Prieš savaitę Tongoje įvykęs povandeninio ugnikalnio išsiveržimas ir jį lydėjęs sprogimas paveikė ne tik šią salų valstybę. Kilusio cunamio bangos, Tongoje nusinešusios tris gyvybes, pasiekė net Aliaską. Iki Peru nusiritusios bangos ir ten pareikalavo dviejų gyvybių. Ugnikalnio sukelto sprogimo garsas buvo girdimas ir už tūkstančių kilometrų, o jo smūginė banga pasiekė ir Lietuvą. „Mūsų atmosfera suvirpėjo tarsi koks planetos varpas“, – sako Vilniaus universiteto (VU) geologas Andrejus Spiridonovas, vadinantis šį išsiveržimą „kataklizminiu“.
Apie tai, kaip įvyko šis didžiulis sprogimas, kokie gali būti tolesni jo padariniai ir kokią įtaką ugnikalniai gali daryti klimato kaitai mokslininkas A.Spiridonovas papasakojo portalui 15min.
Didžiausias sprogimas per 30 metų
Šis Ramiajame vandenyne esantis ugnikalnis yra maždaug poros kilometrų aukščio ir 20 km pločio. „Tai yra didžiulis povandeninis kalnas“, – sako A.Spiridonovas.
Mokslininkai skaičiuoja, kad sprogimas, sausio 14 dieną kilęs išsiveržus tarp Hunga Tonga ir Hunga Ha‘apai salų esančiam ugnikalniui, yra pats didžiausias sprogimas per mažiausiai 30 metų ir turbūt vienas galingiausių per 150 metų, sako A.Spiridonovas.
„Hunga Tonga ir Hunga Ha‘apai salos yra taip vadinamos kalderos pakraštyje. Kaldera yra susmukimo struktūra. Ugnikalnis auga ir po to išsekus magmos kamerai, jis subliūkšta į vidų. Tai šios salos yra to subliūškimo pakraščiai“, – pasakoja geologas.
Tai, kas nutiko Tongoje yra freatomagmatinis sprogimas, kuris įvyksta tada, kai į magmos kamerą patenka vanduo, joje įkaistantis ir pereinantis į superkritinę būseną. Neišlaikius kameros riboms įvyksta sprogimas.
„Kiek istorijoje užfiksuota, tai yra galingiausias garų sukeltas sprogimas“, – sako VU geologas.
Ugnikalnis apie save pranešė
Ilgai galvota, kad šis ugnikalnis neaktyvus, tačiau, kaip sako A.Spiridonovas, ugnikalnio aktyvumas ar neaktyvumas yra labai sąlyginis dalykas.
„Jeigu ugnikalnis nesiveržia, nereiškia, kad jame nevyksta jokie procesai“, – sako mokslininkas.
Anot jo, ugnikalnis nebuvo aktyviai besiveržiantis iki 2012 m., o nuo 2012 m. situacija pradėjo kiek keistis. Dvi Tongos salos – Hunga Tonga ir Hunga Ha‘apai – susijungia per tarpą, kuriame beveik dešimtmetį augo piroklastinis kūgis, sudarytas iš ugnikalnio išmetamų medžiagų.
„Galvojama, kad jam augant susidarė plyšiai, kuriais vanduo prasiskverbė į ugnikalnyje esančią magmos kamerą. Taip ugnikalnio aktyvumas savaičių bėgyje vis didėjo“, – sako A.Spiridonovas.
Anot mokslininko, ugnikalnis buvo aktyvus dešimtmetį ir per jį nieko dramatiško neįvyko. Nebuvo įmanoma prognozuoti, koks bus ugnikalnio išsiveržimas.
„Tai galėjo būti ir visiškai silpnas išsiveržimas, galėjo būti ir toks kataklizminis, kaip ir įvyko. Bet buvo ženklai, kad vyksta išsiveržimas, visi žinojo, kad ten nereikia būti. Pats ugnikalnis perspėjo, pradėjo leisti didžiulius debesis, kurie pakankamai grėsmingai atrodė. Artimiausios gyvenvietes yra už kelių dešimčių kilometrų, tai niekas prie jo nelindo“, – sako jis.
Kaip įvyko sprogimas?
„Manoma, kad kažkur penkių kilometrų gylyje pradėjo kauptis magma, kanalais ėjo į viršų, formavo piroklastinius kūgius ir po to vanduo plyšiais ir kanalais pateko į magminę kamerą. Pakilo kritinis slėgis, suplėšė piroklastinį kūgį, dar šliūkštelėjo vandens į apačią ir įvyko sprogimas“, – pasakoja mokslininkas.
Tongos ugnikalnio išsiveržimas užfiksuotas ir nuotraukose, tačiau, kaip sako VU mokslininkas, jos iš tiesų nevaizduoja didžiojo sprogimo.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ugnikalnio išsiveržimas
„Čia yra tik jo preliudijos vaizdai, užfiksuoti kelios dienos prieš. Jeigu tikrojo, didžiojo sprogimo metu arti jo būtų buvę žmonės, jis būtų juos nunešęs, sudraskęs į šipulius“, – sako mokslininkas.
Cunamiai tokiais atvejais reti, bet šįkart kilo didelis
A.Spiridonovas sako, kad manoma, jog ugnikalnio išsiveržimo metu įvyko nuošliauža, kuri ir davė postūmį cunamiui.
„Dažniausiai, kai ugnikalniai veržiasi, cunamių nebūna. Cunamiai būna, kai vyksta ugnikalnio išsiveržimas ir ta masė nuslenka į vandenį, išstumia vandenį ir formuojasii didžiulė banga“, – sako mokslininkas.
Mokslininkas pabrėžia, kad aplinkui Ramųjį vandenyną absoliučiai visos pakrantės yra cunamio rizikoje, tad cunamio perspėjimų davikliai esant tokiai rizikai įspėja šalia esančių šalių gyventojus, kad reikia eiti, kur aukščiau.
Vis dėlto, kelių gyvybių cunamis pareikalavo. Tongoje cunamis pražudė tris žmones, tarp jų ir Jungtinės Karalystės pilietę, iki Peru nusiritusios bangos ten pasiglemžė dar dvi gyvybes.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Povandeninio vulkano išsiveržimas matomas iš kosmoso.
„Pradžioje galvota, kad kilo viso labo dviejų metrų aukščio cunamis. Nors du metrai irgi yra didžiulė jėga: įsivaizduokite, jūros lygis pakyla prieš jūsų akis dviem metrais ir ta jūra pradeda į jus tekėti trisdešimties ar penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Jūs staigiai tarsi atsiduriate kalnų upės viduryje ir ta upė teka į jus. Tad net du metrai yra labai daug. O Tongoje paskaičiuota, kad lokaliai cunamis galėjo padidėti net iki 15 metrų. Tai penkių aukštų namo dydžio bangos. Kai kurios vietovės ten tiesiog nušluotos“, – sako A.Spiridonovas.
Manoma, kad dabar Tongos ugnikalnis didžiąją dalį savo energijos jau išlaisvino, tačiau dėl to paties sprogimo jis galėjo išjudinti Žemės mases, tad ir toliau gali būti nuošliaužų, kurios gali sukelti naują cunamį. Vis dėlto galvojama, kad jei kils dar vienas cunamis, jis nebus toks didelis, koks buvo pradinis cunamis, sako VU mokslininkas.
Smūginė banga per pasaulį nusirito tris kartus
Vandens bangų padidėjimas dėl Tongos ugnikalnio išsiveržimo buvo juntamas net tolimojoje Aliaskoje, o štai smūginė banga per pasaulį nusirito tris kartus. Ji užfiksuota ir Lietuvoje.
Smūginę bangą barometrais užfiksavo meteorologai. Anot A.Spiridonovo, Lietuvoje užfiksuota, kad atmosferos slėgis atėjus bangai porai sekundžių padidėjo šimtadaliu.
„Įdomu, kad ta banga buvo tokia stipri, jog jos bangos apėjo visą Žemės rutulį ir ties Alžyru, kuris yra Tongos antipodas (yra priešingoje pasaulio dalyje nuo Tongos) susidūrė tarpusavyje, atsispindėjo ir vėl nuvilnijo priešinga kryptimi, vėl buvo užfiksuota ir Vilniuje, po to vėl susidūrė ties Hunga Tonga, dar kartą atsispindėjo, dar kartą nuėjo ir dar kartą buvo užfiksuota Lietuvoje. Tad banga buvo užfiksuota tris kartus.
Tai yra planetinio masto fizinis įvykis. Mūsų atmosfera suvirpėjo tarsi kaip koks planetos varpas“, – pasakoja mokslininkas.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ugnikalnio išsiveržimas
Galėtų išgelbėti nuo sparčios klimato kaitos?
Kaip teigia A.Spiridonovas, pagrindinis tokių sprogimų poveikio mechanizmas yra pelenai ir aerozoliai, taip pat įvairios dujos.
„Svarbiausios iš jų yra SO2 – sieros oksidai, kurie patekę į stratosferą atspindi saulės spindulius ir gali atšaldyti klimatą“, – sako geologas.
Vis dėlto, skaičiuojama, kad po Tongos ugnikalnio išsiveržimo į atmosferą pateko gana nedidelis kiekis sieros oksido – apie 400 tūkst. tonų.
Štai 1991 m. išsiveržęs Pinatubo ugnikalnis Filipinuose išmetė 20 milijonų tonų sieros oksido. Dėl to dvejus metus pasaulinis klimatas atšalo net 0,7 laipsnio, bet taip pat pasaulyje vyko stipresnės pūgos, įvairūs ekstremalūs orų reiškiniai.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ugnikalnio išsiveržimas
„Tongos atveju vertinama, kad į atmosferą pateko nedaug šių dujų ir tikėtina, kad mažo ledynmečio mums nebus. Bet gali būti, kad pietų pusrutulyje kurį laiką bus galima grožėtis gražiais dėl aerozolių raudonai nuspalvintais saulėlydžiais“, – teigia mokslininkas.
Yra naudos, bet daro ir žalos
Nors ugnikalnių išsiveržimai ir galėtų pristabdyti planetos šilimą, tačiau tai turėtų savo kainą.
„Bėda su ugnikalniais ta, kad jų sieros oksido aeorozoliai greitai iškrenta atgal į dirvą ar į vandenyną. Poveikis gali būti stiprus, bet jis būna trumpas. Jeigu įvyktų toks išsiveržimas, kad kompensuotų mūsų CO2 išmetimą, tai tas kompensavimas truktų trejus metus. Reiktų kas trejus metus susprogdinti po labai didelį ugnikalnį. Neaišku, kaip sureaguotų Žemės sistema, jei pastoviai veržtųsi ir veržtųsi“, – kalba A.Spiridonovas.
Kaip sako mokslininkas, sieros oksidas iškrenta žymiai greičiau nei yra pašalinamas CO2. Anglies dioksido gyvavimo laikas atmosferoje skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių metų, o SO2 – tik metais.
„Yra tokių geoinžinerijos idėjų, kad galbūt lėktuvai galėtų išmetinėti SO2 į stratosferą. Tačiau esmė tame, kad kiekvienais metais tam, kad kompensuotume anglies dioksido išmetimą, reikėtų į atmosferą išmesti dešimtis milijonų tonų sieros oksidų, kurie vėliau pavirsta sieros rūgštimi ir kurie iškrenta mums ant galvos ir mus nuodija. Neaišku, kokį efektą globaliu mastu turėtų tokia intervencija, galbūt viską žymiai pablogintų“, – pasakoja VU mokslininkas.
Planetos šilimą pristabdyti su mažiau kenksmingų padarinių galėtų nebent toks ugnikalnis, kuris turėtų mažai anglies dioksido, mažai sieros oksido ir išbarstytų tropikuose pelenus.
„Šie pelenai labai greitai dūla ir sugeria CO2, tai per tokį mechanizmą pavyktų lėtinti klimato kaitą. Bet tas sugėrimas vis tiek vyktų labia ilgai – šimtmečiais“, – tikina A.Spiridonovas.
Šaltinis: 15min.lt