Pastaraisiais mėnesiais tenka daug keliauti po Lietuvą, po skirtingus regionus ir skirtingas mokyklas, kolegijas bei universitetus.
Vaizdas labai dviprasmiškas, nes skirtumai tarp atskirų švietimo įstaigų Lietuvoje neįtikėtini ir net nesuvokiami. Nuvažiuoji į vieną mokyklą ir pasijunti atsidūręs tarsi Sibire, arba XX a. pradžioje, nuvažiuoji į kitą mokyklą ir imi manyti, kad atsidūrei kažkur Danijoje ar Vokietijoje. Nors tos labai besiskiriančios mokyklos yra Lietuvoje, kartais net tame pačiame rajone, dažnai viena nuo kitos nutolusios vos per 5 ar 20 kilometrų.
Tarkime, apsilankius Tauragės „Šaltinio“ progimnazijoje pažanga tiesiog pribloškia. Ir toji pažanga ne vienoje srityje: technologijos mokykloje fantastinės, patalpos puikios, sąlygos ir galimybės vaikams – maksimaliai geros, mokytojai taiko daugybę inovatyvių mokymo metodų, net ne klasėse, o vestibiuliuose ir koridoriuose stovi akvariumai, gana brangūs baldai ir, kas labai svarbu, niekas jų nelaužo ir nedaužo. Nuolat atliekamos mokinių apklausos, klausiama, ko jie pageidauja ir kas įdomiausia, nemažai vaikų norų tampa realybe. Beje, tokio aukšto lygio mokyklų, kaip paminėtoji „Šaltinio“ progimnazija, net sostinėje neteko matyti.
Bet tenka matyti ir priešingų vaizdų: kai kuriose mokyklose vyrauja visiškas vargas, visiškas nusivylimas. Ir čia natūraliai kyla klausimas, kodėl tokioje nedidelėje mūsų valstybėje mokyklos taip stipriai skiriasi, kodėl mokiniams ir mokytojams sudaromos tokios skirtingos sąlygos. Jie dėl to tai tikrai nekalti.
Ir, tiesą sakant, skiriasi ne tik bendrojo lavinimo mokyklos, bet ir profesinės mokyklos, kolegijos ir universitetai. Užėjęs į vieną profesinę mokyklą gali gauti kultūrinį šoką ir pasijusti tarsi atsidūręs Rusijos glūdumoje, o kitoje pribloškia įranga ir technologijos. Jautiesi vos ne kosminiame laive. Neįtikėtini suvirinimo robotai, skirtingų transporto priemonių simuliatoriai, laboratorijos. Ir visu tuo naudojasi mokiniai.
Kolegijų ir universitetų sektoriuose skirtumai taip pat didžiuliai. Blogųjų pavyzdžių nesinori vardyti, nes jiems ir taip nemalonu, bet daug ir gerųjų istorijų bei atvejų. Tiek Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, tiek Vilniaus kolegija, tiek Kauno kolegija, tiek Kauno technikos kolegija, tiek Šiaulių valstybinė kolegija, tiek Vilniaus dizaino kolegija jaunuoliams sudariusios ypatingai geras sąlygas studijuoti ir sukūrusios daug modernių erdvių bei fantastinių galimybių. Kaip sakoma, tik norėk ir mokykis.
Tarp universitetų taip pat turime tokių, kur atvažiavę net Vakarų europiečiai aikteli iš nuostabos. Bet vienuose aikščioja todėl, kad jie modernūs, inovatyvūs ir itin aukšto lygio, o kituose todėl, kad jie stebėtinai atsilikę.
Tad kas lemia šiuos skirtumus ir ar juos derėtų mažinti? Gali susidaryti įspūdis, kad perlenkiame lazdą, bet labai daug lemia vien tik mokyklos vadovas ir jo komanda. Ir tai pasakytina tiek apie bendrojo lavinimo, tiek apie aukštąsias mokyklas. Vien vadovas gali įstaigai įpūsti tiek gyvybės, kad ji nesustodama žingsniuos pažangos keliu. Direktorius ar rektorius gali uždegti mokytojų širdis, mokinių ir studentų akis, gali sutelkti visą bendruomenę ir nulemti, kad ji pasiektų neįtikėtinų rezultatų, gali rasti finansavimą bet kam, ko bendruomenei reikia.
Geri mokyklų vadovai yra puikūs vadybininkai: jei nepavyksta gauti lėšų iš biudžeto ar savivaldybės, jie dalyvauja įvairiausiuose projektuose, programose, jie ieško lėšų Europos Sąjungos fonduose, jie ieško rėmėjų tarp verslininkų, ar tarptautinių korporacijų, jie yra neįtikėtinai lankstūs ir imlūs. Jie drąsiai imasi naujų projektų, jie turi viziją. Kitaip tariant, iš valstybės biudžeto jie negauna daugiau lėšų nei nusmurgusių mokyklų vadovai, bet jie sugeba rasti būdų, priemonių ir lėšų, kaip savo mokyklą auginti visomis prasmėmis.
Žinoma, labai reikšmingi ir kiti aspektai: svarbu, kokiame regione toji mokykla yra, svarbu ir vietos valdžios požiūris į savo regiono mokyklas, svarbu ir kokių tėvų vaikai mokosi toje mokykloje, labai daug įtakos turi ir mokytojai bei visa mokyklos administracija. Bet svarbiausia dedamoji, panašu, kad yra vadovas. Jei direktorius yra „kelmas“, tai ir mokykla primena kirtavietę, o jei vadovas yra profesionalas, tada visa mokykla klesti.
Gaila, kad daugiau nei tūkstantyje Lietuvos mokyklų, 76-iose profesinėse mokyklose ir 45-iose aukštosiose mokyklose tie iškilūs vadovai dar nesudaro daugumos. Gaila. Todėl šiandien visos Lietuvos mokyklos tokios skirtingos. Nors vientisai besivystančioje valstybėje taip neturėtų būti. Skirtumų, žinoma, galėtų ir net turėtų būti, bet mokyklos ir sąlygos neturėtų skirtis kartais. Nes didžiausius neigiamus padarinius tai turi vaikams ir tai netgi gali neigiamai atsiliepti jų ateičiai.
Šaltinis: ziniuradijas/delfi.lt