Mokslininkų turimi duomenys rodo, kad Amazonė, panašu, sparčiai artėja prie katastrofiško lūžio taško ir per šimtmetį iš vešlaus atogrąžų miško gali virsti sausringa savana. Šį pokytį gali išprovokuoti klimato kaita ir miškų kirtimas, skelbia „Live Science“.
Amazonės džiunglės | AP nuotr.
Amazonės atogrąžų miškai yra didžiausi atogrąžų miškai pasaulyje, užimantys daugiau nei 6 milijonus kvadratinių kilometrų; juose gyvena 10 proc. pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Pasaulinis gamtos fondas (WWF) apskaičiavo, kad Amazonės miškų regione slypi nuo 99 iki 154 milijardų tonų anglies ir kad čia kasmet vidutiniškai iškrenta daugiau nei 180 centimetrų kritulių. Todėl Amazonė yra svarbi klimatą reguliuojantiems pasauliniams vandens ir anglies ciklams.
Per pastarąjį šimtmetį Amazonės ir kiti atogrąžų miškai tapo vis labiau pažeidžiami, juos vis dažniau užklumpa sausros ir miškų gaisrai, kuriuos skatina klimato kaita ir didžiulis miškų kirtimų mastas. Pasaulio išteklių instituto ataskaitoje „Global Forest Review“ pateiktais skaičiavimais, vien 2024 m. Brazilijos Amazonės regione buvo prarasta 28 000 kvadratinių kilometrų miškų – tai maždaug Masačiusetso valstijos dydžio plotas.
Kai kurie mokslininkai mano, kad šie pokyčiai stumia Amazonę link „kritinio taško“, kurį peržengus vešlus atogrąžų miškas gali virsti sausa pieva. Tačiau kita dalis mokslininkų nesutinka su šia prognoze. Naujame tyrime mokslininkai dar kartą analizavo neaiškią Amazonės ateitį. „Esame pakankamai įsitikinę, kad toks pokytis yra įmanomas, – elektroniniame laiške „Live Science“ rašė tyrimo bendraautorius, Kembridžo universiteto Žemės sistemų mokslų profesorius Andrew Friendas. – Klausimas tik, kokio masto klimato kaita ir (arba) miškų kirtimas sukels sistemos pokyčius.“
Naudodami kompiuterinį modelį, tyrėjai išbandė, kaip Amazonės atogrąžų miškai reaguotų į bendrą klimato kaitos ir miškų kirtimo poveikį. Buvo panaudotas vadinamasis „vienos kolonos modelis“, kuris šiuo atveju imitavo tik vieną vidutinę vietovę Amazonės baseine, atspindinčią bendrą šios upės ir jos intakų išvagoto regiono dinamiką.
Amazonės džiunglės | AP nuotr.
Šis modelis perteikia tam tikras sudėtingas 3D pasaulinio klimato modelio savybes, tačiau neatsižvelgia į tai, kaip drėgmė ir krituliai gali kisti skirtinguose Amazonės baseino regionuose.
Remdamiesi modelio analizės rezultatais, mokslininkai nustatė tris Amazonės sistemos lūžio taškus: 65 proc. miškų ploto sumažėjimas, 10 proc. drėgmės iš Atlanto vandenyno sumažėjimas arba 6 proc. kritulių sumažėjimas. Peržengus šias ribas, net nedideli regiono klimato ar miškų ploto pokyčiai galėtų tapti lūžio tašku ir paversti ekosistemą pievomis.
Amazonė | AP nuotr.
Šio pokyčio esmė yra grįžtamojo ryšio ciklas tarp žemės, augmenijos ir atmosferos drėgmės. Medžiai per šaknis įsisavina vandenį iš dirvožemio ir per lapus, vykstant garavimui, išskiria vandens garus į atmosferą. Šie vandens garai kondensuojasi atmosferoje ir sudaro lietų. Lietaus vanduo įsiskverbia į dirvožemį, kur jį gali pasiekti medžiai. Taip ciklas nenutrūkstamai tęsiasi.
A. Friendas paaiškino, kad mažėjant medžių, mažėja ir į atmosferą patenkančių garų bei kritulių kiekis, dėl to miškas išdžiūsta ir galiausiai virsta savana. „Šį pokytį gali sukelti miškų kirtimas, bet jį gali sukelti ir klimato kaita, kuri keičia bendrą vandens kiekį, patenkantį į baseiną iš Atlanto vandenyno“, – sakė jis.
Šaltinis: lrt.lt