Lietuvos 100-mečiui: 6 dalis – lietuviškasis paveldas Ukrainoje

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ~200 metų valdė dideles Ukrainos žemes. Nuo tų laikų liko galingos lietuvių pilys, gynusios krikščioniškos Europos pasienį, kilmingų lietuvių giminių rūmai bei jų funduotos bažnyčios ir vienuolynai.

Ukrainą Lietuvai pajungė didieji kunigaikščiai Gediminas (valdė 1316-1341), Algirdas (1345-1377) ir Vytautas (1392-1430). Po Vytauto Lietuva kontroliavo beveik visą šiandieninę Ukrainą (išskyrus Krymą ir pietryčius). Ukraina prarasta per Liublino uniją (1569) perleidus ją lenkams.

Iki šiol Ukrainos istoriografijoje Lietuvos valdžia vertinama teigiamai, mat lietuviai, kitaip nei vėliau lenkai ar rusai, nebandė primesti savo kultūros, priešingai: Ukrainon paskirti lietuvių vietininkai atsiversdavo į stačiatikybę, laikydavosi vietinių tradicijų. Ukrainos miestai, pasižymintys gausiausiu šios eros paveldu (Luckas, Podolės Kamenecas, Ostrohas, Chotynas), net susijungė į asociaciją “Gediminaičių kelias”.

LDK pilys Voluinėje (Ukrainos šiaurės Vakaruose)

Dauguma LDK pilių – Vakarų Ukrainoje, kur Lietuvos valdžią įtvirtino dar Gediminas ir kuri ~200 metų buvo Lietuvos pasieniu su Lenkija.

Žymiausia – Lucko pilis, iškilusi virš Voluinės srities sostinės Lucko senamiesčio. Ją pradėjo statyti Gedimino sūnus Liubartas, kuriam tėvas pavedė valdyti visą Voluinės kraštą. Liubarto garbei vadinama ir pati pilis bei vienas trijų jos bokštų. Likę du bokštai – Švitrigailos ir vyskupų; ketvirtasis neišliko. Pilį baigė statyti Vytautas Didysis. XX a. antroje pusėje pilis iš dalies restauruota, joje (ir jos kieme 1789 m. pastatytuose vyskupų ir bajorų rūmuose) veikia varpų, knygų, bei paveikslų muziejai. Pastarajame – ir LDK didikų portretai. Dideliame pilies kieme vyksta šventės ir renginiai. Prie įėjimo – Vyčio bareljefas, aplinkinių namų languose galima išvysti LDK kunigaikščių piešinių. Garsiausias Lucko pilies istorijos fragmentas – Lucko suvažiavimas, kuriame Vytautas su kitais Europos monarchais (Jogaila, Vengrijos ir Šv. Romos valdovais) bei kitų didvalstybių pasiuntiniais sprendė ano meto žemyno bėdas, tokias kaip katalikų-stačiatikių priešprieša.

Dar kelios Voluinės LDK pilys ilgainiui perstatytos ir pritaikytos kitoms reikmėms, tačiau dalis mūrų ten autentiški.

Klevanės pilis lenkų laikais buvo tapusi gimnazija (pristačius papildomą pastatą), vėliau naudota kariams, o sovietai pristatę dar vieną pastatą čia įrengė alkoholikų reabilitacijos kliniką. Šiandien viskas – apgriuvę, durų ir langų nėra, tad galima laisvai naršyti. Bažnyčia ir kaimo namai pilį slepia nuo kelio – ją reikia susirasti pačiam su žemėlapiu, nes jokių nuorodų nėra.

Olykos pilies rūmai ir šiandien – psichiatrijos ligoninė. XVII a. pastatyti tarp 1558 m. LDK mūrų jie mena laikus, kai visas miestas priklausė žymiajai Radvilų giminei. Radviloms tai buvo tarsi viena sostinių: Mikalojui Radvilai Juodajam 1547 m. Šventoji Roma net suteikė Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą. Radvilos Olykoje klestėjo ir prie lietuvių, ir prie lenkų, ir net prie rusų – iki pat 1939 m. sovietinės nacionalizacijos. Tų laikų didybę mena puikus ir tiesus akmenimis grįstas kelias į miestelį, kuriuo jojantiems raiteliams kadaise pavėsį teikdavo viršuje susipynusios abipus augančių medžių šakos (šiandien tai aktualu nebent kabrioletų vairuotojams, bet vis tiek gražu). Taip pat net dvi katalikų bažnyčios: įspūdinga, bet dūlanti, 1640 m. barokinė Švč. Trejybės ir LDK laikotarpio Šv. Petro ir Povilo, funduota LDK maršalkos Petro Mantgirdaičio.

Katalikų bažnyčias Abiejų Tautų Respublikos didikai pastatė ir daugybėje kitų regiono miestų.

Dubno pilis išlaikė gynybinę paskirtį, tačiau buvo XVI a. perstatyta į modernesnę bastioninę tvirtovę. Iš LDK laikų ten išliko mažai kas.

Vietoje dar kelių Lietuvos pilių teliko piliakalniai: pavyzdžiui, Voluinės Vladimire. Prie Voluinės Vladimiro yra du žymūs seni stačiatikių vienuolynai: pačiame mieste ir įtvirtintas šalimais ~1500 m. statybos Zymnėje (atvirukuose atrodo gana įspūdingai, bet tinkamu rakursu į jį pažiūrėti realybėje sunku). Jie mena LDK religinę toleranciją, kuomet pradžioje pagonys, vėliau katalikai valdovai leisdavo statyti ar net finansuodavo ir kitatikių maldos namus.

LDK pilys Galicijoje (Ukrainos pietvakariuose)

Nuo Voluinės į pietus – Galicijos regionas, besiribojęs ir su Lenkija, ir su islamo pasauliu.

Žymiausia ten – Vytauto Didžiojo statyta Kremeneco pilis – ant aukštokos Karpatų priekalnių kalvos. Jos telikę griuvėsiai (išorinių sienų mūrai, bokštų liekanos). Nuo kalno pažvelgus žemyn laukia nuostabus vaizdas į centrinę miesto aikštę. Kremenecą pradėjo puoselėti Žygimano Senojo žmona Bona Sforca, bet vėliau miestą siaubė kazokai, tad dabartiniai pastatai statyti jau prie lenkų.

LDK laikus mena ir Ostrohas, kurio pavadinimas davė pavardę vienai žymiausių LDK giminių – Ostrogiškiams. Įdomybių čia daug, nors jos ir apsuptos sovietinių pastatų. Pilies kalne likę du iš dalies perstatyti bokštai (XIV a. Mūro bokštas, XVI a. apvalusis bokštas). Apylinkėse – seni Lucko, Totorių vartai, bei Mezyričo vienuolynas. Statytas 1612 m. Jonušo Ostrogiškio (po Liublino unijos) pranciškonams, jis šiandien glaudžia stačiatikius; galingi mūrai saugodavo nuo musulmonų reidų.

Už ~10 km nuo Ostroho – Novomalino pilies, kurią ~1400 m. pastatydino Švitrigaila, griuvėsiai (geriausiai išlikęs pastatas – koplyčia – iš tikro yra XIX a.).

Ostrogiškiai, tuo tarpu, turėjo ir kitų valdų. Įspūdinga jų Staroselo (Senojo kaimo) pilis – mūrai išlikę beveik pilno aukščio, matosi renesansiniai papuošimai. Tačiau Ukrainoje, atrodo, ne visas paveldas kruopščiai saugomas: Staroselo pilies kieme kaimiečiai gano karves, jokie ženklai pilies nerodo.

Galicijos Auksinė rūmų pasaga

Liublino Unija sutapo su technologine kaita: viduramžiškos pilys nebetiko gynybai ir vis dažniau buvo naudojamos tik kilmingiesiems gyventi. Jos atitinkamai perstatinėtos: atsirado dideli langai, prabangūs interjerai, apylinkėse – didžiuliai parkai. Nors tokiuose Ukrainos rūmuose iš LDK laikų telikusios kelios detalės, dažnas jų ir po Liublino unijos priklausė lietuvių ar LDK kilmės giminėms (tokioms, kaip minėtieji Radvilos ar Ostrogiškiai). Juk Ukrainos perleidimas lenkams nebuvo toks visa keičiantis, kaip vėlesni karai ir revoliucijos: daugumai didikų jų dvarai palikti. Be to, lenkų ir lietuvių giminės tarpusavyje nuolat giminiavosi.

Garsiausi Vakarų Ukrainos dvarai – vadinamoji “Auksinė pasaga“. Treji įspūdingi rūmai čia nutolę vos keliolikos kilometrų spinduliu vienas nuo kito, jie labai populiarūs tarp lenkų turistų (iki Lenkijos vos keliasdešimt kilometrų).

Daugiausiai sąsajų su LDK turi Oleskos rūmai. Dalis jų mūrų statyti dar lietuvių XV a. Į rūmus perstatyta jau prie lenkų (po totorių antpuolių XVI a.). Čia 1629 m., manoma, gimė LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis. Viduje – muziejus, kuriame – ir Barboros Radvilaitės biustas. Mėginta atkurti karališkus apartamentus, sukabinti paveikslai.

Tačiau gražiausi Auksinėje pasagoje – Pidhircų rūmai. Statyti XVI a. Lenkijos etmono Stanislovo Koniecpolskio, XX a. viduryje degę, remontuoti ir nūnai apleisti, jie, apsupti tik dėl grožio suręstos “tvirtovės”, įspūdingai iškyla virš lygumų. Lenkiški užrašai komentuoja senas Pidhircų interjero nuotraukas: kadaise rūmai sprogte sprogo nuo daugybės meno kūrinių. Nujausdami sovietų okupaciją tarpukariu šeimininkai juos išvežė Kanadon. Prie įėjimo į jų buvusį parką – koplyčia.

Netoliese – Zoločivo rūmai, priklausę lenkų Sobieskių giminei. Pagrindiniame pastate – muziejus su paveikslais. “Kiniškame paviljone” eksponuojamas nelabai ką su vietove bendro turintis Azijos menas.

Atokiau nuo Auksinės pasagos (50 km nuo Zoločivo) – Sviržų rūmai. Prie jų išlikusios LDK laikus menančio bokšto liekanos. Patys rūmai gerai išsilaikę, nuo 1978 m. vyksta nuolatinė rekonstrukcija. Juos išgelbėjo tai, kad sovietai čia filmuodavo filmus.

LDK pilys Podolėje (pasienyje su islamu)

Valdant Algirdui bei Vytautui Lietuva įsisavino ir Centrinę Ukrainą, pratęsdama savo sieną su muslmonų valdomis ir vasalais iki beveik tūkstančio kilometrų.

Vytautas ten pastatė didelę Medzibyžo pilį – (ja pakeitė senesnę medinę). Gynybinės sienos čia supa gana puošnų kiemą su naujesne koplyčia per vidurį.

Žymesnė ir įspūdingesnė yra Podolės Kameneco pilis ir autentiškas aplinkinis miestelis. Jį XIV a. valdė Gediminaičiai, pagal kai kuriuos šaltinius jie tuo metu ir pastatė pilį. Visgi čia Lietuvos epocha truko trumpiau, nei kitur Ukrainoje: dar 1434 m., likus daugiau nei šimtmečiui iki Liublino unijos, Podolės Kamenecą užėmė lenkai.

Viena žymiausių Ukrainos pilių Chotynas Viduramžiais buvo tai krikščionių, tai musulmonų valda. 1621 m. LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius netoli čia sumušė triskart didesnę turkų kariuomenę, o 1673 m. istorinę pergalę pakartojo Jonas Sobieskis. Chotyno pilis atstatyta, įrengtas muziejus.

Kijevas

Ukrainos sostinė Kijevas buvo toli nuo visų pasienių, bet jis buvo vienas svarbiausių LDK miestų. Tačiau dar iki LDK laikmečio Kijevas buvo stačiatikybės centras, Kijevo Rusios sostinė; svarbiu jis liko ir LDK miestą praradus. Todėl Lietuvos epochos atspindžių Kijeve mažai arba jų neįmanoma atskirti nuo Rusios, Lenkijos, Rusijos epochų.

LDK laikus menanti pilis irgi neišliko, bet yra piliakalnis, kurio papėdėje, Andrejeviskij Uzviz, užrašai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis skelbia, kad tai – bendras Ukrainos ir Lietuvos paveldas.