Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva. Prieš 16 metų čia emigravusi ir viena pirmųjų lietuvių miestelyje buvusi Edita Vaitkaitienė iš arti stebėjo vis augančią tautiečių koloniją.

wikimedia.org (Jonathan Billinger) nuotr. / Monachano (Monaghan) miestelis

Šiandien daliai lietuvių Monachane nereikia net anglų kabos – jie žiūri lietuviškas žinias ir filmus, kerpasi lietuvių kirpyklose, gydosi pas tautiečius gydytojus. Airiai pasistengė, kad lietuviškai kalbančiųjų būtų ir valdiškose įstaigose. Apie lietuviškumo salą Airijoje – DELFI interviu su Monachano lituanistinės mokyklos „Lietuvos vaikai“ direktore E. Vaitkaitiene.

– Kiek metų pati gyvenate Monachane ir kiek čia lietuvių?

– Gyvenu čia nuo 2001 m., taigi jau 16 metų. Lietuvių čia keli tūkstančiai, tikslaus skaičiaus nepasakysiu, nes ne visi dalyvauja gyventojų surašyme. Iš viso miestelyje 8000 gyventojų, lietuvių, manau, apie 2000.

Esu mačiusi, kada iš 30 vaikų klasėje – 13 lietuvių. Štai mano sūnus eis į ketvirtą klasę, jo klasėje iš 26 vaikų – 7 lietuviai. Paralelinėje klasėje tiek pat.

– Kiek mokinių Jūsų mokykloje?

– Šiuo metu turime apie 60, šis skaičius svyruoja, yra buvę ir 90.

Emigracijoje ne visi vertina lietuvybę, tik apie 5 proc. atvykusių lietuvių vaikų lanko mūsų mokyklą. Kitiems garbė svetima kalba kalbėti, jiems ne gėda, kad nemoka lietuviškai. Tai – tėvų prioritetai. Dauguma sako – ką man Lietuva davė, aš dėl ekonominių priežasčių dėl jos išvažiavau ir čia nežadu grįžti, tad kodėl turiu vaikus leisti į lietuvių mokyklą, jungtis į bendruomenę.

Asmeninio archyvo nuotr. / Edita Vaitkaitienė

Šįmet šventėme šeštadieninės mokyklos dešimtmetį. Siekiame, kad vaikai nepamirštų savo šaknų. Dalis sako, kad vis tiek į Lietuvą negrįš. Aš jiems sakau – galite grįžti, galite negrįžti, tai mokykla norintiems, kad jų vaikai žinotų, iš kur yra, grįžę į Lietuvą, susikalbėtų su seneliais.

Daugiausia mokome lietuvių kalbos, šiek tiek istorijos ir geografijos, tradicijų, dainų, papročių, šokių.

– Kodėl tiek daug tautiečių koncentruojasi būtent šiame miestelyje?

– Čia daug pramonės – fabrikų, paukštynų, grybynų, medienos, mėsos perdirbimo įmonės. Lietuviai daugiausia dirba fabrikuose. Yra lietuvių, dirbančių savivaldybėje, parduotuvėse. Atvažiavę mano giminės sako, kad čia kaip Lietuvoje. Nueisi į parduotuvę – lietuviai, nueisi į banką – lietuviai, kur benueisi, bus bent vienas žmogus, kuris kalba lietuviškai. Iš vienos pusės gerai, iš kitos pusės viskas atrodo nelabai normaliai. – Tai rodo mūsų valstybės tragediją.

– Aš pati dažnai grįžtu į Lietuvą, kai paskutinį kartą, birželį, iš Lietuvos skridau į Belfastą, buvo žiauru: atrodė, kad daugiau kaip pusė lėktuvo sudaro tik ką mokslus baigęs lietuvių jaunimas. Atrodo, ekonomika kyla, tačiau lietuviai kaip vyko, taip vyksta. Ir vyksta jaunimas, kuris Lietuvai galėtų labai daug duoti. Vaizdas graudus.

– Ar lietuviai integruojasi į Airijos visuomenę​?

– Yra lietuvių, kurie į Airijos visuomenę visiškai nenori integruotis. Jie žiūri lietuviškas žinias, lietuviškus filmus arba rusiškus serialus, nedalyvauja savivaldos rinkimuose ar surašyme. Kiti – atvirkščiai – su Lietuva nenori turėti nieko bendra, džiaugiasi tuo, kad namie su vaikais kalba angliškai. Jei žmogus nenori bendrauti, pateikti savo duomenų, iš kur gali žinoti, kad jis čia gyvena?

Gyvena žmonės 10 metų ir sako, kad jiems nereikia anglų kalbos – važiuoja pas lietuvį gydytoją, perka lietuviškose, lenkiškose, rusiškose parduotuvėse, kirpėjas, kosmetologas lietuvis, nueisi į banką – ir ten lietuviškai susikalbėsi. Yra lietuviška parduotuvė, restoranas, keturios ar penkios lietuvių kirpyklos, batų parduotuvė, autoservisas. Taip žmonėms ir nereikia kalbos – gyvena tarsi mažojoje Lietuvoje.

– Kaip pati atsidūrėte Monachane?

– Vyrui pasiūlė darbą, aš pas jį nuvykau atostogų. Sarkastiškai šnekant, atostogauju iki šiol. Norėjosi naujovių, pabandyti, visada norėjau išmokti anglų kalbą.

Mes buvome patys pirmieji, ant rankų pirštų pažinojau visus čia gyvenančius lietuvius. Mano dukrai buvo penkeri, ji čia pradėjo lankyti mokyklą, jai tuoj skyrė papildomą mokytoją. Aš anglų kalbos nemokėjau, nes vidurinėje mokykloje ir universitete mokiausi vokiečių, taip pat gavau anglų kalbos mokytoją.

Vietiniai į mus žiūrėjo kaip į ateivius. Tai buvo pati pirmoji emigracijos banga, atvykome turėdami darbo leidimus, be jų galėjo neįleisti į šalį. Mus čia geranoriškai priėmė, gavome visokeriopą pagalbą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, padavė didžioji emigrantų banga. Žmonės čia atsivežė gimines, kaimynus. Gal tada vietiniai pradėjo žiūrėti atsainiau, nes pradėjo važiuoti visokio plauko žmonės, atsirado vagysčių, automobilių nuvarinėjimo, chuliganizmo atvejų. Dabar vėl viskas aprimę, į lietuvius airiai žiūri palankiai. Miestelyje taip pat nemažos lenkų, bulgarų, rumunų bendruomenės. Lietuviai laikomi viena darbščiausių tautų.

Airiai, sakyčiau, pasitikintys žmonės, geranoriškai bendrauja, padeda, pataria. Galbūt jie šypsosi ne dėl to, kad labai patinki – toks jų gyvenimo būdas. Man tik gaila, kad patys lietuviai susiskaldę. Yra pavydo – atrodo, jei žmogui sekasi, tai būtinai reikia kažką padaryti. Kaip ir Lietuvoje. Vienas pavyzdžių – lietuvių bendruomenė. Ji gyvavo, tačiau susiskaldė ir galiausiai uždarė, taigi dabar bendruomenės nebėra. Kiek žinau, dabar susikūrė dvi bendruomenės.

– Ką sako kalbinami lietuviai – ar ketina grįžti į Lietuvą, ar čia liks?

– Dauguma sako, kad tikrai negrįš, tačiau niekada taip negali sakyti. Nors jau ilgai čia gyvenu, pati visą laiką galvoju grįžti. Kada kalbi apie tolimąją ateitį, žmonės sako, kad čia pasenti nenorėtų – šaknys yra šaknys. Tačiau pamažu žmonės grįžta – iš mūsų mokyklos žinau, kad nemažai mokinių grįžo. Kaip ir graudu juos išleisti, kita vertus, džiaugiuosi. Baigusi mokslus, mano dukra irgi žada grįžti į Lietuvą.

Prieš ekonominio burbulo sprogimą, apie 2007 m., mūsų šeima ruošėsi grįžti: Lietuvoje nusipirkome nekilnojamojo turto, planavome, kad dukra čia eis į mokyklą, mes čia dirbsime, tačiau viskas pasikeitė ir likome.

– Girdėjau juokaujant, kad lietuviams jau laikas išsirinkti savo merą.

– Protinga mintis, reikėtų. Dvi kadencijas miestelio taryboje dirbo lietuvė. Tačiau ir šiaip valstybinėse institucijose jau yra lietuviškai kalbantis žmogus – jis skirtas nemokantiems angliškai. Airijos institucijoms tai irgi patogu – nereikia ieškoti vertėjo, taip visiems gerai.

Šaltinis: delfi.lt