Neatsimenu jokio nors kiek didesnio žmonijos sukrėtimo, kad kas nors su atodūsiu neprisiektų: „Never again!“ O pandemija ne vienam suteikė daug progų išmintingai pastebėti, kad po jos „niekas nebebus taip pat“. Tai turbūt yra kažkoks gilus dalies žmonijos instinktas – laukimas įvykio, kuris savaime, automatiškai ir neišvengiamai, viską iš esmės pakeistų, kuris duotų pradžią atnaujintai tikrovei.
Štai Forbes apžvalgininkas Robert Glazer teigia, kad „Virusas ir jį lydintis ekonominis sąmyšis yra transformatyviniai įvykiai ir, tikėtina, pakeis kiekvienos kartos gyvenimo būdą“. O jo beveik bendrapavardis Marcelo Gleiser teigia dar radikaliau – kad „COVID–19 mus pakeis kaip rūšį“. Sąrašą būtų galima tęsti ilgai.
Kai kalba pakrypsta apie švietimą, į šitą diskursą dar įsitraukia ir romantiškų pažangos entuziastų padermė, kuriems nuo žodžio „skaitmeninis“ arba „internetinis“ pradeda švytėti akys, virpėti kojos ir ima atrodyti, kad tuoj tuoj prasivers rojaus vartai.
Todėl ypač diskusijose apie švietimo ateitį girdėti daug wishful thinking, neva mokykla, dėl karantino pradėjusi dirbti nuotoliniu būdu, nebegrįžtamai pasikeis ir prie „tradicinės rutinos“ bus galima išvis nebegrįžti: viskas vyks internetu, individualizuotai, fizinės mokyklos išnyks, 21 amžiaus kompetencijos, IV pramonės revoliucija, rapture…
Tokiu apokaliptiniu negrįžtamų pokyčių lūkesčiu, pavyzdžiui, dvelkia Pasaulio ekonomikos forumo apžvalga: „Apverktina yra lėta pokyčių eigastis pasaulio akademinėse institucijose su jų šimtmečių senumo, paskaitomis grįsta prieiga prie mokymo, įsišaknijusiais instituciniais tendencingumais ir nebemadingomis klasėmis. Tačiau COVID–19 tapo katalizatoriumi švietimo įstaigoms visame pasaulyje ieškoti inovatyvių sprendimų per palyginti trumpą laiko tarpsnį.“
Vis dėlto konservatorius manyje šnabžda, kad tas milenaristinis degančių akių entuziazmas kiek per ankstyvas. Pirmiausia todėl, kad nėra mokslinių tyrimų, pagrindžiančių, jog nuotolinis mokymas gali būti toks pat veiksmingas ir kokybiškas, kaip mokymas akis į akį. Netgi atvirkščiai – daug tyrimų, kurie rodo, kad yra kaip tik priešingai: kad netgi kokybiškiausias nuotolinis ugdymas „netempia“, neduoda tos pačios pažangos, kaip tie seni ir blogi, blogi tradiciniai būdai.
2015 m. JAV Stanfordo universiteto mokslininkų paskelbtas 200 nuotoliniu būdu dirbančių charter schools, kuriose mokosi 200.000 moksleivių, tyrimas teigia, kad „daugumos nuotoliniu būdu dirbančių studentų augimas tiek matematikoje, tiek skaityme yra žymiai silpnesnis, palyginti su jų bendraamžiais tradicinėse valstybinėse mokyklose.“ Tas atsilikimas prilygsta 72 mokymosi dienų per metus praradimui (kai standartiniai mokslo metai JAV – 180 mokymosi dienų). Vienas iš tyrimo raporto autorių Brian Gill taip pat teigia: „Iššūkis išlaikyti moksleivių įsitraukimą yra neatskiriama nuotolinio ugdymo dalis“.
Nuotoliniai ugdymo metodai yra mažiau pritaikyti žmogaus suvokimo psichologijai: pasak Tim Oates, prie Cambridge‘o universiteto veikiančios švietimo standartų organizacijos Cambridge Assessment tyrimų direktoriaus, skaitmeniniai tekstai ir nuotolinės ugdymo priemonės suteikia didesnį informacijos kiekį, tačiau ji blogiau įsimenama ir prasčiau ugdo supratimą, negu tradiciniai popieriniai vadovėliai ir tekstai.
Dar galima pridėti nuotolinio darbo krūvių išsekintus mokytojus. Kaip ir tai, kad nuotolinis ugdymas itin nepalankus vaikams iš skurdesnės, sudėtingos socialinės aplinkos ir neproporcingai žlugdo būtent jų mokslo pažangą – prie šio svarbaus aspekto dar grįšiu.
Žodžiu, kol kas neatrodo, kad nuotolinis ugdymas internetinėmis priemonėmis galėtų būti realus pretendentas pakeisti tradicinį akivaizdinį švietimą. Atrodo, kad švietimo prasme saugiausias ir prasmingiausias dalykas būtų grįžti į klases, kai tik leis epidemiologinės sąlygos, ir tęsti mokymą tradiciniu būdu.
Vis dėlto yra kelios priežastys, kurios neleidžia manyti, kad pasibaigus koronaviruso pandemijai švietimas grįš į „business as usual“ ir kad tas valandas, praleistas prieš Zoomo ar Moodle ekranus, bus galima pamiršti kaip užsitęsusį nemalonų sapną.
Nors dabar, kai esame iki šiol neregėto masto krizės viduryje, kai viskas aplinkui keičiasi ir atrodo, jog braidome po kažkokį tirštą nuodingą rūką, sunku numatyti netgi tai, kas vyks po mėnesio ar dviejų. Ir vis dėlto galima identifikuoti kelias plotmes, kur pokyčiai neabejotini ir, galimas daiktas, ilgalaikiai. Tėvams, mokytojams ir patiems moksleiviams mokykla jau gali niekada nebebūti tokia, kokia buvo. Tačiau jei kai kurie dalykai keisis ir nebebus tokie patys, kaip anksčiau, taip bus dėl labai aiškių priežasčių, o ne todėl, kad įkrisim į kažkokią mistinę skaitmeninę utopiją. Todėl reikia labai blaiviai pasverti, kas vyksta, kas keičiasi ir kas, tikėtina, iš viso to užsiliks.
Kas įvyko?
1. Moksleiviai susidūrė su visiškai kitokiomis mokymosi sąlygomis. Viena vertus, daugeliui mokinių tai yra nemenkas iššūkis – pajėgti naujoje, nepažįstamoje, neįvaldytoje mokymosi aplinkoje išlaikyti koncentraciją, išmokti savarankiškai mokytis, – o taip pat ir socializacijos galimybių praradimas.
Kitiems, introvertiškesniems ar patyčias patiriantiems moksleiviams, karantino sąlygos kaip tik galbūt leidžia lengviau atskleisti savo pranašumus. Talentingesnieji gali skuosti pirmyn nepančiojami mažiau akademiškai gabių klasiokų. Kita vertus, moksleivių iš nepasiturinčių šeimų ir sudėtingesnės socialinės aplinkos atveju nuotolinio mokymosi periodas gali būti smūgis jų socialiniam mobilumui, lydėsiantis visą gyvenimą.
2. Tėvai buvo priversti aktyviai įsitraukti į savo vaikų ugdymą. Nors šeimos dabar patiria didžiulį stresą, lavindamos savo vaikus kaip išmanydamos, drauge jos susiduria ir įvaldo ugdymo metodus bei įrankius, su kuriais iki tol nebuvo susidūrę, ir pradeda prie jų priprasti.
3. Mokytojai susidūrė su ugdymo platformomis ir metodais, apie kuriuos dauguma iš jų žinojo tik paviršutiniškai ir iš nuogirdų. Tai anaiptol nereiškia, kad visi įrankiai ir platformos yra tik geri – anaiptol. Tačiau daugybė mokytojų pirmą kartą įgijo įgūdžius jais naudotis, bando skirtingus produktus ir pradeda tarp jų diferencijuoti, kurdami paklausą ir diferencijuotą rinką skaitmeninių edukacinių technologijų srityje, kur ilgus metus egzistavo tik pasiūla be suinteresuotų vartotojų paklausos.
Ką turėtume daryti?
I. Kompensuoti ugdymo praradimus pažeidžiamiausiems
Karantinas mokyklose labiausiai pakenks skurdžiausių šeimų vaikams. Prieš savaitę buvo paskelbta britų Institute of Fiscal Studies analizė, kuri įvairiais parametrais pagrindžia išvadą, kad karantinas – ir nuotolinis mokymas – kur kas labiau nepalankus vaikams iš nepasiturinčių šeimų.
Šalia daugelio kitų rodiklių, pavyzdžiui, studija teigia, jog JK vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų mokymuisi namie praleidžia 30 proc. daugiau laiko, negu skurdesnių šeimų vaikai. Studijos išvada: „Mokyklų uždarymas beveik neabejotinai padidins išsilavinimo nelygybę. Moksleiviai iš labiau pasiturinčių šeimų praleidžia daugiau laiko mokydamiesi namuose; jie turi prieigą prie labiau individualizuotų išteklių, kaip kad privatus mokymas arba pokalbiai su mokytojais; jie turi geresnę namų aplinką nuotoliniam mokymuisi; ir jų tėvai sakosi besijaučiantys pajėgesni juos paremti. Politikos formuotojai jau dabar turėtų galvoti apie tai, kaip spręsti išsilavinimo prarajas, kurias ši krizė tiktai plečia.“
Prie Miuncheno universiteto veikiantis IFO institutas paskelbė trumpą analitinę studiją apie mokyklų uždarymo ekonomines pasekmes: „Kiekvieni papildomi mokymosi metai padidina gyvenimo pajamas vidutiniškai 10 procentų“, teigia studija. Be to, kiekvieni mokymosi metai padidina ir tikimybę būti įdarbintam. O „moksleiviai, kurie praranda apie trečdalį mokslo metų mokymosi laiko, per savo profesinį gyvenimą vidutiniškai gaus nuo 3 iki 4 procentų mažesnes pajamas.“ (Taigi tyrimas patvirtina analogiškos norvegų studijos išvadas, apie kurias esu rašęs jau anksčiau. Be to, praradimai neproporcingai labiau paliečia neturtingų šeimų vaikus, teigia vokiečiai, „todėl kyla didžiulė rizika, kad mokyklų uždarymas dar labiau padidins socialinę nelygybę ateityje.“
Todėl būtina šiuo aspektu skubiai ištirti karantino bei nuotolinio ugdymo praktiką Lietuvoje, susidaryti pasekmių žemėlapį – kur yra didžiausi praradimai, kur galbūt laimėjimai – ir kompensuoti išsilavinimo praradimus. Antraip gresia vadinamasis Matthew Effect, „Mato efektas“, mokslininkų pavadintas pagal gerai žinomą Evangelijos pagal Matą eilutę: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29).
Švietimas turi mažinti socialinius skirtumus ir sulyginti startines pozicijas gyvenime – tačiau dėl dabartinės krizės jis gali veikti priešingai. Kokių priemonių turime imtis, kad taip neįvyktų?
Priemonė #1: išlyginamasis grantas. Moksleiviams iš nepasiturinčių ir socialinės rizikos šeimų skirti po 800 eurų grantą individualiems papildomiems išlyginamiesiems užsiėmimams kompensuoti. Kitaip tariant, tai būtų vaučeris korepeticijoms. Kokiems užsiėmimams ir kokiomis proporcijomis tą grantą paskirstyti, spręstų mokytojai, tardamiesi su pačiais mokiniais ir tėvais.
Kadangi neretai patys mokytojai ir būtų tie, kurie tuos išlyginamuosius užsiėmimus suteikia, tai ši priemonė taip pat ir atlygintų mokytojams už papildomą individualų darbą. Be to, ši priemonė prasminga ir bendram ugdymo kokybės kėlimui: tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos atsilikimas nuo kaimyninių šalių didžiąja dalimi kyla dėl per didelio prastų ugdymo pasiekimų kiekio. Įvesta krizės laikotarpiu, ši priemonė galėtų pasilikti galioti ir po jos.
Priemonė #2: socialinės stipendijos studentams, kurie prarado galimybę užsidirbti pragyvenimui dėl ekonomikos nuosmukio nuskurdusioje darbo rinkoje.
II. Antros koronaviruso bangos grėsmė
Deja, epidemiologų prognozės kalba apie tai, kad rudenį gresia antroji COVID–19 banga. Cambridge’o universitetas paskelbė daug ką šokiravusį sprendimą – visus 2020/21 akademinius metus studijos vyks tik nuotoliniu būdu. Tuo tarpu UNESCO dosje apie švietimo perspektyvas koronaviruso kontekste kalba apie pandemijas ir karantiną kaip „the new normal“ – nuolat atsikartosiančią būklę, prie kurios turėsime priprasti. Todėl nuotolinio ugdymo gebėjimų pamiršti dar negalime – jų neabejotinai prisireiks ir Lietuvoje.
Tačiau šįsyk privalome užtikrinti, kad antroji banga mūsų nebeužtiktų nepasirengusių.
Per labai trumpą laiką, kol mokyklos neveiks, privalu užtikrinti reikiamas skaitmeninio raštingumo kompetencijas mokytojams. Pagalbos reikia ne tik skaitmeninio raštingumo lygiui pakelti ir palaikyti – būtina padėti pagal poreikį įsisavinti nuotolinės interaktyvios pedagogikos įrankius ir metodus. Tam reikalingas žymiai tikslingesnis, operatyvesnis ir pragmatiškesnis mokytojų kvalifikacijos kėlimo mechanizmas (Priemonė #3).
Investicijos švietime turėtų būti atliekamos ne į rutininį remontą ar renovacijas, kurie ilgai laukę, dar palauks, o į pridėtinę vertę – skaitmeninę nuotolinio ugdymo infrastruktūrą.
Reikalinga programinė įranga nuotoliniam mokymui – mokytojams reikia nupirkti jiems patogiausių naudoti platformų, programų ir turinio resursų licenzijas. Kompiuteriais ir kita papildoma įranga būtina aprūpinti ne tik nepasiturinčius moksleivius, bet ir mokytojus, kuriems tai yra darbo įrankis.
Reikalinga skaitmeninių vadovėlių, kurie nebūtų tiesiog nuskenuoti popieriniai, o tikslingai sukurti nuotoliniam mokymui, įvairovė. Reikalingos patogios naudoti, grįžtamąjį ryšį užtikrinančios, dalinimosi medžiaga platformos su galingais serveriais. Būtina versti įvairiausius edukacinius resursus į lietuvių kalbą ir investuoti į turinio kūrimą – pirkti kokybišką, kūrybišką turinį; tai būtų ir pagalba kūrybingiems pedagogams. Taip pat būtina kompensuoti mokytojams šiomis pandemijos aplinkybėmis jų patiriamas papildomas išlaidas. (Priemonės #4–9.)
Būtina „skaitmeninės atskirties“ (digital divide) įveika – tam reikia ne tik parūpinti kompiuterius ar planšetes vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų, bet ir užtikrinti jiems greitą interneto ryšį, o ne mažiau svarbu – įvesdinti į skaitmeninį pasaulį, apmokyti su ta technika dirbti (Priemonė #10).
Reikia galvoti ir apie tai, kaip mažiau griežto karantino sąlygomis galės vykti užsiėmimai mokykloje, nesukeliant pavojaus moksleivių ir jų artimųjų sveikatai. Tam, viena vertus, reikės parengti patalpas mokymuisi mažesnėmis grupėmis, išlaikant fizinę distanciją, su reguliaria dezinfekcija, atskiriant erdves, kad skirtingos mokinių grupės tarpusavyje nekontaktuotų ir t.t. Antra vertus, reikės kūrybiškai transformuoti tvarkaraščius, užtikrinant klasių atvykimą ir išėjimą iš mokyklos ne vienu metu, skaidant klases į mažesnius vienetus, randant saugius sprendimus mokinių pertraukoms ir maitinimui. Be abejo, tam bus reikalingos ir papildomos lėšos (Priemonė #11).
Būtina mokytis – iš patirties ir gerųjų praktikų, – taip užtikrinant, kad neišvengiami ugdymo praradimai nuotolinio mokymo laikotarpiu būtų sumažinti iki minimumo. Kas labiausiai padeda užtikrinti ugdymo kokybę, kai dirbama skaitmeninėmis priemonėmis?
Tam svarbi „skaitmeninė lygybė“ (kai visi ne tik turi tinkamas technines priemones, bet ir moka jomis naudotis); racionali ir aiški dienotvarkė bei griežtas jos laikymosi užtikrinimas; aiškių lūkesčių bei instrukcijų mokytojams ir tėvams suformulavimas. Būtina pasirinkti teisingus skaitmeninius instrumentus ir jų laikytis (riboti naudojamų platformų, appsų ir kanalų skaičių). Savarankiško mokymosi programą reikia konstruoti tokią, kuri sukuria tėvams galimybes pagal išgales prisidėti prie vaiko ugdymo, tačiau nereikalauja iš jų perdėm intensyvios pagalbos, nes jie ir taip gali būti perkrauti.
Vis dėlto aktyvus tėvų vaidmuo, gilus jų įsipareigojimas vaikų švietimui yra būtina veiksmingo nuotolinio ugdymo sąlyga. Tam reikalingas nuolatinis mokytojų darbas su tėvais – palaikant dialogą, instruktuojant, kuriant tėvų įsitraukimo planus į ugdymą per skaitymą kartu su vaikais, namų darbų tikrinimą, dalyvavimą edukacinėse veiklose ir pan.
Visas tas gerąsias praktikas turėtų atspindėti ir detalizuoti aiškios ir pragmatiškos nuotolinio ugdymo metodikos mokytojams ir tėvams (Priemonė #12).
III. Kas liks po karantino
Vis dėlto kai kurios karantino metu atsiradusios galimybės, susikūrę įgūdžiai pasiliks ir tam tikrose situacijose galės vaisingai būti pritaikomi ir karantinui pasibaigus. Tačiau tam reikia labai operatyvių ir kritiškų tyrimų nustatyti, kas veikia, kas neveikia ir kokiose situacijose.
Beveik neabejotina, kad skaitmeniniai įrankiai mokykloje prigis daug platesniu mastu, negu iki pandemijos, ir jų naudojimas tęsis net ir po to, kai privaloma izoliacija baigsis. Atsiradęs vartojimo įprotis, mokytojo ir mokinių įgyta naudojimo patirtis ir įgūdžiai, tikėtina, leis dažniau juos naudoti akivaizdinio švietimo procesui papildyti. Jie gali būti vertingiausi ne kaip tradicinio ugdymo būdo pakaitalai, bet kaip jo papildai, leisdami labiau įtraukti mokinius ir suteikti jiems individualizuotas užduotis, dėmesį, grįžtamąjį ryšį.
Nuotolinio mokymosi patirtis leis kurti naujus individualizuotus ugdymo režimus gabiems ir introvertiškiems vaikams, kurie srautinį, standartinį pamokos dėstymą galėtų greičiau ir produktyviau įsisavinti savarankiškai, sekdami nuotolinį dėstymą ir atlikdami paskirtas užduotis namuose. Julia Peters, dėstanti International School Monza mieste (Italija), remdamasi karantino patirtimi teigia, kad toks dėstymo būdas kai kuriems studentams palankesnis: „Tylesni, labiau introvertiški moksleiviai gali dalyvauti labiau, kadangi nėra savo bendraamžių stebimi“.
Be abejo, iš namų būtų mokomasi tik kai kurių dalykų, kurie tiems moksleiviams ypač sekasi, o ir jų mokymąsi lydėtų nuolatinis grįžtamasis ryšys bei reguliari kontrolė. Likusiose ugdymo veiklose tokie mokiniai dalyvautų su visais. Iš esmės tai būtų individualizuoti mokymosi planai, bet taikomi ne kaip išimtis, o gan plačiu mastu, tampantys mokyklos reguliariu organizaciniu principu. Savo ruožtu tuomet daugiau individualaus mokytojų dėmesio galėtų atitekti tiems, kuriems sekasi silpniau ir kurių pažanga lėtesnė.
Neatmestina, kad po aktyvaus tėvų įsitraukimo į vaikų ugdymą karantino metu dalis galbūt atrado savyje pedagogo pašaukimą, ir suaktyvės ugdymo namuose (homeschooling) projektai. Veikiausiai labiau praktiškas variantas būtų ne visiškai, o iš dalies namuose vykdomas ugdymas su reguliariu grįžtamuoju ryšiu ir atsiskaitymu mokytojams. Jį galima būtų įgyvendinti tais atvejais, kai tėvai turi pakankamą išsilavinimą, kompetencijas ir gali skirti tam pakankamai laiko.
Galima numatyti ir tam tikrą mokytojo vaidmens evoliuciją – kad jie daugiau laiko skirs individualiai mentorystei ir tutorystei individualizuoto ugdymo platformose, nurodydami mokiniams kokybiškus, aktualius nuotolinius resursus ir paskui padėdami įvertinti savarankiškai įsisavintą turinį. Tačiau be abejo, turi būti sukurti adekvatūs finansiniai instrumentai tokiam darbui atlyginti – kitaip pervargę mokytojai vėl atkris atgal į įprastinę rutiną.
Tėvų vaidmuo švietime, tikėtina, irgi keisis – daugelis pajuto buvimo mokytoju ar mokytojo pagalbininku skonį, ir galėtų aktyviau įsitraukti į ugdymo procesą. Tai būtų nepaprastai svarbus žingsnis į ugdymo pažangą. Tačiau būtų svarbu neleisti jiems vėl visko deleguoti mokyklai, ramiai atsidusus, kad karantinas pagaliau baigėsi. Reikia nepaleisti iš burių šito vėjo, nes sėkmingas mokyklos darbas įmanomas tik bendradarbiaujant su tėvais. Čia reikalingos tikslinės programos ir proaktyvus dėmesys, kurios padėtų ir toliau išlaikyti tėvus švietimo orbitoje.
IV. Krizė kaip galimybė
„Tikri pokyčiai vyksta gilios krizės metu“, sako Andreas Schleicher, EBPO Švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius. „Nesustabdysi susikursiančio pagreičio.“ Štai keletas pribrendusių sprendimų, kuriuos Lietuva galėtų atlikti, pasinaudodama tuo, kad aplinkui vyksta tektoniniai socialinės tikrovės pokyčiai.
a) Negebėjimas prisitaikyti prie karantino ir nuotolinio ugdymo iššūkių identifikuoja šlubuojančias, demoralizuotas, atsiliekančias mokyklas tiksliau, negu bet kokios inspekcijos, testai ar reitingai. Jeigu tokią diagnozę patvirtina ir kiti duomenys, šlubuojančioms mokykloms tiesiog reikėtų nebeleisti po karantino atsidaryti rugsėjo mėnesį. Jų moksleivių nuotolinį mokymą dera pavesti geriau dirbančios mokykloms, kol jos, individualiai įvertinus, bus arba transformuotos pakeitus vadovybę, arba reorganizuotos, arba išformuotos, jeigu yra chroniško moksleivių stygiaus būsenoje.
b) Kadangi valstybinių brandos egzaminų dėl karantino vykdyti tapo nebeįmanoma fiziškai, dabar yra palankios sąlygos seniai pribrendusiai esminei jų reformai. Dėl egzaminų reformos prigimties ir detalių reikėtų diskutuoti išsamiau, bet esminė kryptis turėtų būti atskirti vertinimą brandos atestatui nuo stojamųjų egzaminų, eliminuojant paskatas „mokytis tik egzaminui“.
c) Ekonominis nuosmukis ir miglotos darbo rinkos perspektyvos, tikėtina, sustiprins kolegijinio ir profesinio ugdymo paklausą bei sumažins paskatas būtinai masiškai rinktis universitetines studijas, kas devalvuoja patį universitetinį išsilavinimą. Dabar yra geras metas inkorporuoti profesinį ugdymą į gimnazijas kaip „realinį“ ugdymo profilį, vykdomą lygiagrečiai „akademiniam“ profiliui, kuris labiau orientuotas į universitetą. Tik taip profesinis ugdymas galės atgauti reikiamą prestižą ir svorį ugdymo procese (priminsiu, kad tokiose valstybėse, kaip Šveicarija, Suomija, Vokietija ar Nyderlandai, nuo 45 iki 60 proc. baigiančiųjų vidurinį ugdymą būna baigę būtent profesinio ugdymo profilį, Lietuvoje – vos 26 proc.)
d) Dabar metas atlikti ir mokytojų rengimo sistemos peržiūrą, investuojant į akademiškai superstipraus mokytojų rengimo centro sukūrimą.
Tiems, kas priskaitė iki šios vietos, gali kilti klausimas: o ką bendro su šiuo tekstu turi straipsnio paantraštėje paminėti 100 milijonų eurų? Kaip žinia, Vyriausybė ne per seniausiai apsiskelbė skirianti netoli 100 milijonų eurų „švietimui“, iš tiesų išskirstydama juos po įvairius statybinius projektus. Užuot investavusi į ugdymo kokybę ar mokslo lygį, valdžia nusprendė tuos krizei suvaldyti pasiskolintus pinigus sukrėsti į betoną.
Šiame straipsnyje išvardyta mažiausiai dvylika konkrečių priemonių, kaip tuos pinigus galima būtų investuoti ne į betoną, o į švietimo pažangą ir kokybę. Kadangi savos vaizduotės aiškiai stokoja, švietimo, mokslo ir sporto ministras galėtų šiuo straipsniu pasinaudoti kaip špargalka, kaip tikslingiau panaudoti mūsų visų vardu paskolintus pinigus. Bet tai čia tik tuo atveju, jeigu jis iki šitos vietos perskaitys.
Šaltinis: lrt.lt