Pirmą kartą mokslininkai prasigręžė į povandeninį kalną ir ištraukė rekordinį Žemės mantijos gabalą – daugiau nei 1 km ilgio uolienos šerdį, rašo „Live Science“.
Tokių stulbinančių rezultatų pavyko pasiekti išgręžus Atlantidos masyvą – povandeninį kalną, esantį Vidurio Atlanto keteroje, giliai po Šiaurine Atlanto vandenyno dalimi. Į šią vietą atsigabenę gręžtuvą, geologai kalne pragręžė net 1267 metrų gylio skylę ir iš Žemės gelmių ištraukė „stulbinantį“ kiekį serpentinito – metamorfinių uolienų, kurios susidaro ties giliomis tektoninių plokščių ribomis.
Nepaisant novatoriškų išvadų, tai nėra giliausiai į jūros dugną kada nors įleistas gręžinys, be to, techniškai jis nepasiekė Žemės mantijos. Tyrėjai tiesiog pasinaudojo „tektoniniu langu“ – sritimi, kurioje mantijos uolienos yra išstumtos aukščiau įprastos jų buvimo vietos, – ir įleidę grąžtą, išgavo norimą medžiagą.
„Žemės mantijos uolienos paprastai yra labai sunkiai prieinamos, – rašoma geologų tinklaraštyje. – Atlantidos masyvas suteikia retą galimybę jas pasiekti, nes jis sudarytas iš mantijos uolienų, iškeltų arčiau paviršiaus itin lėto dugno plėtimosi proceso metu.“
Išgauti dideles Žemės mantijos dalis geologai bando nuo 1961 m., kai vykdydami projektą „Mohole“ mokslininkai bandė gręžti po Ramiuoju vandenynu ir pasiekti Moho paviršių – ribą tarp Žemės plutos ir mantijos. Deja, projekto metu naudotas grąžtas pasistūmėjo vos 183 m gilyn į jūros dugną ir sugedo, tad bandymą teko nutraukti. Keli vėlesni gręžimo vandenyne bandymai taip pat baigėsi nesėkmingai.
Uolienos / Vida Press nuotr.
Tai reiškia, kad norėdami ištirti Žemės mantijos gabalus ir sužinoti apie įvairius procesus, pavyzdžiui, vulkanizmą ir planetos magnetinį lauką, mokslininkai turėjo remtis ugnikalnių išsiveržimų metu išmestais uolienų gabalais, kurie keliaudami į paviršių pakito.
Geologai, Tarptautinės vandenynų atradimų programos nariai, dirbantys gręžimo įranga aprūpintame specialiame moksliniame laive „JOIDES Resolution“, į Atlantidos masyvą leidosi ne mantijos uolienų išgauti, o gyvybės Žemėje ištakų ieškoti. Masyvo uolienose yra olivino, kuris, vykstant serpentinizacijos procesui, reaguoja su vandeniu ir šios reakcijos metu išsiskiria vandenilis – svarbus mikrobų maisto šaltinis.
Daugiausia jų dėmesio susilaukė peridotitas – labiausiai paplitusi šiurkšti magminė viršutinės mantijos uoliena, kurios sudėtyje yra olivino ir pirokseno. Požymiai, rodantys, kad uoliena pakito dėl sąveikos su jūros vandeniu, gali reikšti, kad ji yra iš apatinės plutos, o ne iš viršutinės mantijos, tačiau mokslininkai vis dar gręžiasi gilyn ieškodami giluminių mėginių, kad jų atradimas niekam nekeltų abejonių. Šių uolienų viduje slypi informacijos lobynas, leisiantis geologams daugiau sužinoti apie vidinę Žemės sandarą.
„Mūsų mokslininkai, kurių dauguma yra patyrę lauko tyrėjai, mano, kad tai bus neįtikėtinai svarbūs duomenys daugeliui ateities mokslininkų kartų“, – rašė geologai savo tinklaraščio įraše.
Šaltinis: lrt.lt