Vytautas Toleikis. Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai

Jau ne vienas, ne tik pedagogas, atsiduksėja,* kad apie kokį gerą dešimtį metų Lietuvos moksleiviai vis mažiau bemoka pasakoti, nuosekliai ir argumentuotai reikšti savo mintis (ne emocionaliai reikšti nuomonę – tai daryti daugumoje mokyklų jie puikiai išdresiruoti).

Smunka ir moksleivių raštingumas. Ne vienas pedagogas nejučiomis pats sau atranda tiesą, kad prieš 20 metų vidutiniškai kiekvienoje klasėje būdavo vienas, o neretai jų iš viso nebūdavo, kaip tuomet sakydavo „beraštis nuo prigimimo“.

Dabar tokių klasėje sėdi bent trejetas. Pasitaiko net merginų. Ir kompiuteriai, kaip sako vaikai, „čia ne prie ko“. Neapsiriksime sakydami, kad mūsų jaunimas prarado Lietuvos kultūros visumos jausmą, nebeskiria epochų, nesuvokia jų reikšmės tautos savasčiai.

Ir dar. Jaunųjų Lietuvos žmonių tautinis identitetas pasidarė labai fragmentuotas arba jo iš viso nėra. Be abejo, yra ir dabar puikių moksleivių, kuriems nieko neprikiši, visko jie turi su kaupu, yra būriai tarptautinių olimpiadų nugalėtojų, bet tai ne sistemos, o pačių moksleivių, jų idealistų mokytojų ir palaikančių tėvų nuopelnas. Šis nuosmukis, būdingas ne tik Lietuvai, yra bene ryškiausias visos švietimo sistemos pralaimėjimas per nepriklausomybės visą dvidešimtmetį.

Savo mastais nepalyginamas su kaimo jaukių mokyklėlių uždarymais ar siekio pažaboti nekokybiškas aukštųjų mokyklų studijas ir su šiuo procesu patiriamais, ko gero, neišvengiamais nuostoliais. Ši karta – tai mūsų vyresniųjų klasių moksleiviai, studentai. Tai jų dalis jau ateina į Seimą, darbinasi ministerijose ir savivaldybėse, pradeda savo verslą ar sėkmingai kuriasi svetur. Emigruoja tauta, studijas užsienyje mielai pasirenka ir mūsų jaunimas.

Jo sparčiai gausėja Vakarų pasaulyje, o mokykla kone vienos kartos taip ir nesugebėjo neparuošti gyvenimui globaliame pasaulyje. T.y. juos visai neblogai paruošė antrarūšiam gyvenimui Europos Sąjungos šalyse, nes tik jų vaikai bus visaverčiai piliečiai, t.y. jais taps, kai galutinai atsikratys lietuviškumo nuodėmės. O pasilikę Lietuvoje greitai kompleksuos, kad čia liko, juk lieka tik lūzeriai.

Sakysite – na štai dar vienas destruktyvus emocinis išsiliejimas, neverta net gilintis ir reaguoti į tokias juodas diagnozes. Tuoj pradėsite niurnėti, o kur moksliniai tyrimai ir jų analizai**, kur sociologų metų metus rengtų apklausų rezultatai ir jų mokslingas apdorojimas?

O ką man daryti, jeigu tie tyrimai, tokie neadekvačiai brangūs, iš anksto žinant, kokie bus atsakymai, man jau nebereikalingi, nes kasdienybė tiesiog akis draskyte drasko? Juk užtenka atlikti elementariausias studentų apklausas, ir viskas pasidarys aišku. Be abejo, tokių eksperimentų su savimi atlikti bijomasi, negi kirsi šaką, ant kurios pats sėdi?

Pavyzdžiui, tegul suranda drąsos baigiamųjų istorijos egzaminų klausimynų rengėjai apklausti pusmetį pasimokiusius pirmojo kurso studentus, kiek jie beprisimena Lietuvos istorijos datas, kiek sugebėtų paaiškinti tų datų svarbą mūsų tautos likimui ar atsakytų į naujojo vicemistro Vaidoto Bacio pedagogams įkyriai keliamą klausimą – kodėl?

Paklaustų elementariausių dalykų – kokia Žalgirio mūšio esmė, kas pirma kūrė – Simonas Stanevičius ar Kristijonas Donelaitis, kodėl lietuviai nenori švęsti Gegužės trečiosios, o Vytautui Ladsbergiui nepatinka Juzefo Pilsudskio paminklo pastatymo idėja Druskininkuose, kodėl profesoriaus bendravardis Vytautas populiaresnis už Jogailą etc.

Arba Lietuvių kalbos tinklaraščio rengėjai studentų paprašytų parašyti elementariausią dešimties pilnametražių sakinių rašinį apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Henriką Radauską ar kokį Marių Katiliškį. Arba pasiūlytų pusvalandžio rašinį „Kuo ypatinga lietuvių tautai Julijos Žemaitės veikla bei kūryba?“ Bijau, kad pastarojo rašinio net visos Lietuvos feministės kartu sudėjus nesugebėtų išstenėti. Pažįstu daug studentų – man jie liudija, kad istorijos egzamine mintinai išmoktos datos ar neva svarbios mantros apie jų priežastingumą ir ryšius išgaruoja per pusmetį, o kai kam ir per mėnesį. Na lieka gal 20 % informacijos. Kodėl taip bijoma pažiūrėti tiesai į akis, kad visiškai numokėme, net ne priešų, o savo vaikus?

Galima pasiūlyti kitą projektą ir mėgstančiai reitinguoti mokyklas ir gimnazijas žiniasklaidai. Išknaisioti, kokių mokyklų ir gimnazijų abiturientai daugiausiai išbraukia studijuoti į užsienį, kur tie vaikai atsiduria po penkerių, dešimties metų? Iš tų duomenų nesunkiai pamatytume, kurie miestai ir rajonai labiausiai linkę dovanoti jaunimą svečioms šalims. Nes pažįstu mokytojų, mokyklų vadovų, kurie vaikus primygtinai skatina studijuoti Lietuvoje, o užsienyje tik stažuotis. Ir pažįstu gimnazijų direktorių, kurių pagrindinis pasigyrimo neišsemiamas šaltinis – kiek kasmet jo moksleivių priimami į užsienio aukštąsias mokyklas. Čia lyg ir diskursas į šalį – bet ar tai ne ženklas, kad pamirštama, kad nacionalinės savigarbos vienas iš komponentų – dirbti, kurti visų pirma savo tėvynėje? Bet kaip mokytojui tapti tuo sėkmingu įtikinėtoju, jeigu mokintinio tautinis identitetas kažkur išsifragmentavo ar „išsidilytino“ negrįžtamai?

Pamėginsiu pagrįsti šias pesimistines diagnozes bei prognozes savo kaimietiško, žemdirbių ainio, sveiko proto laikmenomis bei asmenine patirtimi. Ir jau Jūs patys spręskite, gal yra mano nerimui pagrindo. Po septynerių metų pertraukos vėl šiek tiek grįžau į mokyklą. Dirbu paprastu eiliniu iš eiliniausių mokytoju ir dėstau mokiniams mažiausiai jiems reikalingą dalyką mokykloje (arba labiausiai sukompromituotą) – etiką. Vyresniokam.

Tarp kitko – mano galva – geroje mokykloje, su senomis tradicijomis ir puikiais mokytojais. Taigi tikrai žinau, kaip atrodo mokykla ir mokinys, gal kiek stipresnis už vidurinį, bet tikrai ne elitinis. O buržujų atžalos mokykloje išvis nepastebimos. Čia mokiniai dar vertinamai tik pagal darbo rezultatus. Drįstu sakyti, kad moksleivius šiek tiek geriau pažįstu nei edukologijos daktarai ar švietimo srityje dirbantys valstybės tarnautojai. Esu apie juos labai geros nuomonės, kur kas labiau jais pasitikiu, nei savąja karta. O septynerių metų pertrauka man tik leido į jaunimą pasižiūrėti iš laiko distancijos – tai irgi šis tas. Lengviau matyti pokyčiai. Be to, pamokų turiu nedaug, nesu užplumpintas vadinamosios pedagoginės rutinos. Yra ir kita unikali patirtis – šešiolika metų dalyvauju gabių moksleivių, siekiančių laimėti nemokamas stipendijas studijoms užsienyje, atrankoje, kurios galutinis etapas vyksta interviu pavidalu.

Žodžiu, kasmet pasikalbu su 20–25 ypač talentingais ir charizmatiškais vaikais ko ne po pusvalandį. Esu vedęs Vilniaus vyresniokams intelektualiąsias viktorinas, beje, Lietuvos, Vilniaus tematika, jokio televizinio popso. Kokių yra tekę išgirsti atsakymų, geriau necituosiu, nenoriu gluminti istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų. Labiausiai patiko topas, kad Vincas Kudirka su Petru Cvirka buvo bendraamžiai. Kudirka – cvirka, kaip sąskambis… Pasakysiu tik viena – mokiniai visiškai nebesigaudo epochose. Beveik neturi kultūrinių asociacijų bent laukelio. Štai keletas patirčių.

Pirmas sugluminimas mane apėmė, kai kartą į savo pasakojimą netyčia įterpiau žinutę apie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią. Kaip tokiais atvejais pasakojime atsitinka: „Na žinote, čia prie Švento Mikalojaus bažnyčios“. Tarp šešių vyresniųjų klasių moksleivių neatsirado nė vieno, kuris žinotų, kurioje vietoje ji stovi. Nė vieno! Porą savaičių vaikščiojau sutrikęs – kaip galima kone aštuoniolika metų pragyventi Vilniuje ir nežinoti, kur yra pati lietuviškiausia bažnyčia? Regis, Pilies gatvėje net ministerijos istorijos kuratoriui Rimantui Jokimaičiui pasiguodžiau. Tad šiais metais gavęs naujokus, kad greičiau įsijausčiau, su kuo turėsiu reikalų, pasinaudojau primityviausiu, bet Lietuvoje paplitusiu metodu – anketa – klausimynu. Geriau būčiau tos anketos neprasimanęs… Ir buvo ten, prisipažįstu (edukologai dabar mane sumals į kotletą), toks nepedagogiškas klausimas (jų buvo 14), kurį reikėjo iškart ir užpildyti: „Lietuvos nebeliks po …. metų, lietuvių po ….metų, nes ….“. Ir ką manote – visi nuoširdžiausiai užpildė. Net pirštus lankstė, kad klaidų nepadarytų, juk svarbu žinoti, kada projektas „Lietuva“ baigiasi.

Atsakymų vidurkis buvo toks: – Lietuvos neliks po 30 metų, lietuvių po 50 metų, nes iš Lietuvos visi išvažiuos“. Štai toks buvo atsakymas. Bet mane ne tai suglumino, o tai, kad nė vienas vaikas nepasibjaurėjo mano klausimu. Nė vienas!

Prieš aštuonerius metus dar bent keli būtų tikrai paniurnėję. Į klausimą, „Kas labiausiai apibrėžia lietuviškumą (5 sąvokos)?“, absoliuti dauguma nurodė, kad krepšinis ir cepelinai.Taigi. Ne be reikalo Sigitas Parulskis vakar rašė, kad mūsų lietuviškumas – krepšinis ir cepelinai. Tik jis renkąsis cepelinus. Turi menininkai nuojautą, ką ir bepridėsi. Kad tik patriotai dabar gyvojo klasiko kur Užupy neužtapūžiotų***– belieka viltis, kad jie nemoka skaityti. Bet grįžkime prie mokinių. Tik koks trečdalis nedrąsiai prasitarė apie lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją. Nejaugi dingo iš vadovėlių žinios apie tautiškumą, Lietuvą? O gal mokytojai tyli per pamokas kaip sučiupti partizanai? Atsakau dešimtį metų nemačiusiems vadovėlių ir nesikalbėjusių su mokytojais – visko yra su kaupu, net per daug – tik rezultatas atvirkštinis. Čia kaip su tom vertybėm – kuo daugiau Seimo nariai apie jas suokia – tuo jos energingiau nuo mūsų visuomenės, ne tik mokyklos, tolsta, o dabar išvis kažkur kaip kiškučiai išsilakstė. Vienur kitur tik nulinkusi ausytė kur ne kur bekyšo.

Turiu keletą prielaidų, kodėl apie dešimtį metų susidarė tokia grėsminga situacija, ir nesitraukia kaip kokia įkyri nepagydoma liga.

Pateikiu savo paprastas, kaip išnykęs vieno lito banknotas su Žemaitės atvaizdu, prielaidas, kodėl taip esame apsirgę. Visų pirma iš mokyklos yra išguitas pasakojimas. Nebepasakoja mokytojai, nebepasakoja ir mokiniai. Užduotys, testai, diskusijos, bet be tekstų, geriausiu atveju – dokumentas, karikatūra, fotonuotrauka. Kaip galima atsiminti Lietuvą, jeigu jaunojo žmogaus joks pasakojimas nekviečia įjungti savo vaizduotę, fantaziją, išgyventi jos istoriją kartu su teigiamais ir neigiamais ar prieštaringais, tiesiog žmogiškais jos herojais? Kaip galima mylėti savo žemę, jeigu tu nežinai, ką ji išgyveno, ir nesi provokuojamas su tuo pasakojimu susitapatinti, rasti būtent save istorijoje? Pabandykime įsivaizduoti tėvą, kuris savo vienturčiui sūnui ištisai rodo savo vaikystės žaislus, nuotraukas, senus paltus, meilės laiškus, – bet nieko apie juos nepasakoja. Nepateikia savo paties istorijos, – atseit jo vaikas savaime turi domėtis. Čia kaip Vokietijoje. Mirus tėvams vaikai daro kapitalinį remontą ir visus jų likusius daiktus išmeta. Visus aliai vieno. Susvetimėjimas, gal neapkalbėtų daiktų kerštas. Taip mes sąmoningai eliminavę iš ugdymo turinio savo kad ir subjektyvų pasakojimą, savąją kultūrą ir istoriją pavertėme svetimu baldu. Ir vis tikimės, kad be pasakojimo mūsų perpildytame žinių lombarde vaikai turi krykšti iš laimės.

Kitas dalykas – pasakojimo nuoseklumas ir kontekstualumas. Pernelyg lengvabūdiškai atsisakyta literatūros istorijos, kuri labai stipriai papildo lietuvių tautos istoriją, jos virsmą. Dabar skerspjūviaujame nuo žanro prie žanro, semiotinamės, ieškome konstruktų, lekiame nuo rusų prie lietuvių ar skandinavų, o kaip nėra visumos, taip nėra. Istorijoje dar smagiau – Lietuvos istorija integruota į pasaulio. Regis gražu – ugdomi ne kokie nors nusmurgę provincialai. Bet nuo tokių integracijų vėl dingsta nuoseklus pasakojimas, viskas fragmetizuojama. Pažiūrėkite į dienraščių pirmuosius puslapius – ten išvis pasaulis beveik išnykęs, – liko tik apsivogusios „žvaigždės“ ir Seimo nariai.

Bijomasi ir istorijos įvykių, jos veikėjų asmeniško vertinimo. Atseit reikia neprimesti savo nuomonės, vaikas pamatys karikatūrą (be meno, istorijos konteksto) ir viską supras. Ar mes pykstame, kad Simonas Daukantas savo aprašytus Lietuvos istorijos dalyvius vertino moraliniu pažiūriu? Ar pykstame ant Vytauto Kavolio, kad jis pasižiūrėjo į Lietuvos kultūros istoriją iš žmogaus teisių perspektyvos? Kaip vaikas turi patikėti mokytoju, jeigu jam siūloma slėptis po objektyvumo ar kritinio mąstymo apdriskusia marška? Jeigu jis negali parodyti to, kuo pats tiki – tai kaip tuomet patikėti vaikui, kad, pavyzdžiui, partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas buvo herojiška asmenybė? Kodėl neturime vadovėlių, vertinančių mūsų istoriją krikščioniškų vertybių ar žmogaus teisių raidos aspektu? Sakysite – va atsirado – siūlo istoriją paversti moralės ar kokios įtartinos kairuoliškos ideologijos tarnaite! Bet kuo tuomet skiriasi istorijos datų kalimas nuo fizikos formulių kalimo? Vertybių, asmeninio vertinimo nudrenavimas dabar atsigręžė prieš mus pačius.

Kitas dalykas – biografijos žanro sunykimas ugdymo turinyje. Jos nebuvimas prisideda prie visuotinio vertybių nuosmukio, kaip sakoma – nebėra į ką lygiuotis – visi nuherojinti, demitologizuoti, o tėvai neretai priduria – ir visi „vagiai“. Moksleiviai verčiami išmokti iki šimto ar daugiau istorijos veikėjų pavardžių, bet jeigu reikėtų nors apie vieną papasakoti bent 20 sakinių – vėl šnipštas. Bandau įsivaizduoti padorų Lenkijos jaunuolį, nieko netuokiantį apie Adomą Mickevičių, Tadą Kosciušką ar mūsiškį Juozapą Pilsudskį. Ar amerikietį, nieko nežinantį apie Džordžą Vašingtoną, Abraomą Linkolną ar Martyną Liuterį Kingą. Kažkaip neišeina. O mums tarsi ir šiukštu kišenėse turėti bent po tuziną tautos herojų, kurių dėka vis dar tebeesame vadinami lietuviais, ar kas nors sužino pasaulyje, kad esama tokios Lietuvos. Atseit nemodernu, ne europietiška. Dar kas įtars giminystės ryšiais su murzininkais. Paskui neatsižegnosi.

Na ir, be abejo, visų mūsų visuotinis džiaugsmas – didžiosios trumposios atminties pratybos – istorijos egzaminas. Ne ką išmintingesnis ir lietuvių kalbos… Jau šitiek metų šnekama, kad vyresniųjų klasių moksleivių nebemokame, o tik ruošiame egzaminams. Ir lyg nujaučiame, tyliai vienas kitam pritariame, kad jų sistema iš principo griauna pačią ugdymo idėją, o puikius mokytojus tiesiog paliekame kvailio vietoje. Atseit niekas nepasiūlo ko nors geresnio. Bet juk šitiek turime „lietuviškai kytrų phylosopų“, ir jie nė čiukšt? Visi mato, kad karalius ne tik nuogas, jis tiesiog sustiręs nuo šalčio.

Nebūčiau rašęs šių ašaringų atsiduksėjimų, jeigu ne šių mokslo metų pradžioje įsižiebusi bent viena viltukės žvakelė, gal net visa žibalinė lempa, kad kažkas gali pasikeisti. Yra paruošti nauji ugdymo programų projektai (kabo www.smmlt tinklalapyje, kožnas gali paveizėti****). Bent į lietuvių kalbos ir istorijos, filosofijos programų projektus pasigilinau. Viltingai nuteikė filosofijos programa, istorikų pirmasis variantas gerokai nuvylė – tarsi nebežinoma, ką norima savo jauniesiems tautiečiams pasakyti. Dabar, regis, situacija geresnė. Brandžiausia man pasirodė lietuvių kalbos programa. Nuosekli, kontekstuali, turinti labai orų pasakojimą, kuris siunčia žinią pasauliui: esame didi europietiška tauta, sugebėjusi antisanitarinėmis sąlygomis išlikti ir sukurti puikių, ne prastesnių už kaimynų tekstus, o po 123 metų Rusijos imperijos okupacijos per dvidešimtį metų visiškai pasivyti europinę literatūrą.

Ši programa nelenda į istorikų išpucavotą***** rūtų darželį, bet tautinį identitetą, be kurio tikrai gali išsipildyti mano mokinių minėtos prognozės, ji tikrai pajėgi formuoti, kaip ir estetinį skonį. Belieka tikėtis jos patvirtinimo. Aš suprantu, kad dabar ministerijos koridoriuose zuja lobistiniai sambūriai, įvairūs būreliai ir palaikymo grupės, šalia švietimo administracijų pasimetusių žvilgsnių įsibesti ir vadovėlių bei jų leidėjų priekaištingi žvilgsniai. Bet, manau, nelengva susitarti ne tarpusavy, o visų pirma pačiai švietimo sistemai. Bet pirmyn, Ministre, jeigu aukštojo mokslo reformai užteko drąsos, ko pritrūko tuzinui prieš tai buvusių ministrų, šito parašo kaip niekad laukiama. Juk mes norime, kad mūsų anūkai ir proanūkiai būtų lietuviai, o ne betautės efemerinės būtybės, kad ir kokios jos būtų simpatingos ir meilios…

* Atsiduksėti (žemaitizmas) – dūsauti

** Šitą žodį mėgo vartoti Stasys Šalkauskis

*** Užtapūžioti (žemaitizmas) – užmušti

****Veizieti (žemaitizmas) – žiūrėti

***** Išpucavoti (mano sesers mėgstamas žodis) – išpuoselėti

Vytautas Toleikis