Kaip smėlis tampa ne tik statybine medžiaga, bet ir mirčių priežastimi.
Tuo patikėti nelengva, bet XXI amžiuje smėlis tapo vienu iš geidžiamiausių išteklių. Mūsų civilizacija iš jo pastatyta – jis visur, kur yra betono ir stiklo, jis įvairiomis formomis naudojamas gaminant valymo priemones, kosmetiką, saulės elementus, silicinius kompiuterių lustus. JTO duomenimis, tai labiausiai naudojamas resursas po oro ir vandens: žmonija kasmet sunaudoja >40 mlrd tonų smėlio ir šis skaičius auga. Tačiau kitaip nei oro ir vandens, smėlio kiekis ribotas ir kai kurios šalys savo atsargas jau išnaudojo: Dubajus savo supiltinėms saloms smėlį tenka pirkti iš Australijos. Dėl augančios paklausos smėlio gavyba tampa tikru karu, kuriame žūsta žmonės. Apie smėlio mūšius WiredM straipsnyje pasakoja žurnalistas Vince Beiser.
Nenumaldomas žmonijos smėlio poreikis – rimta ekologinė problema. Jo kasimas kenkia upių ir jūrų ekosistemoms, žūsta žuvys ir paukščiai, užteršiamas vanduo ir vyksta dirvos erozija. Be to, smėlio išvežimas gresia įvairių konstrukcijų – dažniausiai tiltų – stabilumui. Per pastaruosius 10 metų smėlio gavyba nuo žemės paviršiaus pradangino daugiau nei dvi dešimtis Indonezijos salų – jas sudaranti medžiaga panaudota Singapūro teritorijos plėtimui. Dėl smėlio išvežimo daromos didžiulės žalos, Indonezija, Malaizija ir Vietnamas jo eksportą į Singapūrą uždraudė.
Smėlio mafija Indijoje
Tokie draudimai tik paskatino neteisėtą smėlio gavybą. Beiserio duomenimis, šios medžiagos pardavimais pramoniniais mastais juodojoje rinkoje užsiimančios pogrindinės gaujos veikia septyniose dešimtyse šalių nuo Jamaikos iki Nigerijos.
„Manoma, pusė Maroko statybose naudojamo smėlio gauta nelegaliai; paplūdimiai išnyksta be pėdsako. <…> 2010 metais dešimtys Malaizijos valdininkų buvo apkaltinti kyšių ir seksualinių paslaugų gavimu mainais į leidimus eksportuoti nelegaliai gautą smėlį į Singapūrą“, – rašoma straipsnyje.
Bet aršiausi „smėlio mafijos“ mūšiai vyksta Indijoje, rašo žurnalistas. Vertinama, kad per kelis pastaruosius metus – sparčiai plečiantis Deliui, vykstant kelių, namų prekybos centrų ir stadionų statyboms – juose žuvo šimtai eilinių žmonių, valdininkai ir policininkų. Smėlio turtingose žemėse gyvenantys žmonės skundžiasi negalintys nieko padaryti, o valdininkai pripažįsta: „Rengiame reidus prieš neteisėtą gavybą, tačiau tai labai sudėtinga – į mus šaudo“. Kol pro juos važiuoja nelegaliai iškasto smėlio kupini sunkvežimiai, policininkai kartais žiūri kiton pusėn tiesiogine šio žodžio prasme.
Smėlio gavyba Siera Leonėje
Smėlis išgaunamas ir upėse – kartais pompomis, kartais rankomis: nardytojai kasdien neria į dugną ir išnerdami pakelia iš ten po smėlio kupiną kibirą. 41 metų amžiaus Pralchadas Mchatre neria iki dviejų šimtų kartų per dieną. Jis užsiima tuo jau 16 metų ir per dieną taip uždirba apie $16. Jis ir jo kolegos iki upės dugno nardo didesniame nei 6 metrų gylyje.
„Kai pradėjau, nardyti teko vos į 20 pėdų (6,1 m) gylį. Dabar ten 40 pėdų. Mes galime nardyti tik į 50 pėdų gylį; kai dugnas dar nusileis, liksime be darbo“, – sako jis.
Ar įmanoma sustabdyti neteisėtą gavybą ir smėlio gangsterių karą? Indija šiaip taip bando tai padaryti: valdininkai reguliariai skelbia esantys pasirengę ryžtingai kovoti su šiuo reiškiniu, aplinkos apsaugos klausimų teismas skatina piliečius rašyti skundus, o kartais netgi keli žmonės areštuojami ir konfiskuojami smėlį vežantys sunkvežimiai. Tačiau Indija – didelė šalis, ir planuoja vykdyti naujas dideles statybas. Analogiškas procesas vyksta visame pasaulyje, ir jeigu smėlio kiekis Žemėje ribotas, tai jo paklausa beribė: žmonės nori gyventi naujuose namuose ir lankytis parduotuvėse, o kompanijos nori statyti naujus biurus ir gamyklas. O tai reiškia, kad kol statybose naudojamas cementas, žmonės ir toliau žus dėl smėlio.
Šaltinis: delfi.lt