Pagaliau Lietuvoje šiokį tokį vaidmenį ėmė vaidinti administraciniai teritoriniai vienetai – savivaldybės. Kontekstas liūdnas, kai kam tragiškas, bet šiomis karantino dienomis šalis buvo griežtai suraikyta gabaliukais.
Pagal dabar galiojantį (ir beviltiškai pasenusį) 1994 metais priimtą „LR Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą“ visa šalies teritorija suskirstyta į savivaldybes, kurių yra šešiasdešimt. Šešios iš jų – didžiųjų miestų, dar keturios – kurortų – Palangos, Neringos, Druskininkų, Birštono, specifinė Visagino savivaldybė, kurioje tik miestas ir keletas aplinkinių kaimų. Šalia didžiųjų miestų esančios savivaldybės ypač išsiskiria – didelė dalis jų gyvenviečių atlieka centrinio miesto miegamųjų rajonų vaidmenį.
Daugumą likusių – apie keturiasdešimt savivaldybių galima vadinti kaimiškomis, su kiek didesniu savivaldybės centru, dviem-trim miesteliais ir keliais šimtais kaimų. Vakarų Lietuvoje kaimai didesni ir jų mažiau (vidutiniškai savivaldybėje – du-trys šimtai), o Šiaurės Rytų Lietuvoje kaimai mažesni ir jų gausiai pribarstyta, kai kuriose savivaldybėse jų skaičius viršija aštuonis ir devynis šimtus.
Atsiriekę vidutinę kaimišką Lietuvos savivaldybę pamatytume, kad šiuo metu jos teritorijoje gyvena nuo 15 iki 30 tūkstančių gyventojų, iš jų savivaldybės centre vidutiniškai rastume apie 10 tūkstančių gyventojų, kaimuose išsibarstę apie 15 tūkstančių. Tai – nedideli skaičiai. Lyginant su sovietmečiu, gyventojų sumažėjo vos ne perpus.
Kalbant apie savivaldybes ir jų ribas, reikia pripažinti, kad šie teritoriniai dariniai yra sovietinių administracinių rajonų liekanos.
Administracinė reforma, kitados Lietuvoje planuota, taip ir neįvykdyta – vos keletas savivaldybių įkurtos naujai (Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Rietavo, Pagėgių, Elektrėnų); kiek išplėstos miestų ribos. Ir viskas. Nesigilindami į pačią savivaldą (arba jos nebuvimą), pasakysime tik, kad per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų teritorinis išsidėstymas šalyje itin stipriai keitėsi – kaip ir daugumoje Europos valstybių, gyventojai spietėsi aplink miestus. Į formalųjį administracinį suskirstymą menkai kas kreipė dėmesio. Rinkosi gyvenamąją vietą pagal galimybes ir patogumą, daugelio priemiesčių gyventojų darbo, pramogų, apsipirkimo, medicininių paslaugų vieta – miestas.
Ir štai dabar Zujūnų ar Antežerių „kaimų“, kurie iš trijų pusių apsupti Vilniaus miesto, gyventojai į šį miestą (be Vyriausybės apibrėžtos priežasties) patekti negali. Tikiu, kad pareigūnai į tokius atvejus žiūrės atlaidžiai, bet klausimų kyla.
Ir tai ne tik priemiesčių problema – daugiau nei pusė Lietuvos periferijos gyventojų dirba ne savo gyvenamojoje vietovėje.
Žiūrint dar smulkiau, visi Lietuvos administraciniai vienetai susideda iš gyvenamųjų vietovių, o pastarosios skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosios vietovės, akivaizdu – miestai, o su kaimo gyvenamosiomis vietovėmis kiek sudėtingiau, joms priskiriami miesteliai, kaimai ir viensėdžiai.
Vėliau įstatyme apibrėžta, kas gi yra tie miestai, miesteliai ir viensėdžiai. Kaimai, lyg kokie nuskriaustieji, net neapibrėžti, jiems – visa, kas liko neįvardinta, tai yra tai, kas nėra miestai, miesteliai ir viensėdžiai.
Paprastam piliečiui greičiausia net nežinoma, kad Didžioji Riešė, Zujūnai, Bajorai nėra Vilniaus miesto dalis (kai Salininkai priklauso Vilniui), o Akademija ir Ringaudai nepriklauso Kaunui.
Miestai pagal apibrėžimą turėtų turėti daugiau kaip tris tūkstančius gyventojų, miesteliai gi – nuo penkių šimtų iki trijų tūkstančių gyventojų; yra ir papildomų paaiškinimų, tačiau nesuksiu galvos skaitytojui, pasakysiu tik – apibrėžimai beviltiškai netikslūs, pasenę ir nebeatitinka tikrovės.
Lietuvoje šiuo metu yra 103 miestai ir 249 miesteliai, tačiau tik 64 miestuose gyvena daugiau nei trys tūkstančiai gyventojų ir tik apie pusę miestelių turi daugiau nei penkis šimtus gyventojų, o šešiuose miesteliuose nebesuskaičiuotumėme nei šimto gyventojų. Iš viso Lietuvoje yra virš 20 tūkstančių kaimo gyvenamųjų vietovių (bent keturi tūkstančiai iš jų – be gyventojų).
Tad prisimintinas ir kitas atvejis: dar regis galioja buvusios vyriausybės įvestas kaukių dėvėjimo apibrėžimas. Maždaug: veido kaukės galima nedėvėti už gyvenamosios vietovės ribų, kai 20 metrų spinduliu nėra kito žmogaus. Kaip geografas patikinu – gyvenamųjų vietovių ribos išbraižytos tik kartografinėse duomenų bazėse ir niekur nesužymėtos teritorijoje (kelio ženklai nežymi tikrosios ribos).
Manydami, kad Varėnos miškų gūdumoje esate negyvenamoje vietovėje smarkiai suklysite, net Čepkelių raistas padalintas gyvenamosioms vietovėms. Tad būkite atidūs – net jei aplink vien stirnos, nusiėmę veido kaukę formaliai galite būti nubausti. Vėlgi – greičiausiai nebaustų, bet kam tada tokie neprofesionalūs nutarimai?
Kyla klausimų ir dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Štai Neringoje ne poilsio sezono metu gyvena vos apie 20 ar kiek daugiau procentų oficialių savivaldybės gyventojų. Tokie formalūs gyventojai labai iškraipo statistinius duomenis, tačiau juk suprantame – didelė dalis jų tapo tokiais dėl nemokamo patekimo į kurortą. Bet gal galima kaip nors kitaip šiuos reikalus sutvarkyti, negi būtina namus vasaros poilsiui turintį Vilniaus gyventoją paversti Neringos gyventoju? Tikrai įmanomi išmintingesni, tikrovės neiškraipantys sprendimai.
Suprantama, kad dabar labai sudėtinga situacija, bet pandemijai atlėgus, gal pagaliau bus ryžtasi spręsti administracinio suskirstymo, gyvenamosios vietos deklaravimo ar mokesčių perskirstymo tarp miesto ir priemiesčio savivaldybių klausimus. Išsprendus juos, teritoriniais ribojimais nepatenkintų piliečių skaičius galėtų būti ženkliai mažesnis.
Edis Kriaučiūnas, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Visuomenės geografijos ir demografijos instituto mokslo darbuotojas
Šaltinis: lrytas.lt