„Ukrainiečių mokytojas moko savo užkariautojų istorijos“ – taip pavadintas „The New York Times“ straipsnis apie ukrainiečių tinklaraštininką, kuris nenuilstamai bando skleisti žinias apie istoriją per internetą.
Vitalijus Dribnycia, 60-metis pensininkas, istorijos mokytojas iš Bila Cerkvos miesto Kyjivo srityje, jau keletą metų kasdien bendrauja su rusais internetu, siekdamas ištaisyti istorinius mitus ir stereotipus, kuriuos Rusijos propaganda naudoja, be kita ko, savo karo nusikaltimams pateisinti. Jo metodas yra paprastas, bet nuoseklus: jis remdamasis dokumentais pagrįstais istoriniais įrodymais kvestionuoja visuotinai priimtus įsitikinimus, įsišaknijusius Rusijos valstybinėje propagandoje.
Jo vaizdo tinklaraštis „Vox Veritatis“ (lot. „tiesos balsas“) turi daugiau nei pusę milijono sekėjų „YouTube“.
V. Dribnycia LRT papasakojo apie savo darbą, istorijos suvokimą ir Rusijos propagandos stereotipus bei mitus.
– Iš kur kilo idėja pradėti tinklaraštį, kurį jau keletą metų vedate, ir kaip gimė „Vox Veritatis“? Koks buvo šio projekto tikslas? Kaip jis pasikeitė laikui bėgant?
– Viskas prasidėjo 2021 m. balandžio mėn. Tam buvo keletas priežasčių. Viena vertus, tai buvo liga, dėl kurios tuomet susirgau depresija. Trūko bendravimo su žmonėmis, nes liga neleido dirbti mokytoju. Tuo metu žiūrėjau kitų tinklaraštinikų vaizdo įrašus ir pagalvojau: kodėl aš negalėčiau taip daryti? Ukrainos tinklaraštininkai kėlė – ir tebekelia – istorinius klausimus. Man nepatiko, kaip jie tai darė. Turiu istorijos išsilavinimą, todėl nusprendžiau daryti tai savaip, man priimtinu būdu.
Kai pradėjau, iš pradžių bandžiau eiti prieš srovę. Ukrainos tinklaraštininkai rodė rusus tokius, kokie jie yra. Tai buvo dar prieš didelio masto invaziją. Pagalvojau, kad tai negali būti teisinga, todėl bandžiau kurti savo pasakojimą remdamasis protingais rusais, kai kuriais teigiamais pokalbiais, žinoma, daugiausia istorinėmis temomis. Tačiau ši idėja greitai išnyko, nes nepasiteisino, rasti protingų rusų vaizdo pokalbiuose – ir dar ir besidominčių istorija – pasirodė neįmanoma.
Todėl mano tikslas palaipsniui pasikeitė. Kurį laiką pats nežinojau, koks yra šių pokalbių tikslas. Man patiko kalbėti istorinėmis temomis, todėl tai ir dariau. Neseniai supratau, kad, atsižvelgiant į tai, kad mano žiūrovai vis dėlto daugiausia yra ukrainiečiai, bandau dabar šiuos dialogus panaudoti kaip savotišką ukrainiečių švietimo veiklą rusų fone. Tai reiškia, kad rusų klausimus naudoju kaip pretekstą ukrainiečiams paaiškinti tam tikrus pagrindinius istorijos mokymo programos klausimus.
Vitalijus Dribnycia | Asmeninio archyvo nuotr.
Ir tai veikia, nes iš atsiliepimų, kuriuos gaunu, įskaitant ir iš mano miesto, žmonės, su kuriais susitinku, sako: „O, mes nesidomėjome istorija, bet dėl jūsų pokalbių pradėjome domėtis, nes jūs ją paaiškinate taip įdomiai. Pradėjome skaityti knygas, apie kurias kalbate.“ Dauguma mano klausytojų ir žiūrovų yra vyresni nei keturiasdešimties metų ukrainiečiai, o tai reiškia, kad jie dar mokėsi sovietinės istorijos arba istorijos posovietinio laikotarpio pradžioje. Tuomet istorija buvo mokoma visiškai kitaip nei dabar.
Ir dėka „Vox Veritatis“ žmonės vėl susidomėjo istorija. Aš stengiuosi tęsti šią veiklą, daugiausia užsiimdamas švietėjiška veikla.
– Kodėl istorija, kurią mažai kas padoriai išmano, sukelia tokių stiprių emocijų?
– Prieš keletą metų buvo paskelbtas profesoriaus Oleksandro Udodo tyrimas, kuris susidomėjo šiuo klausimu ir atliko išsamius sociologinius tyrimus. Jis yra istorikas ir istorijos mokslų daktaras. Jo tyrimai parodė, kad Rusijos ir Ukrainos konflikto metu, ypač po didelio masto invazijos pradžios, ukrainiečių, besidominčių istorija, skaičius žymiai išaugo, nes ukrainiečiai pradėjo suprasti, kad šis konfliktas taip pat turi ir istorines šaknis, apie kurias jie vis dar mažai težinojo.
Be to, ukrainiečiai pradėjo ieškoti informacijos apie istoriją įvairiuose „YouTube“ kanaluose. Ir būtent tada pasirodžiau ir aš, pasinaudojęs šia banga; tai sutapo laikas, ir gal ir neblogai išėjo.
– Viena iš pagrindinių temų, kuri nuolat kartojasi jūsų pokalbiuose su rusais, yra Antrojo pasaulinio karo, tiksliau, Didžiojo Tėvynės karo, kaip jie jį vadina, kultas. Šis kultas yra galingas istorinis „rusų pasaulio“ ideologijos elementas. Ar esama dar kitų istorinių elementų, kuriuos išnaudoja Rusijos propaganda?
– Antrojo pasaulinio karo, arba Didžiojo Tėvynės karo, kultas prasidėjo dar Brežnevo laikais, nes tuomet buvo siekiama pakeisti Spalio revoliucijos kultą, kuris jau nebeturėjo tokio galingo poveikio, o sovietų tautai buvo reikalingas kažkas, kas ją vis dar vienytų. Taigi sovietai pradėjo vienyti žmones per Didžiojo Tėvynės karo kultą.
Šiandieniniai rusai tiesiog išsaugojo tai iš sovietinių laikų ir prie to pridėjo, kaip ir visose „normaliose“ diktatūrose, lyderio kultą, smurto šlovinimą ir principą „jėga lemia teisę“ ir „visada reikia smogti pirmam“, kaip sako Putinas. Dar jie pridėjo prie to visiškai beprotišką pseudostačiatikybę. Taip atsirado rašizmas – terminas, kuris gana tiksliai apibūdina šią specifinę Didžiojo Tėvynės karo kulto, visiškos visuomenės kontrolės ir individo kulto simbiozę.
Pseudostačiatikių ideologija, kuri naudojama kaip klijai, siekiant visa tai sujungti, taip pat pagardinta šūksniais apie grįžimą prie primityvaus Rusijos imperinio šovinizmo. Visos ne rusų tautybės nacionaliniai regionai Rusijoje jau yra praktiškai neįtikėtinai rusifikuoti, o šių tautų atstovai nebeidentifikuoja savęs su rusų politine tauta (rus. россияне – rossijane), bet jau tiesiog su rusais etnine prasme (rus. русские – russkije). Visa tai sukūrė savotišką sprogstamąjį kokteilį, kurį matome šiandien.
– Ar esate sutikęs per savo pokalbius vaizdo ruletėje kitų, ne rusų tautybių atstovų, gyvenančių Rusijos Federacijoje, kurie paneigtų tai, ką sakote? Kažką, kas supranta savo tapatybę, atskirą ją nuo rusų?
– Buvo keletas atstovų iš Jakutijos, keletas iš Tatarstano, buvo žmonių iš Šiaurės Kaukazo, daugiausia čečėnų, bet daugiausia jie visi yra išeivijoje, emigracijoje. Jie puikiai supranta, kad šiuolaikinė Rusijos Federacija yra ne kas kita, kaip imperija, intensyviai rusifikuojanti savo nerusiškas periferijas. Taip, jie visa tai supranta, jie žino apie šiuos procesus ir tragišką padėtį, kurioje atsidūrė jų tautos, bet jie yra viso labo mažuma tarp mano pašnekovų, nedidelė dalis.
Jakutskas. Asociatyvi nuotr. | AP nuotr.
– Paprastai pokalbį pradedate klausdami pašnekovo, kokią istorinę knygą jis neseniai skaitė. Svarbu pabrėžti, kad didžioji dauguma jūsų pašnekovų nėra skaitę jokių istorinių knygų, o kai kurie – jokių knygų, ir kai kurie jų netgi tuo didžiuojasi. Ką, jūsų nuomone, tai rodo?
– Negali vertinti Rusijos visuomenės lygio remdamasis vien vaizdo pokalbiais. Tai yra specifinė priemonė, kurią naudoja, sakykime, gana marginalios socialinės grupės, žmonės, kurie iš esmės nėra socialiai reprezentatyvūs. Žmonės ten neina, kad dalyvautų mokslinėse diskusijose ar panašiai. Bet nepaisant to, aš visiems sakau, kad mano darbas yra savotiškas sociologinis tyrimas, nes per ketverius metus, kai vedu savo vaizdo tinklaraštį, susisiekiau su daugiau nei dviem tūkstančiais rusų. Juk tai jau yra tam tikras visuomenės pjūvis.
Žinoma, suprantu, kad čia reikia atsižvelgti į didelę paklaidą. Bet iš esmės tai yra Rusijos visuomenės vaizdas. Juo labiau, kad aš nuolat klausiu ten sutiktų normalių rusų: „Kaip jūs, esantys kitoje pusėje, vertinate šią situaciją?“ Ir čia, žinoma, yra tam tikras skirtumas tarp manęs ir jų požiūrio: jei aš matau absoliučią daugumos Rusijos gyventojų nekompetenciją, visišką ideologijos ir propagandos įtaką, mano rusų pašnekovai – „normalūs“ – sako man, kad apie tik pusė jų yra tokie, nors aš matau, kad tai yra verčiau apie devyniasdešimt procentų.
Taigi, mūsų vertinimuose yra šis neatitikimas, bet jis šiuo atveju nėra esminis. Akivaizdu, kad Rusijos visuomenė yra gilioje krizėje; daugiau nei pusė žmonių nesupranta, kas yra karas, kodėl jis prasidėjo, jie nežino, nesupranta ir nenori žinoti visiškai pagrindinių dalykų – taigi tai tikrai yra visuomenė, patirianti gilią krizę – žinių, pasaulio suvokimo, tapatybės ir pan.
– Kita tema, be Didžiojo Tėvynės karo, kuri nuolat kyla jūsų pokalbiuose, yra viduramžių feodalinė Rusios valstybė, kuri žlugo dar prieš Maskvos valstybės atsiradimą ir vystymąsi. Kodėl tai yra toks svarbus elementas rusams suvokti save per istorijos prizmę?
– Nes jei iš Rusijos istorijos pašalinsite Rusios istoriją, t. y. išskirsite kunigaikščius Olegą, Igorį ir kitus, iki Jaroslavo Išmintingojo imtinai, tada jie iš esmės neturės jokios europietiškos, civilizuotos viduramžių istorijos. Vietoj to jie turėtų tik Didžiosios Bulgarijos ir Chazarų kaganato istoriją, t. y. iš esmės Azijos valstybių, kurios neturėjo reikšmingų ryšių su Europa. Ir čia atsiranda gana įdomus dualizmas.
Viena vertus, Rusija visais įmanomais būdais kritikuoja Europą, bet, kita vertus, iš Europos semiasi viską, ką tik gali. Taip yra todėl, kad jie supranta, jog be europinio elemento jie nėra iš esmės įdomūs pasauliui. Todėl šis suvokimas yra jų nacionalinės sąmonės dalis, nors ir labai ypatinga. Jie norėtų grįžti prie Bizantijos, senovės graikų ir gal net dar toliau, nes tai yra visos Europos bendra istorija, jos pagrindas.
O atskyrus Rusios istoriją nuo Rusijos istorijos, lieka tik keletas finougrų ar baltų genčių, Bulgarija prie Volgos, Chazarų kaganatas ir keletas tiurkų valstybių, egzistavusių prie Uralo. Tuo tarpu rusai nori save matyti kaip Europos valstybę – net jei jie patys tai neigia. Tuo pačiu metu jie nuolat kritikuoja ir niekina Europą. Toks savotiškas dualizmas.
– Pažvelkime dar atidžiau į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos–Lietuvos bendros valstybės laikotarpį, kuris daugumai rusų yra beveik visiškai nežinomas, nors, žinoma, esama ir rusų istorikų, kurie jį tyrinėja. Kaip šiuolaikinė Ukrainos istorija vertina šį LDK ir ATR laikotarpį po Liublino unijos, ypač turint omenyje Ukrainos žemes jų sudėtyje? Kas pasikeitė šiuo atžvilgiu nuo Ukrainos TSR laikų?
– Sovietinėje istoriografijoje Liublino unija – bet nepamirškime ir vėlesnės Brastos unijos – tradiciškai buvo vertinama gana neigiamai. Šiuo metu šiuolaikinėje Ukrainos istoriografijoje šis laikotarpis vertinamas daugiau ar mažiau teisingai, nes suprantama, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie to meto elitą, įskaitant, žinoma, ir Ukrainos elitą ir jo poreikius, siekius ir pan.
Juk būtent to meto Ukrainos elitas buvo vienas iš Brastos unijos iniciatorių. Nors, pavyzdžiui, Konstantinas Ostrogiškis ir kategoriškai priešinosi unijai, bendrai paėmus Ukrainos elitas siekė gauti lygias teises su Lenkijos elitu naujai sukurtoje valstybėje po Liublino unijos – ir unija buvo tam tinkama priemonė. Sovietinis naratyvas buvo sutelktas į valstiečius ir teigė, kad „vargšai valstiečiai kentėjo“ dėl „ponų priespaudos“.
Nepamirškime, kad sovietinė istoriografija buvo grindžiama klasine teorija, o šiuolaikinė istoriografija sutelkta į elitų siekius kurti valstybingumą, Ukrainos žemių atveju jų tikslas buvo gauti lygias teises Lenkijos–Lietuvos valstybėje ir rasti sau lygiavertę vietą Lenkijos–Lietuvos valstybės politinėje sistemoje. Kai tai galiausiai nepavyko, prasidėjo Chmelnickio sukilimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Tai reiškia, kad šiuolaikinė Ukrainos istoriografija daro teisingesnes ir, žinoma, daug mažiau vadinamąją klasių kova pagrįstas išvadas šiuo klausimu nei anksčiau.
– Kiek vėlesnės Ukrainos valstybingumo formos perėmė politines tradicijas, paveldėtas iš buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės?
– Jei kalbame apie Etmonatą, tai yra tiesioginis Lenkijos–Lietuvos valstybės politinės kultūros produktas. Pati sutartinių santykių sistema, vietos kazokų teisingumo sistema ir pan., etmono rinkimų sistema – visa tai yra Lenkijos– Lietuvos valstybės atitinkamų mechanizmų ir tradicijos kopija, nes ukrainiečių kazokai paprasčiausiai neturėjo kitų pavyzdžių, būdami neatskiriama šios valstybės politinės struktūros dalis.
Ankstyvosiose stadijose, t. y. 17 a. pirmojoje pusėje, kazokai ieškojo būdų, kaip integruoti savo socialinę klasę į Lenkijos–Lietuvos valstybės politinę sistemą ir gauti tokias pačias teises kaip lenkų ir lietuvių bajorija. Žinoma, Maskvos carystei užkariavus dalį Ukrainos žemių, šis projektas palaipsniui žlugo, kai buvo panaikinta kazokų teismų sistema, pats etmono institutas, Magdeburgo teisė miestuose, t. y. pagrindiniai Europos valstybės kūrimo sistemos elementai.
Visi šie elementai buvo palaipsniui panaikinti 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje, o tada Ukrainos elitas, buvę kazokai, kurie buvo gavę lygias teises su Rusijos bajorais, visiškai pamiršo apie Abiejų Tautų Respubliką ir Etmonato projektą. Jie jautėsi patogiai Rusijos imperijoje ir ištikimai tarnavo Rusijos carui, kartu su Suvorovu malšindami Varšuvos sukilimą ir kitus lenkų ir lietuvių sukilimus.
19 a. pabaigoje gimė naujas, modernus Ukrainos projektas, visiškai kitokio pobūdžio. Laikai pasikeitė, pasikeitė vertybių sistema. Pasaulėžiūra, kuri buvo Ukrainos Liaudies Respublikos kūrimo pagrindas, pasikeitė.
– Rusai dažnai sako, kad Lenkijos–Lietuvos valstybės projektas buvo savotiškas „antirusiškas“ projektas. Dabar Maskva taip pat sako, kad Ukraina yra toks projektas, dar vienas „antirusijos“ idėjos įsikūnijimas. Ką tai reiškia?
– Pirmiausia tai liudija tradicinį rusų istorijos bizantinizmą. Nuo caro Ivano III, o vėliau ir Ivano IV laikų visas Rusijos projektas buvo kuriamas kaip prieš kaimynus nukreiptas projektas.
Tai reiškia, kad visa Maskvos valstybės viešoji nuomonė teigė, kad aplinkui jų esą yra vien priešai ir kad visi šie piktadariai nenori nieko kito, kaip tik kuo greičiau užkariauti Maskvą. Būtent tai yra Smolensko karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, po kurių sekė Livonijos karas Ivano IV valdymo laikotarpiu ir daugelis kitų, fonas.
Maskvos valstybė buvo sukurta kaip prieš kaimynus nukreiptas projektas, ir kadangi kiti vertinami pagal tą patį matą, šis projektas taip pat kaltina kitus, mūsų piktus kaimynus, esant atsieit prieš Rusiją nukreiptus. Visi kaimynai yra priešai, su jais neįmanoma susitaikyti, jie turi būti arba pavergti jėga, arba savanoriškai įtraukti, kaip, pavyzdžiui, buvo Gruzijos atveju.
– Kita tema, kuri dažniausiai kyla pokalbiuose apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusiją, yra Stepanas Bandera. Kodėl rusai domisi žmogumi, kuris niekada nebuvo TSRS pilietis ar carinės imperijos gyventojas? Ir kaip bei kodėl šis asmuo tapo tokio rango fetišu ir mitu?
– Pradėkime nuo antrojo klausimo. Mitologizavimas vyko sovietmečiu, kai sovietinė sistema per MGB, NKVD ir kitas priemones kovojo su ukrainiečių nacionalizmu. Net tuomet visose sovietinėse publikacijose, plakatuose, karikatūrose ir pan. buvo teigiama, kad Bandera ir UPA buvo „nacizmo kolaborantai“. Tai iki šiol išliko rusų masinėje sąmonėje, kaip matau iš vaizdo pokalbių, gan giliai.
Kodėl taip atsitiko? Nes ukrainiečių nacionalizmas nuo pat savo atsiradimo 19 a. pabaigoje, nuo Julijano Bačynskio ir jo knygos „Ukraina-Irredenta“ laikų, visada kėlė grėsmę Rusijos imperijai, Sovietų Sąjungai ir posovietinei Rusijai. Todėl šis sovietmečiu susiformavęs stereotipas naudojamas iki šiol.
Šiuo metu jis aiškiai naudojamas siekiant pateisinti Rusijos Federacijos agresiją Ukrainos atžvilgiu. Naudojami tie patys naratyvai ir tekstai, kurie buvo naudojami sovietmečiu, bet dabar jie turi aiškų tikslą – pateisinti agresiją. Nes suprask „Ukrainoje yra naciai“, nes „mes tik gelbėjame jus nuo nacių“. Tai viskas. Nė vienas iš jų nėra skaitęs Banderos biografijos ir neketina jos skaityti. Jiems to nereikia.
– Įdomu, kad visa tai daugiausia susiję su teritorijomis ir žmonėmis, kurie iki 1939 m. niekada nepriklausė Rusijai.
– Ką reiškia „nepriklausė“? Rusijos sienos niekur nesibaigia. Rusija yra imperinės etninės grupės, kuri nepripažįsta jokių sienų, idėja. Ką jiems tai reiškia? Stepanas Bandera ar Tadas Kosciuška, apie kurį jie lygiai taip pat nieko nežino, išskyrus tai, kad jie abu kovojo prieš Rusijos imperiją – koks jiems skirtumas kas jie tiksliai tokie?
Tai visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kad tai buvo žmonės – tariamai nedori – kurie, niekšeliai, kovojo prieš Rusiją, kokia bebūtų jos forma. Visada yra kažkokios niekšiškos padugnės, niekingi žmonės, kurie drįsta net pagalvoti apie pasipriešinimą Rusijai ar Sovietų Sąjungai. Šiuo atveju turime specifinę situaciją: ukrainiečiai yra „banderovcai“, o tai reiškia, kad jie yra „prieš Rusiją“, ir viskas, kur, kodėl, kas – nesvarbu. Žinia yra aiški ir paprasta.
– Ar rusai žino, kad iki 20 a. tokie Ukrainos regionai kaip Galicija, Bukovina ir Užkarpatė praktiškai neturėjo nieko bendra su Maskvos carystės ir vėlesnių Rusijos valstybingumo formų istorija?
– Žinoma, jie to nežino. Nes karalius Danielius Halicietis… Beje, būtent rusų istorikai sugalvojo Danieliui Romanovyčiui šią pravardę „Halicki“… – это русский князь, tai rusų kunigaikštis, o tai reiškia rusas. Ką šie chacholai dar sugalvojo? Juk žodis „Rusia“ tiksliai verčiamas kaip „Rusija“. Kita vertus, neįmanoma sudaryti žodžio „Ukraina“ iš „Rusios“, kaip jie teigia, ir tai turėtų viską paaiškinti. Visa tai perduodama per jų vidurines ir aukštąsias mokyklas, per žiniasklaidą.
Vitalijus Dribnycia | Asmeninio archyvo nuotr.
Be to, Vladimiras Vladimirovičius aiškiai ir nedviprasmiškai sako, kad mes juk esame viena tauta ir visi esame rusai, dėl Rusios krikšto, paminklo Vladimirui Didžiajam Maskvoje, kurios jo krikšto metu dar nebuvo. Jie tai suvokia kaip savo istorijos dalį, nepaisydami to, kad niekas ten nesutampa ir vienas prie kito nedera.
Tai viskas vien „amžinos rusų žemės“, kurias piktadariai niekšai kaimynai, visi tie blogi niekingi lietuviai, lenkai ar (dabar, žinoma, draugiški) vengrai ar kas kitas, sugadino savo buvimu jose, pavyzdžiui, „polonizavo“. Turiu prisipažinti, kad pastaruoju metu nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio apie Orbáną ir Vengriją.
Bet Lietuva, Lenkija, Austrija – tai jau visai kita tema. Rusai visada ir visur tik „siekia susigrąžinti tai, kas jiems priklauso“ – netgi ar juolab jei niekada iš tiesų nepriklausė; be to, jie juk tik siekia „atkurti“ mūsų tariamą „rusiškumą“. Nesvarbu, ar mes patys tuo tikime, ar to norime, ar ne. Būtent tai ir yra jų „rusų pasaulio“ esmė.
– Jie dažnai kalba ne tik apie „vieną tautą“ ir „bendrą kultūrą“, bet ir, visų pirma, apie kažkokią mitinę „slavų bendruomenę“. Ką rusai turi omenyje, kai kalba apie „slavų“ kultūrą ir istoriją? Ir ką jie žino apie kitų, ypač ne rytų slavų tautų, istoriją ir kultūrą?
– „Slaviškumu“ jie visada ir išimtinai reiškia tik rytinius slavus, t. y. ukrainiečius, baltarusius ir rusus. Kai bandoma jiems parodyti ir pateikti pagrįstą nuomonę, kad slavai yra ne tik ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, bet ir vakarų bei pietų slavai, jie to nesupranta ir paprastai nepriima. Slaviškumą jie supranta tik taip ir niekaip kitaip. Atitinkamai, jiems tai yra neatskiriama jų mito dalis, ši įprasta įsivaizduojama tariama kalbinė ir kultūrinė „vienybė“. Jei bandote tai paneigti argumentais, tuo blogiau argumentams.
Jei, pavyzdžiui, kalbate apie kroatus ar slovėnus, jie tiesiog ignoruos jus. Jie nesupranta, apie ką čia kalbama. Daugelis net nesupranta, kad jie taip pat yra slavai. Jie turi savo sukurtą stereotipą, kad slavai yra ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai – ir viskas, štai kas yra „slavai“, visi kiti jiems nėra įdomūs. Jūs jiems sakote – lenkai taip pat yra slavai. Tikrai? Aš to nežinojau. O kroatai? Kokie dar kroatai, prie ko čia kroatai? Daugiausia jie gali kažką dar pasakyti apie serbus, apie kuriuos iš esmės taip pat nieko nežino.
Kita vertus, kai kurie rusai net mano, kad vengrai yra slavai, arba moldavai, arba rumunai. Apskritai, daugumai rusų žodžiai „rusas“, „stačiatikis“ ir „slavas“ yra tiesiog sinonimai.
– Dabartinis karas yra ir karas dėl istorijos, kuria grindžiama tapatybė. Tiek reali, tiek išgalvota. Jūs tai paminėjote mūsų pokalbio pradžioje.
– Nėra abejonės, kad vienas iš šio karo elementų yra istorinis elementas, kurį Rusijos pusė išnaudoja iki galo. Mes taip pat naudojame istorinius pasakojimus, kai tai būtina, ir taip pat savaip instrumentalizuojame istoriją.
Tai karas dėl protų, kaip ir iš esmės kiekvienas karas. Ne tik dėl išteklių, ne tik dėl teritorijų, bet visų pirma dėl gyventojų protų. Kas galiausiai pasirinks kurią pusę, tas ir laimės, sakykime taip. Rusijoje tai lengviau, nes jie investuoja milžiniškus išteklius į istorijos panaudojimą. Be to, jie, žinoma, turi didesnį gyventojų skaičių nei mes.
Karas Ukrainoje. Asociatyvi nuotr. | AP nuotr.
Bet mes irgi turime atlikti savo užduotį. Turime paaiškinti sau ir kitiems, kas mes esame. Turime paaiškinti savo kaimynams, kas mes esame tokie, jūs turite tokius didvyrius, o mes turime tokius didvyrius. Ir susitarkime, kad kiekvienas pastatys paminklus savo didvyriams ir ramiai plės bendradarbiavimą su normaliomis šalimis, kurios mus remia, taip pat pasinaudodamas istorija, ją instrumentalizuodamas, bet teigiamu būdu.
– Karas turi ir tokį šalutinį poveikį – istorijos populiarinimą, ar ne?
– Nes žmonės ieško atsakymų į juos kamuojančius klausimus. O kodėl? „Iki 2014 m. viskas juk buvo gerai“ – tai dažnai girdimas teiginys. Ne, nebuvo gerai, tiesiog tai dar nebuvo taip akivaizdu. Viskas palaipsniui kaupėsi, ruošėsi, formavosi sąmoningumas.
Karo istorikas Vasylis Pavlovas aiškiai nurodo 2012 m., nes būtent tais metais visos aukštojo mokslo ir istorijos institucijos Rusijoje pradėjo rengti mokytojus Rusijos karo istorijos srityje. Po penkerių metų šis dalykas buvo įtrauktas į mokyklų programas, tada atsirado vadinamoji „Junarmija“ (jaunimo armija) ir t. t. Tai reiškia, kad Rusija sistemingai rengia mobilizacijos rezervą, naudodama istoriją kaip priemonę šiam tikslui pasiekti.
– Tikite savo misijos sėkme? Ar turite kokių nors ypač teigiamų šios veiklos pavyzdžių?
– Prisipažinsiu, aš visiškai nežinau savo misijos tikslo. Kaip samurajus, aš neturiu tikslo, turiu kelią, kuriuo einu. Aš paaiškinu ukrainiečiams tam tikrus dalykus, kurie man pačiam yra įdomūs. Jie tampa įdomūs ir kitiems žmonėms. Anksčiau žmonės nesidomėjo istorija, o dabar domisi.
Negaliu pasakyti, kad mano tikslas yra, pavyzdžiui, kad visi ukrainiečiai perskaitytų Serhijaus Plochijaus knygą „Europos vartai“ ir tada galėčiau pasakyti: gerai, užduotis įvykdyta, visi ją perskaitė, misija baigta. Deja, taip nėra. Aš tiesiog darau savo darbą. Kažkur aš esu naudingas, kažkur galiu kažkaip prisidėti prie istorijos populiarinimo. Stengiuosi laikytis tam tikrų modelių, kad tai būtų įdomu ir informatyvu.
– Kaip reikėtų kovoti su istoriniais stereotipais? Ir ar apskritai reikėtų su jais kovoti?
– Stereotipai keičiasi. Istorinės metodologijos tyrinėtojai teigia, kad istorikai griauna esamus stereotipus, bet tuo pačiu metu kuria naujus. Negalime tiksliai pasakyti, kaip viskas buvo praeityje. Tai tik mūsų vaizduotė, pagrįsta turimomis žiniomis. Anksčiau mes stereotipiškai suvokėme tarkime Lenkijos–Lietuvos valstybę, kaip ją mums pateikdavo sovietinė istoriografija.
Dabar matome visiškai kitokį šios valstybės vaizdą. Tai nereiškia, kad mes šį vaizdą suvokiame teisingai, tai reiškia tik tai, kaip mes jį suvokiame dabar. Galbūt naujoji karta jį matys šiek tiek kitaip. Todėl, sunaikindami kai kuriuos stereotipus, istorikai, deja, sukuria kitus stereotipus. Deja, kito kelio nėra.
– Ar tai yra jūsų komentaras apie „istorijos perrašymą“, apie kurį jums taip pat dažnai klausiama?
– Istorija nuolat perrašoma ir bus perrašoma toliau. Tai yra istorijos prasmė. Negalima istorijos parašyti vieną kartą ir visam laikui, o paskui ją naudoti nemąstant. Prašau perskaityti šio autoriaus knygą, jis jau viską parašė – taip neveikia. Kiekviena nauja karta iš naujo interpretuoja praeities patirtį ir perskaito istorinius dokumentus, priimdama naujas išvadas. Deja, taip vystosi istorija.
Šaltinis: lrt.lt