Du nauji tyrimai atskleidžia šio senovinio vandens telkinio – Paratečio ežero vystymąsi ir kaip aplinkiniai pokyčiai padėjo atsirasti drambliams, žirafoms ir kitiems dabar po planetą klajojantiems dideliems žinduoliams.
Atkurdamas šią istoriją, paleookeanografas Dan Palcu iš São Paulo universiteto su kolegomis pagrindinėje stovykloje sujungė geologinius ir fosilijų įrašus.
Didžiausio klestėjimo laikais, šis vandens telkinys — kurį kai kurie mokslininkai vertina kaip vidinę jūrą — driekėsi nuo rytinių Alpių iki dabartinio Kazachstano, ir jos plotas buvo daugiau nei 2,8 milijonai kvadratinių kilometrų. Tai yra daugiau, nei dabartinės Viduržemio jūros plotas, rašo Scientific Reports.
Savo analizėje jie vertina, kad šiame ežere buvo daugiau, nei 1,77 km3; vandens, tai yra, daugiau nei dešimt kartų didesnis tūris, bendrai esantis visuose dabartiniuose gėluose ir sūriuose pasaulio ežeruose.
Bet dėl klimato pokyčių ežeras per savo 5 milijonų metų gyvavimą dramatiškai susitraukė mažiausiai keturis kartus, o vandens lygis jame sumažėjo net 250 metrais per laikotarpį prieš 7,65 mln. – 7,9 mln. metų.
Per šį didžiausią susitraukimą ežeras neteko iki trečdalio vandens ir daugiau nei dviejų trečdalių paviršiaus ploto. Tai smarkiai padidino ežero centrinio baseino — maždaug atitinkančio dabartinę Juodąją jūrą — druskingumą, nuo maždaug trečdalio dabartinio vandenynų lygio iki praktiškai jūros druskingumo.
Paratečio jūra buvo daugiau niekur nerandamų rūšių namais, tarp kurių ir Cetotherium riabinini (žmogus šalia pavaizduotas dėl mastelio), mažiausių pasaulyje fosilinių banginių. Pavel Gol’Din; Lena Godlevska/Wikimedia Commons nuotr.
Tarp tokių pokyčių neištvėrusių jūrų organizmų buvo daugybė vienaląsčių dumblių ir kitų mažų laisvai plaukiojančių organizmų, rašoma tyrėjų pranešime. Sūresnį vandenį galėję išgyventi padarai, tarp kurių ir kai kurie moliuskai, vėl apgyvendino drėgnesniais laikais išsiplėtusį ežerą, sako Palcu.
Paratetis netrukus tapo įvairiausių ir niekur kitur pasaulyje nerandamų moliuskų, vėžiagyvių ir jūrų žinduolių namais. Daugelis ten gyvenusių banginių, delfinų ir ruonių buvo miniatiūrinės atvirose jūrose gyvenusių šių gyvūnų versijos, sako evoliucijos biologas Pavel Gol’din iš Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos I. I. Schmalhauseno zoologijos instituto, kuris prie tyrimo neprisidėjo.
Viena rūšis, 23 metrų ilgio Cetotherium riabinini — 1 metru trumpesnė už dabartines afalinas — yra mažiausias kada nors aptiktas fosilinis banginis. Toks dydžio sumažėjimas galėjo padėti šiems gyvūnams prisitaikyti prie mažėjančio Paratečio, sako Gol’din.
Ežero susitraukimą lėmę pokyčiai paveikė ir sausumos gyvūnų evoliuciją, pastebi evoliucijos biologė Madelaine Böhme iš Tübingeno universiteto. Vandens lygiui žemėjant, naujai atsidengę pajūrio plotai tapo ganyklomis — ir karštaisiais evoliucijos taškai, pabrėžia ji.
Neseniai Böhme ir jos kolegos išnagrinėjo geologinius ženklus Irano vakaruose, kur nuosėdų sluoksniai atkartojo ilgalaikius klimato pokyčius. Fosilijos rodo, kad šiauriau Paratečio esančiuose rajonuose šiuolaikinių avių ir ožkų protėviai ganėsi drauge su primityviomis antilopėmis. O dabartinio Irano vakarinėje dalyje, piečiau ežero, klestėjo šiuolaikinių žirafų ir dramblių pirmtakai.
Keturi ilgi sausi periodai, įvykę per laikotarpį prieš 6,25 – 8,75 milijonus metų tikriausiai paskatino šiuos gyvūnus migruoti pietvakarių kryptimi į Afriką, praėjusį mėnesį Böhme su kolegomis rašė Communications Earth & Environment. Čia išsivystė sutvėrimų įvairovė, kuria dabar garsėja Afrikos savana.
Paratečio likimas liūdnesnis. Jo neliko prieš 6,7–6,9 milijonus metų, kuomet erozija ežero pietvakariniame krašte pragraužė prataką. Šis pratakas — dabar tikriausiai esantis Egėjo jūros dugne — sukūrė trumpą upę, kuri galiausiai prasigraužė kelią į Viduržemio jūrą. Bet didžiulio ežero pabaiga buvo įspūdinga, sako Palcu: iš jo į jūrą tekantis vanduo tikriausiai išskobė „įspūdingą krioklį“.
Šaltinis: www.sciencemag.org/ delfi.lt