Iširus Sovietų Sąjungai ir socialistiniam lageriui, Baltijos ir Juodosios jūrų regiono šalys paveldėjo dar iki šiol egzistuojančią energetinės infrastruktūros schemą. Daugeliui iš jų tai tapo problema, o kai kurios šalys tai ėmė laikyti net grėsme savo nepriklausomybei.
Energetinės nepriklausomybės užtikrinimas tapo viena iš svarbiausių regiono valstybių tiek vidaus, tiek užsienio politikos krypčių. Svarbus tos politikos aspektas yra didelė šalių priklausomybė nuo Rusijos dujų importo. Į NVS sudėtį įeinančioms valstybėms ilgą laiką prioritetu buvo tik iš Rusijos importuojamų dujų kaina, o dabar jų pozicijos priartėjo prie Europos Sąjungos valstybių, akcentuojančių būtinumą diversifikuoti dujų tiekėjus, supratimo. Panagrinėkime, kokie yra galimi dujų gavimo variantai, alternatyvūs tiesioginiam dujų tiekimui iš Rusijos.
Jeigu kalbėtume tik apie importą, tai galimi trys pagrindiniai variantai, kurie regione aktyviai svarstomi ir bandomi įgyvendinti. Pirmas: naudojantis esama infrastruktūra dujas tiekti iš kaimyninių valstybių teritorijos. Šį būdą išbandė Ukraina: ji įgyvendino reversinį dujų tiekimą iš Slovakijos, Vengrijos ir Lenkijos, pirkdama dujas iš, pavyzdžiui, Vokietijos energetikos korporacijos RWE. Tačiau pastarojo meto įvykiai, kai „Gazprom“ ėmė tiekti nepakankamai dujų į šias šalis, privertė nutraukti reversinį dujų tiekimą į Ukrainą ir parodė šios schemos nepatikimumą, taip pat įtikino, kad ilgesnį laiką naudotis šia schema kaip pagrindine neįmanoma.
Antras variantas – naujų dujų transportavimo infrastruktūros elementų statyba. Dujotiekiai daugiausia planuojami ar tiesiami sujungiant SSRS sudėtyje buvusias respublikas su jų kaimynėmis. Tokie projektai paprastai realizuojami naudojantis nemaža finansine Europos Sąjungos parama. Pavyzdžiui, tarp Rumunijos ir Moldovos nutiestas dujotiekis Jasai–Ungenis, numatant jį pratęsti iki Kišiniovo. Povandeniniu dujotiekiu „Balticconnector“ savo dujotiekių sistemas sujungti rengiasi Estija ir Suomija. Neseniai pranešta apie planus tiesti naują dujų jungtį tarp Ukrainos ir Lenkijos, taip pat numatoma dujotiekio tarp Lenkijos ir Lietuvos statyba.
Viso tokių dujotiekių jungčių tinklo plėtros idėja buvo išplėtota ES politikos ir Europos energetikos bendrijos, siekiant didinti vieningos Europos ir valstybių bendrijos narių energetinį saugumą. Pirmiausia tokiu žingsniu kaip dujotiekių jungčių statyba yra siekiama išplėsti turimų tiekimo kanalų tinklą. Šio tinklo nutiesimas leis dujų perteklių perduoti tarp kaimyninių šalių ir net tarp subregionų. Viena iš tokios politikos įgyvendinimo priežasčių tapo 2009 m. dujų krizė, kai dėl konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos iš karto kelioms ES šalims nebuvo patiekta didelis Rusijos dujų kiekis.
Be to, alternatyvių tiekėjų buvimas turi įtakos nustatant dujų iš Rusijos kainą. Alternatyvūs dujų tiekėjai antžeminiais tinklais gali būti magistraliniai dujų paskirstymo mazgai Vokietijoje ir Austrijoje. Tačiau tiek Vokietijos, tiek Austrijos mazgai yra glaudžiai susieti su dujų tiekimu iš Rusijos, todėl visos regiono valstybės yra suinteresuotos statyti nuosavus suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus.
Toliausiai šia linkme yra pasistūmėjusi Lietuva: netrukus nuolatinį darbą pradės ant vandens įrengtas SGD terminalas Klaipėdoje. Artėja prie pabaigos ir SDG terminalo statyba Svinouiscyje, Lenkijoje, svarstomi ir keli bendro Estijos ir Suomijos SGD terminalo statybos variantai.
Dėl įtemptų santykių su Rusija dėl naftos ir dujų importo netgi Baltarusijoje aptarinėjama bendradarbiavimo su Lietuva galimybė statant regazifikacijos terminalą. Ukrainos SGD terminalo statybos projektą 2010 m. inicijavo prezidentas V. Janukovyčius. Naujoji Kijevo valdžia toliau plėtoja šią iniciatyvą, tačiau realios statybos perspektyvos iki šiol nėra aiškios, nes nesusitariama su Turkija dėl didelės talpos dujų tankerių praleidimo per Bosforo sąsiaurį. Problemą padėtų išspręsti dujų pirkimas iš Azerbaidžano, tačiau ši šalis jau sudarė kontraktus praktiškai visoms savo išgaunamoms dujoms, be to, tam tikslui rytinėje Juodosios jūros pakrantėje reikėtų statyti dujų suskystinimo terminalą.
SGD priėmimo terminalo statybą pagal svarbą Ukrainai galima būtų sulyginti su nerealizuotu „Adrijos koridoriaus“ projektu. Šis projektas numato sujungti Ukrainos, Vengrijos ir Kroatijos dujų tiekimo sistemas ir prijungti jas prie Kroatijos SGD terminalo „Adrija“, ketinamo įrengti Krko saloje. Šios idėjos pranašumas – tai, kad tarp šalių jau yra veikianti infrastruktūra, ir tam, kad koridorius pradėtų funkcionuoti, belieka nutiesti kelias nedideles dujotiekių atkarpas. Tačiau pats kroatų terminalas – dar neįgyvendintas projektas, Ukrainai tai – ne šios dienos perspektyva. „Adrijos koridorius“ eitų rytų–vakarų kryptimi ir būtų sujungtas su projektuojamu šiaurės–pietų dujų koridoriumi. Pagal šį projektą numatoma „Adrijos“ terminalą sujungti su Svinouiscio terminalu Lenkijoje, taip būtų susietos Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Kroatijos dujų transportavimo sistemos, taip pat Ukrainos sistema, jei nuo dujotiekio būtų nutiesta atšaka rytų kryptimi. O turint omenyje planuojamą tiesti dujotiekį tarp Lietuvos ir Lenkijos išryškėtų naujos regioninės dujų transportavimo sistemos, tarpusavyje tiesiogiai sujungsiančios kelias ES šalis, taip pat ir į ES orientuotas Ukrainą bei Moldovą, kontūrai. Atraminių šios sistemos taškų vaidmuo tektų SGD terminalams ir iš dalies – požeminėms dujų saugykloms.
Žinoma, sunku tikėtis, kad visi išvardinti projektai artimoje ateityje bus įgyvendinti, ypač tai liečia Ukrainos pasiūlymus. Tačiau dauguma iš jų įeina į prioritetinių Europos Sąjungos projektų sąrašą ir Europos Komisija jau finansuoja jų įgyvendinimą. Ar šios iniciatyvos bus sėkmingos, priklauso nuo dujų kainų konjunktūros, taip pat ir nuo „Gazprom“ kainų politikos, kuri, be abejo, bus nuolat koreguojama ir reaguos į pokyčius. Todėl atsakymą į klausimą, kas brangiau – Rusijos dujos ar nepriklausomybė nuo jų, dar reikia surasti.
Šaltinis: geopolitika/Vadim Koševoj