Dvi savaites Brazilijos mieste Belene vykusi jubiliejinė – trisdešimtoji – Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos konferencija COP30 pasiekė pabaigą. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet aplinkosaugos ekspertai negailėjo kritikos sprendimų priėmėjams, o pačioje konferencijoje netrūko įtampos bandant pasiekti susitarimus tarp beveik 200 šalių. JT žmogaus teisių vadovas pirmadienį apgailestavo dėl, jo žodžiais, menkų pasiektų rezultatų ir įspėjo, kad „pražūtingas neveiklumas“, kurį rodo politikai, vieną dieną gali būti laikomas nusikaltimu žmonijai.
COP30 | AP nuotr.
COP30 nesutarimų sulaukė dar neprasidėjus – JAV prezidentas Donaldas Trumpas klimato krizę pavadino „sukčių darbu“ ir konferencijoje nedalyvavo. Kai kurie COP30 dalyviai teigė, kad JAV pozicija paskatino Saudo Arabiją ir kitas naftą eksportuojančias valstybes dar aktyviau priešintis pažangai kovos prieš klimato kaitą srityje.
Brazilijos prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva pradėjo viršūnių susitikimą ragindamas šalis susitarti dėl gairių, skirtų COP28 įsipareigojimui atsisakyti iškastinio kuro įgyvendinti. Tačiau naftos turtingos ir nuo iškastinio kuro priklausomos šalys užblokavo bet kokias diskusijas šia tema.
Beveik trys ketvirtadaliai pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų nuo 2020 m. yra susiję su anglimi, nafta ir dujomis. Tarptautinė energetikos agentūra ataskaitoje, paskelbtoje įpusėjus COP30 viršūnių susitikimui, teigė, kad šių išteklių paklausa iki 2050 m. greičiausiai didės, o tai paneigia lūkesčius dėl greito perėjimo prie švarios energijos.
Kritikai šių metų konferenciją prilygino Egipto COP27 ir Azerbaidžano COP29, kurių metu šalys susitarė skirti daugiau lėšų klimato pavojams spręsti, ignoruodamos jų pagrindinę priežastį.
Anot klimato politikos analitikės Ievos Budraitės, pagrindinis COP30 rezultatas – oficialus „Mutirão“ dokumentas. Verčiant iš portugalų kalbos, šis žodis reiškia „kolektyvines pastangas“.
COP30 | AP nuotr.
„Tai didysis politinis konferencijos sprendimas, apimantis klimato finansus, tolesnes ambicijas ir jų įgyvendinimą. Dėl jo derybų užbaigimas atsiliko nuo pagrindinio grafiko, nes tai, kas įvardijama dokumente, žymi visų dalyvių sutikimą ir pritarimą, o kartu ir įsipareigojimą išsakytiems teiginiams“, – pasakoja pašnekovė.
Susitarimas nesulaukė pozityvaus atgarsio. Užsienio žiniasklaidos antraštės jį įvardijo kaip „kuklų“, o JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas šeštadienį sveikino pasiektą susitarimą, tačiau pripažino, kad „daugelis gali jaustis nusivylę“ rezultatais, įskaitant vietos gyventojus ir jaunimą.
„Negaliu apsimesti, kad COP30 davė viską, ko reikia. Atotrūkis tarp to, kur esame, ir to, ko reikalauja mokslas, išlieka pavojingai didelis“, – teigė A. Guterresas.
Europos Sąjunga (ES) ir kitos šalys siekė susitarimo, kuriame būtų raginama parengti „veiksmų planą“ dėl laipsniško iškastinio kuro atsisakymo, tačiau šie žodžiai į susitarimo tekstą nepateko.
Nepateisinti lūkesčiai
Kalbėdama apie tai, ko šis COP neįgyvendino, I. Budraitė kaip didžiausią politinę nesėkmę įvardija faktą, jog nebuvo priimtas globalus veiksmų planas dėl iškastinio kuro naudojimo nutraukimo ar bent jau mažinimo.
„Perėjimas nuo iškastinio kuro buvo pagrindinis Dubajaus COP28 pažadas. Visi tikėjosi, kad COP30 jį pavers konkrečiu veiksmų planu: šiemet turėjo būti įtvirtinti konkretūs terminai, sektorių planai, tarptautinės gairės, bet galutiniame „Mutirão“ tekste šios dalies nėra visiškai“, – teigia pašnekovė.
Tiesa, pirmose dokumento juodraščio versijose buvo net 3 pasirinkimai: aiškus pasaulinis veiksmų planas, bendrosios gairės, tačiau galiausiai liko tik trečiasis be jokio sprendimo.
„Daugiau nei 80 šalių rėmė pirmąjį variantą – pasaulinį veiksmų planą, bet tiek pat ir prieštaravo. Šalys, eksportuojančios iškastinį kurą (Saudo Arabija, Rusija, Irakas, kai kurios Afrikos ir Azijos valstybės) kategoriškai atsisakė priimti bet kokį tekstą, kuris įpareigotų mažinti naftos, dujų ar anglies gavybą“, – pabrėžia I. Budraitė.
Kad išvengtų visiško žlugimo, Brazilija paskelbė planus asmeniškai parengti du neoficialius dokumentus iki kitos konferencijos COP31: vieną dėl iškastinio kuro, kitą dėl miškų. Tačiau, kaip pabrėžė ekspertė, jie bus už COP proceso ribų, todėl neturės jokio teisinio svorio.
Amazonės džiunglės | AP nuotr.
„JT vertinimai rodo, kad emisijos iki 2035 m. turėtų mažėti 60 proc., kad būtų išlaikoma 1,5 °C trajektorija. Bet be aiškaus plano dėl naftos, dujų ir anglies valstybės gali tęsti gavybos plėtrą be politinių pasekmių. Kartu tai ne tik praleistas COP30 rezultatas, bet ir precedentinis signalas, kad viena interesų grupė – didžiosios iškastinio kuro šalys – gali paralyžiuoti derybų eigą ir vetuoti progresą. Apmaudu, bet dėl šios COP30 klaidos galima teigti, kad pažanga klimato krizės švelninimo srityje sustojo, o 1,5 °C trajektorija dar labiau nutolo“, – pasakoja klimato politikos analitikė.
COP30 taip pat nesugebėjo priimti svarbiausio sprendimo – pasaulinio veiksmų plano iki 2030 m. dėl miškų naikinimo sustabdymo ir jų atkūrimo.
„Nors daugiau nei 130 šalių dar COP26 Glazge buvo įsipareigojusios pažaboti ir pakeisti miškų naikinimo tendenciją, COP30 nesugebėjo šio tikslo paversti įpareigojančiu mechanizmu“, – teigia pašnekovė.
Pradinėse „Mutirão“ juodraščio versijose buvo siūloma įsteigti COP30 Miškų veiklos planą – aiškią penkerių metų strategiją su stebėsena, finansų architektūra ir koordinacija tarp klimato, biologinės įvairovės ir žemės naudojimo procesų. Šį planą rėmė Brazilija, Kolumbija, Meksika, ES ir daugiau nei 90 valstybių. Tačiau derybų metu idėja buvo užblokuota – taip pat, kaip ir iškastinio kuro atveju.
COP30 | AP nuotr.
„Prieštaravo dalis miškų turinčių, bet reguliavimo nenorinčių šalių, ypač kai kurios Pietryčių Azijos šalys dėl palmių aliejaus pramonės, kai kurios Afrikos valstybės dėl žemės ūkio produkcijos eksporto, ir šalys, nenorinčios išorinės stebėsenos jų žemės naudojimo politikai. Šios šalys argumentavo, kad globalus planas reikštų pernelyg didelį kišimąsi į „nacionalinį suverenitetą“, ypač į žemės ūkio, žemės nuosavybės ir miškų valdymo politiką, ir galėtų sukelti ekonominių nuostolių jų pagrindinėms eksporto prekių grandinėms. Dėl šio pasipriešinimo galutiniame „Mutirão“ tekste formalios nuorodos į miškų veiksmų planą neliko visiškai“, – komentuoja I. Budraitė.
Siekdama išvengti visiško žlugimo, Brazilija taip pat paskelbė iki COP31 parengsianti neformalų dokumentą, tačiau ji bus už UNFCCC (JT bendrosios klimato kaitos konvencijos) proceso ribų ir neturės jokio teisinio svorio.
„Vienintelis realus COP30 pasiekimas miškų srityje – „Tropical Forests Forever Facility“ (TFFF) paleidimas. Tai prezidento Lulos inicijuotas fondas, kuriuo siekiama užtikrinti ilgalaikį finansavimą atogrąžų miškų šalims, atsilyginant už išsaugotus ir atkurtus miškus pagal hektaro, o ne anglies kredito principą. Šiam fondui jau sutelkta 6,6 mlrd. USD“, – teigia pašnekovė.
Vis dėlto TFFF yra savanoriška iniciatyva ir nepakeičia reikalingo privalomo, derybomis patvirtinto veiksmų plano.
COP30 | AP nuotr.
Ar viskas taip blogai?
I. Budraitės teigimu, šių metų COP tikrai patyrė nesėkmių, tačiau verta išskirti ir teigiamų „Mutirão“ aspektų.
„Priimtas pasaulinis įsipareigojimas iki 2035 m. patrigubinti prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimą. Taip pat patvirtinta nauja globali adaptacijos indikatorių sistema, kuri leis matuoti realų progresą šioje srityje, o ne tik teikti abstrakčias politines deklaracijas. Svarbu ir tai, kad COP30 aiškiai pabrėžia klimato teisingumą: adaptacijos finansavimas turi būti teikiamas kaip dotacijos, o ne paskolos, kad pažeidžiamiausios šalys neįklimptų į didesnę skolų naštą“, – pasakoja ekspertė.
Tai svarbu, kadangi COP pirmąkart susitaria dėl konkretaus skaitinio finansų didinimo tikslo prisitaikyti prie krizės padarinių. JT ir UNEP vertinimais, pasaulinis adaptacijos poreikis iki 2030–2035 m. sieks apie 310 mlrd. USD per metus, o šiandien tam skiriama tik 25–30 mlrd. USD – vos 10 proc. būtino lygio.
Ieva Budraitė | D. Umbraso / LRT nuotr.
„Viena pagrindinių naujovių – tarptautinės prekybos įtraukimas į klimato politikos darbotvarkę. Tai yra pirmasis kartas COP konferencijų istorijoje, kai prekybos reguliavimas ir klimato politika yra sujungiami į bendrą oficialų JT procesą. Iki šiol šie du pasauliai veikė beveik atskirai“, – komentuoja I. Budraitė.
„Mutirão“ sprendime aiškiai nurodoma, kad klimato priemonės negali būti „savavališkos ar nepagrįstai diskriminuojančios“, todėl JT 2026–2028 m. organizuos specialius dialogus, kuriuose šalys turės derinti savo klimato priemones su tarptautinės prekybos normomis.
„Šio COP30 sprendimo poveikis priklausys nuo to, kokius sprendimus priims vėlesni COP’ai. Šios diskusijos gali arba pastūmėti pasaulį į spartesnę dekarbonizaciją, arba suteikti šalims pretekstą silpninti klimato priemones. Akivaizdu, kad prekyba nuo šiol taps nuolatine COP darbo kryptimi, kaip kadaise „švelninimas“, „prisitaikymas“ ir „finansai“, – pabrėžia aplinkosaugos ekspertė.
COP30 | AP nuotr.
Miglota COP ateitis
COP konferencijas lydintys per mažai griežti sprendimai daugelį aplinkosaugos ekspertų verčia suabejoti šios konferencijos reikalingumu. Anot I. Budraitės, šis klausimas pastaruosius dešimt metų iškyla nuolat, o atsakyti į jį – sudėtinga.
„Klimato krizė savo prigimtimi yra kolektyvinė – ir savo priežastimis, ir pasekmėmis. Nėra jokio sąžiningo ar realaus būdo ją spręsti be daugiašalio formato, kuriame prie stalo sėdi visos šalys, įskaitant tas, nuo kurių priklauso didžiausia tarša ar didžiausi miškų ištekliai. Modelis, kai kiekviena valstybė spręstų viena, reikštų dar mažiau skaidrumo ir dar daugiau galimybių slėptis nuo atsakomybės, o kartu ir mažiau galimybių pažangai. Todėl COP, nepaisant trūkumų, yra geriausias turimas kolektyvinio sprendimo mechanizmas“, – svarsto pašnekovė.
Anot ekspertės, alternatyvų, kurios būtų teisingesnės tarptautiniu mastu, iš esmės nėra.
COP30 | AP nuotr.
„Antra, COP turi ir vertę, kuri dažnai nematoma: kasmetinė šių derybų dinamika visuomenėms iš naujo primena, kad klimato politika nėra užbaigta tema – ji reikalauja nuolatinio politinio spaudimo savo vyriausybėms. Ypač dabar, kai matome, kaip aktyviai savo interesus gina iškastinio kuro ir kai kurios žemės ūkio industrijos. COP suteikia atspirties tašką: ji leidžia lyginti šalių pozicijas, viešai matyti, kas blokavo sprendimus, ir reikalauti atsakomybės“, – sako klimato politikos analitikė.
Vis dėlto, COP modelį reikia tobulinti, ir tai pripažįstama paties proceso viduje. Būtent COP30 metu oficialiai į darbotvarkę pirmą kartą įtrauktos diskusijos apie COP reformą: nuo darbo metodo supaprastinimo iki to, kaip spręsti veto kultūrą, kai kelių šalių blokavimas paralyžiuoja visą procesą.
„Tačiau reformuoti nereiškia atsisakyti – tai reiškia padaryti sistemą veiksmingesnę. Visų COP trūkumų kontekste vienas dalykas išlieka stabilus: jokios globalios klimato politikos apskritai nebūtų, jei nebūtų COP. Ir būtent todėl šis formatas, nepaisant nusivylimų, vis dar išlieka svarbus – tiek problemos dydžiui, tiek pasaulio politinei realybei“, – apibendrina I. Budraitė.