Vos už 50 km nuo Johanesburgo, Pietų Afrikos regione, vadinamame Valio trikampiu, 1,7 mln. čia gyvenančių žmonių patenka į pavojingiausios Žemėje taršos kryžminę ugnį.
Nuo greitkelio, vedančio į Fanderbeilparką, matyti sunkus dūmų šydas, gaubiantis didžiausią Afrikos plieno gamyklą. Į pietryčius, netoli Ferenigingo miesto esanti „Lethabo“ anglių elektrinė, kurios pavadinimas reiškia „laimė“, gūdžiai išspjauna pelenus ir nuodingą sieros dioksidą. Dar toliau į pietus, už naftos chemijos gamyklos Sasolburge, gretimame rajone nuo ore tvyrančio vandenilio sulfido nuolat trenkia supuvusiais kiaušiniais.
Tuo metu, kai kas trečias Pietų Afrikos gyventojas yra bedarbis, gamyklos aprūpina gyventojus nuolatiniu darbu, tačiau jos taip pat išmeta tiek kenksmingų teršalų, kad Ferenigingas pagal kai kuriuos rodiklius yra labiausiai užterštas miestas pasaulyje.
Dėl toksinų Valio trikampyje kasmet fiksuojama šimtai ankstyvųjų mirčių, daugelį žmonių kamuoja kvėpavimo takų ligos. Ši situacija akivaizdžiai primena, kokią žalą gyventojų sveikatai daro pasaulio priklausomybė nuo plieno, naftos ir anglių, – ir su kokiais sunkumais susiduriama pereinant prie ekologiškos ekonomikos, jei dėl to nukenčia nuo senosios ekonomikos darbo vietų priklausančių darbuotojų pragyvenimas.
Ferenigingas už Pietų Afrikos Respublikos ribų yra palyginti nežinomas, tačiau ši šalis už savo, kaip labiausiai industrializuotos žemyno valstybės, statuso daug kuo dėkinga jam. Čia 1878 metais buvo atrasta pirmoji šalyje akmens anglių kasykla, padėjusi magnatams Sammy‘iui Marksui ir Hendrikui van der Bijlui įkurti vieną iš labiausiai koncentruotų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) pramoninių zonų.
Miesto muziejuje „Vaal Teknorama“ ant stalo guli paskutinis iš „Cornelia“ kasyklos išgautas anglies gabalas. 1923 m. nutapytame paveiksle palaimingai vaizduojama vietos Valio upė, kurioje pramoginiai laiveliai plaukia vandens upe, apstatyta plieno gamyklomis ir elektrinėmis.
Atminimo lentoje skelbiama, kad akmens anglis „užtikrino regiono industrializaciją ir ekonomikos augimą“.
Šiandien miestą lydi dar tamsesnė šlovė. Fereniginge reguliariai registruojama didžiausia mikroskopinių teršalų, vadinamų PM2.5, koncentracija, rodo „Bloomberg Green“ atlikta pelno nesiekiančios organizacijos „OpenAQ“, kuri valdo atvirojo kodo tinklą iš daugiau kaip 4 000 jutiklių, stebinčių kietųjų dalelių taršą visame pasaulyje, duomenų analizė. Šios dažnai nematomos kietosios dalelės patenka giliai į plaučius, todėl gali sukelti vėžį ir širdies sutrikimus.
Valio trikampyje nemaža jų dalis išmetama iš pramonės įmonių, o tai reiškia, kad jose dažnai yra sunkiųjų metalų ir kitų toksinų, kurie yra daug kenksmingesni už paprastas dulkes, teigia oro kokybės konsultantas Ranajitas Sahu, daug dirbantis Pietų Afrikos taršos srityje.
Šia problema Pietų Afrikos vyriausybė rūpinasi jau dešimtmečius. Pirmojo šio šimtmečio dešimtmečio viduryje ji paskelbė regioną Valio trikampio oro taršos prioritetine zona (Vaal Triangle Airshed Priority Area, VTAPA), pirmąja zona, kurioje bus dedamos sutelktos pastangos sumažinti oro taršą. Nuo tada oro kokybė beveik nepagerėjo, nes įmonės prašė išimčių dėl išmetamų teršalų kiekio apribojimų – ir išsireikalavo, – o nuostolingai funkcionuojančios savivaldybės nustojo rinkti atliekas, versdami gyventojus jas deginti. Eismas greitkeliais, raižančiais regioną skersai išilgai, tik didina taršą.
Elektros energijos tiekimo įmonė „Eskom Holdings SOC Ltd.“ ir naftos chemijos bendrovė „Sasol Ltd.“ ne kartą teigė negalinčios sau leisti arba neturinčios vietos įrengti įrangos, kurios reikalaujama pagal įstatymus siekiant sumažinti taršą sieros dioksidu. Bendrovė „ArcelorMittal SA“ yra grasinusi uždaryti anksčiau valstybei priklausiusią plieno gamyklą.
Bendrovės taip pat ne kartą ragino vyriausybę apsvarstyti griežtesnių ir brangesnių taršos standartų poveikį jų veiklai šalyje, kurioje nedarbo lygis yra vienas didžiausių pasaulyje.
Toks pasipriešinimas netrukus gali pasirodyti bergždžias. Aplinkos ministerija, vadovaujama naujos vadovybės, leido suprasti, kad tikisi, jog bendrovės laikysis griežtesnių taršos apribojimų, įsigaliosiančių 2025 metais.
„ArcelorMittal“ ir vyriausybę į teismą yra padavę aktyvistai, anksčiau laimėję teismo sprendimą, patvirtinantį, kad valstybė pažeidžia konstitucinę teisę į švarų orą netoliese esančiame Mpumalangos mieste.
Tikriausiai nė vienai gyvenvietei šioje vietovėje neteko paaukoti tiek daug Pietų Afrikos ekonominiam labui, kiek Šarpvilio miesteliui, esančiam netoli „Eskom“ „Lethabo“ elektrinės.
Joje deginamos prastos kokybės anglys, todėl vienam sugeneruotos energijos vienetui tenka daugiau taršos. Pagrindinio oro taršos eksperto 2017 m. atliktame tyrime teigiama, kad „Lethabo“ elektrinė prisidėjo prie to, kad kasmet anksčiau laiko miršta daugiau nei du šimtai žmonių.
Tyrimas, kurį atliko Jungtinėje Karalystėje dirbantis konsultantas Mike‘as Hollandas, buvo vienas iš pirmųjų, kuriame išsamiai apibūdintas Pietų Afrikos elektrinių taršos lygis. Vėliau jį užginčijo bendrovė „Eskom“, kuri vis dėlto teigė, kad jos pačios atlikto tyrimo metu nustatyta, jog, visų jos elektrinių mastu, kasmet žūsta apie 330 žmonių.
Atskiras R. Sahu iš Kalifornijos tyrimas parodė, kad nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. „Lethabo“ 620 kartų viršijo kietųjų dalelių, sieros dioksido ir azoto oksidų emisijos ribines vertes, tai yra daugiau nei bet kuri iš keturiolikos kitų tuo metu „Eskom“ eksploatuojamų anglimi kūrenamų elektrinių.
35-erių metų Portia Mofokeng yra viena iš gyventojų, gyvenančių netoli nuo „Lethabo“. Ji 2013 metais susirgo astma ir dėl savo būklės bei reguliaraus lankymosi ligoninėje kaltina pramoninę taršą.
P. Mofokeng iš savo rifliuoto lakštinio plieno namelio Mooidraai, lauke, kuris kadaise priklausė vietos ūkiui, gali matyti gamyklos aušinimo bokštus.
„Gydytojas man pasakė, kad, jei noriu pasveikti, turiu iš čia persikelti, kur nors, kur nėra taršos“, – sakė ji, sėdėdama ant audiniu aptrauktos kėdės ir laikydama rankose du inhaliatorius, kurių kiekvienas kainuoja maždaug po kelis dolerius. Vaistus jai dažnai tenka pirkti pačiai iš kas mėnesį gaunamos 18 dolerių socialinės pašalpos.
„Neturiu kur keltis.“
Kai ji kreipėsi dėl „Lethabo“ saugos darbuotojos darbo, jai buvo atsakyta, kad dėl jos būklės ją įdarbinti nėra galimybių. Jos bendruomenė pramonės šakas, kurios ją ir susargdino, vadina vieninteliu patikimu darbo vietų šaltiniu regione.
Pasak jos, tai reiškia, kad bendruomenė mažai priešinasi taršai, nes „ten dirba jų broliai, pusbroliai ir pusseserės. Kas gi nutiks?“, kalbėjo ji.
Netoliese skurdžiame Zamdelos miestelyje, kuris ribojasi su „Sasol“ „Sigma“ kalnakasybos gamykla ir Sasolburgo naftos chemijos gamykla, jei perbrauksite ranka per didžiąja dalimi apleisto daugiabučių namų kvartalo laiptinės turėklus, ji pasidengs juodomis anglies dulkėmis.
Nedideliame mūriniame namelyje Zamdelos miestelyje nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos gyvenanti Kido Mafisi rodo savo vaistus ir sako, kad dažnai pabudusi randa juodų ir pilkų dulkių ant palangių.
„Man sunku kvėpuoti, – sakė ji. – Sergu astma, bronchitu, beria odą.“
Pietų Afrikos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas tvirtina, kad Valio trikampyje oro kokybės srityje pasiekta pažangos, pažymėdamas, kad tokie dideli teršėjai kaip „Sasol“, „ArcelorMittal“ ir „Eskom“ imasi tam tikrų veiksmų, kad sumažintų išmetamų teršalų kiekį.
„ArcelorMittal“ teigia, kad nuo 2007 m. 87 proc. sumažino kietųjų dalelių emisijas, kaip ir kitų teršalų kiekį, kovodama su dulkėmis ir pakeisdama seną anglis deginančią įrangą. „Sasol“ tvirtina, kad nuo 2000 metų išmetamų kietųjų dalelių kiekį sumažino 75 proc., daugiausia įrengdama elektrostatinius nusodintuvus – prietaisus, kurie pritraukia dulkes prie elektra įkrautų plokštelių.
O visų „Eskom“ elektrinių išmetamų kietųjų dalelių kiekis yra didžiausias per 31 metus. Taršą apsunkina tai, kad sieros dioksidas, išmetamas kaip dujos, dažnai oksiduojasi su vandens garais ir suformuoja sieros rūgšties daleles.
„Sasol“ teigė vykdanti vadinamąją kompensavimo programą, kuri padeda sušvelninti išmetamų kietųjų dalelių kiekį, pašalinant komunalines atliekas, kurios priešingu atveju būtų buvusios sudegintos. Panašią programą svarsto ir „Eskom“.
Visgi atliekų surinkimo įrodymų nėra daug. Kitapus kelio nuo „Sasol“ gamyklos kiaulės ir ožkos knisasi po šiukšles, išmėtytas ant atviros žemės šalia eilių nedidelių vyriausybės pastatytų mūrinių namų ir skardinių lūšnelių. Atliekų surinkėjas Bernardas Mafata, renkantis šiukšles vežimėliu tarp neoficialių sąvartynų ir perdirbimo centrų, sako, kad gyventojai reguliariai degina šiukšles, nes savivaldybė jų nebeišvalo.
„Sasol“ tikina, kad jos kompensavimo programų projektai leidžia užkirsti kelią 40 metrinių tonų kietųjų dalelių emisijoms per metus, arba 0,5 proc. metinės visų jos gamyklų išmetamų teršalų produkcijos. Bendrovė pabrėžė, kad programa nėra skirta „identiškam“ poveikio aplinkai mažinimui.
Tokioje užterštoje pasaulio vietovėje kaip Valio trikampis gali būti sudėtinga įžvelgti kokių nors teigiamų pokyčių horizonte. Tačiau yra keletas, kad ir silpnų signalų.
Be to, kad kitais metais vyriausybė nustatys naujas išmetamųjų teršalų ribas, stiprėja tarptautinis spaudimas Pietų Afrikos bendrovėms „apvalyti“ savo operacijas. Kai kurios turtingiausios pasaulio valstybės finansuoja 9,3 mlrd. JAV dolerių vertės planą, kuriuo siekiama padėti Pietų Afrikai atsisakyti anglies. „Lethabo“ elektrinė, kurios uždarymą pradėti planuojama 2036 metais, gali pasekti senesnių „Eskom“ įrenginių, kuriuos numatyta pertvarkyti į atsinaujinančiąją energiją ir vykdyti kitą veiklą pagal skatinimo programą, keliu.
„Sasol“ taip pat eksploatuoja bandomąją ekologiško vandenilio gamyklą Sasolburge, – apie tai ji skelbia mieste įrengtame reklaminiame stende.
Jei šie pokyčiai bus sėkmingi, jie padės kovoti su ilgalaike klimato kaitos grėsme. Vis dėlto jie nepadės žmonėms, kurie dabar į savo plaučius įkvepia teršalus.
Gyventojų, gyvenančių Pietų Afrikos pramonės milžinių paliktame jovale, kantrybė senka.
„Norėtume gauti kompensaciją. Jie privalo mums sumokėti, – sakė P. Mofokeng. – Juk tai jie sukelia šią problemą.“
Šaltinis: delfi.lt