2024-ieji yra keliamieji metai, o tai reiškia, kad vasaris šiemet turės 29 dienas vietoje įprastų 28, o tuo pačiu visi metai – 366 dienas vietoje 365. Bet kodėl taip yra ir nuo kada atėjusi tokia tradicija?
Pagal Grigaliaus kalendorių, kuriuo kliaujasi didžioji dalis pasaulio, keliamieji metai pasitaiko kas ketverius metus. Papildoma diena, vadinamoji keliamoji diena, yra vasario 29 diena, kurios eiliniais metais paprasčiausiai nėra. Kiekvieni metai, besidalijantys iš keturių, pavyzdžiui, 2020 ir 2024, yra keliamieji, išskyrus kai kuriuos šimtmečių metus arba metus, kurie baigiasi skaičiumi 00, pavyzdžiui, 1900.
Pavadinimas keliamieji susijęs su faktu, jog, pradedant kovo mėnesiu, kiekviena keliamųjų metų data nuo praeitų metų persikelia papildoma diena į priekį. Pavyzdžiui, 2023 metų kovo 1 diena buvo trečiadienis, tačiau 2024 metais ji bus ne ketvirtadienį, o penktadienį. Ko gero esate pastebėję, kad įprastai ta pati data kiekvienais metais persikelia tik viena diena į priekį. Tad kas nutiktų, jei nebūtų keliamųjų metų?
Kiti kalendoriai, tarp kurių hebrajų kalendorius, musulmonų kalendorius, kinų kalendorius ir Etiopijos kalendorius, taip pat turi savas keliamųjų metų versijas, tačiau jie išpuola ne kas ketverius metus ir neretai skirtingu metu nei Grigaliaus kalendoriuje.
Kai kurie kalendoriai turi net kelias keliamąsias dienas arba net sutrumpintus keliamuosius mėnesius. Ir jau nekalbant apie keliamuosius metus ir keliamąsias dienas, Grigaliaus kalendorius turi ir nemažai keliamųjų sekundžių, kurios sporadiškai pridedamos prie tam tikrų metų: pastarieji kartai buvo 2012, 2015 ir 2016 metai. Visgi Tarptautinis svorių ir matų biuras – organizacija, atsakinga už pasaulinį laiko matavimą – nuo 2035 metų nusprendė keliamųjų sekundžių atsisakyti.
Kodėl reikalingi keliamieji metai?
Iš pirmo žvilgsnio pati keliamųjų metų idėja atrodo keistai, bet iš tikrųjų tokie metai svarbūs, ir be jų mūsų metai galiausiai taptų visai kitokie.
Keliamieji metai egzistuoja, nes vieneri Grigaliaus kalendoriaus metai yra kiek trumpesni nei Saulės arba atogrąžiniai metai – laiko tarpas, kiek prireikia Žemei kartą apskrieti Saulę. Kalendoriaus metus sudaro lygiai 365 dienos, bet Saulės metų ilgis yra 365,24 dienos arba 365 dienos, 5 valandos, 48 minutės ir 56 sekundės.
Jeigu šį skirtumą ignoruotume, kiekvienais metais kalendoriaus ir Saulės metų pradžios atotrūkis vis didėtų po 5 valandas, 48 minutes ir 56 sekundes. Bėgant laikui, tai išbalansuotų metų laikus. Pavyzdžiui, jeigu atsisakytume keliamųjų metų tradicijos, tuomet po maždaug 700 metų Šiaurės pusrutulyje vasara prasidėtų ne birželį, o gruodį, teigia Nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus atstovai.
Kas ketverius metus viena diena prailgindami vasarį, tokios problemos išvengiame, nes papildoma diena – maždaug tiek, kiek reikia neutralizuoti per tą laiką susikaupusį skirtumą.
Aišku, sistema toli gražu nėra tobula. Kas ketverius metus išlošiame papildomas 44 minutes arba po papildomą dieną kas 129 metus. Norėdami išspręsti šį neatitikimą, kas šimtą metų keliamuosius metus praleidžiame, bet išskyrus tuos, kurie dalijasi iš 400, pavyzdžiui, 1600 arba 2000.
Tačiau net ir tada tarp kalendorinių ir Saulės metų lieka nedidelis skirtumas, todėl Tarptautinis svorių ir matų biuras ėmė eksperimentuoti su keliamosiomis sekundėmis. Iš esmės keliamieji metai skirti pasirūpinti, jog Grigaliaus kalendorius išlikti sinchronizuotas su mūsų visų kelione aplink Saulę.
Vis dėlto, keliamieji metai daugumai žmonių jokių papildomų rūpesčių nesukelia. Žinoma, išskyrus tuos, kurie gimė keliamųjų metų vasario 29-ąją. Taigi, kada švęsti gimtadienį įprastais, nekeliamaisiais metais? Vasario 28-ąją ar kovo 1-ąją?
Keliamųjų metų istorija
Pati keliamųjų metų idėjos pradžia mus grąžina į 45 metus prieš Kristaus gimimą, kai senovės Romos imperatorius Julius Cezaris sugalvojo Julijaus kalendorių, sudarytą iš 365 dienų, padalintų į 12 mėnesių, ką mes naudojame ir Grigaliaus kalendoriuje (liepa ir rugpjūtis iš pradžių buvo pavadinti atitinkamai Quintilis ir Sextilis, tačiau vėliau pervadinti Julijaus Cezario ir jo įpėdinio Augusto garbei).
Julijaus arba romėnų kalendorius taip pat turėjo keliamuosius metus, kurie ateidavo kas ketverius metus be išimčių, o sinchronizaciją su metų laikais padėjo išlaikyti „paskutiniai sumaišties metai“ – 46 metai prieš Kristaus gimimą, kuriuos, kaip teigia Hjustono universitetas, sudarė net 445 dienos, padalintos į penkiolika mėnesių.
Amžių amžius atrodė, kad Julijaus kalendorius veikia tobulai. Tik štai XVI amžiaus viduryje astronomai pradėjo pastebėti, kad metų laikai prasideda maždaug dešimt dienų anksčiau nei tikimasi, tokios svarbos šventės kaip Velykos prasilenkia su specifiniais įvykiais, pavyzdžiui, pavasario lygiadieniu.
Tam, kad ištaisytų situaciją, popiežius Grigalius XIII 1582 metais pristatė Grigaliaus kalendorių, kuris iš esmės yra toks pats kaip ir Julijaus kalendorius, tačiau, kaip jau buvo minėta, išskyrus kai kuriuos šimtmečių metus.
Daugybę amžių Grigaliaus kalendoriumi naudojosi ne tik katalikų šalys, tokios kaip Italija ir Ispanija, bet ir galiausiai jis prigijo protestantų šalyse, pavyzdžiui, 1752 metais Junginė Karalystė, kai jų metai pradėjo pernelyg skirtis nuo katalikiškųjų.
Būtent dėl kalendorių neatitikimo šalys, vėliau perėjusios prie Grigaliaus kalendoriaus, turėjo praleisti dienų ir taip susiderinti su likusiu pasauliu. Pavyzdžiui, kai 1752 metais Jungtinė Karalystė pakeitė kalendorių, po rugsėjo 2 dienos sekė rugsėjo 14 diena, teigia Grinvičo karališkasis muziejus.
Po kažkurio laiko gali prireikti permąstyti ir Grigaliaus kalendorių, kai jis pernelyg nukryps nuo Saulės metų, bet dar turime tam laiko, nes to artimiausią tūkstantmetį nebus.
Šaltinis: delfi.lt