Kaip ir kiekvienais mokslo metais Vilniaus miesto geografijos mokytojų taryba kartu su Vilniaus krašto geografijos mokytojų asociacija vėl subūrė geografijos mokytojus į kelionę po Lietuvos regioninius parkus. Šį kartą kelionės tikslas – Kurtuvėnai ir Tytuvėnai.
Pažintinės ekspedicijos „Gamtos ir kultūros vertybės Kurtuvėnų ir Tytuvėnų regioniniuose parkuose“ maršrutą paruošė Vilniaus licėjaus geografijos mokytoja ekspertė Jolita Milaknienė.
Saulėtą ir šiltą gegužės šeštadienį visas būrys Vilniaus geografijos mokytojų išvyko Žemaitijos link. Pirmasis sustojimas prie ilgiausio Lietuvoje Lyduvėnų tilto, nuo kurio vos už kelių šimtų metrų ir Lyduvėnų bažnyčia. Pasigrožėję Lyduvėnų aplinka, toliau maršrutas vedė į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Šis nuostabus vienuolynas įsikūręs Palendrių kaime, Kelmės rajone, apsuptas iškilių kalvų, apaugusių Vainagių gira, besitęsiančia ligi Kurtuvėnų. Pasisėmę gaivaus atokvėpio, pripildę širdis ramybę, mokytojai skubėjo prie kito nuostabaus gamtos objekto Ventės-Dubysos senslėnio pietinėje pašlaitėje susiformavusių Svilės šaltinių. Svilės šaltiniai vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Paskanavę šaltinių vandens, mokytojai dar trumpai pasivaikščiojo po apylinkes, tikėdamiesi pamatyti lietuviškąsias orchidėjas – gegužraibes. Tačiau joms žydėti dar buvo ne laikas.
Tytuvėnų apylinkėmis mokytojai grožėjosi ne tik lankydamiesi bažnyčios ir vienuolyno teritorijoje, bet ir stebėdami aplinką nuo Kokmaniškių (Majako) kalno, kurio aukštis siekia 162,4 m. virš jūros lygio. Užlipus į ant kalno pastatytą apžvalgos bokštą, atsiveria vaizdas į įspūdingą Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdį.
Puikios nuotaikos ir saulės spindulių lydimi, geografijos mokytojai skubėjo į Kurtuvėnus. Stovėdami autentiškai atkurtame dvaro sodybos komplekse, kurį sudaro parkas su tvenkiniais, oficina, žirgyno arklidės, kumetynai, sodininko namas, tvartai, kalvės ir kt., klausėsi kelionės vadovės mokytojos Jolitos pasakojimo ir nekantraudami ieškojo vertingiausio šiame komplekse pastato – XVIII a. barokinio medinio svirno.
Kelionei einant į pabaigą, grupės laukė dar viena Lietuvos šventovė – Šiluva. Šioje vietoje mokytojai aptarė, net tik šios vietovės geografiją, bet ir prisiminė Šiluvos reikšmę architektūroje ir mene.
Kelionę po Kurtuvėnų ir Tytuvėnų apylinkes baigėme geografiškai patobulėję ir su naujais atradimais.
