Pasirodo, didžiausias planetoje ugnikalnis iki šiol buvo neatrastas. Nes tūno po vandeniu. Teksaso mokslininkai paskelbė šiaurės vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje (už 1,5 tūkst. km į rytus nuo Japonijos) atradę didžiulį ugnikalnį, kuris pavadintas Tamu masyvu.
Apie stulbinantį atradimą skelbiama žurnale “Nature Geoscience”. Ugnikalnis yra didesnis už Britų salyną ar Naujosios Meksikos valstiją. Už kolosalųjį Olimpo ugnikalnį Marse Tamu masyvas mažesnis tik 25 proc.
Anksčiau didžiausio pasaulyje ugnikalnio vardą turėjęs maždaug 100 km skersmens Mauna Loa vulkanas (Havajai, JAV) greta Tamu masyvo atrodytu it nykštukas. Mat, anot tyrimui vadovavusio Hiustono universiteto (Teksasa, JAV) geologo Viljamo Sagerio (WilliamSager), Tamu masyvas už didžiausią Saulės sistemos kalną – Olimpo viršukalnę Marse – mažesnis tik 25 proc., informuoja “LiveScience.com”.
“Manome, kad tai yra iki šiol neidentifikuotas ugnikalnių tipas, – pareiškė atradimo autorius. – Ugnikalnio šlaitai yra labai lėkšti. Jei atsistotumėte jo viršūnėje, nuolydį įžvelgtumėte labai sunkiai.”
Tamu yra 650 km skersmens, tačiau tik maždaug 4 km aukščio. Jis išsiveržė prieš 144 mln. metų, Ankstyvuoju Kreidos periodu. Ugnikalnis veikė keletą milijonų metų, o paskui užgeso.
Kaip ir kiti supermasyvūs vulkanai, Tamu masyvas turėtų turėti centrinį kūgį, iš kurio kadaise veržėsi ir lėkštais šlaitais iš lėto liejosi lava. Požymius, kad čia būta ugnikalnio, tyrėjai pastebėjo iš seismografų duomenų ir ilgus metus kruopščiai rinktų lavos mėginių, kuriuos iš Ramiojo vandenyno parplukdė ne viena geologų ekspedicija. Seisminės bangos byloja, kad lava tekėjo į visas puses nuo vulkano viršūnės. Viršūnėje esama keleto kalderų, kurios savo forma panašios į ištįsusius ir susijungusius Mauna Loa ugnikalnio kraterius, pažymi V. Sageris.
Iki šiol geologai manė, kad Tamu masyvas buvo tiesiog okeaninis plato, kuris iki šiol buvo vadinamas Šackio pakiluma. Okeaniniai plato yra didžiulės lavos krūvos. Iš kur ta lava, mokslininkai tebediskutuoja. Kai kurie mano, kad iš giliųjų mantijos gelmių pro plutos plyšius prasiveržė magmos kamuoliai – taip paviršius buvo užtvindytas lava. Kiti okeaninius plato sieja su nulemtu plutos trapumu (pvz., tektoninių plokščių sandūrose) – ten atsiradusiais plyšiais irgi liejosi magma, tik jau iš viršutinių mantijos sluoksnių. Šackio pakiluma susidarė trijų tektotinių plokščių sandūroje.
“Naujas Tamu masyvo kaip savarankiško ugnikalnio statusas gali turėti įtakos teoriniams okeaninių plato formavimosi modeliams, – pripažįsta V. Sageris. – Dabar turime naujų kintamųjų. Juos reikia įtraukti į plato etimologijos teorijas.”
Tyrime nedalyvavęs Ajovos universiteto (JAV) geochemikas Deividas Pytas (David Peate) mano, kad Šatskio pakilumą galėjo suformuoti magmos pliūpsniai. Tamu masyvas yra didžiausias ir seniausias Žemės ugnikalnis. Į šiaurės rytus nuo Tamu driekiasi mažesni ir jaunesni ugnikalniai. V. Sageris su kolegomis mano, kad tokie magmos pliūpsniai sukūrė visą ugnikalnių grandinę.
“Regis, daugelyje okeaninių plato lydymosi procesai tebevyksta, ir staiga atsiranda vienas didžiulis vulkanas-skydas, – “LiveScience.com” aiškino D. Pytas. – Tos magmos tūrio, gausumo ir išsiveržimo laiko intervalų tarp pliūpsnių nustatymas patikslins okeaninių plato susidarymo teorijas.”
V. Sageris neslepia, kad kituose okeaniniuose plato netrukus Žemėje gali būti atrasta dar didesnių ugnikalnių. Pavyzdžiui, Ontongo Javos plato, į šiaurę nuo Saliamono salų, pietvakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. “Okeanų gelmėse esančias struktūras tyrinėti yra išties labai sudėtinga”, – guodėsi tyrimo autorius.
Plūduriuojantis vulkanas
Okeaniniai plato yra didžiausios lavos santalkos Žemės paviršiuje. Jos išsiliejimai siejami su masiniai gyvybės išmirimais ir globaliniais klimato pokyčiais. Vien Tamu masyvas yra maždaug 2,5 mln. kubinių kilometrų tūrio. Ugnikalnis yra didesnis už Britų salyną ar Naujosios Meksikos valstiją.
Nepaisant kolosalaus dydžio, tyrimų duomenys liudija, kad Tamu viršūnė vargu ar kada buvo iškilusi į vandenyno paviršių. Didžiausias planetos ugnikalnis visados paniręs todėl, kad Žemės pluta, ant kurios jis stūkso, yra labai plona ir neatlaiko tokios masės. Tamu viršūnė dabar yra 1 980 metrų gylyje.
“Šackio pakiluma susidarė toje Žemės plutos vietoje, kur jos storis praktiškai lygus nuliui, – aiškina V. Sageris. – Tad ji balanso prasme yra izostatiška. Kitaip tariant, ji visą laiką plūduriuoja – Tamu masyvo pagrindas paniręs į mantiją. Havajų vulkanai išsiveržė ant plonos plutos, tad jie, galima sakyti, plaukioja nelyginant ant plausto.”
V. Sageris su kolegomis Šatskio pakilumą studijuoja ne vieną dešimtmetį. Prieš maždaug 20 metų Tamu masyvą pavadino Teksaso A&M universiteto (TAMU) garbei.
“Geofiziniai Tamu masyvo duomenys byloja, kad kitose Saulės sistemos planetose esančių gigantiškų ugnikalnių pusbrolių yra ir Žemėje, – apibendrina tyrimo autoriai. – Žemės ugnikalnių įvairovė prastai ištyrinėta, nes tie monstrai rado puikią vietą slėpynėms – vandenynų dugną.”