Naujos valstybės pasaulio žemėlapį papildomo retai. Kol kas XXI a. atsirado tik keturios naujos valstybės., kurias pripažintų visos ar dauguma Jungtinių Tautų narių. Tai Rytų Timoras 2002 m., Juodkalnija 2006 m., Kosovas 2008 m., (nors jį pripažįsta ne visos pasaulio valstybės) ir Pietų Sudanas 2011 m. Tačiau egzistuoja tikimybė, kad per artimiausią dešimtmetį naujų valstybių atsiras daugiau.
15min kviečia skaityti apie 6 naujas valstybes, kurios galbūt per artimiausius dešimt ar keliolika metų papildys pasaulio žemėlapį. Dalis pavadinimų, tokie kaip Škotija, girdėti bus visiems, dalį, kaip Buganvilis ar Čiukas, išgirsite pirmą kartą.
Buganvilis
Buganvilis (oficialus pavadinimas – Buganvilio autonominis regionas) yra teritorija Papua ir Naujojoje Gvinėjoje. Buganvilio autonominį regioną sudaro didžiausia Buganvilio sala ir kelios mažesnės salos.
Buganvilis Papua ir Naujosios Gvinėjos žemėlapyje / Wikimedia Commons pav.
Buganvilyje gyvena apie 250 tūkst. gyventojų, teritorijos dydis yra apie 9 tūkst. kvadratinių kilometrų (maždaug septintadalis Lietuvos). Salos gyventojai daugiausiai kalba Papua pidžinų kalba. Tai anglų kalbos pagrindu susidariusi kalba, kurioje gausu vietinių kalbų žodžių. Taip pat saloje gausu mažų vietinių kalbų.
Buganvilis iki 1914 m. buvo Vokietijos kolonija, vėliau šią teritoriją pagal Tautų lygos mandate administravo Australija. Po II pasaulinio karo Australijos valdžia Buganvilį įtraukė į Papua ir Naujosios Gvinėjos teritoriją. 1975 m. Papua ir Naujoji Gvinėja, o drauge ir Buganvilis, paskelbė nepriklausomybę nuo Australijos.
Visgi Buganvilyje tuojau pat aktyviai ėmė veikti separatistinis judėjimas, pasisakantis už salos nepriklausomybę nuo Papua ir Naujosios Gvinėjos.
Buganvilio vėliava / Wikimedia Commons nuotr.
Pagrindinės priežastys buvo ekonominės – Buganvilyje esama gamtinių išteklių, tokių kaip auksas ir varis, atsargų, tačiau daug salos gyventojų mano, kad Papua ir Naujosios Gvinėjos centrinė valdžia iš išteklių gaunamu pelnu per mažai dalijasi su jais.
1988–1998 m. Buganvilio saloje vyko pilietinis karas tarp Buganvilio revoliucinės armijos, pasisakiusios už salos nepriklausomybę, ir Papua ir Naujosios Gvinėjos kariuomenės.
Tik amžiaus pabaigoje sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Buganvilis gavo autonominio regiono statusą, o Papua ir Naujoji Gvinėja pažadėjo ateityje teritorijai leisti surengti nepriklausomybės referendumą.
2019 m. neįpareigojantis nepriklausomybės referendumas pagaliau įvyko, o absoliuti dauguma – net 98,31 proc. – salos gyventojų pasisakė už nepriklausomybę.
Papua ir Naujoji Gvinėja pripažino referendumo rezultatus, ir 2021 m. prasidėjo oficialios Buganvilio bei Papua ir Naujosios Gvinėjos derybos dėl nepriklausomybės.
Pagal 2022 m. abiejų pusių pasiektą susitarimą, regionas nepriklausomybę turėtų paskelbti ne anksčiau negu 2025 m. ir ne vėliau negu 2027 m. Tiesa, susitarimą dar turės ratifikuoti Papua ir Naujosios Gvinėjos parlamentas.
Škotija
Škotija yra Jungtinės Karalystės dalis, kurioje gyvena apie 5,4 mln. gyventojų, o jos plotas yra apie 77,9 tūkst. kv. km.
Protestuotojai, palaikantys Škotijos nepriklausomybę / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Škotija Jungtinės Karalystės dalimi formaliai yra nuo 1707 m., faktiškai – dar seniau, bet nepriklausomybės idėjos joje vis dar gyvos.
2014 m. Škotija referendume balsavo dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Apie 45 proc. balsavusių pasisakė „už“, apie 55 proc. – „prieš“. Tuomet daug kas manė, kad reikalas išspręstas visiems laikams.
Tačiau 2016 m. įvykęs „Brexit“ balsavimas, kurio metu Jungtinė Karalystė nubalsavo išstoti iš Europos Sąjungos, nors Škotija balsavo už pasilikimą, vėl sugrąžino kalbas apie Škotijos nepriklausomybę į politinę darbotvarkę. Pastaruosius rinkimus Škotijoje laimi Škotijos nacionalinė partija, pasisakanti už nepriklausomybę.
Partijos lyderė, Škotijos premjerė Nicola Sturgeon neseniai išsakė mintį, kad dar vienas Škotijos nepriklausomybės referendumas galėtų įvykti 2023 m. spalį.
Tiesa, Borisas Johnsonas, tuomet vis dar Jungtinės Karalystės premjeras, tokią idėją atmetė. Vargu ar jo įpėdinis į šią idėją žiūrės palankiau.
Prieš Škotijos nepriklausomybę pasisako ir kitos didžiosios Jungtinės Karalystės partijos, tad nėra aišku, ar referendumą pavyks surengti ir ar jo rezultatus pripažintų Jungtinė Karalystė. Sunku įsivaizduoti, kad balsavimas parlamente dėl referendumo būtų sėkmingas.
Škotijos ir Didžiosios Britanijos vėliavos / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Tačiau N.Sturgeon yra išsakiusi mintį kreiptis į Jungtinės Karalystės Aukščiausiąjį teismą dėl to, ar referendumas galėtų įvykti be Jungtinės Karalystės parlamento pritarimo. Ir taip galbūt apeiti parlamentą.
Naujausios apklausos rodo, kad nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų skaičius Škotijoje dabar yra labai panašus, nors pasisakančių „prieš“ vis dar šiek tiek daugiau.
Čiukas
Čiukas yra viena iš keturių Federacines Mikronezijos Valstijas – valstybę Okeanijoje – sudarančių valstijų. Tai nedidelių salų grupė Ramiajame vandenyne, Karolinos salyne. Iš viso Čiuko salų grupei priklauso 19 salų ir 10 atolų, kurių bendras plotas siekia apie 127 kv. km.
Mikronezijos žemėlapis. Čiukas yra valstija valstybės viduryje / Wikimedia Commons / Public Domain pav.
Čiuko administracinis centras yra Venas, Čiuke gyvena apie 50 tūkst. gyventojų. Teritorijoje vartojama vietinė čiuko kalba.
Čiukas yra didžiausia ir turtingiausia Mikronezijos valstija, ir daug Čiuko salų grupės gyventojų mano, kad nepriklausomybė išeitų į naudą. Specialiai suburta Čiuko politinio statuso komisija 2014 m. paskelbė, kad geriausias pasirinkimas Čiukui būtų nepriklausomybė, prieš tai dėl jos surengus referendumą.
Čiuko nepriklausomybės referendumas yra planuojamas jau kurį laiką, tačiau atidėtas buvo jau kelis kartus.
Čiuko vėliava / 123RF.com nuotr.
Jį ketinta rengti 2022 m., dabar kaip reali data yra svarstoma 2023 m., tačiau neaišku, ar referendumas įvyks ir tada.
Viena pagrindinių referendumo atidėjimo priežasčių – amerikiečių požiūris. Mikronezija yra pasirašiusi laisvosios asociacijos sutartį su JAV, pagal kurią JAV šiai valstybei teikia finansinę pagalbą ir rūpinasi jos saugumu.
Tai lemia, kad nors Mikronezija formaliai yra nepriklausoma, praktikoje šalies politinė priklausomybė nuo JAV yra stipri.
JAV skeptiškai žiūri į galimą Čiuko nepriklausomybę ir baiminasi, kad nepriklausomas Čiukas galėtų patekti Kinijos įtakon.
Paplūdimys Čiuke / Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 2.0
JAV valstybės atstovai yra teigę, kad laisvosios asociacijos sutarties su Čiuku, jei jis taptų nepriklausomas, nepasirašytų. Tai reikštų, kad nauja valstybė susidurtų su didžiuliais ekonominiais iššūkiais.
Be to, abejotina, ar ir kitos Mikronezijos valstijos pritartų Čiuko nepriklausomybei, nors nepriklausomybės šalininkai tvirtina, kad tai nėra svarbu. O su JAV jie irgi tikisi kaip nors susitarti. Visgi šiuo metu panašu, kad bent kol nepriklausomybės idėja yra atidedama.
Jei Čiukas taptų nepriklausomu, tai būtų šešta mažiausia pagal plotą nepriklausoma valstybė pasaulyje – mažesnės yra tik Vatikanas, Nauru, Tuvalu, Monakas ir San Marinas.
Somalilendas
Somalilendas yra teritorija Somalio valstybėje. Somalilendo teritorija apima maždaug trečdalį Somalio teritorijos – šios valstybės šiaurės vakarus. Somalilende gyvena apie 4,1 mln. žmonių, teritorijos plotas yra apie 177 tūkst. kv. km. (beveik trigubai didesnis už Lietuvos).
Somalilandas Afrikos žemėlapyje / Wikimedia Commons / Public Domain pav.
Skirtingai negu daugelis šiame tekste aptariamų teritorijų, Somalilendas su sostine Hargeisa faktiškai yra visiškai nepriklausomas jau dabar.
Somalilendas turi savo pinigus, pasus, bankininkystės sistemą, oro uostą, kariuomenę ir valdžią. Šalyje vyksta demokratiniai rinkimai, yra daugiau mažiau veikianti konstitucija.
Somalilendo vėliava / Wikimedia Commons / Public Domain pav.
Tačiau šios nepriklausomybės de jure nepripažįsta nė viena pasaulio šalis.
Pasaulio vyriausybės pripažįsta Somalio sostinėje Mogadiše veikiančią vyriausybę kaip teisėtą viso Somalio vyriausybę, nors realybėje ši vyriausybė valdo tik Mogadišą ir aplinkines teritorijas.
Nepriklausomybę Somalilandas paskelbė dar 1991 m. Somalio centrinė valdžia šio atsiskyrimo nepripažino, bet niekaip to sustabdyti negalėjo.
Didžiąją pasaulio dalį šis atsiskyrimas ne itin domino – visiems labiau rūpėjo, kas vyksta Somalio sostinėje Mogadiše, kur tuo metu žlugo valdžia.
Kitos pasaulio valstybės nenori pripažinti Somalilendo, nes teigia, jog tai pakenktų pastangoms paversti Somalį funkcionuojančia valstybe.
Tačiau tai, kad Somalilendas jau gana seniai faktiškai funkcionuoja kaip valstybė, nors ir nėra pripažintas, o Somalis balansuoja ant anarchijos ribos, ilgainiui gali pakeisti pasaulio požiūrį.
Somalilandas / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Prie Somalilendo krantų nėra piratavimo, šioje šalyje nuo 2008 m. nebuvo nė vieno teroristų išpuolio, o Hargeisa laikoma vienu saugiausių didelių Afrikos miestų.
Jau dabar ne viena pasaulio valstybė, nors de jure Somalilendo ir nepripažįsta, šioje teritorijoje turi savo atstovybes, panašiai kaip, pvz., Taivane.
Naujoji Kaledonija
Naujoji Kaledonija yra Prancūzijos užjūrio teritorija Ramiajame vandenyne, netoli Australijos. Šią užjūrio teritoriją sudaro Naujosios Kaledonijos sala, kurioje gyvena dauguma teritorijos gyventojų, ir daug mažesnių aplinkinių salų.
Iš viso teritorijoje gyvena apie 280 tūkst. gyventojų, o jos plotas yra apie 18 tūkst. kv. km. Teritorijos sostinė yra Numėja.
Naujoji Kaledonija ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, o po II pasaulinio karo tapo šalies užjūrio teritorija, visi Naujosios Kaledonijos gyventojai gavo Prancūzijos pilietybę.
Naujosios Kaledonijos vėliava / 123RF.com nuotr.
Visgi prancūzais nori likti ne visi Naujosios Kaledonijos gyventojai. Ypač aktyviai už atsiskyrimą pasisako kanakų etninės grupės atstovai.
Kanakai yra senieji Naujosios Kaledonijos gyventojai, jų protėviai čia gyveno dar iki kolonizacijos.
Dabar kanakai sudaro apie 40 proc. Naujosios Kaledonijos gyventojų – likę daugiausia yra prancūzai arba atvykėliai iš kitų Polinezijos salų.
Kanakai istoriškai ilgą laiką patyrė diskriminaciją, buvo verčiami dirbti prievarta, gyventi rezervacijose.
Iki šiol, nors Naujosios Kaledonijos ekonominė situacija yra nebloga, šalyje yra gausių nikelio resursų, daug kanakų nepatenkinti tuo, kad didelė dalis pelno už iškasenas iškeliauja už salos ribų, o ekonominė nelygybė saloje lieka didelė.
Naujoji Kaledonija žemėlapyje
2018, 2020 ir 2021 m. saloje vyko net trys referendumai dėl nepriklausomybės. Pirmuosiuose dviejuose referendumuose nedideliu skirtumu laimėjo nepriklausomybės priešininkai.
2018 m. už nepriklausomybę balsavo ~43 proc., prieš ~56 proc. teritorijos gyventojų. 2020 m. už nepriklausomybę balsavo ~46 proc., prieš ~53 proc. teritorijos gyventojų.
2021 m. referendume net 96 proc. dalyvių pasisakė prieš nepriklausomybę, tačiau referendume dalyvavo vos 43 proc. teritorijos gyventojų. Kanakai šį referendumą boikotavo, nes buvo nepatenkinti tuo, kad jis vyksta dar nesibaigus COVID-19 pandemijai, be to, atsisako pripažinti jo rezultatus.
Nepriklausomybės nuo Prancūzijos šalininkai / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Taip pat 2021 m. Naujosios Kaledonijos prezidento rinkimus laimėjo už nepriklausomybę pasisakantis kandidatas.
Dabar nepriklausomybės šalininkai tikisi pasiekti, kad 2023 m. įvyktų dar vienas referendumas ar bent jau diskusijos dėl Naujosios Kaledonijos statuso ateityje.
Katalonija
Katalonija – autonominis regionas Ispanijoje. Sostinė – Barselona, regione gyvena apie 7,5 mln. žmonių. Tai ekonomiškai svarbiausia Ispanijos dalis.
Katalonijos vėliava / Karolinos Stažytės nuotr. / 15min.lt
2017 m. spalio 1 d. Katalonijoje buvo surengtas nepriklausomybės referendumas, kurį Ispanija laikė antikonstituciniu. Referendumą nepriklausomybės priešininkai boikotavo. Referendume dalyvavo 43 proc. Katalonijos gyventojų, už nepriklausomybę pasisakė 92 proc. jų.
Nors nei Ispanija, nei kitos Europos valstybės, nei ES referendumo rezultatų nepripažino, spalio pabaigoje Katalonijos parlamentas paskelbė nepriklausomybę.
Iškart po to Ispanijos premjeras Mariano Rajoy’us atstatydino Katalonijos prezidentą Carlosą Puidgemontą ir jo kabinetą, taip pat įvedė Katalonijoje tiesioginį valdymą.
Po kelių dienų Katalonijos parlamentas nepriklausomybės pripažinimą suspendavo. Dalis nepriklausomybės judėjimo lyderių pabėgo iš Ispanijos, kiti buvo areštuoti.
Protestas Katalonijoje / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Po šių įvykių Katalonija kelerius metus buvo politinės krizės tarp separatistų, kontroliuojančių vykdomąją valdžią ir regioninį parlamentą, ir Madrido centrinės vyriausybės židinys.
Įtampa kiek atlėgo, Pedro Sanchezo vyriausybei 2020 metais pradėjus dialogą su regiono valdžia ir praeitais metais suteikus malonę devyniems nepriklausomybės judėjimo šalininkų lyderiams.
Tačiau tikėtina, kad nepriklausomybės klausimas kada nors grįš į Katalonijos politinę darbotvarkę.
Šaltinis: 15min.lt