Viduryje Atlanto stūkso milžiniški povandeniai kalnai, kurių menkai virš vandens išsikišusios viršūnės sudaro 9 nedidelių salų archipelagą. Tai – Azorai, Portugalijos autonominis regionas, – gerai išsaugota paslaptis, kuri griauna įsivaizdavimą, jog Europoje jau išvaikščiotas kone kiekvienas žemės lopinėlis.
Šios mistiškos salos – atokus ir mažai keliautojų matęs kraštas, iki šiol vis dar nepaliestas masinio turizmo. Azorai gali pasigirti Golfo srovės glostomu itin švelniu klimatu, laukine, bet draugiška gamta: be pavojingų gyvių, egzotiniais augalais ir vulkaninės kilmės suteikiamais privalumais: karštosiomis versmėmis, vulkaniniais ežerais, kalvotu reljefu su giliais tarpekliais, įspūdingais kriokliais, stačiais vandenyno šlaitais, bazaltinėmis kolonomis bei lavos urvais. Šiltas klimatas ir gausūs krituliai visus metus leidžia džiaugtis vešlia ir itin žalia augmenija. Archipelagas išskirtinis vasaros metu salose gausiai pražystančiais mėlynųjų hortenzijų žiedais. Be to, tai vienintelė vieta Europoje, kur auginama arbata, kava ir ananasai.
Azorų salos įsikūrusios trijų tektoninių plokščių (Šiaurės Amerikos, Eurazijos, Afrikos) susikirtimo zonoje. Nuo Pirėnų pusiasalio jos nutolusios apie 1500 km, o nuo Šiaurės Amerikos žemyno – apie 4000 km. Tarp vakariausios ir ryčiausios salos maždaug 600 km atstumas. Dėl tokio teritorinio išsibarstymo, arčiau viena kitos esančios salos siejamos į grupes: vakarų – Florešas ir Korvas, centrinės – Fajalas, Pikas, San Žoržas, Terseira ir Grasioza, bei rytinės – San Migelis ir Santa Marija. Florešas – pats vakariausias Europos Sąjungai priklausantis kraštas, nors kartu su Korvu įsikūręs ant Šiaurės Amerikos tektoninės plokštės. Susisiekimas tarp salų (ypač tolimesnių) visuomet buvo gan sudėtingas, todėl salos buvo tarsi izoliuotos ir kiekviena turi savitą kultūrą, o skirtingas salų amžius lemia kraštovaizdžio įvairovę.
Santa Marija
Pati seniausia sala yra Santa Marija. Jos amžius siekia 8 milijonus metų. Kadaise buvo panirusi ir dėl to vienintelė visame salyne pasižymi čia randamomis jūrinėmis fosilijomis. Joje jau išblėsęs vulkaninis aktyvumas, tad nerasime karštųjų versmių, bet vulkaninę prigimtį išduoda įspūdingos bazaltinės kolonos. Santa Marija taip pat išskirtinė kitoms saloms nebūdingomis rausvo molio lygumomis (vietinių vadinamomis „raudonąja dykuma“) ir šviesaus smėlio paplūdimiais. Jos klimatas šilčiausias ir sausiausias visuose Azoruose.
Pikas
Jauniausia sala – Pikas. Jam galėtų būti apie 300.000 metų. Dėl to Piko kraštovaizdis labai skiriasi nuo likusiųjų salų. Augmenija čia labai skurdi, sala plika, pasidengusi lavos laukais, neapaugusi miškais, o didžiausias akcentas vis dar aktyvus Piko vulkanas. Jis yra aukščiausias Portugalijos taškas 2351 m., po vandeniu paniręs dar papildomus 6098 m. Dėl to šis milžinas pelnė aukščiausio povandeninio kalno pasaulyje titulą. Žiemą ir ankstyvą pavasarį Piko viršūnė baltuoja mėlyname danguje ir tai yra vienintelė vieta Azoruose, kur iškrenta sniegas. Piko saloje atrastas ilgiausias Azoruose (5 km) lavos tunelis Gruta das Torres. Tarp vulkaninių akmenų itin derlingame dirvožemyje sodinami unikalūs UNESCO paveldo saugomi vynuogynai.
Korvas
Mažiausia sala – Korvas (tik 17 km²), bet ji – vieno įpūdingiausių visuose Azoruose ugnikalnio kraterio savininkė. Korvo saloje gyvena tik apie 400 gyventojų. Visi jie įsikūrę vienineliame salos miestuke Vila do Corvo. Likusiojoje salos dalyje ganosi karvės ar auginamos bulvės bei kitos daržovės.
Florešas
Šalia Korvo glaudžiasi Florešo sala – tituluojama krioklių karaliene, kanjoningo mėgėjų meka. Tipiškas Flores vaizdas – tai kalnuotas reljefas su giliais slėniais. Žalią peizažą puošia spalvingi vulkaniniai ežerai bei bazaltinės įvairiaformės uolienos. O kur dar įspūdingoji Alagoinha – žalia šlaito siena, nuo kurios krenta tuzinas krioklių ir jie visi atsispindi veidrodiniame Ferreiro ežeriuko atvaizde.
Fajalas
Fajalas – vieno šviežiausių vulkaninių išsiveržimų liudininkas. Kapelinjosas išsiveržė palyginus labai neseniai 1957 m. Metus trukęs vulkaninis aktyvumas padidino bendrą salos plotą suformuodamas naują žemę, kurioje lankantis galima jaustis tarsi kitoje planetoje. Taip pat įspūdingas ugnikalnio kalderos rezervatas ir būriuotojus iš viso pasaulio viliojantis legendinis Hortos uostas. Vandenys, esantys prie Fajalo ir Piko krantų, yra viena didžiausių pasaulyje banginių buveinių. Čia idealios sąlygos stebėti šiuos milžiniškus žinduolius. Nors iki XX a. pabaigos jie buvo ir medžiojami. 1984 m. žudyti banginius uždrausta.
San Žoržas
San Žoržas – siaura pailgos formos ir itin stačių bei vešlia augmenija apaugusių šlaitų sala. Išskirtinė tuo, kad vietiniai gyvenvietes kuria pakrantėje esančiuose nuošliaužų ar nutekėjusios lavos suformuotose žemės plotuose (vadinamuose faja). Į kai kurias faja galima patekti tik pėsčiomis ir jose iki šiol nėra tiekiama elektra. Faja įkurtose gyvenvietėse net skiriasi architektūra, statomi keliaaukščiai namai, siekiant sutaupyti ir taip ribotą vietą. Užsukus į „Cafe Nunes“ galima išgerti europietiškos kavos puodelį, nes šalia esanti kavos plantacija yra vienintelė Europoje, kur komerciškai auginama kava.
Terseira
Terseira negali pasigirti įtin įspūdingais gamtos peizažais, bet būtent ji yra azorietiškos kultūros sostinė. Angra – istorinis uostamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Terseira turi unikalų urvą Algar do Carvão – viena iš dviejų vietų pasaulyje (antroji –Thrihnukagigur Islandijoje), kur lankytojai gali patekti į ugnikalnio vidų (ne lavos tunelį, o pačią ugnikalnio šerdį).
Grasioza
Grasioza – garsi dėl savo lavos urvo Furna do Enxofre su jo viduje tyvuliuojančiu ežeriuku, karštųjų Carapacho versmių, natūralių jūros baseinų bei puikių vietų povandeniniam nardymui. Ji kol kas vienintelė Azoruose gali didžiuotis savo pasiekimu salos reikmėms naudoti tik 100% atsinaujinančią energiją. Kitos salos ją sparčiai vejasi.
San Migelis
San Migelis – pati didžiausia (744 km²) ir gausiausiai apgyvendinta (140.000 gyventojų) sala. Čia įsikūręs ir administracinis Azorų centras bei sostinė Ponta Delgada. San Migelis po truputį turi visoms kitoms saloms būdingų bruožų, bet pasižymi ir unikaliomis savybėmis. Todėl čia galima rasti didžiausią Azoruose kraštovaizdžio įvairovę. San Migelyje juntamas stipriausias vulkaninis aktyvumas, prisnūdę ilsisi net trys dideli ir vis dar aktyvūs vulkanai: Sete Cidades, Fogo ir Furnas. Jų krateriuose susikaupęs vanduo keliautojams leidžia grožėtis įspūdingo grožio ežerais. Žymiausias yra Sete Cidades – vienas iš 7 Portugalijos gamtos stebuklų – ežerai dvyniai įsikūrę 5 km skersmens kalderoje. Dėl skirtingai atspindimos saulės šviesos jie įgauna žalią bei mėlyną spalvas ir nors ežerų vanduo susisiekia, jų spalvos nesusimaišo.
Ypatingą nuostabą kelia tai, kad azoriečiai, nepaisydami ugnikalnių keliamo pavojaus, sugeba gyventi harmonijoje su šia žmogui nepavaldžia gamtos jėga. San Migelio saloje esantis Furnašo miestelis – analogų pasaulyje neturintis pavyzdys, kuomet gyvenvietė įkuriama pačiame aktyvaus ugnikalnio krateryje. Kitose pasaulio vietose žmonės paprastai laikosi pagarbaus atstumo nuo aktyvių vulkaninių darinių. Furnašo gyventojai kasdien turi itin glaudų ryšį su ugnikalniu. Vietiniai jį jaučia – vyksta nuolatiniai žemės drebėjimai, girdi – nenutildamas kunkuliuoja karštas vanduo, užuodžia – miestelyje pasklidęs sieros kvapas, mato – ore įvairiomis formomis šoka ir sklaidosi iš fumarolių kylantys garai. Ugnikalnis yra visas jų gyvenimas: aprūpina įvairios mineralinės sudėties bei skirtingos temperatūros vandenimis (tinka tiek atsigerti, tiek gydyti tam tikras ligas), pripildo baseinus karštųjų versmių vandeniu (atpalaiduojančios ir gydomajį poveikį turinčios maudynės). Net maistą vietiniai gamina naudodami ugnikalnio skleidžiamą karštį: pakasa puodą po žeme, kurioje kaupiasi karšti ugnikalnio garai. Po 6 valandų gaunamas gardus lėto troškinimo mėsos bei daržovių patiekalas Cozido das Furnas. Kai kurie ugnikalnio žmogui dovanojami karštieji vandenys siekia net 96 laipsnius, tad vietiniai juos naudoja arbatos plikymui ar kavos ruošimui. Vakarinėje San Migelio pakrantėje galima rasti dar vieną unikalų gamtos darinį – karštąsias Ferraria versmes, trykštančias mažoje vandenyno įlankoje. Bangos jas atvėsina taip subalansuodamos vandens temperatūrą malonioms maudynėms. Atoslūgio metu vanduo gali siekti 29 laipsnius.
Azorai – autonominis Portugalijos regionas, priklausantis Europos Sąjungai. Vietiniai kalba portugalų kalba artima europiniam šios kalbos variantui. Dėl savo geografinės padėties salos jau daug šimtmečių įpratusios išgyventi savarankiškai. Turizmas niekada nebuvo pagrindinis pajamų šaltinis ir iki atsirandant pigioms avialinijoms (2015 m.) keliautojų patekimas į salas buvo itin ribotas, todėl nenuostabu, kad apie šias salas iki dabar pasaulis beveik nieko nežinojo. Vietiniai daugiausia verčiasi žemės ūkiu, gyvulininkyste ir žvejyba. Azoruose registruota daugiau karvių nei gyventojų, o tipinis azorietiškas peizažas yra žalios vešlios ganyklos, atskirtos akmeninėmis sienelėmis, ir besiganančios karvės jose. Derlinga žemė ir gausūs krituliai leidžia užsiauginti įvairių vaisių bei daržovių, kurių pilnai užtenka patenkinti visų salų poreikius. Golfo srovės įtakotas itin stabilus klimatas su nekarštomis vasaromis ir šiltomis žiemomis patinka augalams iš viso pasaulio. San Migelio peizažus paįvairina iš Kinijos atvežtų arbatų laukai. Dauguma salų apaugusios japoniškais kedrais, o vasaromis kone visos pakelės, pamiškės bei laukai pražysta mėlynais hortenzijų žiedais. Per pastaruosius šimtmečius į salas buvo atgabenta augalų iš viso pasaulio, kurie čia puikiai prigijo ir dabar paįvairina azorietišką kraštovaizdį.
Japoniškais kedrais apaugusiame miške gali pasijusti tarsi keliaudamas Kumano kodo keliu. Aptikus džiunglėse milžiniškus paparčius lengva įsivaizduoti, jog esi Naujojoje Zelandijoje. Upėse tekantis šiltas vanduo sužadina prisiminimus apie Islandiją, o status vešlūs žali šlaitai primena Hajavų krantus. Ir visa ši egzotika šalia mūsų – Europoje, Portugalijai priklausančiose salose.
Asta Vaitekonienė, tinklaraščio www.azorai.lt autorė