Mokslo darbų temos nesikeitė nuo 1965-ųjų – užteko išimti žodžius komunistinis ir tarybinis, bendradarbiaujama su keliskart silpnesniais užsienio universitetais, auditorijas užpildo smegenėlių neturintys, tačiau tėvelių pinigėlių nestokojantys žmonės.
 |
Kita vertus, užsienio universitetai ir studentai pernelyg sureikšminami: jei neįstojai į Harvardą, Oksfordą ar kitą pirmos lygos universitetą, gal geriau likti Lietuvoje?
Tokios mintys skambėjo Vilniuje vykusioje profesionalų tinklo „Globalios Lietuvos lyderiai“ diskusijoje apie švietimo bėdas. Diskusijos dalyviai aiškinosi, ar Lietuvos universitetai išugdo ateities lyderius, kurie geba kurti globaliai sėkmingą ir tvirtą šalį.
Diskusija pradėta Oksfordo stiliaus debatais, taigi pirmiausia pranešėjai gynė nebūtinai savo nuomonę. Jungtinės Karalystės Bato universiteto dėstytojas Ainius Lašas turėjo pasisakyti už Lietuvos universitetų gebėjimus.
A. Lašui susidaro įspūdis, kad užsienio universitetus pervertiname: įsivaizduojame, kad ten ateina pasiruošę, motyvuoti, pakankamai žinių turintys studentai. „Tačiau galiu pasakyti iš savo patirties, nes toje sistemoje dirbu: situacija nėra tokia graži ir rožinė. Iš tiesų ten yra įvairaus lygio studentų. Yra tokių, kurie ateina geranoriškai, yra tokių, kurie bando nusirašinėti. Kai paskaitai kai kurių studentų magistro lygio tezes, skaitosi kaip „Google translate“ programa išverstas darbas. Visko ten yra, dėl to nereikia to pervertinti“, – aiškino A. Lašas.
A. Lašas siūlė nesiskųsti postsovietiškumu, o pasižiūrėti į Estiją: jos pavyzdys įrodo, kad pokyčiai ir reformos švietimo sistemoje galimi ir įmanomi.
Bato universiteto lektorius mato gerų pavyzdžių Lietuvos universitetuose: štai Kauno technologijos universitetas (KTU) padarė gana didelį šuolį. Nors, pasak A. Lašo, universitetas paveldėtas su konservatyvia sovietine mąstymo ir personalo sistema, kol kas žengiami tik pradiniai žingsniai ir temptis dar yra daug kur, tai vienas požymių, kad pokyčiai įmanomi ir mūsų universitetai gali konkuruoti tarptautinėje sferoje.
B. Gatesui Lietuvoje dėstyti neleistų?
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas turėjo laikytis kardinaliai priešingos nuomonės. „Pirmiausia universitetų politika yra nukreipta į pinigų pritraukimą, o ne į protingo, kūrybingo žmogaus išugdymą“, – pareiškė S. Besagirskas, priminęs, kad šįmet tik 3 universitetai nusistatė minimalų priėmimo balą, kuris atsijoja silpniausius.
„Ką tai reiškia? Jei aš gerai mokausi ir ateina kažkoks žmogiukas, kuris, sakykime, neturi daug smegenėlių, bet jo tėveliai turi daug pinigėlių, aš su juo sėdžiu vienoje auditorijoje. Mano motyvacija mokytis tikrai nėra didelė“, – sakė ekonomistas. Jo teigimu, nemažai universitetų mokančiųjų pinigus niekaip neišmes. O jei mokytis tingi, rašto darbus galima nusipirkti internete.
S. Besagirsko nuomone, universitetuose beveik nėra dirbančių praktikų, asmenybių. Juk, sakė ekonomistas, pats Bilas Gatesas negalėtų dėstyti Lietuvos aukštosiose – jis neturi mokslinio laipsnio. Esą dauguma dėstytojų – žmonės, kurie perskaitė kažkieno knygutes, iš jų parašė vieną savo, pasimokė iš teoretikų ir dėsto būsimiems teoretikams.
S. Besagisrkas atkreipė dėmesį, kad studijuoti neskatina ir stipendijos. Juk atvažiavus iš rajono ir neturint turtingų tėvų, reikės dirbti, o dirbant nebus laiko mokytis. „Vadinasi, studijos – trečiarūšis hobis – dirbu, dirbu, kartais nueinu į paskaitą, išsilaikau egzaminą, nusirašau arba ne, praėjo 4 metai ir turiu diplomą“, – paplitusią schemą nupiešė S. Besagirskas.
Diskusijos dalyvis klausė, ko vertos mūsų jungtinės studijų programos – esą dauguma jų sudaromos su keliskart žemesnio lygio universitetais. Jis šaržuodamas prisiminė pokalbį su vienu universiteto vadovu apie mokslo darbų temų pasirinkimą: esą 1965 m. sugalvojo temas, 1990 m. išbraukė žodžius komunistinis, tarybinis. Taip darbų temos metai iš metų kartojasi. S. Besagirsko nuomone, problema ir su studijų programų atnaujinimu – keičiasi tik pavadinimai – pavyzdžiui, ekonomika tampa inovatyvia ekonomika arba biotechnologijų ekonomika.
Pats S. Besagirskas prisipažino Vilniaus universitete baigęs magistro studijas, tačiau magistro darbe nieko naujo neišradęs – rašė tokia pat tema kaip ir kiti studentai prieš 15 metų, pasiėmė daug daktaro darbų iš Martyno Mažvydo bibliotekos ir iš jų padarė mišinį. „Esant tokiai sistemai, tokiai aplinkai, kaip universitetai gali išugdyti kūrybingą asmenybę? Atskirais atvejais pasiseka, bet, kaip sakoma, ir aklai vištai pasiseka“, – kritiškas buvo ekonomistas.
S. Besagirskas atkreipė dėmesį, kad ir praktikos darbai daugiausia atliekami formaliai – pusė studentų susirenka tik parašus.
Salėje susirinkusiems žiūrovams balsavus, nedidele persvara nugalėjo A. Lašo pozicija. Po debatų laukė diskusija.
Jei ne Oksfordas ar Harvardas, geriau Lietuva?
„Tikrai nepritarčiau požiūriui, kad universitetai orientuojasi į tokią politiką, kuria siekia uždirbti kuo daugiau pinigų − valstybė su tokia universitetų finansavimo sistema juos verčia taip elgtis. Keiskime sistemą – tada iš karto ims keistis ir universitetai“, – tolesnėje diskusijoje sakė Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, KTU rektorius profesorius Petras Baršauskas.
Jis pripažino, kad šiandieninė šalies švietimo politika universitetus skatina šiek tiek pasipinigauti, nes aukštajai mokyklai reikia surinkti biudžetą. Tad vadovai visada būna priversti laikyti lygsvarą tarp studijų kokybės ir pinigų rinkimo. „Kartais pasigendame valstybės įsikišimo, jos strateginio valdymo šiame finansų klausime. Dabar lyg ir sakoma „universitetai, jūs ten susitarkite tarpusavyje“. Universitetai nesusitars niekada, o ypač esant tokiai finansavimo sistemai, nes juos valdys tik interesai“, – kalbėjo KTU rektorius.
Tuo metu žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas kalbėjo apie diplomų malūnus. „Ypatingai po šių metų stojamųjų jaučiuosi stipriai nusivylęs: išsipildė pačios blogiausios prognozės. Demografinė situacija Lietuvoje prastėja ir toliau prastės, apie pusei universitetų negali priekaištauti, bet yra tokių, kur visi jaunuoliai, arba, kaip vadina portalai, diplomų fabrikai – jie Lietuvoje yra, gamina diplomus ir už pinigėlius įteikinėja. Tai didžiulė drama“, – teigė G. Sarafinas.
Jo nuomone, sužinojus šių metų stojamųjų balų vidurkius, galima nugriūti – pavyzdžiui, 2-3 balai iš 10. Ir tokie žmonės ateina studijuoti. „Jeigu priima bet ką, kas kruta, bet ką, kurie turi pinigų – neįmanoma, kad būtų aukšta kokybė. (…) Pusė žmonių ateina motyvuotų, jie nori žinių, o kita pusė – popieriaus“, – sakė „Reitingų“ vyriausiasis redaktorius.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Vilius Kontrimas baigė Vilniaus, Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos universitetus, tad iš vidaus pamatė lietuviškų universitetų virtuvę. Paskui sekė 8 metai versle bei ISM rektoriaus kėdė.
„Mes dažnai esame stotelė, kur žmonės renkasi tarp Lietuvos, tai yra, mūsų, arba užsienio studijų vadybos ekonomikos srityje. Mes turime nemažai tokių, kurie nusprendė likti čia ir dar nemažai tokių, kurie išvažiavo į užsienį, ten pabuvo metus ir grįžo čia – pasakė „Taip, jeigu tai ne Harvardas, ne Oksfordas ir ne pirmos lygos universitetai, tai čia tikrai geriau“, – dėstė V. Kontrimas.
Reikia sukrėtimo – ragina sukilti studentus
Galiausiai diskusijos dalyviai pateikė įžvalgas, ką reikėtų daryti toliau.
G. Sarafino nuomone, įvairioms interesų grupėms reikia sukrėtimo. Pavyzdžiui, studentai galėtų būti aktyvesni ir radikaliai pareikalauti kokybės – rašyti skundus, protestuoti, reikšti nuomonę. Daugiau galėtų daryti ir žiniasklaida – universitetuose viešinti antikokybės pavyzdžius. Redaktoriaus teigimu, turėtų prabilti ir darbdaviai – pasakyti, kokių universitetų absolventais nepasitiki.
G. Sarafinas konstatavo, kad universitetai laukia veiksmų iš valdžios, tačiau politikai laukia, kol keisis patys universitetai. Toks laukimas tęsiasi jau keletą metų.
„Kaip ir minėjau, norint išugdyti lyderius ir pasiekti kokybinį proveržį, reikia modifikuoti finansavimo sistemą, kad ji būtų orientuota į kokybinius dalykus bei sulaukti valstybės įsikišimo“, – siūlė P. Baršauskas. Jis primena, kad net 98 proc. Lietuvos aukštųjų mokyklų sudaro valstybinės aukštosios mokyklos. Taigi, sako P. Baršauskas, akivaizdu, kad be valstybės įsikišimo, proveržio studijų kokybėje pasiekti nepavyks.
Pasak A. Lašo, nėra jokios kalbos: universitetus reikia stambinti. Geriausia tą būtų daryti per finansines paskatas. „Mes tikrai kaip šalis nepakonkuruosime tarptautiniu mastu, jeigu turėsime 45 ar kiek dabar jų yra universitetus tokioje šalyje“, – sakė Bato universiteto dėstytojas.
V. Kontrimo teigimu,visai aukštojo mokslo sistemai keistis padėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris būtų labiau reiklus ir sąmoningas. Valstybės lygmeniu taip pat reikėtų strateginio apsisprendimo: kiek ir kokių tarptautinių studentų, dėstytojų norime turėti, kokios mokslo kokybės mums reikia. ISM rektoriaus teigimu, turi būti aiški vizija, kur norime eiti.
Šaltinis: delfi