Rusijos veiksmai Kurilų salose yra ne tik dar vienas kelis dešimtmečius trunkančių nesutarimų su Japonija etapas, bet ir daug didesnio geopolitinio žaidimo dalis, LRT RADIJUI sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas.
Politologo teigimu, Rusijos interesai Kuriluose ne tik kariniai, bet ir ekonominiai: apylinkės žuvingos, o pakrantės turtingos energetinių išteklių.
|
Šiuo metu Kurilų salose gyvena apie 30 tūkst. rusų. Visi čia gyvenę japonai (apie 17 tūkst.) dar 1946 m. buvo iškeldinti. Kurilų salas japonai dar vadina šiaurinėmis Japonijos teritorijomis. Sovietų Sąjunga šias salas užėmė per Antrąjį pasaulinį karą prieš Japonijos kapituliaciją.
– Kuo Kurilų salos strategiškai svarbios abiem šalims?
– Kurilų salos yra pagrindinis probleminis klausimas Maskvos ir Tokijo santykiuose per pastaruosius 70 metų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis neleidžia pasirašyti tikros taikos sutarties tarp šių valstybių. Klausimas pakankamai svarbus abiejų šalių politinėje darbotvarkėje ir užsienio, ir vidaus politikos kontekste.
Didysis klausimas, ar Senkaku (kiniškas jų pavadinimas – Diaoju) turėtų būti priskiriamos Kurilų salų grandinei. Pasižiūrėjus į žemėlapį, atrodo, kad taip. Tai svarbu, nes, apžvelgus šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies žemėlapį, matyti, kad keturios pietinės salelės, nors ir labai mažos, uždaro jūrinius kelius į Ochotsko jūrą. Tai leidžia Ochotsko jūrą padaryti Rusijos Federacijos vidaus baseinu.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos Federacija daug dėmesio skiria Ochotsko jūros militarizavimo klausimui. Ten ir Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno povandeninės flotilės bazės. Akivaizdu, kad toks uždarumas Rusijai strategiškai svarbus. Yra ir ekonominių motyvų: žuvingos apylinkės, pakrantės turtingos energetinių išteklių.
– Būtų galima sakyti, kad Rusija, militarizuodama šias salas, nori parodyti jėgą ir taip atgrasyti Japoniją?
– Svarbu apžvelgti ne tik šių šalių santykių, bet ir tarptautinės politikos kontekstą. Turime atsiminti, kad Japonija yra Vakarų aljanso dalis, G7 organizacijos narė. Rusijos Federacija buvo G8 narė. Visos organizacijos valstybės paskelbė vienokias ar kitokias sankcijas Rusijai dėl jos dalyvavimo Ukrainos konflikte: dėl Krymo aneksijos ir paramos Donbaso separatistams. Tiksliau, dėl Donbaso separatizmo inicijavimo. Japonija nelabai noriai ėmėsi sankcijų.
Pastaraisiais metais įvyko tam tikras status quo pakeitimas, kai Dmitrijus Medvedevas – dabartinis Rusijos premjeras, bet tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas – tapo pirmuoju šalies lyderiu, apsilankiusiu Kurilų salose. Tai buvo beprecedentis įvykis, kuris neliko nepastebėtas Japonijoje. Atsakymo, kodėl tai įvyko būtent tuomet, galima ieškoti regioniniame kontekste. Įdomu, kad D. Medvedevo vizitas į Kurilus sutapo su įtampos pagilėjimu tarp Kinijos ir Japonijos dėl Senkaku salų. Kitaip tariant, kai tik buvo pradėta jausti, kad Japonija nelabai ryžtinga, abi valstybės – neaišku, sutartinai ar ne, – bandė pasinaudoti proga keisti status quo.
Pietų Korėja su Japonija irgi turi jūrinių teritorinių nesutarimų. Tuometinis Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas irgi apsilankė salose, nes faktinė jų kontrolė priklauso Pietų Korėjai. Tai buvo pirmasis Pietų Korėjos vadovo vizitas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dar vienas svarbus momentas, kad Japonijos premjeras Shinzo Abe apsilankė Kijeve – tai vyko prieš maždaug pusę metų. Jis buvo pirmoji Kijeve apsilankiusi svarbi Japonijos politinė figūra.
Rusija žaibiškai sureagavo: vėl prasidėjo kalbos apie salų militarizaciją, padažnėjo D. Medvedevo vizitai į Kurilus. Ten lankėsi ir Rusijos Federacijos gynybos ministras. Šių metų pabaigoje japonai tikėjosi susitikimo su Vladimiru Putinu, tačiau Kremliaus retorika leidžia suprasti, kad jokio susitikimo nebus. Prie to prisidėjo ir Sirijos klausimas.
Japonija stengėsi atokiai laikytis nuo šio konflikto, bet, žuvus keletui japonų, šalis nebegali likti nuošalyje ir šiuo klausimu. Todėl Japonija suinteresuota, kad Rusijos vykdoma karinė kampanija būtų nukreipti prieš Islamo valstybę, o ne prieš Basharo al Assado režimą.
– Ar, žvelgiant teisiškai, Japonija dar gali turėti vilties kada nors atgauti Kurilų salas?
– Teisiniai argumentai migloti. Antrojo pasaulinio karo kontekstas primena, kad istorija rašoma nugalėtojų. Yra du teisiniai lygmenys – neformalūs ir formalūs susitarimai. Šiuo atveju vieni kitiems jie prieštarauja. Problema ta, kad Sovietų Sąjunga į konfliktą su Japonija įsitraukė tik pačioje karo pabaigoje, jau kapituliavus nacių Vokietijai, t. y. 1945 m. rugpjūčio mėnesį. Tai buvo daryta jau žinant, kad Japonija tuoj kapituliuos, jau buvo įvykdytos branduolinės atakos Hirošimos ir Nagasakio miestuose.
Japonija laikosi pozicija, kad tos keturios salelės turi priklausyti jiems, tačiau pabrėžia, neva jos nėra Kurilų grandinės salos, nors žemėlapis rodo ką kita. Turime labai sudėtingą teisinį ginčą, kuris susijęs ir su Tarptautine jūrų teise, ir, svarbiausia, su tuo, kaip teisiškai buvo užbaigtas Antrasis pasaulinis karas.
Šaltinis: Vita Ličytė
LRT Radijo laida „Pasaulio laikas“