Mokslininkai nustatė, kad didelės užtvankos talpina tiek daug vandens, kad perskirsto jo masę visame pasaulyje, pakeisdamos Žemės plutos padėtį mantijos, viduriniojo planetos sluoksnio, atžvilgiu. Dėl to kinta ir planetos polių vieta.
Užtvanka | „Shutterstock“ nuotr.
Kietos Žemės tektoninės plokštės gali slankioti klampiu mantijos paviršiumi. Mokslininkų teigimu, dėl plutos svorio, lemiančio jos poslinkius mantijos atžvilgiu, keičiasi Žemės ašigalių padėtis.
„Bet koks masės judėjimas Žemėje ar jos paviršiuje keičia sukimosi ašies orientaciją Žemės plutos atžvilgiu – šis procesas vadinamas tikruoju poliariniu poslinkiu“, – rašoma gegužės 23 d. žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame tyrime.
Mokslininkai jau anksčiau žinojo, kad žmogaus veikla gali paskatinti poliarinius poslinkius. Kovo mėnesį paskelbtame tyrime teigiama, kad dėl klimato kaitos sparčiai tirpstantis ledas iki šio šimtmečio pabaigos gali paslinkti ašigalius 27 metrais. O 2023 m. tyrime padaryta išvada, kad požeminio vandens gavyba 1993–2010 m. lėmė 80 cm poliarinį poslinkį.
Atlikdami naująjį tyrimą mokslininkai analizavo 6 862 visoje planetoje pastatytų užtvankų poveikį Žemės poliams nuo 1835 iki 2011 m. Tyrėjai naudojosi jau paskelbta užtvankų duomenų baze, kurioje sukaupta informacija rodo, kad dėl šių užtvankų sulaikomo vandens kiekio, galinčio du kartus užpildyti Didįjį kanjoną, pasaulinio vandenyno lygis sumažėjo 23 milimetrais.
Tačiau „sulaikydami vandenį už užtvankų, ne tik pašaliname jį iš vandenynų ir taip sumažiname pasaulinį jūros lygį, bet ir kitaip perskirstome masę visame pasaulyje“, – teigė pagrindinė tyrimo autorė, Harvardo universiteto geologijos, geofizikos ir planetų mokslo magistrantė Natasha Valencic.
Kompiuteriniais skaičiavimais ir modeliavimu pagrįsti rezultatai parodė, kad per tiriamąjį laikotarpį vyko du skirtingi poliarinio poslinkio etapai. Pirmasis, nuo 1835 iki 1954 m., atspindi didelio masto užtvankų statybą Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Dėl to Šiaurės ašigalis 20 cm priartėjo prie 103-iojo rytų dienovidinio – įsivaizduojamos linijos, einančios iš šiaurės į pietus per Rusiją, Mongoliją ir Kiniją.
Trijų tarpeklių užtvanka | R. Huffstutterio / „Flickr“ nuotr.
Antrasis etapas, trukęs nuo 1954 m. iki 2011 m., atspindi intensyvią užtvankų statybą Rytų Afrikoje ir Azijoje. Dėl šių užtvankų masė padidėjo priešingose Žemės rutulio pusėse nei Šiaurės Amerika ir Europa, todėl Šiaurės ašigalis pasislinko 57 cm link 117-ojo vakarų dienovidinio, einančio per Šiaurės Amerikos vakarus ir Ramiojo vandenyno pietinę dalį.
Nors polių padėties įtaka Žemės procesams nėra didelė, užtvankų poveikis jūros lygiui, anot N. Valencic, yra reikšmingas.
Tyrimo rezultatai rodo, kad mokslininkai, prognozuodami jūros lygio kilimą, turėtų atsižvelgti į užtvankas, nes užtvankos neleidžia dideliam vandens kiekiui patekti į vandenynus. Per 20 a. pasaulinis jūros lygis pakilo 12–17 cm.
Šaltinis: lrt.lt