Kodėl Kinija leido turėti po du vaikus?

Kada paaiškėjo, jog su Mao idėjomis Kinija net neprasimaitina, atėjo reformų metas. Den Siaopingas 1978 paskelbė kompleksą reformų, kurios, pasak Pasaulio banko, užtikrino apie 10 proc. metinį BVP augimą ir apie 500 mln. kinų ištraukė iš skurdo. Komplekso sudedamoji dalis buvo gimstamumo apribojimas. Dabar Kinijoje gyvena 1,37 mlrd. žmonių.

Darėsi akivaizdu, kad esančio augimo neatlaiko nei turima žaliavų bazė, nei tuometinė maisto pramonė, nei vandentiekis, nei kanalizacijos sistemos. 1979 Kinijos komunistų partija paskelbė šūkį: „Tik vienas vaikas, o senoliais pasirūpins valstybė“.

Deja, taip neįvyko. Vardan spartaus ekonomikos augimo buvo apkarpytos socialinės išmokos. Liberalizuojant ekonomiką, socialinė atsakomybė buvo perkrauta namų ūkiams. Valstybė sparčiai turtėjo, nes sumažėjo išlaidų.

Socialinių paslaugų trūkumus amortizavo labai stipri pagarbos vyresniesiems šeimoje tradicija. Kaip ir senais laikais, žmonės patys taupėsi senatvei ar ligos atvejui, nedarbingus rėmė jų vaikai, kurie praktiškai mokėjo tėvams pensiją. Tai vyko vartojimo sąskaita. Tačiau Kinija veržėsi į pirmaujančias pasaulio ekonomikas.

Gimstamumas buvo prižiūrimas drakoniškomis priemonėmis: baudos, abortai, priverstinė sterilizacija. Neteisėtai gimusius traktavo lyg tuščią vietą – nei vaistų, nei mokslo. Tad „neegzistuojantiems“ vaikams radosi pogrindinių mokyklų, kurios yra nelegalus verslas, išsipirkinėjantis kyšiais. Vien Pekine per metus policija uždaro keliolika tokių mokymo įstaigų.

2001 m. buvo uždrausti abortai nuo 5 mėnesio. Nežiūrint to, Šansi provincijoje, kur man tenka dažnai lankytis, 2012 m. nuskambėjo 27 metų Fen Dzianmei istorija. Jai buvo padarytas prievartinis abortas 7 mėnesyje, nes ji neturėjo pinigų susimokėti 6 500 JAV dolerių dydžio baudą už antrą kūdikį.

Antro vaiko draudimas Kinijoje nebuvo totalus, ir buvo galima išsipirkti bauda, kurios dydis apskaičiuojamas labai komplikuotai, priklausomai nuo gyvenamos vietovės, šeimos pajamų ir kitų faktorių. Turtingieji tuo naudojosi, ir tai buvo tam tikras darvinizmas: sugebantys daugiau uždirbti (vadinasi, geriau prisitaikantys prie sąlygų) turėjo didesnę teisę daugintis už tuos, kuriems nepasisekė ar nesugebėjo (vadinasi, prastesnės kokybės individai).

Tikrovėje įvyko kitaip. Ekonomikos augimas per paskutinius 10 metų padidino viduriniąją klasę nuo 20 mln. Iki 200 mln. Didelė jų dalis antro vaiko nebenori, nes trokšta gyventi tik sau. Dabar ant kiekvieno kampo Kinijoje galima pamatyti storulius kaprizingus paauglius iš pasiturinčių šeimų, kurie jaučiasi mažaisiais imperatoriais. Jie nusileidžia savo kokybe tėvams ir seneliams, kuriems teko įveikti didžiulę konkurenciją, kad prasimuštų.

Vieno vaiko politika nelietė tautinių mažumų, kurios sudaro 8 proc. Kinijos gyventojų. Jų atstovai miestuose galėjo turėti du, o kaimo vietovėse – net 3-4 vaikus. Tibetiečiams iš viso jokie apribojimai dėl vaikų skaičiaus netaikomi. Žinant kinų gebėjimus kyšininkauti, buvo galima „susiveikti“ pažymą, jog koks nors senelis buvęs mandžūras, uiguras ar tibetietis, ir draudimas antram vaikui nebegaliodavo.

Tačiau ši politika šalies mastu davė savo vaisių. Populiacijos augimas krito iki 0,7 proc. Skaičiuojama, kad per draudimo laiką negimė 400 mln. kinų. Suvaldytas gimstamumas sumažino atotrūkį tarp pragyvenimo šaltinių ir gyventojų skaičiaus, ir padėjo Kinijai atlikti milžinišką šuolį iš nepritekliaus ir bado šalies, nors iki šiol joje apie 100 mln. gyvena žemiau skurdo ribos.

Vieno vaiko politika atnešė ir neigiamų pokyčių. Kinijos kultūrinė tradicija paveldėtoju laiko vyrišką liniją. Pagal konfucianizmą, kurio nuostatomis iki šiol remiasi šeimos gyvenimas ir santykiai tarp žmonių, protėvių lentelėms gali nusilenkti tik berniukai. Tik per vyrus užtikrinamas ryšys tarp dabarties ir mirusiųjų kartų. Galų gale, berniuką turėti yra tiesiog prestižo reikalas.

Šiandien Kinijoje yra 33 mln. vyrų daugiau, nei moterų. Taip įvyko dėl selektyvinių abortų, kai tėvai moteriškos lyties vaisių šalindavo, išsaugodami bandymą berniukui. Dalis provincijų net uždraudė lyties tikrinimą ultragarsu. Tyrinėtojų nuomone, neapsieita ir be kūdikių mergaičių žudymo, dažniau netiesiogiai – paprasčiausiai mažiau rūpinantis jų gerove, sveikata.

Vyrų perteklius jau virto problema. Atskleidžiami nusikaltimai, kai perkamos protiškai neįgalios merginos iš nuskurdusių tėvų už kokius 800 JAV dolerių, žadant jas ištekinti, o po to jos parduodamos valstiečiams atokiose kalnų vietovėse už 15,000 JAV dolerių, nes ten moterų nebelikę. Perkantiems vyrams terūpi, kad nuotaka būtų vaisinga. Į pinkles įviliojamos miestų moksleivės ir studentės, atseit, vasaros darbams kaime. 2007 m. Kinijoje buvo pastatytas kino filmas „Aklas kalnas“ apie merginą, parduotą į žmonas kaimiečiui.

Dėl lyčių disproporcijos labai plinta homoseksualizmas. Kinai apskritai visada buvo tolerantiški paišdykavimams su tos pačios lyties asmenimis, tačiau dabar susiduriama su padėtimi be pasirinkimo, nes yra vietovių, kur moterų beveik nebėra.

Demografai sako, kad partijos sprendimas leisti du vaikus visiems kinams yra pavėluotas dešimtmečiu. Į miestus per tą laiką susikraustė šimtai milijonų, o juose vaiką auginti yra ganėtinai brangu. Apie 60 proc. tinkamiausio vaikuotis 20-30 metų amžiaus kaimiečių jau gyvena miestuose.

Vien pernai Kinijoje dirbančiųjų skaičius sumažėjo 3,71 mln. Šalis sparčiai sensta – trečdalis kinų yra virš 50 metų. Supervalstybe su senukais netapsi, o Kinijos ambicijos didelės. Tam reikia darbo rankų. Tikimasi, jog su nauja tvarka gyventojų skaičius iki 2030 m. padidės 80 mln. ir bus 1,45 mlrd. Partija, atšaukdama vieno vaiko politiką, suteikė leidimą 90 mln. porų pradėti antrą vaiką, tačiau reguliavimo neatsisakė. Draudimas išlieka, tik riba pastumta iki skaičiaus 2.

Esą su tokia norma bus sklandžiai judama link užsibrėžto tikslo sukurti saikingai pasiturinčią visuomenę. Savieiga kinai nepasitiki. Skirtingai negu lietuviai – senstame kaip visuomenė, ir jokių apskaičiuotų judesių padėčiai pakeisti, tik konvulsyvūs patrūkčiojimai.