Pasaulio istorijoje didieji ekonomikos pokyčiai prasidėdavo tuomet, kai žmonės atrasdavo naujus energijos generavimo būdus ir sukurdavo komunikacijos priemones jiems paskirstyti. Tokios technologinės platformos iš esmės pakeisdavo visuomenės gyvenimą ir įpročius.
|
XIX amžiuje telegrafas ir spaudos paplitimas leido efektyviai valdyti anglimi varomą sudėtingą gamyklų ir geležinkelių sistemą. Gyvenimas ėmė spartėti. XX amžiuje antrąją pramonės revoliuciją, pagrįstą naftos ir automobilių pramone, padėjo įgyvendinti radijas, telefonas ir televizija. Tai sukūrė šiuolaikinių vartotojų visuomenę.
XXI amžiuje internetas taps priemone, valdančia atsinaujinančios energijos generavimo sistemas, o didelės apimties duomenų analizės algoritmai pakeis logistikos, prekybos principus. Kiekvienas mūsų virs prosumeriu – vartotoju ir gamintoju viename asmenyje.
„Ne tik vartotojas tampa gamintoju. Panašūs pokyčiai vyksta ir darbo rinkoje. Ypač IT srityje darbuotojai tampa self employed – nepriklausomi darbo rinkos dalyviai, miniverslininkai. Ši tendencija labai smarkiai stiprės“, – sako Lietuvos rizikos kapitalo asociacijos steigėjas Šarūnas Šiugžda.
Ekonomistai yra įsitikinę, kad daug verslų ir profesijų išnyks arba keisis iš esmės. Tyrimų bendrovė IDC prognozuoja, jog net 60 proc. darbų, kurie bus paklausiausi 2020 metais, šiuo metu neegzistuoja. Tai susiję ir su socialiniais tinklais, kurie tampa logistikos kanalais.
Įvairūs gamintojai savo prekę galės parduoti be tarpininko. Robotai, dirbtinio intelekto sistemos, algoritmai, analizuojantys didžiulius duomenų kiekius, jau perima netgi kvalifikuotų teisininkų funkcijas, teigia Jeremy Rifkinas naujausioje knygoje „The Zero. Marginal Cost Society“.
„Vienas iš tokių pavyzdžių – didžiųjų technologinių įmonių investicijos į vadinamąsias Internet of Things (IoT) įmones, kurios gamina saugos sistemos prietaisus. Pastarieji eliminuoja saugos tarnybas iš verslo ekonomikos grandinės. Nauji prietaisai leidžia jungtis tiesiai prie interneto, perduoti pranešimą tiesiogiai policijai“, – pasakoja Š. Šiugžda.
Daiktų internetas – viena iš trijų besiformuojančios vientisos globalios operacinės sistemos dalių. Greta įprastinio – informacijos ir trečiojo – logistikos interneto. Tai pirma sumanios infrastruktūros revoliucija pasaulyje.
Vis daugiau pastatų, transporto priemonių, buitinių prietaisų bus aprūpinta jutikliais ir sujungta su sumaniais matuokliais (smart meters) bei daiktų interneto platforma. Tai padidins gamybos, elektros ir kitų resursų vartojimo efektyvumą. “Cisco systems” prognozuoja, jog 2022 metais daiktų interneto ekonominis efektas sieks 14,5 trilijono dolerių.
„Neseniai analizavome vieną projektą, kurio autoriai ketina gaminti vėjo jėgaines gyvenamiesiems namams, biurams, prekybiniams pastatams. Jos tokios kompaktiškos, kad jų ant pastato nematyti. Visos šios technologijos, jų itin sparti plėtra pakeis pasaulį, kuriame gyvename. Žmogus susikurs sau darbo vietą pats. Jis bus vis mažiau priklausomas nuo infrastruktūros, nuo kurios buvo priklausomas pastaruosius du šimtus metų“, – tvirtina Lietuvos rizikos kapitalo asociacijos steigėjas.
Saulės ir vėjo energetikos sistemų našumui augant, vis daugiau žmonių ar namų bendrijų galės gaminti atsinaujinančią energiją ir netgi parduoti jos perteklių rinkoje, naudodami žaliosios energijos internetą. Kai kurių saulės baterijų efektyvumas laboratorijoje jau pasiekė 40 proc. Todėl nemažai gyvenamųjų būstų artimiausiais metais atsijungs nuo centralizuotai tiekiamos energijos. Lietuvai reikia stebėti šias tendencijas ir kuo skubiau pasitempti.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad Lietuvoje menkai investuojama į tyrimus ir plėtrą. Per pastaruosius penkerius metus Lietuva kasmet registruoja maždaug perpus mažiau patentų nei Latvija ir keturis kartus mažiau nei Estija. Vadinasi, nesame inovatyvi valstybė.
Š. Šiugždos teigimu, turime centralizuotai, valstybės mastu strategiškai matyti, kokios technologinės sritys yra perspektyvios: „Be abejo, tai sunku, tačiau bent keletą svarbiausių mes tikrai turime matyti. Mes kaip pavyzdį dabar matome Lietuvoje besikuriančius paslaugų centrus. Tai apima ir apskaitą, finansų, personalo valdymą. Taip pat ir kai kurias inžinerines specialybes. Tarkime, yra nemažai kredito valdymo specializacijos įmonių, kurios steigiasi Lietuvoje. Tai rodo, kad Lietuva turi potencialą tokiose srityse“.
Lietuvoje taip pat yra keletas sėkmingai veikiančių biotechnologijos, puslaidininkių ir kitų sričių aukštųjų technologijų įmonių. Tradicinėms pramonės šakoms, tokioms, kaip maisto pramonės, taip pat būtinos inovacijos, skirtos produktų pridėtinei vertei didinti.
„Didelė dalis maisto pramonės, ypač kai kalbame apie pieną, į rytus ir kitas rinkas iš esmės eksportuoja žaliavą. Tai neturi nieko bendra su prekiniu ženklu. Todėl tai yra kelias į niekur. Prekiaujant žaliavomis, neįmanoma sukurti aukštos pridėtinės vertės. Ekonomikai tai nenaudinga. Gal reikalinga kurį laiką, bet toliau reikia investuoti į prekinį ženklą, į technologijas“, – pažymi Š. Šiugžda.
Pavyzdžiui, daugelis baldų gamybos įmonių, dirbančių su IKEA, nekuria savo dizaino. Jos neturi pardavimų, rinkodaros skyrių, kai kurios netgi tiekimo skyriaus. Taip neįmanoma sukurti jokios pridėtinės vertės.
„Tokia rizika visiškai nepriimtina, – sako Š. Šiugžda. – Pakanka prisiminti tokias šalis, kaip Danija, kuri irgi kažkada turėjo stiprią baldų pramonę, kuri tiekė baldus IKEA. Didžioji dalis tų įmonių numirė, nes padidėjo sąnaudos, jos negalėjo konkurencingų kainų išlaikyti, ir beliko užsidaryti. Visi tie žmonės išėjo į gatvę.“
Tik maždaug 20 proc. mažų ir vidutinių įmonių Lietuvoje kuria aukštos pridėtinės vertės produktus. Todėl reiktų ES lėšas nukreipti būtent į tas inovatyvias įmones ir toliau vystyti infrastruktūrą, skatinti mokslo parkus, ieškoti naujų idėjų ir jas įgyvendinti.
Pasak Š. Šiugždos, geras pavyzdys yra LOGIN: „Šis renginys parodo, kiek Lietuvoje yra jaunų žmonių, kurie pasiruošę savo gyvenimą skirti technologijų kūrimui. Į tą reikia atkreipti dėmesį ir toliau kurti Lietuvos, kaip pažangios šalies, įvaizdį“.
Siekiant išvengti krizių, išsilaikyti pirmaujančiųjų gretose, būtina nuolat kontroliuoti valstybės „sveikatą“, t.y. įvairius rodiklius, o ypač kuo tiksliau įvertinti jos ekonominę ir finansinę būklę. Kaip tą padaryti, kai kinta pramonės šakos, vis didesnį vaidmenį vaidina inovatyvumas? Kaip įvertinti kūrybos ekonominę vertę ir naujų verslo sričių, socialinio kapitalo indėlį?
„Ilgą laiką buvo ieškoma integralaus dydžio, kuris leistų kuo išsamiau palyginti valstybes. Iš pradžių atsirado ekonominio karinio potencialo sąvokos. Vėliau pradėta galvoti apie intelektinį potencialą. Šiuo metu ir yra tokia stadija. Tačiau svarbu, kad visi tie rodikliai būtų struktūrizuoti“, – sako akademikas Antanas Buračas.
Dauguma rodiklių nėra savitiksliai. Pastaruosius pora dešimtmečių kalbama, kad laimės arba žmogaus patogios gyvensenos klausimas svarbesnis, negu sukuriamas didelis bendrasis valstybės produktas. Ekonominio progreso vertinimas papildomas tokiais indikatoriais, kaip kūdikių mirtingumas, turto pasiskirstymas, žmonių gyvenimo trukmė, kiek turima laisvalaikio ar net savanorystės lygis visuomenėje.
Įtakinga ekonomine jėga tampa socialinė ekonomija (social commons). Atlikus analizę aštuoniose šalyse, įskaitant JAV, Belgiją, Japoniją, Prancūziją, paaiškėjo, jog ne pelno organizacijų sukuriama vertė sudaro vidutiniškai 5 proc. BVP ir prilygsta statybos sektoriaus sukuriamai vertei.
Pasak Antano Buračo, labai svarbu tuos rodiklius koreguoti, atsižvelgiant į tai, ką siūlo ekspertai – psichologinius veiksnius, žmogaus socialinių ryšių svarbą.
Ekonomika negali viso to tiksliai išmatuoti, todėl ją reikia integruoti su kitomis socialinio gyvenimo sritimis. Didžiosiose pasaulio biržose į darbą priimami ne tik matematikai, nusimanantys apie finansų srautus, bet ir menininkai, nes jie intuityviai nuspėja sudėtingų procesų logiką, kurią tiksliai aprašyti sudėtinga arba neįmanoma.
„Sakykim, du trečdaliai pastarųjų dviejų dešimtmečių Nobelio premijos laureatų darbų skirti metodams, kurie padėtų finansinius srautus arba vadybą tobuliau formuluoti. Pasirodo, visi tie metodai taip greit sensta, kad ateinančios krizės neįmanoma nuspėti. Reikia intuicijos, erudicijos. Užtai ir sakoma, kad techninė analizė turėtų būti perpinama su fundamentine analize, su strateginiu požiūriu į bendrą proceso eigą“, – teigia A. Buračas.
Pasaulyje nesiliauja kalbos apie sparčiai mažėjančius išteklius, ypač gamtinius. Todėl labai svarbu numatyti, kaip juos paskirstyti, kad resursai valstybėje būtų naudojami optimaliai.
„Tokioje situacijoje buvo plėtojami daugiakriteriai metodai, – pasakoja A. Buračas. – Jie labai paplito per Pasaulio banko instituto organizuojamas konkurencingumo konferencijas. Europoje pradėti matuoti inovacijų indeksai. Sistema remiasi tuo, kad išskiriami sprendžiantys veiksniai, kuriuos nustato ekspertai.“
Inovacijos – labai svarbus faktorius. Pavyzdžiui, konvejerinio surinkimo įdiegimas leido Henry Fordui penkis kartus atpiginti automobilių gamybą. Dabar daugiakriteriai metodai pradedami taikyti, kai svarbu nustatyti, kurios šalys nusipelno didesnių kreditų paramos iš Tarptautinio valiutos fondo ar kitų valstybių, įvertinti, kur numatyti investiciniai pokyčiai labiau tikėtini. Malonu, kad tarptautinėse rinkose vis aktyviau taikomi ir Lietuvos ekonomistų kuriami daugiakriteriai metodai.
„Tokie metodai ne tik numato, kaip racionaliau paskirstyti išteklius, kurioms programoms skirti pinigus, bet ir kaip tobulinti metodus, kurie leistų analitiškai tiksliau įvertinti situaciją ir jos galimą pakitimą“, – aiškina akademikas.
Pirmoji pramonės revoliucija išvadavo žmones iš vergovės ir baudžiavos. Po antrosios pramonės revoliucijos itin sumažėjo dirbančių žemdirbių ir amatininkų skaičius. Trečiosios pramonės revoliucijos aušra paveiks gamybos ir paslaugų sferas. Metas ruoštis naujiems pokyčiams.
Rolandas Maskoliūnas, LRT Televizijos laida „Mokslo ekspresas“, LRT.lt