Naujausių laboratorinių tyrimų metu nustatyta, kaip ir kodėl Marsas galėjo įgauti savo ikonišką raudonai rusvą spalvą – ir tai yra dar vienas įrodymas, kad praeityje Marse, tikėtina, buvo apstu skysto vandens, o jo aplinka – tinkama gyvybei.
Kaip praneša NASA, naujausiame tyrime, kurio autorius yra lietuvis astrofizikas Adomas Valantinas iš Brauno universiteto (JAV), teigiama, kad vandens turtingas mineralas – geležies oksidas ferihidritas – yra esminis elementas, dėl kurio Marsas yra raudonos spalvos.
Tyrimo išvadose aiškinama, kad ferihidritas susidaro esant skystam vandeniui (žemos temperatūros), o tai įrodymas, kad Marse praeityje galėjo egzistuoti gyvybei tinkama aplinka.
„Šimtus, jei ne tūkstančius metų buvo svarstoma, kodėl Marsas yra raudonas. Remdamiesi analize, manome, kad Marso dulkėse yra ferihidrito ir, tikriausiai, jo yra ir uolienų dariniuose. Nesame pirmieji, kurie ferihidritą pateikė kaip Marso grunto raudonumo priežastį, tačiau išanalizavus surinktus stebėjimų duomenis ir atlikus naujus naujus laboratorinius bandymus, kurių metu pagaminome Marso dulkes, galime tai pamėginti įrodyti geriau“ , – NASA pranešime spaudai teigia Brauno universiteto mokslininkas Adomas Valantinas.
Marso orbitinių zondų ir marsaeigių surinktus bei laboratorinių modeliavimų duomenis išanalizavusi mokslininkų komanda teiga, kad jų atradimas ginčija vyraujančią teoriją, jog planetos spalvą lemia sausas, į rūdis panašus mineralas hematitas.
Šis atradimas yra ir užuomina, jog Marse galėjo egzistuoti kur kas drėgnesnė ir tinkamesnė gyvybei aplinka, nei manyta iki šiol. Taip gali būti dėl to, jog, skirtingai nei hematitas, kuris paprastai susidaro šiltesnėmis ir sausesnėmis sąlygomis, ferihidritas susidaro esant vėsiam vandeniui. Būtent tai parodo, kad Marse galėjo egzistuoti aplinka, kurioje galėjo išsilaikyti skystas vanduo.
Pasak A. Valantino, Marso dulkės yra labai smulkios, todėl norint atlikti tikroviškus ir tikslius matavimus, teko sumodeliuoti laboratorijoje sukurtų mišinių dalelių dydžius taip, kad jie atitiktų dulkes, esančias Marse. „Naudojome pažangią įrangą, kuri susmulkino ferihidrito ir bazalto dulkių dydį iki submikroninių dydžių. Galutinis dydis buvo 1/100 žmogaus plauko, o šių mišinių atspindėtos šviesos spektras gerai atitinka stebėjimus iš Marso paviršiaus ir orbitos“, – Brauno universiteto pranešime teigė A. Valantinas.
Kaip teigiama tyrimo aprašyme, mokslininkai analizavo įvairių Marso misijų pateiktus duomenis – orbitinių zondų NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“, ESA (Europos kosmoso agentūros) „Mars Express“, „Trace Gas Orbiter“ ir NASA marsaeigių „Curiosity“, „Pathfinder“ ir „Opportunity“ atliktus matavimus.
„Mes norime suprasti Marso klimatą ir cheminius procesus jame – ne tik tai, kad buvo senovėje, bet ir dabar. Taip pat kyla klausimas, ar ten kada nors egzistavo gyvybė? Norint tai suprasti, reikia suprasti sąlygas, buvusias šio mineralo susidarymo metu. Tyrimo duomenys byloja apie ferihidrito susidarymą, o kad jis susiformuotų, turėjo būti sąlygos, kuriose deguonis iš oro ar kitų šaltinių ir vanduo galėjo reaguoti su geležimi. Tos sąlygos labai skyrėsi nuo šiandieninės sausos ir šaltos aplinkos. Ir Marso vėjams išplaiksčius šias dulkes, jos ir sukūrė ikonišką raudoną planetos išvaizdą“, – teigė astrofizikas A. Valantinas.
Šiuo metu Marso atmosfera yra per šalta ir per plona, kad planetos paviršiuje išsilaikytų skystas vanduo. Tačiau įvairių ankstesnių misijų metu aptikta įrodymų, kad Marso paviršiuje prieš milijardus metų galėjo būti pakankamai vandens, kurie suformavo slėnius, panašius į išdžiūvusias upes ar ežerus.
„Naujausio tyrimo išvados rodo, kad Marsas praeityje galėjo būti tinkamas gyventi“, – pridūrė tyrimo bendraautoris Geronimo Villanueva iš NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Saulės sistemos tyrimų skyriaus.
Tad dabar mokslininkai laukia, kol į Žemę bus pargabenti grunto mėginiai iš Marso – ir tik tuomet Raudonosios planetos praeities paslaptis apie kadaise egzistavusią gyvybę gali būti įminta.
O iki tol mokslininkas A. Valantinas džiaugiasi žemiškais pasiekimais.
„Džiaugiuosi galėdamas pasidalyti, kad mokslo žurnale „Nature Communications“ pagaliau paskelbtas mano daktaro disertacijos baigiamasis projektas! Jame ginčijama vyraujanti teorija, kad Marsas „surūdijo“ be sąveikos su skystu vandeniu, ir siūloma teorija, kad raudoną spalvą suteikė mineralas ferihidritas“, – žinia socialiniuose tinkluose apie tyrimo publikaciją mokslo žurnale pasidalijo A. Valantinas.
A. Valantinas atrado ir šerkšną Marse
Praėjusių metų birželį moksliniame žurnale „Nature Geoscience“ paskelbta, jog ties pusiauju esančių senovinių Marso ugnikalnių viršūnėse formuojasi iš vandens dalėlių susiformuojantis šerkšnas. Šio atradimo autorius – taip pat A. Valantinas, praneša Europos kosmoso agentūra. Portalui Delfi mokslininkas atsakė į klausimus apie šerkšną Marse ir kuo ypatingas šis atradimas.
– Adomai, paaiškinkite plačiau, kuo svarbus yra Marso šerkšno atradimas?
– Šalnų ir šerkšno sluoksniai Marso paviršiuje yra ypač svarbus atradimas dėl kelių priežasčių. Pirma, tai rodo, kad Marsas yra dinamiška planeta, kurioje vyksta nuolatiniai klimato ir atmosferos pokyčiai, panašiai kaip ir Žemėje. Antra, nors iki šiol manyta, kad Marso paviršius ekvatoriuje (priesingai negu poliuose) yra sausas ir nepalankus vandens ledo egzistavimui, mes atradome, kad apie 150 000 tonų vandens ledo formuojasi ant keturių Tarsio ugnikalnių viršūnių kiekvieną žiemos rytą. Tai keičia mūsų suvokimą apie dabartinius Marso atmosferos procesus ir gali padėti tiksliau modeliuoti Marso klimatą bei vandens ciklą.
– Bet koks vandens egzistavimas už Žemės ribų natūraliai sufleruoja apie galimą nežemišką gyvybę. Ar tokioje aplinkoje ji galėtų egzistuoti? Įdomu ir tai, kad tas vanduo užšąla ir ištirpsta, išgaruoja – t.y. ar Marse tam tikru momentu susidaro skysto vandens? Jei taip, kuo tai svarbu?
– Manoma, kad Marso paviršius yra gan nepalankus ir nuodingas gyvybei dėl plonos atmosferos ir silpno magnetinio lauko, kuris lemia daug kenksmingos radiacijos. Taip pat Marso regolitas yra toksiškas dėl didelių perchloratų, turinčių chloro, koncentracijų. Tačiau sąlygos gyvybei galbūt yra palankesnės po žeme. Ši hipotezė gali būti patikrinta ateities Europos kosmoso agentūros (ESA) misijoje „ExoMars Rosalind Franklin“, kuri turės 2 metrų grąžtą.
Kalbant apie skysto vandens egzistavimą, nors mūsų tyrimas atskleidė, kad ugnikalnių kalderose yra unikalus mikroklimatas, leidžiantis susidaryti vandens šerkšnui, skystas vanduo Marse negali būti stabilus dėl žemo atmosferos slėgio. Dėl to vanduo iš kietos būsenos iš karto pereina į dujinę formą. Dėl šios fizikinės savybės sąlygos gyvybei ant paviršiaus greičiausiai nėra palankios.
– Ar tokį vandenį misijų Marse metu galėtų panaudoti žmonės? Ir kaip jį surinktų?
– Nors šis vandens atradimas Marse yra labai įdomus, tikėtina, kad žmonėms būtų sunku jį panaudoti ateities misijų metu. Šerkšno sluoksnis yra labai plonas – vos vieno šimtadalio milimetro storio – ir yra laikinas. Jis formuojasi tik naktį ir ankstyvą rytą, o dienos metu greitai sublimuojasi, virsta garais ir sugrįžta į atmosferą.
Tačiau Marse yra žinoma, kad po žeme yra pakankamai vandens ledo. Ateities misijų metu žmonėms reikėtų kasti ir taip išgauti šį naudingą resursą. Toks vandens gavybos būdas būtų daug efektyvesnis ir tvaresnis, lyginant su šerkšno surinkimu nuo paviršiaus.
– Kuo svarbūs Marso tyrimai, kuriuos Jūs atliekate ir kokius tyrimus žadate atlikti ateityje?
– Planuojame stebėti daugiau Marso ugnikalnių, naudodamiesi orbitoje esančiais zondais ir jų įranga, kad nustatytume vandens ledo buvimą ir pasiskirstymą. Šie tyrimai padeda geriau suprasti, kaip Marso vandens ciklas veikia dabar ir kaip jis galėjo veikti praeityje.
Taip pat atliekame geologinių struktūrų katalogavimą, naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Šios struktūros galimai susiformavo hidroterminiu procesu deka prieš milijardus metų, tolimoje Marso praeityje. Tirti šiuos geologinius klodus yra svarbu, nes sąlygos gyvybei praeityje buvo žymiai palankesnės, ir jei gyvybė egzistavo, jos pėdsakai, tokie kaip fosilijos, galėjo išlikti uolienose.
– Ačiū Jums!
Šaltinis: delfi.lt