Žmonija visados priklausė, priklauso ir priklausys nuo gamtinių resursų. Sklando populiarus, bet, kaip vėliau parodysiu, net nelogiškas mitas apie tai, kad augant technologinei pažangai žmonės tampa mažiau priklausomi nuo gamtinių išteklių.
Retųjų žemių išgavimas. Andrejus Spiridonovas FOTO: Scanpix/Delfi
Pradėkime nuo to, ko gi reikia žmogui. Kadangi žmogus yra aerobinis eukariotas (ląstelių branduolius turintis organizmas), tam, kad jis galėtų gyventi ir išlaisvinti energiją oksiduodamas maistą, jam visų pirma reikalingos kitų organizmų pagamintos maistinės medžiagos ir deguonis, taip pat vanduo, kuriame vyksta visos biocheminės reakcijos.
Šiomis medžiagomis gyvūnai mūsų planetoje prisitaikę apsirūpinti naudodamiesi savo aplinka. Tačiau žmogus labiausiai išsiskyrė iš savo giminaičių tuo, kad jo bruožai, tokie kaip didelės smegenys, specializuota balso aparato, galūnių ir bendrai skeleto sandara, įgalino kultūros bei tarp kartų perduodamų žinių augimą. Kultūra pasitarnavo, kad išliktų žmonių organizmai, ir gamtinė atranka pasigavo šį eksponentinę naudą duodantį bruožą bei pradėjo jį maksimizuoti – t. y. mūsų biologinė bazė tapo vis labiau palanki plėsti, išlaikyti ir panaudoti žinias.
Technologijos neatsiranda vakuume ir žinios netampa technologijomis šiaip sau. Žmonės įgauna atsitiktinių žinių stebėdami ar manipuliuodami aplinka ir jos objektais, vertingas kombinacijas įsimindami ir vėliau panaudodami reikalingas medžiagas kaip resursą.
Šie nauji resursai vėliau kryptingai ieškomi ir įsimenami, taip žmogus, turintis žinių apie technologijas bei resursus ir galintis paversti resursus technologijomis, įgauna evoliucinį pranašumą prieš kitus gyvūnus ir prieš kitus žmones ar jų grupes. Kertiniai resursai turi savybę būti reti ir labai netolygiai pasiskirstę erdvėje.
Žmonių perėjimas į akmens amžių iš tikrųjų buvo didžiulis technologinis šuolis, nes prieš akmens amžių egzistavo medžio ir kaulų amžius – resursų, kuriuos lengviau gauti (nei reikalingas specifines uolienas) ir lengviau apdirbti dėl jų santykinio minkštumo.
Archeologų ir evoliucinių antropologų jau seniai pastebėta, kad žmonės atpažindavo, kryptingai ieškodavo ir vertindavo specifines savybes turinčias uolienas, iš kurių galima pasidaryti įrankius. Iš ko mes tai žinome? Ogi iš to, kad įrankiai, pagaminti, pvz., iš chalcedono, obsidiano („drakono stiklo“) ar kokio titnago, dažnai būdavo surandami labai toli nuo tų vietų, kur juos galima surasti natūraliomis geologinėmis formacijomis.
Ties naudingųjų iškasenų (akmens amžiuje jos buvo įvairios uolienos) paplitimo ribomis netgi susidarydavo kontrastuojančių kultūrų. Taip vyko ir Lietuvoje – pietvakarių Lietuvoje buvo pažangesnės kultūros nei šiaurės rytuose. Šitai lėmė kreidos periodo kreidos luistų atodangų paplitimo savitumai – dėl tektoninės sandaros kreidos periodo atodangos yra Lietuvos pietuose, pietvakariuose, o einant į šiaurę jų jau su žiburių nerasi.
Kreidos periodo kreidos uolienoje, tose vietose, kur rausėsi ir jūros dugne tuštumų paliko vėžiagyviai, iš silicio rūgšties koloidų susidarydavo chalcedono mineralo (mikrokristalinio kvarco) pripildytos fosilinių pėdsakų pseudomorfozės, kurias mes vadiname titnagu.
Pietų Lietuvoje netgi žinomos akmens amžiaus titnago kasyklos, kurias prieš civilizacijos laikotarpį gyvenę žmonės naudodavo dešimtis ar net šimtus kartų, tūkstančius metų iš eilės aplink jas žmonės telkdavosi ir pagrindinis veiksnys, kaip mes išsiaiškinome su mano buvusiu bakalaurantu (dabar doktorantu) Liudu Daumantu, buvo pats pagrindinis nuspėjant, kur būta gyvenviečių mūsų šalies teritorijoje senojo akmens amžiaus laikotarpiu (https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1040618220305243).
Atlikdami mano minėtą tyrimą, išnagrinėjome, kas lemdavo vietovių pasirinkimo gyvenvietėms statyti veiksnius nuo akmens iki geležies amžiaus. Mes tikėjomės, kaip tą nusako bendras įsivaizdavimas, kad laikui bėgant ir tobulėjant technologijoms žmonės turėtų tapti vis labiau nepriklausomi nuo aplinkos resursų, tokių kaip įvairūs kraštovaizdžio elementai. Tai, ką mes radome, rodė atvirkštinį dėsningumą – laikui bėgant ir didėjant žmonių populiacijoms bei technologiniam išsivystymo lygiui, aplinkos determinizmas (koks yra gyvenviečių buvimo nuspėjamumas pagal aplinkos resursus, bruožus) tik didėjo!
Pagalvojus retrospektyviai – tai visiškai logiška. Vystantis technologijoms (o žmonių gyvenimo būdas irgi yra technologija, kraštovaizdis irgi yra resursas) ir joms sudėtingėjant prireikia vis daugiau bei įvairesnių resursų.
Akmens amžiuje užtekdavo užimti vietas, kur daug kanopinių, – juos galima medžioti ir pasilikti visą grobį; žmonių buvimą iš esmės ribodavo kanopinių buvimas. O kai žmonių pasidarė žymiai daugiau ir jiems jau reikėjo saugoti savo grobį bei kitus resursus nuo kitų, aplinkoje tapo svarbesni kiti elementai, tokie kaip atstumas iki vandens telkinio ar šlaito polinkis, – tai padeda sukurti įtvirtinimus nuo priešų.
Jei pradžioje buvai priklausomas nuo resursų X1, X2, o vėliau nuo didesnio jų skaičiaus X1, X2, X3, X4, tuomet aplinka tave kontroliuoja žymiai labiau nei primityvesniais laikais. Gal mes galime pasakyti, kad resursus įmanoma paimti iš kitur, iš kitų žmonių, ir tuomet būsime nepriklausomi nuo geologijos ar geografijos? Aha, štai čia yra antroji klaida! Taip deleguodami (kilnojamųjų) resursų išgavimą kitiems žmonėms vis dar liekame priklausomi nuo tų pačių resursų X1, X2, X3, X4 ir kartu tampame priklausomi nuo kitų žmonių Y1, Y2, Y3. Mes galime pamatyti, kad kuo sudėtingesnės tampa technologijos, tuo didesnė priklausomybė tiek nuo konkrečių vietovių, tiek ir nuo kitų žmonių grupių – su pažanga autonomija gali tik mažėti.
Bet žmonių saviapgaulė ir tikėjimas palankiomis idėjomis yra įgimti. Štai kodėl jie pasimauna ant kabliuko, kad pažangios šalys yra tos, kurios nebeužsiima žemės ūkiu, resursų išgavimu ar industrijomis. Mes su šiuo teiginiu globalizuotame pasaulyje pamirštame absoliučią priklausomybę nuo resursų (X1, X2…) ir nuo juos išgaunančių valstybių (Y1, Y2…). Mes priimame, kad taika ir kooperacija tarp atskirų žmonijos dalių yra amžina ir logiška. Taip kooperacijoje visi bendrai daugiau išloštume, bet, kaip nusako lošimo teorija, kooperacija yra nestabili strategija, nes sukčiavimas ir galios pertempimas į savo pusę visad apsimoka žemesnio lygmens individams, kurie, priklausomai nuo situacijos, gali būti atskiri žmonės, įmonės, valstybės ar jų koalicijos.
Niekuomet nevalia pamiršti, kad mes visiškai priklausomi nuo resursų kalbant apie mūsų technologijas ir bendrai išgyvenimą, o kooperacija yra trapi ir dažnai efemerinė. Mes turime planuoti savo veiksmus: kuo labiau apsirūpinti resursais savo valdose vykdydami geologinę paiešką ir žvalgybą, taip pat saugodami įvairių krypčių žemės ūkio potencialą per daug nesusitelkdami į vieną kokią kryptį (prisiminkime bulvių badą Airijoje 19 amžiuje, po kurio populiacija neatsigavo iki buvusio lygio ilgiau nei amžių). O kitas dėmuo turėtų būti kuo platesnio partnerių tinklo sukūrimas, taip mums užtikrinant resursų prieinamumą net ir sukčiavimo ar koalicijų žlugimo atveju.
Na, dar yra Ukraina.
Prezidentas Trumpas iš Ukrainos reikalauja retųjų žemių elementų (RŽE) kaip kompensacijos už buvusią karinę paramą. Daug kas spekuliuoja, kad apskritai šis karas prasidėjo dėl milžiniškų Ukrainos resursų. Ką aš manau šiuo klausimu kaip geologas ir evoliucionistas? Vargu ar Rusija išties puolė Ukrainą dėl jos išties milžiniškų resursų, nes Ukraina turi mažai unikalių resursų atžvilgiu, ko neturi pati Rusija.
Na, nebent, kaip geostrategas Peter Zeihan galėtų tam paprieštarauti ir nurodytų, kad Ukraina vis dėl to turi vieną resursą – tai jos kertinę Europos atžvilgiu geografinę padėtį, dėl kurios valdymo kovojo ne viena tauta. Bet tai yra spėlionės. Mažiau spėliotinas dalykas – tikrieji išžvalgytieji Ukrainos geologiniai ir kiti gamtiniai resursai, jų objektyvi reikšmė industrijoms bei geopolitikai.
Visų pirma mes turime suprasti, kaip kritiniai resursai tampa kritiniais. Rečiausias būtinasis resursas yra labiausiai ribojantis ir dėl šios priežasties svarbiausias. Toks principas veikia visose iševoliucionavusiose sistemose.
Pavyzdžiui, kobaltas yra vienas rečiausių elementų mūsų kūnuose, jis mumyse egzistuoja milijardinių dalių koncentracijomis. Jei paimtume visų lietuvių kūnuose esanti kobaltą, jo neužtektų net puodeliui pagaminti. Bet be jo mes neturėtume vitamino B12, kurio struktūrinė dalis yra kobaltas, ir labai greitai visi draugiškai nueitume į dausas. Bet kelių dešimčių gramų kobalto neegzistuotų nė vieno lietuvio.
Vandenynuose yra daug vandens ir jis neriboja dumblių augimo, jų augimo ten neriboja ir šviesa, CO2, kaip anglies šaltinio, užtenka, bet ko neužtenka, tai geležies: ji tuoj pat sunaudojama organizmų ir iškrenta į nuosėdas. Vandenynai patiria geležies, kaip būtinojo elemento, bado būseną. O atsitiktinės audros metu iš dykumos atneštos dulkės ir pabertos ant vandenyno paviršiaus gali padidinti jo produktyvumą šimtus kartų. Tas pats principas veikia ir kalbant apie žmonijos technologinį metabolizmą – rečiausi būtinieji elementai valdo.
Didžioji dalis šiais laikais kritinių resursų yra rytinėje Ukrainos dalyje, ypač Luhansko ir Donecko apskrityse, – jų dabartinė vertė skaičiuojama trilijonais JAV dolerių; kuo toliau į vakarus einame, tuo mažiau išžvalgytų resursų. Iš to, ką Ukraina turi neokupuotose teritorijose, galima būtų paminėti RŽE (pvz., lantanas, ceris, erbis, prometis, neodimis ir kt.), kurių vertė – jų unikalios fizinės savybės, leidžiančios kurti nanomastelių elektroniką ir įvairius aukštųjų technologijų sprendimus gynybos pramonėje bei išmaniuosiuose įrenginiuose su didžiule pridėtine verte. Šiuo metu apie du trečdalius RŽE išgavimo kontroliuoja viena šalis – pagrindinis JAV konkurentas, t. y. Kinija.
Iš šio fakto mes matome, kad Kinija gali labai lengvai sukurti globalų RŽE retumą rinkoje bei užkelti jų kainas arba tiesiog padaryti elementų embargą tam tikros šalims ir taip jas apskritai išmesti iš rinkos. RŽE aukštosios technologijos yra kaip kobaltas žmonių organizme – be jų mikroskopinių kiekių niekas neveiks. Nors Ukraina potencialiai turi viso labo kelis procentus nuo išžvalgytų pasaulinių RŽE resursų, tačiau esant dirbtiniam resursų išretinimui rinkoje tai galėtų būti gelbėjimosi linija Vakarams. Išties svarbus geostrateginis svertas.
Kiti svarbūs resursai, kurių pramoniniais kiekiais turi Ukraina, yra jau anksčiau minėtas kobaltas, taip pat litis. Abu jie – kritiniai elementai gaminant elektromobilių baterijas ir jau seniai žinoma, kad turimų prieinamų resursų neužtenka transporto elektrifikacijai atlikti. Tai savo ruožtu artimoje ateityje turėtų žymiai padidinti jų kainas ir svarbą rinkoje bei geoekonomikoje.
Be to, Ukraina dar turi ir urano, reikalingo atominėms elektrinėms, titano, kuris yra kertinis metalas aerokosminėje pramonėje dėl jo tvirtumo, lankstumo, atsparumo šilumai ir mažo tankio. Taip pat – gigantiškus kiekius anglies, naftos ir dujų skalūnų bei geležies rūdos. Pastarieji, nors ir gali duoti didelių dividendų dabartinėmis sąlygomis, nėra kritiniai resursai.
Gudriai sužaidus Ukraina tikrai turi gerų kortų savo rankose. O kokias kortas savo rankose turi Lietuva? Nedaugžodžiaujant mes visų pirma turime patį svarbiausią resursą – gėlą požeminį vandenį, kuris, pasižiūrėjus planetos mastu, yra ganėtinai retas: dauguma šalių išgauna vandenį iš paviršinių šaltinių, tokių kaip ežerai ar upės, jį stipriai filtruojant ir veikiant chloru ar kitais baktericidiniais junginiais. Iš mineralinių resursų mes irgi galime pasidžiaugti tuo, kad yra žinoma RŽE apraiškų pietų Lietuvoje prie Varėnos.
Kokia šių telkinių apimtis, neaišku, nes tiriamieji gręžimai vyko tarybiniais laikais, kuomet buvo žvalgoma ten esanti geležies rūda, – RŽE tuo metu buvo tiesiog įdomi, tačiau praktinio pritaikymo mažai turinti egzotika. Tik investicijos į savo gelmių turtų žvalgybą ir žiūrėjimas į tolesnę perspektyvą įgalins mus suprasti, kokius turtus ir geoekonomines galimybes turime patys.
Šaltinis: delfi.lt