patį „ežį“ – sąvoką ir 1–2 pagrindinius „spyglius” – klausimus mokiniams. Kiekvienam naujam atsakymui mokiniai brėžia naujus spyglius ir mąsto toliau… Gali pateikti ir neteisingų mokslo nepagrįstų atsakymų. Būtinai reikia aptarti, gali kilti diskusijos.

Žaisdami „minčių ežį“, mokiniai geriau supranta sąvokas, gali išreikšti save, atskleisti ir praturtinti intelektą, mąstyti apie mokslo laimėjimus, jų reikšmę ir praktinį taikymą. Išryškėja mokinių sugebėjimai.

12. PROJEKTO RENGIMAS

Tai itin reikšmingas metodas. Mūsų tikslas – paruošti mokinius gyvenimui, išmokyti žinias taikyti praktikoje. Projektą siūlome ruošti pagal užsieniečių lektorių pateiktą schemą:

1. Problemos iškėlimas ir įvardijimas.
2. Kontekstas. Tai su problema susijusių faktų nustatymas. Kas nuveikta sprendžiant problemas? Kaip tie pasiūlymai dera prie mokyklos plano?
3. Tikslai. Tai ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų formulavimas. Jie sudaro įvertinimo pagrindą.
4. Grupės analizė. Kas būdinga jūsų grupei? Kiek žmonių?
5. Metodologija. Tai aprašymas to, kaip ruošiatės veikti, kaip ruošiatės pasiekti norimo rezultato. Kokios konkrečios veiklos imatės? Kokie žingsniai joje. Laiko apibrėžimas – kiek laiko užims?
6. Šaltiniai. Nurodykite Šaltinius, kuriais remiatės. Suformuokite biudžetą, į kurį įeina šie elementai: a) žmogiški resursai, b) materialiniai resursai, c) administraciniai, vykdomieji (eksploataciniai).
7. Bendradarbiavimas su mokykla. Kaip mokykla padeda? Įterpkite finansinius ir kitus pagalbos momentus (įsipareigojimus, pažadus, perdavimus).
8. Įvertinimas. Kaip galite įvertinti šio projekto sėkmę pagal rezultatus, kuriuos nurodėte?
9. Ataskaita. Ji turi atspindėti jūsų projekto rezultatų įvertinimą ir žingsnius, kurių ruošiatės imtis ateityje.

Mokinių kūrybiškumui nėra ribų, jie puikiai susidoroja su šiomis užduotimis. Paruošus projektus, sukuriamos programos, ir prasideda konkreti veikla, bet pamokoje mes galime tik išmokyti ruošti projektus. Mokiniai pajėgūs ir knygas parengti, tik būtina sužadinti jų susidomėjimą, o tada jau sąstingis ir ledai pajudės su neįtikėtina jėga.

Mokytojai atlieka tik konsultanto vaidmenį, tikrina medžiagą. Mokiniai vieni kitus konsultuoja. Jie renkasi į mokyklą ir susiskirstę atitinkamomis grupėmis dirba kasdien po pamokų. Jie teigia, kad tos konsultacijos jiems labai padeda. Konsultanto vaidmenį atlieka tas mokinys, kuris tą dalyką geriausiai moka.

13. AKVARIUMAS

Šis metodas kilo iš nuveiktų darbų aptarimo, t.y. kas teigiama ir kas kritikuotina, kas naujo, kiek             naudingas buvo dienos darbas. Į „akvariumą kviečiami šie žmonės: lektorius, ministerijos atstovas, kursų vadovas, švietimo sk. vedėjas, direktorius, mokytojas.

Taisyklės tokios: kalba tik „akvariumo” dalyviai, o „akvariumui“ nepriklausantys neturi teisės replikuoti ir ginčytis.

Pabaigus temą ar skyrių, galima aptarti tokiu pat principu kaip minėta anksčiau. Mokiniams neturi būti pateikiami klausimai. Jiems paaiškinama, kad tema išeita, ir jie turi padaryti išvadas, išsakyti savo nuomonę, iškelti problemas. Ką duos šio metodo taikymas? Į „akvariumą“ kaskart kviečiami vis nauji mokiniai, tokiu būdu savo nuomonę išsakys ne tik aktyviausi moksleiviai, bet ir pasyvieji. Šis metodas padės pasiekti šių tikslų:

1. Aktyvinti darbą pamokoje, padaryti jį aktyvesnį ir prasmingesnį.

2. Ugdyti savarankišką ir kritišką mąstymą, vertinimą.

3. Ugdyti mokėjimą įžvelgti problemas, jų sprendimo galimybes.

4. Šalinti komunikacijos baimę, ugdyti kalbinę raišką (mokytis oratoriaus meno).

5. Ugdyti sugebėjimą klausytis (pagarba kalbančiajam, pakantumas kito

nuomonei).

6. Padėti suvokti vartojamų metodų esmę ir jų panaudojimo tikslingumą.

14. INTERVIU

Šis metodas ypač didelės reikšmės turi šnekamajai kalbai ugdyti. Pvz., po išeiginių dienų, švenčių, ekskursijos vedama „mini konferencija“. Mokiniai pasakoja, kur buvo, ką veikė, ką matė. Kiti klauso ir užduoda klausimus. Mokant mandagaus elgesio, interviu metodu mokoma pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti. Aiškinamasi, kaip mandagiai užkalbinti svetimą žmogų, šeimos narį.

Pokalbį vaikai užrašo ant lapelių. Klausimus – viena spalva, atsakymus – kita. Pabaigoje – „Ačiū už interviu“.

15. SITUACIJŲ ŽAIDIMAS

Tikslas – mokyti vaikus kritiškai vertinti dabartinę gyvenimo situaciją, iškelti problemas (buitines, globalines, politines ir pan.) ir rasti būdus sėkmingam jų sprendimui. Ugdomas vaikų savarankiškumas ir atsakomybė realiai sprendžiant įvairias gyvenimo situacijas. Šis metodas taikomas visų dalykų (ypač geografijos, istorijos,

etikos, literatūros) pamokose.

Mokytojas ir mokiniai gerai apmąsto situacijos žaidimą:

1. Dabartinės situacijos analizė (įvairiais aspektais).
2. Problemos iškėlimas, jos formulavimas.
   1. Galimi problemos sprendimo būdai – ieškoma optimalesnių, ekonomiškesnių, racionalesnių…
3. Problemos sprendimo eiga (priklausys nuo daugelio faktų).
4. Projekto pristatymas ir gynimas.

Situacijų žaidimą galima organizuoti grupėmis ir individualiai. Svarbu paruošti priemones, literatūrą, aplinką. Būtina numatyti papildomą medžiagą, informacijos šaltinius, pasinaudoti kompiuteriais ir pan.

Mokiniai paruošia idėjų paketą, t.y. realius problemos sprendimo kelius. Gali paruošti diagramas, lenteles, schemas ir pan. Mokiniai pristato savo projektą ir gina jį. Kiti mokiniai argumentuotai teigia arba neigia projekto idėjas.

Reikėtų nepamiršti, kad taikant kiekvieną netradicinį metodą, reikėtų palikti laiko ir darbo aptarimui.

Pagal įvairius informacijos šaltinius parengė

Rytas Šalna