Azorai – Europos Havajai

Ypatingą nuostabą kelia tai, kad azoriečiai, nepaisydami ugnikalnių keliamo pavojaus, sugeba gyventi harmonijoje su šia žmogui nepavaldžia gamtos jėga. San Migelio saloje esantis Furnašo miestelis – analogų pasaulyje neturintis pavyzdys, kuomet gyvenvietė įkuriama pačiame aktyvaus ugnikalnio krateryje. Kitose pasaulio vietose žmonės paprastai laikosi pagarbaus atstumo nuo aktyvių vulkaninių darinių. Furnašo gyventojai kasdien turi itin glaudų ryšį su ugnikalniu. Vietiniai jį jaučia – vyksta nuolatiniai žemės drebėjimai, girdi – nenutildamas kunkuliuoja karštas vanduo, užuodžia – miestelyje pasklidęs sieros kvapas, mato – ore įvairiomis formomis šoka ir sklaidosi iš fumarolių kylantys garai. Ugnikalnis yra visas jų gyvenimas: aprūpina įvairios mineralinės sudėties bei skirtingos temperatūros vandenimis (tinka tiek atsigerti, tiek gydyti tam tikras ligas), pripildo baseinus karštųjų versmių vandeniu (atpalaiduojančios ir gydomajį poveikį turinčios maudynės). Net maistą vietiniai gamina naudodami ugnikalnio skleidžiamą karštį: pakasa puodą po žeme, kurioje kaupiasi karšti ugnikalnio garai. Po 6 valandų gaunamas gardus lėto troškinimo mėsos bei daržovių patiekalas Cozido das Furnas. Kai kurie ugnikalnio žmogui dovanojami karštieji vandenys siekia net 96 laipsnius, tad vietiniai juos naudoja arbatos plikymui ar kavos ruošimui. Vakarinėje San Migelio pakrantėje galima rasti dar vieną unikalų gamtos darinį – karštąsias Ferraria versmes, trykštančias mažoje vandenyno įlankoje. Bangos jas atvėsina taip subalansuodamos vandens temperatūrą malonioms maudynėms. Atoslūgio metu vanduo gali siekti 29 laipsnius.

Azorai – autonominis Portugalijos regionas, priklausantis Europos Sąjungai. Vietiniai kalba portugalų kalba artima europiniam šios kalbos variantui. Dėl savo geografinės padėties salos jau daug šimtmečių įpratusios išgyventi savarankiškai. Turizmas niekada nebuvo pagrindinis pajamų šaltinis ir iki atsirandant pigioms avialinijoms (2015 m.) keliautojų patekimas į salas buvo itin ribotas, todėl nenuostabu, kad apie šias salas iki dabar pasaulis beveik nieko nežinojo. Vietiniai daugiausia verčiasi žemės ūkiu, gyvulininkyste ir žvejyba. Azoruose registruota daugiau karvių nei gyventojų, o tipinis azorietiškas peizažas yra žalios vešlios ganyklos, atskirtos akmeninėmis sienelėmis, ir besiganančios karvės jose. Derlinga žemė ir gausūs krituliai leidžia užsiauginti įvairių vaisių bei daržovių, kurių pilnai užtenka patenkinti visų salų poreikius. Golfo srovės įtakotas itin stabilus klimatas su nekarštomis vasaromis ir šiltomis žiemomis patinka augalams iš viso pasaulio. San Migelio peizažus paįvairina iš Kinijos atvežtų arbatų laukai. Dauguma salų apaugusios japoniškais kedrais, o vasaromis kone visos pakelės, pamiškės bei laukai pražysta mėlynais hortenzijų žiedais. Per pastaruosius šimtmečius į salas buvo atgabenta augalų iš viso pasaulio, kurie čia puikiai prigijo ir dabar paįvairina azorietišką kraštovaizdį.

Japoniškais kedrais apaugusiame miške gali pasijusti tarsi keliaudamas Kumano kodo keliu. Aptikus džiunglėse milžiniškus paparčius lengva įsivaizduoti, jog esi Naujojoje Zelandijoje. Upėse tekantis šiltas vanduo sužadina prisiminimus apie Islandiją, o status vešlūs žali šlaitai primena Hajavų krantus. Ir visa ši egzotika šalia mūsų – Europoje, Portugalijai priklausančiose salose.

Asta Vaitekonienė, tinklaraščio www.azorai.lt autorė