Skelbiamos LGMA apskritųjų stalų išvados

Lietuvos geografijos mokytojų asociacija, dalyvavusi Ugdymo plėtotės centro bei Švietimo ir mokslo ministerijos surengtame švietimo bendruomenių asociacijų rėmimo konkurse ir laimėjusi nedidelę finansinę paramą, surengė įvairiose Lietuvos vietose 4 apskrituosius stalus, kuriuose dalyvavo 67 geografijos mokytojai iš 37 savivaldybių.

Apskritųjų stalų diskusijose buvo įvertinta dabartinė švietimo būklė, geografijos mokymo turinio ir jo tikslų adekvatumas laiko iššūkiams, išklausyti įvairūs mokytojų vertinimai, pageidavimai, siūlymai, rekomendacijos.

Visuose apskrituosiuose staluose buvo diskutuojama tomis pačiomis temomis. Visų diskusijų išvados buvo apibendrintos ir jų pagrindu paruošti du dokumentai: vienas iš jų skirtas UPC ir ŠMM atstovams, o kitas – platesnis ir skirtas geografijos mokytojų bendruomenei, skelbiamas dabar.

LGMA apskritieji stalai vyko:

• Klaipėdoje (vakarų Lietuvos regionui). Renginys vyko gegužės 23 d.
• Šiauliuose (šiaurės Lietuvos regionui). Renginys vyko rugsėjo 25 d.
• Garliavoje (vidurio ir pietvakarių Lietuvos regionams). Renginys vyko spalio 10 d.
• Vilniuje (vidurio ir pietų Lietuvos regionams). Renginys vyko spalio 16 d.

Dalyvių žemėlapyje matyti savivaldybės, kurių atstovai dalyvavo apskrituosiuose staluose.

Išsiaiškinta situacijos analizė, atlikta remiantis brandžios pilietinės visuomenės sąveikos principais, gali būti naudinga ir sprendimus priimančioms institucijoms, ir kiekvienam geografijos mokytojui.

LGMA taryba pageidauja susitikimo su atitinkamų institucijų atstovais diskusijose išryškėjusioms problemoms aptarti. LGMA pasirengusi konstruktyviai bendradarbiauti su ŠMM ir UPC visais įmanomais klausimais. Dabar lauksime žingsnio iš oficialių institucijų.

Sprendimų priėmimas.

Mokytojų bendruomenę neramina besitęsiantys veiksmai už akių. Į pirmines diskusijas geografai kviečiami retai. Tai aiškiai liudija ilgai delstas Valstybinio geografijos brandos egzamino įvedimas, vos prieš metus siūlyta revoliucinė gamtos mokslų reforma, griaunant pasitvirtinusį geografijos mokymo turinį. LGMA pasirengusi dalyvauti visose aktualiose diskusijose.

Tarptautinių tyrimų rezultatai.

Nemažai mokytojų abejoja kai kurių tarptautinių tyrimų užduočių adekvatumu lietuviškajam kontekstui. Geografai įžiūri semantinių formulavimo problemų ir netikslumų. Susidaro įspūdis, kad šių užduočių nematė geografijos specialistai. Šie tyrimai neįdomūs, nepatrauklūs ir mokiniams, ir mokykloms. Mokiniai nemato rezultatų, nes jie skelbiami po metų ar dvejų, tad mokiniams tai nėra aktualu. LGMA siūlo – išverstas užduotis privalomai parodyti mokykloje dirbantiems geografijos specialistams. LGMA mielai suteiktų dalykinę paramą.

Gimnazijų prestižas.

Mokytojus neramina mokyklų reitingavimas ir priekaištavimas kaimo vietovių bei rajonų centrų ir miestelių gimnazijų mokytojams dėl jų kompetencijos ir darbo kokybės. Geografijos mokytojai akcentuoja dėmesį, jog nedidelių vietovių gimazijos renka mokinius su bet kokiais įvertinimais, iš bet kokios aplinkos, nes kaimo mokykloms reikia susirinkti krepšelį. Krepšelis verčia gimnazijose išlaikyti visus mokinius, toleruojant jų nenorą mokytis. Todėl vieši pasisakymai yra neargumentuoti ir nutyli visuotinę problemos esmę.

Mokytojų kvalifikacija.

1. Jau kuris laikas stebima tendencija, kad nemažai mokyklų vadovų neišleidžia mokytojų kelti kvalifikacijos, motyvuodami tai mokymo proceso trikdymu, o lėšas nukreipdami į darbo užmokesčio fondą, premijoms, šildymui ir kt. Nenorėdami veltis į konfliktus su mokyklų administracijomis, dalis mokytojų visiškai nesistengia kelti savo kvalifikacijos, nes mokykloms to tiesiog nereikia.
2. Perdėm manipuliuojama pačiose mokyklose vykdomais kvalifikacijos kėlimo seminarais, kuriuose iš esmės daugiausia liečiamos bendrosios pedagoginės temos. Labai dažnai tokie mokymai netenkina mokytojų. Neretai į tokius mokymus mokytojai registruojami jų net neatsiklausus.
3. Neskiriant finansavimo, neretai mokytojai į rimtus kvalifikacinius renginius vyksta savo lėšomis, ko neturėtų būti, kai visos Lietuvos mokyklos gauna lėšų kvalifikacijai kelti.
4. Geografams trūksta seminarų dalyko žinių ir metodinėmis temomis. Nemaža dalis geografijos mokytojų yra persikvalifikavę ir jiems yra didžiulis poreikis papildomai mokytis, užpildyti žinių spragas.
5. Mokytojams reikalingos metodikos, patarimai, rekomendacijos, tačiau dabartinėje švietimo erdvėje nėra jokių paskatų kurti taip reikalingą mokytojams medžiagą. LGMA pasiruošusi svariai tame talkinti.
6. Kai kuriose savivaldybėse yra mokytojų, kurie nedalyvauja jokiuose rajonų metodiniuose susitikimuose, nekelia kvalifikacijos. Lietuvoje nėra teisinių būdų ir reguliavimo priemonių, kaip suaktyvinti tokius mokytojus, kurių egzistenciją toleruoja patys direktoriai.
7. Kadangi mokytojų savivaldybėse mažėja, kvalifikacinius seminarus reikia labiau organizuoti regionuose. Mokytojai raginami drąsiau vykti į kitų savivaldybių švietimo centruose vykstančius renginius. LGMA skyrių primininkai ir metodinio darbo organizatoriai galėtų kooperuotis ir inicijuoti bei organizuoti bendrus renginius.

Kompetencijų ugdymas.

1. Mokytojams trūksta skaitmeninių ugdymo priemonių naudojimo patirties. Kai kuriose savivaldybėse atlikti tyrimai parodė, kad mokytojai per daug naudoja kompiuterius, multimedijas demonstravimui. Tyrimuose dalyvavę mokiniai sako, kad kompiuterių naudojimas kiekvienoje pamokoje atsibosta. Žiūrint į ekraną, jiems nieko nereikia daryti.
2. Jauni mokytojai stokoja supratimo, kaip ugdyti kompetencijas, nes tam neskiriamas adekvatus dėmesys aukštosiose mokyklose. Dauguma mokytojų laikosi nuomonės, kad be ugdymo turinio neįmanoma ugdyti kompetencijų. Pačių kompetencijų ugdymas yra per daug sureikšmintas, nes jis iš esmės užgožia dalykinį turinį. Mokytojai teigia, kad ugdant tik kompetencijas, galima prarasti turinį ir likti tik su žaidimais.

Bendrųjų programų vaidmuo mokytojo darbe.

1. Bendrųjų programų atnaujinimas negali būti savitikslis. Keičiant, koreguojant ar pildant programas būtinos išsamios diskusijos, geografijos mokytojų bendruomenės bei akademinės geografų visuomenės nuomonė bei jos gebėjimo priimti naujoves numatoma imtimi potencialių galimybių įvertinimas. Programų kaita ne visada garantuoja geresnius pasiekimus. Pasiekimai didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojų.
2. ŠMM ir UPC siekiamybė didinti integraciją turi būti aiškiai argumentuota, nes tokioje integralioje disciplinoje kaip geografija integracija vyksta savaime. Kadangi geografijos turinys yra itin įvairiapusis, todėl natūraliai integruojama daug dalykų.

Ugdymo turinys.

1. 6 klasėje, pradėjus mokyti savarankiško geografijos kurso, patartina kuo labiau paprastinti bendrųjų dėsningumų aiškinimą, stengiantis išlaikyti mokinių mokymosi motyvaciją. Mokytojai raginami drąsiau, atsižvelgiant į mokinių lygį, taikyti aktyviąsias veiklas, jokiu būdu neapsiribojant tik skaitmeniniais dalykais. 6 klasės mokiniai prastai pažįsta savo artimiausią aplinką, todėl rekomenduotina tam skirti papildomo laiko per pamokas, arba kryptingai organizuojant ekskursijas. 6 klasėje mokiniai ypač žingeidūs, jie nori tyrinėti aplinką, tad šį smalsumą būtina išnaudoti kuo labiau.
2. 7 klasėje išmokyti visos bendrųjų geografinių dėsningumų (BGD) sampratos yra sudėtinga, nes mokiniams, neturintiems pakankamų įvairių mokslo sričių sistemos, sunku susiformuoti struktūrinį dėsningumų vaizdą. Dėl to BGD mokymas negali virsti tikslu vardan tikslo. Mokytojams rekomenduojama turėti strategiją, kuriose klasėse ir kuriose temose galima pagilinti BGD turinį. 7 klasėje, atliepiant programų reikalavimus, daugiau laiko skirti tyrimams. Kol nėra aiškių sutarimų tarp programos sudarytojų (UPC) ir mokytojų bendruomenės (LGMA), kiekvienas mokytojas mokymo procesą interpretuoja savarankiškai.
3. Po regioninių geografijos pavyzdžių 7-8 klasėse 9 klasės turinys didaktiškai nėra labai patrauklus, tačiau būtinas patriotiškumui skatinti. Mokinių amžius tinkamas gilesniu lygiu mokytis Lietuvos geografijos, per šiuos mokslo metus siūloma organizuoti daugiau išvykų. LGMA planuoja paruošti maršrutus, kurie galėtų tapti etaloniniais ir apimtų svarbiausias lankytinas Lietuvos gamtines ir kultūrines vietas. Mokinius sunku sudominti reljefu, geologija, neretai nuklystama į akademiškumą. Mokiniams prieinamesnės bei patrauklesnės yra probleminės temos. 9 klasėje gabiausiems mokiniams turinys yra nuobodokas, o vidutiniokams pats tas.
4. Kai kuriose Lietuvos mokyklose taikomi įvairūs pamokų paskirstymo 9-10 klasėje modeliai: 9 klasėje – 2 pamokos, 10 klasėje – 1 pamoka; 9 klasėje – 1 pamoka, 10 klasėje – 2 pamokos. Antrasis variantas yra parankesnis, bet kyla problemų, kai mokiniai keičia mokyklą, dėl to toks sprendimas labiau tinka ten, kur įmanoma susitarti savivaldybės lygmeniu. Pirmasis variantas leidžia geriau išdėstyti Lietuvos geografiją, bet šiek tiek sumenksta motyvacija geografiją rinktis 11 klasėje.
5. Mokytojai turi atsirinkti, kas svarbiausia ir aktualiausia, bet ne dėstyti viską iš eilės. Visi mokytojai turėtų drąsiai, kai reikia, jungti temas, praleisti tai, kas stokoja aktualumo, išplėsti turinį pagal poreikį.
6. Daugeliui mokytojų nesuprantama, kad norint, jog pamoka būtų gerai įvertinta, turi būti žaidimai ir vaizdas, o jei norime žinių, reikalingas darbas.
7. Medžiagos dėstymas per problemas yra patrauklus ir didaktiškai pagrįstas, tačiau kai didelės klasės, kai mokinių vidurkis tesiekia 4-5 balus, probleminis mokymas visoms temoms yra neįmanomas, nors mokytojai pamokose aptarinėja šiandieninius įvykius, problemas ir tai įdomu mokiniams, skatina juos domėtis aplinka.
8. Ryškėja tėvų ir visuomenės nuomonė, kad vaikai turi gerai mokėti žemėlapį, nors patys sau prieštarauja, kai jų vaikai turi rimtokai pasimokyti objektų. Neginčijama, kad geografinių objektų žinojimas formuoja pasaulio erdvinį suvokimą, bet greta viso to labai svarbus yra ir problemų sprendimas. Pasaulyje susiformavusi tendencija, kad žmonės nežino geografinių objektų, bet geba analizuoti konkrečią situaciją ir spręsti problemas. Kurį kelia rinktis Lietuvai? Tai platesnės diskusijos tema.
9. Daugiau kaip 15 metų gyvuojanti tvarka 10 klasėje skiriant vieną savaitinę pamoką Lietuvos ir pasaulio ekonominiams procesams nagrinėti bei jų kaitai vertinti nepasiteisina. Tokio mokymo efektyvumas yra mažas, nes mokiniai mokosi fragmentiškai. Ugdymo turinys išlieka per platus, mokytojams trūksta laiko kopėčioms pastatyti. 10 klasėje turinį natūraliai išplečia aplinkos įvykiai, dėl ko dar labiau sumažėja laiko. LGMA siūlo grąžinti antrąją savaitinę pamoką 10 klasėje.

Patyriminis ugdymas.

ŠMM rekomendacija 30 proc. pamokų vesti ne mokyklinėje aplinkoje yra deklaratyvi ir prasilenkia su realiomis galimybėmis tai įgyvendinti. Tai patvirtina šios aplinkybės:

a) tyrimams lauke reikia prietaisų, kurių įsigijimui mokyklos neskiria adekvataus finansavimo;

b) mokytojas negali išsivesti 30 mokinių į lauką, tam būtinas antras žmogus. Suorganizuoti lauke tyrimus 30 mokinių, patikrinti jų darbą, aptarti rezultatus fiziškai mokytojui yra neįmanoma, net mokinius skirstant į grupes;

c) įprastinio 45 min. pamokos laiko ne itin patogioje vietoje esančioje mokykloje, kai būtina paeiti į tyrimų objektą, nepakanka;

d) programose turi būti konkrečiai reglamentuoti tiriamieji darbai. Jiems reikėtų skirti konkretų laiką, galbūt tiksliau nustatyti rekomenduojamą trukmę. Mokyklų administracijos turėtų turėti paskatą organizuoti tokį mokymą ir taip organizuoti darbą mokykloje, kad būtų realiai įgyvendinami bendrųjų programų reikalavimai;

e) reikia sukurti sistemą, kuri leistų lanksčiai organizuoti ir atlikti tyrimus. Po pamokų vykdyti veiklą sudėtinga dėl mokinių pavėžėjimų ir po pamokinės veiklos.

Geografija 11-12 klasėse.

1. Dauguma mokytojų sutinka, kad mokinių noras mokytis geografijos 11-12 klasėse labai priklauso nuo pačių mokytojų, jų aiškinimo, kam reikalinga geografija, kur jos balas reikalingas stojant į aukštąsias mokyklas. Tradiciškai iš inercijos mokykloje mokiniai dažniau orientuojami į istoriją. Tačiau, pasikeitus stojimo slygoms, mokytojai patys turi informuoti mokinius ir skatinti rinktis geografiją, nes istorikų mokyklose yra daugiau, tad sudarant krūvį istorikams, mokiniai nukreipiami į istoriją.
2. Darytina išvada, kad daugėja ir tokių mokinių, kurie mokosi geografijos todėl, kad jiems įdomu. Dažniausiai tokie mokiniai renkasi geografiją B lygiu. A lygiu mokosi daugiausia silpnesni mokiniai, nes jiems reikia gauti atestatą.
3. Kadangi mokyklų administracijos reikalauja aukštų egzaminų rezultatų, mokytojai raginami prašyti konsultacinių valandų, modulių, nes tik papildomai dirbant galima pasiekti iš tiesų aukštų rezultatų. Mokantis A lygiu ir turint 3 valandas, turinio apimtys yra realios, nereikia skubėti.

Geografijos valstybinis brandos egzaminas.

1. Geografijos valstybinio brandos egzamino vertinimas remiasi tik statistiniais rezultatais, iš kurių ir daromos išvados, bet visiškai neanalizuojamos rezultatų priežastys. Akivaizdu, kad geografijos egzaminą renkasi silpnesni mokiniai, nes yra susiformavusi ydinga tradicija – kažkaip išlaikyti brandos egzaminus, o geografija šia prasme yra laikoma lengvesniu mokslu.
2. Švietimo įstatymų leidimas laikyti brandos egzaminą nesimokius geografijos 11-12 klasėje diskredituoja mokomąjį dalyką ir natūraliai prastina išlaikiusiųjų statistiką, nepaisant to, geografijos valstybinio brandos egzamino rezultatai yra ne prastesni nei daugelio kitų mokomųjų dalykų.
3. Mokytojai kelia klausimą, kam reikalingos dvi labai panašios programos: Vidurinio ugdymo ir Valstybinio brandos egzamino? Siūloma atsisakyti dviejų programų viduriniame ugdyme. A lygio programa galėtų būti adekvati valstybinio egzamino programai.
4. Geografijoje nei mokytojas, nei mokiniai nežino, kokius ir kiek geografinių objektų reikia mokėti. Buvo paruoštas geografinių objektų sąvadas, bet tai yra tik geografų susitarimas. Šio sąvado nepaiso egzamino užduočių kūrėjai, todėl mokytojai nežino, kokių objektų mokyti. Kadangi egzamino struktūra tokia, jog užduotyse gali atsirasti užduočių su konkrečių geografinių objektų pavadinimais, mokytojai laikosi nuomonės, kad turėtų būti parengtas privalomai žinotinų objektų sąrašas, kuris derėtų ir su bendrosiomis, ir su egzaminų programomis. LGMA pasiruošusi talkinti šiuo klausimu.

Vadovėliai ir kitos priemonės.

1. Absoliuti dauguma mokytojų laikosi nuomonės, kad, nors ir mokymo priemonių pasirinkimas yra labai platus, vadovėlis yra pagrindinė mokymo priemonė, nuosekliausiai ir aiškiausiai pagal Bendrąją ugdymo programą nubrėžianti mokymo gaires. Dirbant su gerais vadovėliais lengviau išmokyti mokinius. Dabartinės Pagrindinės mokyklos geografijos vadovėlių turinio apimtys yra adekvačios mokymo poreikiams. Pastaruoju metu siūloma daug mokymo išteklių, bet mokyklos dėl lėšų stygiaus negali arba dėl savavališko perskirstymo nenori jų įsigyti.
2. Dauguma mokytojų mano, kad geografijos vadovėlių apimtis – maždaug 50-55 temos – yra optimali. Turint apie 70 pamokų per metus, mokytojas nesunkiai gali atsirinkti, diferencijuoti ir individualizuoti mokymą. Geriau šiek tiek daugiau medžiagos vadovėlyje ir pasirinkimo galimybė, nei itin siauro turinio ir papildomos medžiagos paieškos reiklaujanti mokymo priemonė.
3. Mokytojai skatinami į mokymo procesą įtraukti platų spektrą mokymo priemonių.

Skaitmeninis turinys ir geografija.

1. IT technologijas taikantys mokytojai atkreipia dėmesį, kad ŠMM ir UPC taip stipriai skatinamoms interaktyvioms veikloms daugelyje mokyklų nėra tinkamos materialinės bazės. Nemažai daliai mokytojų sunku patekti į kompiuterių klases, yra mokytojų, kurie kabinete neturi kompiuterio ar net pastovios darbo vietos.
2. Skaitmeninės mokymo priemonės pakelia mokinių motyvaciją, bet dažniausiai tik trumpam ir akivaizdžiai, kaip tikimasi, mokymo kokybės negerina. Skiriant taip daug dėmesio skaitmeninėms priemonėms, labai dažnai nuošalyje paliekamas realus patyriminis mokymas, kuris geografijoje irgi būtinas, nes reikia su mokiniais išeiti į netradicines aplinkas ir parodyti natūralią aplinką.
3. Trūksta metodinės paramos darbui su IT. Mokytojams reikalingi mokymai darbui su GIS.

Dvikalbis ugdymas

1. Ne lietuviškose mokyklose dėstantys mokytojai, privalantys geografiją dėstyti lietuvių kalba, akcentuoja dėmesį, kad visų pirma mokinius reikia išmokyti geografijos pagrindų, o po to geografiją plačiau mokyti kitomis kalbomis. Neišmokius geografijos sąvokų, prarandamas geografijos turinys. Iš patirties mokytojai sako, kad taip mokant, turi dirbti 2 mokytojai – geografas ir kalbininkas. Tai gali būti tik pasirenkamas papildomas modulis ar kursas.
2. LGMA pasisako už diskusiją, nes visi šie klausimai buvo priimti už akių, nesitariant su mokytojų bendruomenėmis. Laikui bėgant, iš ŠMM ir UPC nėra jokio domėjimosi, kaip mokytojams sekasi dirbti praktiškai.

Geografijos olimpiados.

1. Organizuojant olimpiadas kai kuriuose rajonuose neleidžiama spausdinti spalvotų užduočių. Organizatoriai, taupydami lėšas, bet neatsižvelgdami į olimpinio judėjimo pridėtinę vertė, reikalauja mažinti dalyvaujančių mokinių skaičių. Mokytojai raginami pakovoti už geografijos pozicijas, apeliuojant į kitų mokomųjų dalykų renginius.

2. LGMA įsipareigoja prie informacijos apie II turo olimpiadą bei mažųjų olimpiadą “Mano gaublys” prirašyti sakinį, kad užduotis privaloma spausdinti spalvotai, o nesant tokiai galimybei jas privalomu būdu rodyti per multimediją.

.

Mokytojų refleksijos.

Apskritųjų stalų diskusijose mokytojai išsakė savo nujomonę apie panašaus pobūdžio renginius:

• Gerai, kad kalbamasi su mokytojais, klausiama jų nuomonės, kaip sekasi eiliniam mokytojui, kokios jo kasdienės problemos
• Dalijimasis patirtimi diskusijų metu yra labai reikalingas mokytojams (sužinomos naujovės, konkretūs sprendimai mokyklose, pasitrikrinama).
• Patinka tokios bendravimo formos, norėtųsi daugiau tokių renginių.
• Reikia diskutuoti, keistis nuomonėmis, tartis.
• Mokytojams reikia daugiau diskusijų, nes jie turi ir minčių, ir puikių idėjų.
• Labai pravartu išgirsti kolegų patirtį ir ją taikyti mokymo procese, jaučiuosi saugiau, mažiau abejonių dėl darbo.
• Iš diskusijų išryšjėja bendros tendencijos, į kurias galima reaguoti.

.

Fotografijos Ryto ir Roberto Šalnos

LGMA tarybos informacija