Tomas Bičiūnas. Grąžinti vaikams vasarą? Kas ir kaip ją vogė

Anksti užplūdus vasariškiems karščiams, laikas ugdymo įstaigose vėl virto rimtu išbandymu net ir kondicionierius turinčioms mokykloms. Nemažai mokyklų daro viską, kad sušvelnintų karščio pasekmes: leidžia eiti į mokyklą su vasariška apranga, pamokas veda atsidarę duris ar kitose erdvėse, kur vėsiau, pavyzdžiui, aktų salėje arba lauke sėdint pavėsyje. Kartais dėl karščio mokyklose trumpinamos pamokos.

Visas išvardintas priemones ugdymo sąlygoms pagerinti vasarą karščio metu galima būtų palyginti su liga, kai ji pacientui nėra gydoma iš esmės, o tik lašais slopinami ligos simptomai. Šį ugdymosi laikotarpį – nuo birželio pradžios iki mokslo metų pabaigos – vertinu kaip „gumos tempimą“, lankomumo ir ugdymosi rezultatų prastėjimą, laiko švaistymą imituojant, jog vyksta pilnavertis mokinių ugdymas ir Lietuva jau nėra ta šalis, kurioje mokymosi trukmė trumpiausia Europos Žemyne.

Dar 2017 m. Paryžiuje, EBPO Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovas viešai įvardino, kad kai kurio amžiaus moksleivių mokymosi trukmė Europos žemyne, būtent Lietuvoje ir Kroatijoje, trumpiausia. Kritiką dėl trumpų mokslo metų išsakė ir Lietuvoje lankęsi švietimo ekspertai, kurių nuomone, mokinių pasiekimai tiesiogiai priklauso nuo mokymuisi skiriamo laiko, o pastarasis Lietuvoje – per trumpas. Ekspertai, kaip argumentą, kodėl Lietuvoje reikėtų ilginti mokslo metus, pasitelkė tarptautinį matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimą, pagal kurį matosi, jog geriausi lietuvaičių pasiekimai matematikos ir gamtos mokslų srityje buvo tuomet, kai mokslo metai buvo ilgiausi.

Nesmagu buvo mūsų tuometinės Vyriausybės atstovams, kad yra viešai linksniuojami tarptautiniuose formatuose ir rodomi švietimo bendruomenei kaip prastas pavyzdys, todėl iš peties ėmė spręsti problemą. Atsižvelgiant į tarptautinę kritiką ir ekspertų argumentus, tuometinė ŠMSM vadovybė, jau kitais, 2018 m., mokslo metų trukmę mokiniams prailgino. Problema „išspręsta“.

Gaila, tačiau taip paprastai problemos nesisprendžia. Mokymo programas pabaigę ir vadovėlius grąžinę mokiniai kartu su mokytojais, pasitelkę kūrybiškumą, ieškojo būdų, kaip prasmingiau praleisti tas keletą papildomų mokslo metų savaičių. Ne visiems pavyko.

Vieni, beprasmiškai, nuo vasariškos kaitros, nehigieninėmis sąlygomis kepė karštose mokyklos klasėse, kiti mokymą perkėlė į lauką, treti susigalvojo savų metodų, kaip praleisti papildomą laiką. Mokslo metų ilginimo eksperimentas tapo visuotiniu mokinių, jų tėvų ir pedagogų kritikos objektu. O šeimos – bandomaisiais triušiais.

Į diskusijas dėl mokslo metų trukmės įsijungė ir Lietuvos savivaldybių asociacija, kurios atlikta savivaldybių apklausa akivaizdžiai rodė, kad mokslo metų ilginimui pritariančių labai nedaug. Iš 49 apklausoje dalyvavusių savivaldybių net 40 pasisakė už mokslo metų trukmės trumpinimą. Dar daugiau, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad iš 49 savivaldybių tik 3 mokyklos gali dirbti per didelius vasariškus karščius.

Nei argumentų, nei kritikos Vyriausybė neišgirdo, todėl ir kiti, 2019-2020 mokslo metai, vėl buvo prailginti, tačiau mokymosi rezultatai, deja, taip ir nepagerėjo.

Skaudžiausias antausis Lietuvos švietimo sistemos gyvavimo istorijoje gautas 2020 m., kuomet valstybinio matematikos egzamino neišlaikė daugiau nei 30 proc. abiturientų. Ieškodami sprendimų, ekspertai vieningai sutaria, kad mokymosi rezultatų pasiekimų didinimas negali būti susietas su epizodiniais sprendimais, pavyzdžiui, mokslo metų ilginimu, o turi būti ieškoma sisteminių išeičių.

Kritikai kaip žirnius beria argumentus: pasenusi didaktika ir metodika, netinkami vadovėliai, mąstymo neskatinančios užduotys, trūksta ne tik pedagogų, tačiau ir priemonių, mokymosi turinys pasenęs ir neatitinkantis laikmečio, per didelės klasės, per daug vaikų, per maži pedagogų atlyginimai ir t.t.

Akivaizdu, kad ne skylių užkamšymas, o sisteminiai sprendimai šiandien reikalingi švietimo sistemoje. Labai tikiuosi, kad bus Vyriausybė, kuri darbų imsis blaiviai įvertinusi situaciją, o tokie parodomieji ir visuotinai kritikuojami darbai nesikartos. Ilgesnis sėdėjimas prie netinkamo vadovėlio ar beprasmis kepimas karštoje klasėje – mokymosi rezultatų tikrai nepagerins.

Norint labiau sudominti mokinius, vasarą turėtų būti organizuojamos teminės, edukacinės vasaros stovyklos, kurios, beje, būtų prieinamos visiems mokiniams, o ne tik tiems, kurių tėvai turi daugiau pinigų. Didžioji dalis Lietuvos moksleivių niekada nėra buvę vasaros stovyklose, kurių niekada nepakeis pamoka lauke po liepa ar ekskursija į vietos muziejų.

Tomas Bičiūnas, Seimo LSDP frakcijos narys, Žmogaus teisių komiteto narys, buvęs geografijos mokytojas

Šaltinis: lrt.lt