1867-ais Rusija pardavė Aliaską JAV už 7,2 mln. dolerių. Net nepraėjus 50 metų, amerikiečiai susigrąžino iš šios teritorijos šimtą kartų daugiau, nei įnešė. Kaip galėjo imperijos valdininkai suklysti taip stipriai? Leidinys „Russia beyond the headlines“ įneša šiek tiek aiškumo šioje painioje istorijoje.
|
Peticija, siūlanti Rusijai aneksuoti Aliaską, vos prieš savaitę buvo patalpinta Baltųjų rūmų tinklalapyje. Iki šio praėjusio savaitgalio ją jau buvo pasirašę 35 tūkst. lankytojų. Kai kurie žmonės iki šiol mano, kad JAV Aliaską pavogė, arba pasiskolino ir negrąžino. Tačiau, nepaisant tokių kalbų, pats susitarimas tarp abiejų šalių buvo visiškai sąžiningas, ir abi šalys turėjo tam pakankamai rimtų priežasčių.
XIX a. dar Rusijai priklausanti Aliaska buvo tarptautinės prekybos centras. Sostinėje, Novorachangelske (dabar miestas vadinamas Sitka), buvo prekiaujama Kinijos gaminiais, arbata ir net ledu, prieš išrandant šaldytuvą, kurio taip reikėjo JAV pietiniams rajonams. Buvo statomi laivai ir fabrikai, kasama anglis. Žmonės jau žinojo, kad šioje teritorijoje yra aukso telkiniai. Parduoti šią žemę atrodė beprotystė.
Rusijos prekybininkai į Aliaską atvyko suvilioti jūrų vėplių ilčių (jie buvo tokie pat brangūs kaip ir dramblio kaulas) ir vertingo jūrinių ūdrų kailio, kurį išsikeisdavo iš vietinių čiabuvių. Prekyba buvo vykdoma Rusijos – Amerikos prekybos kompanijos (Russian-American Company – RAC) kurią įkūrė nuotykių ieškotojai – XVIII a. rusų verslininkai, drąsūs keliautojai ir investuotojai. Kompanija kontroliavo visas Aliasko kasyklas ir iškasenas, ji galėjo savarankiškai sudaryti prekybos sutartis
su kitomis šalimis, turėjo savo vėliavą ir vietinę „valiutą“ iš odos.Šias privilegijas kompanijai garantavo imperinė valdžia. Imperija ne tik rinkdavo iš bendrovės didžiulius mokesčius, tačiau taip pat buvo jos bendrasavininkiai – carai ir jų šeimos nariai buvo RAC akcininkai.
Rusų Pizarro
Pagrindinis Rusijos gyvenviečių Amerikoje vadovas buvo talentingas prekeivis Aleksandras Baranovas.
Jis statė mokyklas ir fabrikus, mokė vietinius auginti griežčius ir bulves, statyti įtvirtinimus ir uostus, išplėtojo jūrinių ūdrų kailių prekybą. A. Baranovas pats save vadino „rusų Pizarro“ ir meilę Aliaskai rodė ne tik versle, tačiau ir asmeniniu pavyzdžiu – vedė aleutų vado dukterį.
Valdant A. Baranovui, RAC pasiekė fantastiškų rezultatų: įmonė duodavo daugiau nei 1000% pelno. Senstančiam A. Baranovui pasitraukus, šiltą vietą gavo leitenantas Hagemeisteris, su kuriuo kartu įmonėje atsirado darbuotojų ir akcininkų iš karininkų sluoksnio. Nuo šiol įmonės statutas buvo pakeistas taip, kad tik jūrų laivyno karininkai galėjo vadovauti kompanijai. Jėgos struktūrų vadovai greitai perėmė pelningą verslą, tačiau būtent jų veiksmai ją ir sužlugdė.
Nešvarus verslas
Naujieji vadovai pasiskyrė kosmines algas – eilinis karininkas uždirbo 1,5 tūkst. rublių per metus (panašiai gaudavo ministrai ar senatoriai), įmonės galva pasiimdavo „kuklius“ 150 tūkst. rublių. Jie pirko kailį iš vietos gyventojų už pusę kainos. Dėl to, per 20 metų, eskimai ir aleutai išžudė praktiškai visus jūrų vėplius, atimdami iš Aliaskos jos pačią pelningiausią prekybos sritį. Vietos gyventojai pradėjo bruzdėti ir kelti sukilimus, o rusai už tai iš karinių laivų apšaudydavo pakrančių gyvenvietes.
Karininkai pradėjo ieškoti kitų būdų užsidirbti. Tuo metu buvo pradėta prekyba ledu ir arbata, tačiau nesėkmingi verslininkai ir to nesugebėjo suorganizuoti – mažintis atlyginimus nesutiko nė vienas. Vėliau RAC buvo priversti gyventi iš valstybės subsidijų – 200 tūkst. rublių per metus. Tačiau net ir tai kompanijos neišgelbėjo.
Tuo metu prasidėjo Krymo karas, o Didžioji Britanija, Prancūzija, Turkija pradėjo bendrus karo veiksmus prieš Rusija. Tapo aišku, kad Rusija negalės nei aprūpinti, nei apsaugoti Aliaskos – jūrų keliai perėjo į sąjungininkų kontrolę. Nepadėjo net viliojanti aukso kasyklų perspektyva. Buvo bijoma, kad britai blokuos Aliaską ir Rusija liks be nieko.
Įtampa tarp Maskvos ir Londono augo labai greitai, tačiau bendradarbiavimas su JAV vadovybe buvo šiltas kaip niekad. Abi šalys beveik vienu metu išvystė idėją parduoti Aliaską. Tokiu būdu baronas Eduardas de Stoecklas, Rusijos atstovas Vašingtone, caro vardu pradėjo kalbėtis su JAV valstybės sekretoriumi Williamu Sewardu.
Rusijos vėliavos istorija
Tuo metu, kol biurokratai derėjosi, abiejų šalių viešoji nuomonė prieštaravo sandoriui. „Kaip mes galime atiduoti žemes, į kurių vystymą sudėjome tiek daug jėgų ir laiko, žemes, kur jau įvestas telegrafas ir kur buvo aptiktos aukso kasyklos?“ – klausė rusų žiniasklaida. „Kam Amerikai reikia šito „ledo kalno“ su 50 tūkst. eskimų, kurie geria žuvų taukus pusryčiams?“ – lygiai taip pat klausė JAV spauda.
Spauda nebuvo vienintelė šioje kovoje – Kongresas taip pat nepatvirtino pirkimo. Tačiau 1867-ų kovo 30-ą, Vašingtone, šalys sutarė parduoti 1,5 mln. hektarų Rusijos žemių Amerikai už 7,2 mln. dolerių – grynai simbolinę sumą. Tuo pačiu metu rinkoje, tokio paties dydžio dykynė Sibire būtų kainavusi 1395 kartus daugiau. Tačiau situacija buvo kritinė – Rusija rizikavo negauti netgi to.
Oficialus žemės perdavimas vyko Novoarchangelske. Amerikos ir Rusijos kareiviai buvo išrikiuoti šalia vėliavos stiebo, nuo kurio turėjo būti nukabintas Rusijos pasididžiavimas. Tačiau vėliava užsikirto pačioje stiebo viršūnėje. Užsilipęs ant stiebo jūreivis vėliavą nupjovė ir ši nusileido ant rusų karių durtuvų. Tai buvo blogas ženklas! Vėliau amerikiečiai pradėjo vietos pastatų nusavinimą, o patį miestą pervadino į Sitka. Keli šimtai nesutikusių priimti Amerikos pilietybės rusų turėjo evakuotis pirklių laivais į Rusiją.
Netrukus „ledo kalnas“ pradėjo taškytis aukso purslais: Aliaskoje prasidėjo Klondaiko aukso karštinė, atnešusi JAV šimtus milijonų dolerių. Tačiau sunku pasakyti, kaip santykiai tarp pasaulio galingųjų būtų pakrypę, jeigu Rusija nebūtų atsikračiusi tuo metu problematinio ir nuostolingo regiono.
Šaltinis: balsas
Darius
Tikrosios priežastis daug paprastesnės ir lengviau suprantamos . Straipsnis šiek tiek klaidinantis .
Teisingai įvardintas Krymo karas , kaip viena iš pagrindinių priežasčių , tačiau klaidingame kontekste . O teiginys , kad Aliaska buvo pelningas ir vertingas regionas Rusijos imperijai yra nesąmonė .
Aliaskos istorija prasideda 1741 metais , kai tyrinėtojas Vitusas Beringas atrado šią teritorija . Nuo to laiko ji buvo Rusijos imperijos nuosavybę ( daugiau nė 100 metų ) . Nors ji tiekė gausybę jūros ūdrų ir ruonių kailių ( kas yra pastebima šiame straipsni , o tai buvo vertingos prekės ) , tačiau Rusijos – JAV bendrovės ( apie kurią rašoma šiame straipsni ) veiklai nuolat reikėjo valstybės subsidijų ( pats regionas ir verslas buvo – nepelningas . Išlaidos viršydavo pelną , tad be Rusijos biudžeto pagalbos -tos įmonės būtų bankrutavusios , šį projektą finansuodavo kiti Rusijos regionai , o caro administracija skatinama ambicijų prie gerų laikų pinigų neskaičiavo ) . Regiono patrauklumas tuo laikotarpiu straipsnį piešiamas per rožinius akinius . Tai nebuvo patraukli vieta kolonizacijai ( skirtingai nuo Sibiro nutiesus geležinkelio pirmąsias linijas 19 amžiuje ) , to priežastis :
1. Atšiaurus klimato ir riboto žemės ūkio potencialo
2. Nuo Azijos kontinento atskirto Beringo sąsiaurio – susisiekimas itin prastas .
Regionas nebuvo įsisavintas Rusijos administracijos : giliai raižytuose jos krantuose buvo tik keletas kailių prekybos bazių , čia buvo įsikūrę keli šimtai Rusijos medžiotojų , įgaliotinių ir kareivių caro autoritetui palaikyti .
Teiginys , kad Aliaska buvo tarptautinės prekybos vienas iš centrų – absurdas . Visų pirmą , tai buvo Dievo užmirštas užkampis , kur gyveno keli šimtai kolonistų susispietę Novaarchangelske tik dėl ruonių kailių ir caro pasiuntimo . Priminsiu , kad prekiauti tame regione nebuvo su kuo . Artimiausiai civilizacija buvo už tūkstančių kilometrų , o JAV 19 amžiaus pradžioje jau turėjo Kalifornijos burbulą .
Ir būtent Kalifornijos pavyzdys buvo viena pagrindinių priežasčių parduoti regioną . Tiek caras , tiek generolai suvokė , kad jei JAV kolonistai suuos , kad Aliaskoje galimai yra aukso – ji regioną praras . Rusija neturėjo galimybių apginti regiono su keliais šimtais karių , o siųsti didelių pajėgų į regioną nebuvo galimybių , nei prasmės . Matydami Kalifornijos pavyzdį , kai atradus aukso JAV kolonistai užplūdo šį regioną , tada priklausantį Meksikai ir jį atskyrusi nuo Meksikos ir prijungusi prie JAV ( 1849 metais. ) Tiesiogiai JAV kariuomenės agresijai Rusija šiame užkampi irgi neturėjo galimybių .
Tad buvo rizika prarasti regioną už dyką , kurio pačiai Rusijai nereikėjo ir buvo našta .
1853 metais kilo Krymo karas , kuris pasibaigė 1856 metais Rusijos kapituliacija . Jo pasekmės : smukęs autoritetas , išaugusi valstybės skola , pertvarkų , modernizacijos pradžiai , kuri paskatino bruzdėjimus visoje imperijoje . Pirmiausiai baudžiavos panaikinimas ir neramumai LDK ir Lenkijoje , vėliau auganti įtampa Tolimuosiuose rytuose su Japonija , auganti naują grėsmė vakaruose – Vokietijos vienijimo procesas , bręstanti priešprieša su Austrijos – Vengrijos imperija . Po Krymo karo iš Rusijos Aliaska , bet kas galėjo atimti regione , o Rusija net nebūtų reagavusi .
1867 metais kovo mėnesį caras liepė savo ambasadoriui Stoeckeliui pabandyti parduoti Aliaską JAV . Rusijos imperija turėjo per daug skolų po Krymo karo , reikėjo skubiai pinigų , o valdininkai jau nebekontroliavo net kai kurių centrinių Rusijos sričių . Kitam kontinente besirandanti Aliaska – buvo proga , papildyti biudžetą , apmokėti dalį skolų , atstatyti ekonominį stabilumą ir taip nuraminti svarbesnius regionus – tereikėjo pirkėjo , kuriam šautu į galvą pirkti Aliaską .
Pradinė kainą , kuriai Rusija pasiūlė – 5 mln dolerių ( tais laikais didelė sumą ) . Rusijos džiaugsmui JAV sekretorius Sewardas nekreipdamas į sudėtinga Rusijos situacija ir jos problemą dėl Aliaskos , net nebandė derėtis ir norėjo kuo greičiau užbaigti sandėri . Toks entuziazmas paskatino Rusų ambasadoriui surizikuoti pakelti kainą . Ir tai pasiteisino kovo mėnesio pabaigoje Aliaska parduota už 7,2 mln dolerių ( 2,2 mln dol. daugiau , 2 centai už 1 akrą . ) Rusų ambasadorius buvo patenkintas ne tik už įvykdytą užduotį , bet pagrįstai tikėjosi dar ir apdovanojimo iš caro . Tuo tarpu JAV sekretoriaus situacija buvo kiek kitokia . Sprendimas buvo priimtas vienašališkai , skubos tvarka , neturint nei Atstovų rūmų , nei Senato rūmų pritarimo . Senato rūmuose susitarimas buvo greit pripažintas , tačiau Atstovų rūmuose , kur buvo oponento JAV prezidento A.Johnsono dauguma kilo įtūžis . Kritikai greit Aliaską praminė ” Sewardo šaldytuvų ” arba ” Johnsono poliarinių lokių parku ” ir apkaltino techninį sekretorių atlikus ” tamsų nakties darbą ” .
Tad , kad įtikintu Atstovų rūmus patvirtinti pirkimo sutartį sekretoriui reikėjo skubiai kuo daugiau informacijos apie praktinę Aliaskos naudą , kurios jis neturėjo derantis su Rusija ( sprendimas buvo vedamas idėjos JAV lemties apjungti visą Š.Amerikos žemyną , todėl apie naudą nebuvo galvojama sekretoriaus tuo metu ) . Netrukus buvo suburta ekspediciją , vadovaujama garsiojo Smithsono instituto mokslininkų , skubiems teritorijos pakrančių tyrinėjimams atlikti . 1867m. liepos 27 d. geologas G.Davidsonas su nedidele mokslininkų grupele išplaukė iš San Francisko – jų užduotis buvo surinkti duomenis apie vandenyno sroves , Aliaskos klimatą , žemes , prieplaukas , ekonominį potencialą , istoriją , gyventojus ir atskleisti NAUDINGAS savybes . Metų pabaigoje buvo parengta ataskaita . Tie , kurie rėmė Aliaskos įsigijimą , joje rado daugybę dalykų , kurie patvirtino jų nuomonę , o daugeliui nepritariančių ataskaita pasirodė pernelyg miglota ir neišsami – jie neskubėjo keisti savo nuostatų .
Tuo metu Rusijos ambasadorius dėjo pastangas garantuoti sutarties perspektyvas . Kai pasirodė , jog reikalas gali žlugti , valdininkas kreipėsi į R.J.Walkerį , buvusį JAV iždo sekretorių , ir pasiūlė veikti imperinės Rusijos naudai .
Walkeris buvo toks pat atsidavęs ekspansionistas kaip ir Sewardas , be to , turėjo galingų draugų Vašingtone bei priėjimą prie įtakingos ” Daily Moorning Chronicle ” . Tuo metu jam trūko pinigų . Walkeris puolė įgyvendinti užduotį itin energingai ir pradėjo rašyti straipsnius . Beveik kasdiene tapusioje skiltyje jis aprašė Aliaską kaip idealią vietą artėjančiai kovai dėl Ramiojo vandenyno . Pasak jo , klimatas čia ” žavus ” ir žemėje tiek turtų , kad lankytojai gali semti auksą rieškučiomis . Gudrusis šalininkas dar akcentavo, kad , nors amerikiečiai gali didžiuotis skleisdami krikščionybę , neabejotinai svarbiausia Aliaskos paskirtis – plėtoti prekyba ( deja , kaip ir pirma tai dūmų uždanga , niekada netapusiai realybę ) .
Tuo tarpu žurnalistas Uriah Painteris savo talentą pardavė Aliaskos priešininkams ir pradėjo spausdinti piktus , Sewardo sandorį smerkiančius straipsnius . Galų gale laimėjo Walkeris plunksnos dvikoje ir 1868 m. liepos 18 d. sąskaita buvo pasirašyta – 113 balsavo už , 43 – prieš ir 44 – susilaikė .
Tačiau Painteris nutarė atsiskaityti su Walkeriu . Kai rugpjūčio 1 d. JAV iždas išrašė 7,2 mln dol čekį ir jis buvo atiduotas Rusijos ambasadoriui , Painteris ėmė stebėti , kurie Kongreso narai ir kiti veikėjai staiga praturtės . Ilgai laukti nereikėjo . Po kelių dienų reporteris Niujorke laikraštyje perskaitė , kad Walkeris lankėsi šiaurėje ir ten netikėtai nukentėjo nuo kišenvagio . Nusikaltėlis pavogė 16 tūkst dol . vertės iždo sertifikatų , kuriuos jis turėjo . Kai vietinei policijai pavyko surasti kišenvagį ir sugrąžinti pinigus , Walkeris mįslingai nutarė nekelti ieškinio . Painteris viešai apkaltino Walkerį bendradarbiavus su Rusijos vyriausybe už kyšį . Po to respublikonai pratęsė šią temą , buvo suburta Kongreso komisija korupcijai ištirti . Tačiau galu gale niekam nieko nepavyko įrodyti . Nebuvo įrodyta , kad rusai mokėjo Kongreso nariams už balsus , tik už visuomenės ir Kongreso ” švietimą ” , o tai vargu ar buvo neteisėta .
Tuo tarpu korupcijos ir skandalų fone Aliaska faktiškai tapo JAV teritorija . Rusai nekantravo išsikraustyti , o amerikiečiai įsikelti . Tradicinė situacija : vieni skuba bėgti , kiti skuba ateiti . 1867 m. rugsėjį į Aliaską buvo pasiustas JAV generolas L.H. Rousseau paspartinti teritorijos perdavimo procesą . Novoarchangelskas buvo pervadintas į Sitką . Spalio 18 d. įvyko Rusijos vėliavos nuleidimo ir JAV vėliavos pakėlimo ceremonijos. JAV norėdama itvirtinti savo valdžią regione prieš vietinius pasiuntė JAV kariuomenės eilinių ir įkūrė keletą uosto gyvenviečių , tačiau per kitą dešimtmetį dauguma jų grįžo namo , nes jiems pabodo nuolat kovoti su vietiniais indėnais . Galu gale susirūpinęs dėl įstatymo ir tvarkos trūkumo teritorijoje , Kongresas 1912 metais priėmė organizacinį aktą – Aliaskos gyventojai gavo gubernatorių , tiesės instituciją ir galimybę mokytis . Tačiau dėl teritorijos vertės vis dar buvo abejojama – iki pat Antrojo pasaulinio karo , kai karinės ir strateginės aplinkybės ( kovojant prieš imperialistinę Japonija , įgyvendinant Lendlizo projekta remti SSRS produkcija kovojant prieš naicistinę Vokietiją ) įrodė beprotiško Sewardo pirkinio naudą JAV . Nuo tada teritoriją dvigubai didesnė už Teksasą , pasirodė esanti pigi prekė , kaip ir teigė Sewardas . O Šaltojo karo metu , kai regiono vertė dar labiau išaugo ir dabartinės Rusijos politikoje – pirkimo procesas pagaliau praėjus 100 metų duoda naudos .
Visgi esminis faktas , kad 1867 metais Aliaską nebuvo joks aukso grynuolis ar vertingas ir patrauklus regionas . Tai pat sumanymas pirkti regioną iš Rusijos buvo vieną didesnių kvailysčių , kai JAV kolonistai , net be JAV kariuomenės pagalbos galėjo išvyti Rusų įgaliotinius ir tesiog aneksuoti regioną nemokėdami nė 1 cnt .
Įdomu , kad 20 amžiuje antroje pusėje atradus naftos Aliaskoje , jos naftotekis kainavo 7,7 mlrd dol . 10 kartų didesnę sumą , tačiau perkamosios galios atžvilgiu , įvertinus 100 metų infliaciją – tai tik gal 20 proc. sumos . Tesiog žmonės pamiršta ,kad 1866 metais su kokiais 2 mln dol butum turtingiausiais verslininkas planetoje .
O dėl Aliaskos aukso . Visiškai pagrįstai buvo manoma , kad jeigų kalnų grandinėse pietuose randama aukso , jo turėtų būti ir šiaurėje . Tad ieškotojai pamažu traukė į Aliaską . Iki 1870 metų vos saujelė veteranų plovė auksą Jukono upės žemupyje , tačiau rasdavo jo visai nedaug . 1896 metais rugpjūtį aukso buvo ieškoma palei Klondaiko upės intaką ,maždaug 80 km. į rytus nuo Aliaskos pasienio Kanados Jukono teritorijoje , čia senbuviai rado ” žalio aukso , storu sluoksniu gulinčio tarp sluoksniuotų plokščių – atrodė lyg sumuštiniai su sūrių ” .
Per keletą savaičių gretimame Dousone gyventojų padaugėjo nuo 500 iki 5000 . Kitą vasarą , kai keletas pirmųjų ieškotojų atvyko į San Franciską su 3 mln dol. vertės grynuoliais , apie 100 tūkst naujokų plaukė į Aliaską laivais , o vėliau leidosi į pavojingą žygį sausuma .
Klondaiko burbalas greit sprogo , kaip ir visos aukso karštligės . Nauji atvykėliai geriausiais kasyklas jau rado pažymėtas . Netrukus pasklido geri gandai iš kito Aliaskos regiono : gana didelių gabalų buvo rasta juodame smėlyje prie Sewardo pusiasalio , vietoje , pavadintoje Keipnomu . Nusivylę Dousonu susirinko mantą ir išvyko į vakarus , 1300 klm. žygį geresnio gyvenimo : laivais , šunų traukiamomis rogutėmis , pačiūžomis ir net dviračiais . Svajonės Keipnome truko 2 metus – rasta 2 mln. dol vertės grynuolių . Po kiek laiko Aliaskos aukso atsargos išseko – jos buvo randamos tik atsitiktinai , tačiau trumpas sujudimas paskatino į šią didžiulė teritoriją atsikelti būrius naujakurių ( ko bijojo Rusija pasklidus gandams apie jų valdomoje Akiaskoje esančius lobius ) , o galiausiai – ir JAV federacinius įstatymus ir tvarka .
Apibendrintai Aliaskoje per 30 metu buvo rasta iki 8 mln dol .aukso grynuolių . Du didžiausi telkiniai atnešė 5 mln dol.( prisiminkite pradinę Rusijos administracijos sumą ) . Ir supraskite , kad aukso grynuolius iškasė ne JAV iždininkas , o JAV kolonistas , gyvenantis svajonę , paėmė juos nemokėjes jokių mokesčių ir išsigabeno su savim . Šiuo atveju vienintelis ir pagrindinis privalumas – paskatino JAV ekonomiką . Nafta svarba įgavo tik 20 amžiaus antrojoje pusėje , o geopolitinės svarbos nuspėti ( būsimo ledlizo , Šaltojo karo ) – niekas negalėjo . Sekretorius Sewardas pirko abejotiną teritoriją , tikėdamas vizija , kad JAV turi apjungti visą Š.Amerikos kontinentą ir tai turi padaryti taikiais ir humanistinais principais – išpirkdama teritorijas , ne smurtiniu būdų .
Rusijos žaidimas buvo įvykdytas 100 proc , visą ką Rusijos caras siekė pavyko ir net daugiau nei tikėjosi . Pagal tų laikų duomenis racionaliai žiūrint Rusija sužaidė vieną geriausių savo diplomatinių žaidimų istorijoje , deja , numatyti , kad po 50 metų visas pasaulis apvirs aukštyn kojom niekas negalėjo numatyti . Rusija apmokėjo dalį skolų , numalšino LDK ir Lenkų sukilimą , pradėjo valstybės pertvarką . Teisingai numatė busimą grėsmę iš Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos imperijos . 1905 metai Rusijos – Japonijos karas parodė , kad Rusija , jei nebūtų norėjusi parduoti Aliaskos – regione nebuvo galimybė , kuri be didelių karinių pajėgų sugebėtų išlaikyti Aliaską . Ypač , kai akivaizdžiai brendo karas Vakaruose .
Sakyčiau , kad Rusijos pergalės Šiaurės kare , pergalė prieš Napoleoną – buvo atsitiktinės , nulemtos aklos sekmės ir virtinių nesekmių konkurentui , visomis prasmėmis laimėjo silpnesnis . O Aliaskos pardavimo žaidime Rusija pasielgė racionaliai , protingai ir pasikinkė sėkme pasiūlydama Aliaską JAV . JAV pasielgė neracionaliai , skubotai , kvailiai . Skirtumas tas , kad ilgoje perspektyvoje Rusijai labai nepasisekė , o JAV aplankė akla sėkmė .
P.S Klondaiko regionas šimtus milijonų pelno atnešė skaičiuojant šiandienos valiuta , tačiau ir pirkimo suma skaičiuoti šimtais milijonų šiandienos kursu .
dariui
taip taip, rusija visada elgiasi racionaliai ir protingai haha, o jav aplanko tik akla sekme :))
Huronas
Issamiam komentare nurodoma,kad JAV kvaila, nes viska dare humanitariskai, o reikejo elgtis agresoriskai ir atimti Aliaska, tipiskas ruskio mastymas.