Pažinti kraštą galima įvairiai – iš istorijų ir pasakojimų, kelionių bei patyrimų. Mes, Ukmergės raj. geografijos ir istorijos mokytojai, pažinti Šakių kraštą nutarėme po jį keliaujant ir aplankant įdomiausias vietoves, kultūros paveldo objektus, gamtos vertybes.
Šakiuose mus pasitiko „Žiburio” gimnazijos geografijos mokytoja, Šakių LGMA skyriaus pirmininkė, gidė Birutė Bendoraitienė. Besišnekučiuodami pasiekėme Griškabūdį. Tai nedidelis miestelis netoli Novos upės. Atsidūrėme pas zanavykus. Čia pasigrožėjome Griškabūdžio dvaru, aplankėme Griškabūdžio gimnaziją. Joje mus šiltai sutiko ir priėmė geografijos mokytoja Marija Senkienė. Ji aprodė mokyklos geologijos muziejų, papasakojo daug įdomių legendų apie riedulius.
Miestelis įdomus ir tuo, kad yra senovinio radialinio tipo, t.y. iš keturkampės aikštės, gatvės lyg spinduliai eina į visas keturias puses. Centre aplankėme paminklą Jonui Jablonskiui. Jis XIX–XX a. sandūroje įrodė, kad tik Vakarų aukštaičių tarmė gali būti bendrinės (literatūrinės) kalbos pagrindas. Dėmesį patraukė ir medinė aštuoniakampė vėlyvojo baroko stiliaus Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia su nuostabiomis to meto freskomis.
Po to vykome į Plokščius. Tai dar vienas unikalus miestelis, įsikūręs Panemunių regioninio parko teritorijoje. Čia mus nustebino unikali upė-gatvė „Vaiguva”. Tai ir upelis, ir gatvė kartu, o jos gyventojai savo kiemus pasiekia tik važiuodami seklaus upelio vaga.
Plokščiuose yra ir sakralinė vieta. Akmeniniais laipteliais nusileidome į Didžiulio upelio slėnį, jo šlaite pamatėme šaltinėlį ir akmeninę koplytėlę, vadinamą „Šventaduobę”. Legendos pasakoja, kad šaltinio vanduo gydo visas ligas. Taką į „Šventaduobę” puošia tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medinės skulptūros, atkartojančios legendų motyvus.
Besigrožėdami Panemunių regioninio parko kraštovaizdžiu, patekome į Gelgaudiškį. Čia puikuojasi Gelgaudiškio dvaras. Rūmus supa senas parkas, kuriame įrengtas pažintinis takas. Tai vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra ir griežtomis geometrinėmis formomis. Čia matėme sidabrinių klevų, ąžuolų ir bukų augančias alėjas, išlikusius Europinį maumedį, Amerikinę liepą, rausvažiedį kaštoną, veimutinę pušį ir daug kitų rūšių augalų. Dvare mus pasitiko rūmų ponia, kuri mums papasakojo daug dvaro legendų, istorijų ir paslapčių.
Vėliau pasiekėmė šiaurinį Šakių rajono pakraštį, įrėmintą Nemuno. Tai turbūt vaizdingiausia šio krašto dalis. Čia galvas kelia Sudargo piliakalniai – paskutiniojo ledynmečio „dovana“ šiam kraštui. Tai aukščiausia Šakių rajono vieta, nes piliakalnių šlaitai iškilę iki 40 m virš Nemuno.
Zanavykų krašte derlingos žemės, tad kas netingėjo dirbti valgyti visuomet turėjo. Šakių miestelyje gomurį ir mes pamaloninome „Lukšių“ pieninės gaminiais.
Nors ir trumpa kelionė, neabejotinai suteikė mums nepamirštamų įspūdžių, praplėtė akiratį, sužadino norą dar daugiau pamatyti, atrasti, pajausti.
Labai dėkojame už pagalbą ir gražų priėmimą Šakių „Žiburio” gimnazijos geografijos mokytojai, gidei Birutei Bendoraitienei
Ukmergės Jono Basanavičiaus
geografijos mokytoja Daiva Prokapienė
