Visi jau įpratome prie tokių pasakymų, kaip – prestižinė pedagogo profesija, žemi tarptautiniai pasiekimai, vėl mus aplenkė Estija ir pan. Tačiau šis rašinys ne apie Lietuvą ir ne apie mūsiškąsias švietimo aktualijas. Šįsyk nutolkime nuo Lietuvos ir pasižvalgykime po pasaulį.
Daug keliaujant neįmanoma išvengti akistatos su švietimu, nors absoliučiai daliai klajūnų ir bėgūnų tai net nėra kelionės tikslas. Tačiau kur bekeliautum į akis krinta vaikai: darželinukai, į mokyklas ar iš jų skubantys mokiniai, pramogaujantis ar be tikslo valkataujantis jaunimas. Švietimo pasaulis toks įvairus, kad net margasis genys atrodytų kaip bespalvis paukštis.
Šiuo metu pasaulyje yra maždaug 2 mlrd. vaikų iki 15 metų amžiaus, kurių ugdymui valstybės skiria trilijonus dolerių. Praktiškai galioja nerašyta taisyklė – juo stipresnė šalies ekonomika, tuo daugiau finansų skiriama švietimo sistemai ir tai beveik visada duoda apčiuopiamą rezultatą. Nesunku tuo įsitikinti bent kiek įdėmiau panagrinėjus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vykdomo tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA rezultatus. Nors pasaulyje yra 195 valstybės, tačiau tame reitinge varžosi apie 80. Dalis iš jų nėra valstybės, o teritorijos, kaip antai Kiniją savarankiškai atstovauja dar ir Honkongas, Makao ir Taivanas. Ir šiame reitinge Lietuva yra ketvirtajame dešimtuke, kurios reitingų kaimynai yra ypač turtingos šalys – Liuksemburgas, JAV, Izraelis ir kt., deja, šių šalių kaimynystė mūsų netenkina, nes antai Estija ir Lenkija bendrame reitinge yra ženkliai aukščiau. Tačiau besistumdydami ketvirtajame dešimtuke ir be atvangos vieni kitus kaltindami pamirštame, kad esame auksiniame šalių penkiasdešimtuke ir už mūsų nugaros velkasi dar apie 160 pasaulio valstybių, iš kurių daugumai mūsų pasiekimai ir švietimo lygis atrodo kaip neįveikiama svajonė. Antai nemažai Užsacharės Afrikos, kai kurios Azijos valstybės deda pastangas kelti savo gyventojų raštingumą ir pežengti bent 60 proc. raštingų žmonių ribą. O tai reiškia, kad beraščių armija tokia didelė, jog visuotinė valstybės pažanga įmanoma tik po kelių dešimtmečių. Džiugina tai, kad beveik visame pasaulyje rezultatai gerėja ir raštingumo vertės gana sparčiai kyla aukštyn. Tiesa, išlieka nemažai šalių, kuriose archajiškos tradicijos ir papročiai yra ypač gajūs ir kur visuomenėje ilgai diskriminuotos mergaitės ir moterys. Tokios šalys atsidūrė situacijoje, kai daugiau kaip pusė moterų visuomenės nemoka nei skaityti, nei rašyti, o vyresniajame amžiuje ši statistika tiesiog katastrofiška. Tokio ilgalaikio požiūrio pasekmės akivaizdžios ir labai skaudžios. Tačiau net ir šiose šalyse, jeigu tai ne Somalis ir kitos pilietinių karų nualintos šalys, pažanga vyksta labai sparčiai.
Mūsų visuomenėje gajus įsitikinimas, kad skurdžiose šalyse ne tik mokymo aplinka skurdi, bet ir patys mokytojai ne kažin kokios kvalifikacijos. Remiantis asmenine patirtimi galiu drąsiai teigti, kad tai tik stereotipas. Iš žmonių buities ir išvaizdos negalima spręsti apie mokytojo kompetenciją. Esu ne kartą atkreipęs dėmesį, kad kukliais drabužiais vilkintis mokytojas, pavyzdžiui, Madagaskare ar Ugandoje, puikiai kalba angliškai arba prancūziškai, o švietimo klausimus išmano ne prasčiau nei aš. Visi mokytojai, nesvarbu jų geografinė darbo vieta, turi atitinkamą dalyko ir metodinę kvalifikaciją. Dauguma šalių turi mokytojus ruošiančias mokslo institucijas, dažniausiai mokytojų rengimas yra diversifikuotas per kelias įstaigas, nes taip yra patogiau didesnių šalių gyventojams. Praktiškai visur yra mokytojų kvalifikacijos kėlimo institucijos. Skurdesnėse šalyse, ypač Afrikoje, dėl demografinių procesų bei didėjančio įtraukiamų į švietimo sistemą vaikų skaičiaus, juntamas mokytojų stygius, dėl to mokytojo profesija yra patraukli ir labai vertinama. Šiuo metu, Pasaulio banko duomenimis, pradinę mokyklą lanko 89 proc. pasaulio vaikų, o likusiems gresia likimas tapti beraščiais. Įvardytas procentas sparčiai krenta, kai mokiniai pereina į kitą mokyklos pakopą. Iš asmeninių patirčių žinau, kad kai kuriose šalyse ar jų regionuose nubyrėjimas toks didelis, jog vidurinę mokyklą baigia vos 10–20 proc. mokinių. Skurdžios šalys deda pastangas išlaikyti vaikus kuo ilgiau mokykloje, tačiau iš esmės visur pasaulyje laikomasi nuostatos, kad aukščiau kopiama tik tuo atveju, kai mokiniai išlaiko egzaminus ar įveikia nustatytą kartelę. Pasaulyje labai daug valstybių, kur po pradinės mokyklos organizuojami egzaminai, atsiskaitymai. Visi mokiniai, kurie baigia bent pradinę mokyklą, jau laikomi raštingais, tad nesunku suvokti, kad raštingumo lygio statistika negali atspindėti realios švietimo padėties. Didžiulę pagalbą švietimo klausimais valstybėms teikia Jungtinių Tautų Vaikų fondas UNICEF, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO, Pasaulio sveikatos organizacija ir kt.
Pasigilinus į išvardytų organizacijų teikiamą ilgalaikę humanitarinę paramą valstybėms ir konkrečioms bendruomenėms bei pasitelkus asmeninę patirtį lankant mokyklas visame pasaulyje ir kalbantis su pagalbą teikiančių organizacijų atstovais, galiu atsakingai teigti, kad Lietuva yra laiminga valstybė, kurios švietimo lygio pavydėtų didžioji dalis pasaulio. Bet šį kartą ne apie PISA, TIMSS ar dar kokius tyrimus, kurie labai patinka saviplaka užsiimantiems politikams, žurnalistams ir nelaimingiems žmonėms, bet apie infrastruktūrą ir elementarius dalykus, nuo kurių priklauso mokinių fizinė ir emocinė sveikata, svariai prisidedanti ir prie pasiekimų lygio.
Pasaulyje apsčiai valstybių, kurių klimatas ir gamtinė aplinka nėra tokia svetinga kaip Lietuvoje. Mes net negalime įsivaizduoti, kaip mūsų vaikams reikėtų mokytis ten, kur labai šalta arba karšta ištisus metus ir nėra jokio šildymo arba kondicionierių. Arba kur nėra privažiuojamų kelių ir mokytojas į mokyklą atjoja ant asilo ar arkliuko. Kur vaikai neturi jokių mokymo priemonių, o informaciją iš mokytojų gaudo tik ausimis ir akimis, o švarus geriamasis vanduo, tualetai, mokinių maitinimas ir kiti patogumai tėra tik televizijos filmuose matytos prabangos pavyzdžiai.
Visada, kai lankau mokyklą kurioje nors skurdesnėje šalyje, mokyklos vadovo arba mokytojų klausiu apie esmines problemas, su kuriomis susiduria konkreti mokykla, kiek apylinkių vaikų lanko mokyklą, kokie jų pasiekimai ir kiek jų patenka į aukštesnės pakopos mokyklą. Visada užduodu ir nepatogų klausimą apie tai, kiek gi uždirba tenykštis mokytojas. Ir neteko man aptikti mokyklos ar pakalbėti su mokytoju, kurio mokykloje nebūtų jokių problemų. Tokių pasaulyje nėra ir tai nepriklauso nuo finansų. Net Singapūre, Taivane ar Japonijoje, kur, atrodytų, jau tikrai nieko netrūksta mokykloms klestėti, vietiniai įvardija savitų problemų, kurios savo raizgalyne ir imtimi ne mažiau opios nei pas mus.
Ypač skurdžiose valstybėse, kurias dešimtmečius skurdino ir sekino pilietiniai karai, klestinti nesuvokiamo masto valdžios korupcija, didelė atokių regionų infrastruktūros atskirtis nuo didesnių centrų, labai ilgai švietimo paslaugos koncentravosi tik didesniuose miestuose ar miesteliuose. Per kelis dešimtmečius globalizacijos procesai, kylantis centrinės ir vietinės valdžios sąmoningumas pamažu peraugo į visuotinį supratimą, kad į ateities gerovę reikia žvelgti per švietimą. Ir nors tam pritaria turbūt visi, bet realiai tai įgyvendinti per trumpą laiką nepaprastai sunku. Antai Somalyje, Malavyje, Madagaskare ar Kongo DR apsčiai iniciatyvų ir be centrinės valdžios pastangų: vietovės bendruomenės samdo mokytojus, kurie ir teikia švietimo paslaugas vaikams. Pirminiame lygyje esanti „mokykla“ paprastai primena pašiūrę, pastogę ar kažkokį vos gyvą statinį. Tokiose ugdymo vietose paprastai mokosi labai daug vaikų, dėl to vietos bendruomenės pagal savo išgales stengiasi vaikams kuo skubiau pastatyti į barakus panašias patalpas, kas leidžia ilgiau vaikus užlaikyti mokykloje, organizuoti dvi pamainas, apsaugoti vaikus nuo permainingų orų ar jų negandų. Priklausomai nuo regiono geografinės aplinkos, tokie statiniai statomi iš vietinių medžiagų: šiaudų, šakų, mėšlo, smėlio, molio ir pan. Labiau pasiseka toms mokykloms, kurias lanko turistai, šias apylinkes globoja kuri nors pasaulinė organizacija ar labdaros fondas. Gali kilti natūralus klausimas – o kur valstybės pagalba? Deja, kai kur vaikų daugėja greičiau nei valstybė pajėgi statyti naujas mokyklas ar plėsti jau esamas, pavyzdžiui, Indijoje, Pakistane, Sahelio regiono šalyse Afrikoje, dėl to tokių šalių nuošalių vietų mokyklos beveik visada yra itin skurdžios, tačiau visose jose mokosi šimtai savo ateitį kuriančių laimingų vaikų.
Labai rimta mokyklų problema visame pasaulyje yra švarus geriamasis vanduo ir sanitarija. Neįtikėtina, bet pasaulyje net 43 proc. mokinių neturi užtikrinto švaraus geriamojo vandens, kas COVID-19 pandemijos metu yra milžiniškas iššūkis valstybėms. Daugiau kaip 700 mln. mokinių pasaulyje bėga savo reikalų daryti už kampo arba krūmynuose iškastą duobę. Vaikai, ypač mergaitės, dažnai nelanko mokyklos vien dėl to, kad jų mokykloje nėra normalių tualetų ir galimybės nusiplauti rankų. Kiti vaikai yra priversti leisti savo dienas nueinant ilgus atstumus, kad parneštų šeimai geriamo vandens vietoj to, kad lankytų mokyklą. Sanitarinė būklė mokyklose lėtai gerėja, higienos taisyklės tampa norma, tačiau visuotinės kokybės dar teks ilgokai palaukti.
Mums įprasta, kad nuošaliau gyvenantys vaikai yra pavėžėjami į mokyklą. Tai nestebina, nes ši praktika taikoma visame pasaulyje, ypač kaimiškose vietovėse, kur neįmanoma užtikrinti patogaus mokyklų tinklo ir vietinės valdžios vadovaujasi racionalumo principu. Ilgi amerikietiški geltoni autobusiukai tapo šios paslaugos pavyzdžiu, todėl ne tik pas mus, bet daug kur jie irgi vadinami „geltonaisiais“. Pavėžėjimo paslaugos yra brangios, tad ir vėl labai daug šalių sau to leisti negali. Užsacharės Afrikoje, kur gyventojų tankumas nėra didelis, lankytose mokyklose mokiniai kasdien į mokyklą viena kryptimi eina nuo kelių iki aštuonių kilometrų. Atstumas nebaido vaikų, svarbiausia, kad tėvai leistų lankyti mokyklą, nes daugiavaikėse šeimose vaikų pagalba tėvams yra išgyvenimo sąlyga. Nemažai garsių Kenijos, Etiopijos, Ugandos ar Tanzanijos bėgikų, būdami vaikais kasdien kulniuodavo į mokyklą, o vėluodami bėgdavo ir taip aukštikalnėse išsiugdė ilgoms distancijoms įveikti reikalingas fizines savybes. Nemažai tokių tapo olimpiniais čempionais.
Vaikų maitinimas buvo ir išlieka labai svarbi problema, kurios sprendimas atsiliekančiose šalyse dažniausiai yra tėvų ar bendruomenės atsakomybės ir galimybių reikalas. Sutikti mokyklų vadovai ne kartą man tvirtino, kad deda visas pastangas aprūpinti vaikus mokyklose maistu. Praktika rodo, kad jeigu valstybė to užtikrinti neišgali, visada situacija geresnė, kur procese aktyviai dalyvauja vietos bendruomenė, o ten, kur žmonės gyvena išsisklaidžius, nesvetingoje ir pavojingoje gamtinėje aplinkoje, vaikai dažniausiai yra neprivalgę arba jų mityba nevisavertė. Paskutinė mano akistata su mokykla Afrikoje įvyko Karimos miesto mergaičių mokykloje Sudane. Paprastai visada lankant mokyklą dovanojame ką nors vertingo vaikams ar mokyklai (dažniausiai kanceliarinių priemonių), tačiau tą sykį pajutau, kad patekome į regioninę mokyklą, kurią labai stipriai remia vietos bendruomenė. Kuklios išvaizdos mokykloje besimokančios mokinės nėra apipjaustomos, kas būdinga tuose kraštuose, visos sočios, o mergaičių pasiekimai tokie, kad visos patenka į aukštesnės pakopos valstybinę mokyklą ir turi šimtaprocentinį šansą baigti vidurinę mokyklą. Mano klausimai apie drausmę, pažangumą ir motyvaciją buvo pertekliniai, nes šių problemų toje mokykloje nėra. Orios mokytojos ir mokyklos direktorė priėmė visas mūsų dovanas ir dar mus pačius pavaišino saldainiais, tačiau jų veidai leido suprasti „mums viskas gerai, mes žinome ką darome, ačiū Jums už vizitą ir pagalbą“.
Mus, europiečius, visada stebina ir net šokiruoja skurdžių šalių atokesnių mokyklų įranga, kurios, tiksliau sakant, neretai net nėra. Šiame kontekste lietuviškos mokyklos gali atrodyti kaip aukštųjų technologijų centrai. Kukliuose statiniuose dažniausiai būna tik nuo laiko pasenę, girgždantys stalai ir suolai, kartais kabo kreidinė lenta, nėra elektros, taigi ir apšvietimo, o šviesa į klases patenka per langus primenančias angas sienose, per jas ventiliuojasi ir oras. Vadovėliais mokiniai aprūpinami tik ten, kur yra tokių galimybių. Vadovėliai beveik visada yra nuskurę ir mūsų standartais jau būtų netinkami naudojimui, tačiau tai nereiškia, kad jie seni. Dėl švaros stygiaus ir klimato ypatumų popierius greitai praranda išvaizdą. Nesvarbu, koks mokomasis dalykas, viso pasaulio vaikai mokosi iš esmės to paties, ko ir mūsų vaikai. Įdomu tai, kad yra daug šalių, kuriuose naudojami europinėmis kalbomis išleisti vadovėliai, dažniausiai anglų, prancūzų, ispanų, kas primena, kad tos šalys kitados buvo Europos šalių kolonijomis. Vienose šalyse vadovėliais mokiniai aprūpinami nemokamai, kitose gi tai tėvų prievolė, beje, kaip ir mokyklinė uniforma, kuri yra mokyklos identifikacinis ženklas ir didina mokinių savivertę. Tėvai, kurie neturi pajamų elementariems dalykams užtikrinti, vaikų į mokyklą neleidžia ir pasmerkia juos natūriniam ūkiui šeimoje.
Kai gyvybiškai trūksta finansavimo viskam, stebina ir džiugina kai kurių mokyklų išradingumas mokymo priemones susikurti patiems. Į šį darbą jungiasi mokytojai, vietos meistrai ir amatininkai. Popierių ir kartoną keičia drobės, lentos, ant kurių atsiranda ir chemijos periodinė elementų lentelė, ir gramatikos taisyklės, ir formulės, ir pjūviai, lentelės, schemos ir kiti dalykai. Mūsų akis ypač traukia kūryba mokyklos teritorijoje. Tokių mokyklų išorinės sienos išpiešiamos kuriam nors mokomajam dalykui reikalingais piešiniais, pavyzdžiui, žmogaus vidaus organai ir funkcijos, skeletas, pasaulio ar šalies žemėlapis, istorijos laiko juosta ir kt. Mokyklos kieme išmoningai kuriami maketai, šablonai, padedantys suprasti erdvinį išsidėstymą. Ir visa tai nėra dekoracijos, o tikros ir naudojamos priemonės.
O kiek gi uždirba mokytojas, jeigu jis gyvena kažkur ne Europoje, o Afrikoje, Amerikoje, Azijoje ar Okeanijoje. Į šį klausimą neįmanoma atsakyti išsamiai, nes skirtumai dideli ne tik tarp valstybių, bet ir šalių viduje, ypač tarp valstybinių ir privačių mokyklų. Mes mokytojo prestižą dažniausiai siejame su jo atlyginimo dydžiu, tačiau skurdžiose šalyse toks kriterijus neveikia. Antai Madagaskare mokytojas kaimo mokykloje uždirba 70 JAV dol. per mėnesį, tačiau vos už kelių tūkstančių kilometrų esančioje Namibijoje mokytojas per 10-15 metų darbo metų gali padaryti karjerą ir pasiekti 1000 JAV dol. uždarbį per mėnesį. Akivaizdu, kad tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos, bet ir visuomenės pagarbos mokytojui, politikų požiūrio, tikslų ir ambicijų. Tikiu, kad Lietuva yra ambicinga šalis, kurios mokinių pasiekimai augs ir toliau, o vidutinis mokytojų atlyginimas per artimiausius 10 metų galėtų pasiekti 1500 EUR.
Parengta pagal „Reitingai” užsakymą
geografas, Rytas Šalna
fotografijos Ryto Šalnos
