Po dviejų savaičių intensyvių derybų Azerbaidžano sostinėje 200 šalių pasiekė galutinį susitarimą – iki 2035 m. klimato kaitos paveiktoms besivystančioms šalims skiriamas finansavimas padidės tris kartus, t. y. nuo 100 iki 300 mlrd. dolerių per metus. Tačiau to negana – sako tiek ekspertai, tiek besivystančios šalys. „Šių metų konferencija pasiekė minumumą“, – LRT teigia Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė.
Dramos šių metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje COP29 mezgėsi nuo pat pirmųjų dienų.
Naftos, dujų ir anglies naudojimas yra viena kertinių klimato kaitos temų, mat šių išteklių deginimo metu į aplinką išsiskiria šiltnamio efektą sukeliantis anglies dioksidas (CO2). Jo koncentracijai planetos atmosferoje sparčiai didėjant, susidaro šiltnamio efektas, dėl kurio temperatūra pasaulyje didėja.
Praėjusiais metais Dubajuje vykusioje COP28 konferencijoje šalys įsipareigojo palaipsniui atsisakyti tokio iškastinio kuro. Tačiau COP29 dar nebuvo spėjusi įsibėgėti, kai pasaulio žiniasklaidoje nuaidėjo iškastinį kurą aukštinantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Aliyevo pareiškimas.
„Tiesiog pacituokite mane sakantį, kad tai – Dievo dovana“, – pareiškė I. Aliyevas.
Ilhamas Aliyevas / AP nuotr.
Po Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų Azerbaidžanas tapo trečiąja autoritarine valstybe iš eilės, kurioje vyksta COP. Azerbaidžano, kaip ir JAE, ekonomika pagrįsta naftos ir dujų eksportu, o tai prieštarauja procesui, kuriuo siekiama padėti pasauliui atsisakyti anglies, naftos ir dujų.
Įtampos nesumažino ir tai, jog Azerbaidžanas COP29 pirmininku pasirinko ministrą ir buvusį naftos įmonės vadovą Mukhtarą Babayevą, o „Kick Big Polluters Out“ duomenimis, konferencijoje oficialiai akredituoti mažiausiai 1 773 lobistai iš naftos, dujų ir anglies pramonės – tai daugiau leidimų nei visoms delegacijoms iš 10 pasaulinio atšilimo atžvilgiu pažeidžiamiausių šalių.
„Dabar šios konferencijos, sakyčiau, labiau žvaigždžių susirinkimas negu konferencijos. Kad kažkas įvyktų, nesitikiu. Ko gero, pasaulis dar turi paaugti, kad galėtų keistis, bet gali būt šiek tiek vėloka, kai supras, jog yra tikrai negerai“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius dr. Egidijus Rimkus.
COP29 / AP nuotr.
Pažadai nieko nereiškia
Konferencijos metu sunkiausiai sekėsi suderinti įsisenėjusius nesutarimus dėl to, kiek už klimato kaitą labiausiai atsakingos išsivysčiusios šalys turėtų skirti skurdesnėms, nuo klimato chaoso kenčiančioms šalims. Galiausiai 200 šalių nutarė, kad iki 2035 m. besivystančioms šalims skiriamas finansavimas padidės nuo 100 mlrd. JAV dolerių per metus iki 300 mlrd. dolerių.
Dalis COP29 dalyvių / AP nuotr.
Nors JAV prezidentas Joe Bidenas Baku pasiektą susitarimą pavadino „istoriniu rezultatu“, klimato aktyvistai, tvarumo ekspertai ir nuo pasaulinio atšilimo kenčiančių šalių atstovai tokiu pozityvumu nespinduliavo. Milijardai dolerių skamba kaip solidi suma, bet besivystančios šalys nuo pat pradžių reikalavo 1,3 trilijono per metus.
„300 mlrd. dolerių iki 2035 m. yra pokštas. Mes su tuo nesutinkame“, – piktinosi vienas iš Nigerijos delegatų. Tuo metu Indijos atstovė Chandni Raina susitarimo priėmimo procesą pavadino nesąžiningu, nes, anot jos, nebuvo įtrauktos visos valstybės.
„Yra sakančių, kad 300 mlrd. dolerių besivystančioms šalims – tai milžiniška suma, už kurią jos turėtų būti dėkingos, bet jei įvertintume faktą, kad metinės naftos ir dujų pramonės pajamos pastarąjį penkmetį vidutiniškai siekia beveik 3,5 trilijonus dolerių, suprastume, kad tai nėra daug – vos dešimtadalis pajamų, kurių sugeneravimo išoriniai kaštai krenta ant kiekvieno mūsų ir ateities kartų“, – komentuoja I. Budraitė.
Ieva Budraitė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Skelbiama, kad viena dalis besivystančioms šalims skiriamų pinigų bus išleista pasaulio pietuose gyvenančių žmonių apsaugai nuo klimato krizės poveikio – ekstremalių orų reiškinių. Kita didelė dalis lėšų bus skirta perėjimui prie ekologiškų energijos šaltinių, pavyzdžiui, saulės jėgainių ir vėjo turbinų.
Šiemet pasiekta, kad prie klimato fondų finansavimo prisidės ir didžiausia pasaulyje ŠESD dujų išmetėja Kinija bei kitos vidutinių pajamų šalys. Anot I. Budraitės, tai, kad, nepaisant spartaus ekonominio augimo, Kinija ir Persijos įlankos šalys nebuvo įpareigotos prisidėti, daugelį metų leido išsivysčiusioms šalims teisinti savo neveiklumą.
„Viena vertus, susitarimas suteikti didesnę nei iki šiol sumą žymi klimato teisingumo koncepcijos pripažinimą: ne visos valstybės prie esamos klimato ir bioįvairovės būklės prisidėjo vienodai ir kenčia dėl jos taip pat nevienodu mastu – tai turi būti atliepta tiek finansiškai padedant silpnesnėms ekonomikoms prisitaikyti ar kompensuojant žalą, tiek įsipareigojimais dekarbonizacijai.
COP29 / AP nuotr.
Kita vertus, tai, kad COP29 derybos šiuo klausimu vyko taip ilgai (beveik iki paskutinių minučių), aplinkybė, kad pažadėta suma žymiai skiriasi nuo poreikių, rodo, kad išsivysčiusių šalių atsakomybės prisiėmimas vis dar labiau deklaratyvus nei realus, o įsipareigojimai – trapūs“, – situaciją vertina tvarumo ekspertė.
Tiesa, sutarimo, kiek iš 300 mlrd. sumos bus privačios paskolos, o kiek – tiesioginės viešosios dotacijos, nepasiekta.
Politikės teigimu, skepticizmo įneša ir tai, jog iki šiol pažadų laikymasis nebuvo stiprioji šiaurės pusrutulio šalių pusė.
„2009 m. Kopenhagoje vykusiame COP15 buvo susitarta dėl metinės – 100 mlrd. dolerių – sumos suteikimo. Per pastarąjį dešimtmetį nebuvo nei vienų metų, kai šis pažadas būtų buvęs ištesėtas, išskyrus 2022-uosius. Todėl lieka neaišku, kas ir kokių priemonių imsis, kad šįkart trigubai didesnis pažadas būtų ištesėtas“, – teigia pašnekovė.
COP29 / AP nuotr.
Tarpvalstybinių susitarimų neveiksnumą spartaus globalinio atšilimo ir klimato krizės atžvilgiu pastebi ir E. Rimkus.
„Sako, kad yra Paryžiaus susitarimas, bet jo nėra – dėl nieko nesusitarta, kiekvienas gali laužyti [pažadus]. Klimato kaitos politika globaliu mastu šiuo metu stringa“, – sakė klimatologas apie 2015 m. Paryžiuje vykusį politinių lyderių susitarimą šį šimtmetį neviršyti pasaulinės temperatūros daugiau nei 1,5 °C.
Egidijus Rimkus / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Nėra pagrindinis prioritetas
Ekspertų teigimu, susitarimui svorio neprideda ir geopolitinė įtampa bei besikeičianti dinamika dominuojančių šalių valdžios institucijose, ekonominiai iššūkiai Vakarų Europoje. Tokiame kontekste klimato kaita nustumiama į antrą planą.
„Šiame kontekste negalima nepaminėti ir JAV situacijos. Nors daugelis lyderių COP29 stengėsi įtikinti, kad niekas nesikeičia, Bideno administracijos prisiimti įsipareigojimai nebūtinai reiškia, kad Trumpo administracija juos įgyvendins. Trumpas rinkimų kampanijos metu daug kalbėjo apie tai, kad vadovausis „drill, baby, drill“ (liet. gręžk, mažuti, gręžk, – LRT) šūkiu ir filosofija, siaurindamas saugomų teritorijų plotus ar numodamas ranka į kai kuriuos ribojimus, kad iškastinio kuro gavyba galėtų plėstis“, – pasakoja I. Budraitė.
Donaldas Trumpas / AP nuotr.
D. Trumpo taip pat buvo svarstoma apie pasitraukimą ne tik iš Paryžiaus klimato susitarimo, bet ir iš 1992 m. Rio de Žaneiro sutarčių, o tai labai sumažintų JAV atskaitingumą dėl emisijų registravimo.
„Kiek šie nuogąstavimai realizuosis, kol kas lieka neaišku, tačiau akivaizdu, kad jie veikė bendrą derybų motyvaciją“, – apibendrina pašnekovė.
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesoriaus Tomo Baleženčio teigimu, COP29 sprendimus apskritai sunku analizuoti ekonominiu požiūriu, nes tai – politiniai sprendimai.
COP29 / AP nuotr.
„Naujasis bendrasis kiekybinis tikslas yra iš esmės politinis sprendimas, todėl konkrečių ir objektyvių kriterijų analizuoti jį ekonominiu požiūriu būtų sunku rasti. Visgi, vertinant sukauptas emisijas, išsivysčiusios valstybės vis dar lenkia besivystančias. Taigi vienareikšmiškai įvertinti investicijų poreikį ir finansinę atsakomybę už klimato kaitą yra sunku.
Pastebėta, kad klimato finansų apimtis turėtų būti didinama ir dėl infliacijos bei ekonominio augimo poveikio. Taigi priimtas sprendimas padidinti kiekybinį tikslą iki 300 mlrd. iš esmės atitinka tendencijas, susijusias su investicijomis į klimato kaitos švelninimą. Ateityje laukia svarbūs sprendimai dėl šių lėšų šaltinių ir naudotojų“, – pabrėžia T. Baležentis.
COP29 / AP nuotr.
Tačiau, anot I. Budraitės, naudingiausia būtų apmokestinti teršėjus bei daugiausiai uždirbančius.
„Iš tikrųjų mums reikia apmokestinti teršėjus ir itin turtingus žmones, kad jie imtų realiai persvarstyti savo vartojimo įpročius ir investicijų prioritetus. Vyriausybės turi teikti plataus užmojo ir teisingą klimato kaitos finansavimą, stabdyti nuolatines finansų sektoriaus investicijas į destruktyvias daug teršalų išmetančias pramonės šakas, nutraukti aplinkai kenksmingas subsidijas ir užtikrinti savo piliečių fizinį saugumą ir ekonominį pragyvenimą. Kol tai nebus pripažinta ir daroma, tol situacija, deja, nesikeis – klimato krizė su visomis savo neigiamomis pasekmėmis tik gilės“, – teigia pašnekovė.
CO2 kreditai
Šalys taip pat susitarė dėl pasaulinės anglies dioksido kreditų pirkimo ir pardavimo rinkos taisyklių, kurios apibrėžia, kaip šalys gali sukurti, prekiauti ir registruoti išmetamųjų teršalų mažinimą ir absorbavimą anglies dioksido kreditų pavidalu. Tai galėtų sutelkti milijardus dolerių besivystančiose šalyse vykdomiems naujiems projektams, padedantiems kovoti su visuotiniu atšilimu – nuo miškų atkūrimo iki švarios energijos technologijų diegimo.
„Tai iš dalies sprendžia ir klausimą dėl naujojo bendrojo kiekybinio tikslo. Užtikrinus, kad valstybėms ir įmonėms, kurios skatina klimato kaitos švelninimą, bus tinkamai atlyginta, sumažės viešosios paramos poreikis besivystančioms valstybėms“, – komentuoja T. Baleženis.
COP29 / AP nuotr.
Prekyba kreditais gali prasidėti 2025 m., techninėms institucijoms susitarus dėl smulkesnių detalių. Tačiau, kaip pastebi I. Budraitė, ir dėl šio sprendimo ekspertams kyla įvairių nuomonių.
„Iki šiol nevyriausybininkų tyrimai rodė, kad tik 16 proc. išduotų anglies dioksido kreditų žymėjo realų išmetamųjų teršalų sumažinimą, o tai reiškia, kad didžioji dalis kreditų tebuvo blefas“, – pasakoja politikė.
COP29 / AP nuotr.
Anot „Greenpeace“ ir kitų autoritetingų aplinkosaugos organizacijų, priimtos taisyklės nėra pakankamai griežtos, kad būtų išvengta panašių problemų, jose nemažai spragų, trūksta sistemos vientisumo.
„Mano nuomone, anglies dioksido rinkų mechanizmas dabartiniame etape – tik gelbėjimosi ratas teršiančiai iškastinio kuro pramonei. Jis, leisdamas teršėjams kompensuoti išmetamų teršalų kiekį, nemotyvuoja jo mažinti. Kodėl? Visų pirma, mes neturime jokių garantijų, kad kompensavimo priemonės išties savo darbą atliks. Pavyzdžiui, pasodintas miškas gali tapti sausros, gaisro, kenkėjų auka – ar per tą laiką, iki kol augs, jis išties kompensuos suplanuotą emisijų kiekį?
Antra, trūksta skaidrumo, ar kreditais nedubliuojamas absorbuotų emisijų kiekis ir pan. Prioritetas turėtų būti emisijų mažinimas vertės kūrimo grandinėse ir tik neišvengiamai susidarančioms emisijoms taikomas kompensavimas. Pagunda įsigyti indulgencijas vietoj inovavimo grandinių dekarbonizavimui išlieka didelė“, – pabrėžia I. Budraitė.
Ieva Budraitė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Pakartotinis dėmesys technologijoms
COP29 metu nepamirštas ir technologijų aspektas. Tiesa, vietoj šiuo metu įprastų kalbų apie dirbtinį intelektą dėmesys krypo į anglies dioksido surinkimą, saugojimą ir panaudojimą (CCUS), vandenilį ir mažus modulinius reaktorius, reikalingus norint sumažinti pasaulinių energijos sistemų anglies dioksido kiekį.
„Šalys dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą iki 2050 m. tris kartus padidinti branduolinius pajėgumus, o JAV paskelbė, kad nuo dabar iki 2050 m. padidins savo branduolinės energijos gamybą iki 200 GW. Mano galva, tokie sprendimai taip pat nėra pakankamai toliaregiški – užuot investavę į aiškius atsinaujinančios energetikos sprendimus, renkamės brangias ir rizikų dėl radioaktyvių atliekų keliančias išeitis“, – sako I. Budraitė.
Europos Sąjungos šalys yra išsikėlusios tikslą pasiekti ekonomikos neutralumą klimatui iki 2050 metų.
Šaltinis: lrt.lt